Po vienos vertingiausių Lietuvos medinių bažnyčių – Beržoro – šventoriaus kapinaites vaikštome su Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininke Vitalina Šidlauskiene. Nors prasilenkiame su vienu kitu senutėlių kapinių lankytoju, aplinkui tvyro tyla, kurią sudrumsčia nebent šunų lojimas. Moteris čia užaugo, jos vaikystės namai – iškart už šventoriaus tvoros. Sako, ir penketas šunų skalija iš tėvų jai paliktos sodybos. Kol kas užsuka į ją tik keturkojais pasirūpinti, tačiau jau rengiasi grįžti iš miestietiško buto į Beržorą, nes širdis likusi čia.
Kasmet prieš rugsėjo 14 d. vykstančius Didžiuosius – šv.Kryžiaus Išaukštinimo – atlaidus ponia Vitalina kartu su kitais vietos bendruomenės entuziastais šveičia Beržoro bažnyčią.
„Mūsų medinukė labai graži, o kiek daug joje šviesos! Kai gerai padirbėjame, išblizginame langus, ji tampa dar šviesesnė. Šalia tokio grožio gera gyventi, o ir patogu – mano paskutinė kelionė neužtruks, reikės tik kopetėles pasistatyti ir per tvorą perlipti“, - šmaikštauja paveldosaugininkė.
Stebuklas beržo viršūnėje
Beržoro gyvenvietė įsikūrusi įspūdingame gamtos kampelyje, šiaurinėje Beržoro ežero pakrantėje. Pirmosios rašytinės žinios apie šią vietovę siekia dar XV a. Kurį laiką jį valdė Kęsgailos-Kęsgavičiai, po to Beržoras tapo karališkąja nuosavybe, priskirta Platelių dvarui.
Žemaičiai tiki, kad šios vietos stebuklingos ir pasakoja seną legendą apie piemenį, beržo viršūnėje išvydusį Marijos paveikslą. Jis pranešęs apie tai Platelių bažnyčios kunigui.
Šis esą pergabeno paveikslą į Platelių bažnyčią, tačiau iš čia jis dingo, o žmonės vėl išvydo Mariją ant beržo. Tuomet žemaičiai beržą nukirtę ir jo vietoje pastatę medinę tašytų rąstų šv.Jono Nepomuko koplyčią, kur pakabinę ir stebuklingąjį paveikslą. Tiksli data, kada ji iškilo, nežinoma, tačiau iš statybos stiliaus sprendžiama, jog ne vėliau kaip XVIII amžiuje. Tokį spėjimą tarsi patvirtina ir metalinėse koplyčios detalėse įžiūrimos 1727 ir 1728 m. datos.
Neilgai trukus šalia koplyčios iškilo dabartinė Beržoro bažnyčia. 1746 m. ją savo ir parapijos lėšomis pastatė Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius. Po metų šventovė įgijo Platelių bažnyčios filijos teises ir buvo pašventinta šv. Stanislovo vardu. 1759-aisiais čia darbuotis paskirti du kunigai – administratorius ir altarista. Beržoro bažnyčios ir jos tarnų išlaikymui vietos geradariai Antanas Apulskis ir Morta Šilianskienė skyrė 3000 timpų. Klebonas J.Vaitkevičius užrašė tam tikslui 2000 timpų, Beržore savo įsteigtą smuklę, iš Platelių bažnyčios beneficijos Beržore priklausančią žemę su gyventojais ir visas pajamas iš Beržoro kapinių.
Kapinaitėse – neeilinės asmenybės
Beržoro šventovė yra kryžminės formos, su trisiene apside ir bokšteliu centre. Jos stogas buvo dengtas skiedromis, kol sovietmečiu jis buvo subjaurotas šiferio lakštais. Didysis altorius - baroko stiliaus. Žemutinį altorių puošia keturios kolonomis, tarp kurių yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jo galias liudija prikabinti šešiolika votų, kuriuos įvairiais metais čia paliko sveikatos ir kitokių malonių iš Dievo Motinos išmeldę tikintieji. Aukštutiniame altoriuje kabo masyvus medinis kryžius su kenčiančiu Kristumi.
Bažnyčioje 1861 m. buvo įrengti aštuonių balsų vargonai, vėliau jie perdirbti. Šalia medinukės stovi taip pat medinė varpinė. Joje kabo du varpai, vienas iš kurių nulietas 1844 m. Vokietijoje, o kitas neturi jokių skiriamųjų įrašų. Įdomu tai, kad Beržoro parapijiečiai prarado du varpus istorinių neramumų metais. Vieną iš jų išsigabeno 1831 m. sukilimo dalyviai, o kitą - per Pirmąjį pasaulinį karą užplūdę vokiečiai.
Šventovę supa vienos įdomiausių Žemaitijoje senos kapinaitės, nuo seno garsėjusios unikaliais mediniais kryžiais ir koplytėlėmis. 1922 m. šias kapines pašventino Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Čia ilsisi talentingasis liaudies meistras Stanislovas Riauba, istorikas ir muziejininkas Juozas Mickevičius, pedagogas Petras Sūdžius, gydytojas Platonas Kauneckas, ilgametis Platelių klebonas Stanislovas Gruzdys ir kiti savo kraštui nusipelnę žemaičiai.
Keturiolika Beržoro koplyčių
Dar viena sakralinė Beržoro garsenybė – keturiolika medinių Kryžiaus kelio stočių koplyčių, kurias sumanė įrengti Platelių klebonas J.Vaitkevičius. Jis gavo iš popiežiaus leidimą su atlaidais įsteigti kryžiaus kelius, tą ketinimą aprobavo ir Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. 1760-aisiais koplyčios iškilo Beržoro pušyne. Kaip rodo 1760 m. dokumentas, koplyčių pastatymą ir priežiūrą buvo pasidalinę aplinkiniai kaimai.
Pasklidus žiniai apie Kryžiaus kelią, Beržorą užplūdo tikintieji. Deja, 1865 m. caro valdžia uždraudė melstis prie Kryžiaus kelio stočių koplyčių. 1898 m. prašyta valdžios leidimo uždengti septynių koplyčioms stogus, jas apkalti lentomis. 1904 m. Telšių vyskupas prašė leidimo kunigams dalyvauti Kryžiaus kelio procesijoje, bet jo prašymas buvo atmestas. 1905 m. tikintieji visas koplyčias suremontavo. Sovietmečiu, 1964 metais jos buvo apskritai nugriautos.
Žemaitijos nacionalinio parko etnografė Aldona Kuprelytė pasakoja, kad pirmosios dvi Kryžiaus kelio koplyčios atstatytos 1991 m. Platelių kolūkio ir parko pastangomis. Po šešerių metų atgimė dar viena koplyčia, o paskui – ir visos likusios. Atstatymo iniciatorius buvo šviesios atminties Antanas Katkus iš Paežerės Rūdaičių kaimo. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija jam už vienos koplyčios atstatymą mokėjo minimalų mėnesio atlyginimą, davė medieną, aprūpino transportu ir pan. A.Katkus į atstatymo darbus kvietė talkininkus, vietinius meistrus. Už Beržoro koplyčių atstatymą A.Katkus 2006 m. buvo apdovanotas Igno Končiaus medaliu.
Šiandiena ir svajonės
Žiemą Beržoro bažnyčios ansamblis apmiršta, nes šventovėje būna šalta. Tačiau šiltuoju sezonu gyvenimas čia vėl atgyja. Vyksta daugybė renginių, netrūksta ekskursijų, žmonės plūsta į religines šventes.
Pasak Platelių bendruomenės pirmininkės Vitalijos Lukavičienės, stengiamasi, kad bažnyčia trauktų ne tik vyresnio amžiaus žmones, bet ir jaunimą: „Kai joje iškabiname savo vaikų piešinius, tai tampa įvykiu ir mažiesiems, ir jų tėvams, seneliams, o ir visai bendruomenei. Svajojam apie bažnytinį jaunimo chorą. Jį turėjome, tačiau žinote – vaikų visur mažėja... Bet neprarandame vilties tokį chorą atkurti.“
Platelių bendruomenės aktyvistė sako, kad kiekvienai Beržoro šventei daug ruošiamasi, bažnyčia ne tik išvaloma, bet ir originaliai išpuošiama. Įmantrios puokštės kuriamos iš vietinių darželių augalų. Kaskart padeda žinoma vietos gėlininkė Marija Striaukienė, giliai išmananti senąsias puošybos tradicijas. Kai kurios šventinės puokštės sudėliojamos bemaž žmogaus ūgio!
„Stengiamės patys bažnyčią prižiūrėti, saugoti, -- pasakoja V.Lukavičienė. – Net plikų žvakių nestatome, kad vaško kur papuola neprivarvėtų. Kartu su klebonu nupirkome žvakėms stiklinius indelius. Mylime mes savo medinukę.“
