Inturkės bažnyčia mena karalienę Boną Sforcą

Per tris šimtus gyventojų turinti Inturkės gyvenvietė Molėtų rajone iki šiol išsaugojo savo mokyklą, paštą, medicinos punktą, kavinę ir netgi ugniagesių komandą. Tačiau vietos bendruomenės gyvenimo centras buvo ir tebėra medinė Inturkės bažnyčia.

Daugiau nuotraukų (1)

Jolanta Miškinytė

2014-11-01 18:59, atnaujinta 2018-01-23 19:01

„Mes visada esame su savo bažnyčia. Čia ne tik švenčiame svarbiausius sakralines šventes, bet pradedame ir užbaigiame mokslo metus. Mokytojo dieną laikomos mišios už pedagogus. Čia vyksta dauguma kultūros renginių. Mūsų maironiečių organizacijos nariai bažnyčioje rengia literatūrinius skaitymus.

Kadangi joje puiki akustika, pradėjome rengti kamerinės muzikos koncertus, jau porą metų bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto choru. Labai aktyvios organizacijos „Caritas“ moterys – atsidėjusios tvarko ir prižiūri bažnyčią, ją puošia. Bažnyčia stovi šalia mokyklos, tad kiekvienas mūsų vaikas žino medinukės padavimą, pažįsta joje esančias vertybes“, - pasididžiavimo neslepia Inturkės seniūnė Almutė Navickienė.

Briedžio paklaidinta

Inturkės Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios legendą mielai papasakoja „Caritas“ organizacijos aktyvistė, Inturkės senbuvė Janina Verikaitė, renkanti istorinę medžiagą apie šią vietovę bei jos žmones.

Anot ponios Janinos, prieš keturis šimtus metų Inturkės niekas nežinojo, mat jos vietoje tuomet augo miškai. Artimiausia gyvenvietė buvusi Rudesoje. Čia buvę du žuvingi ežerai, miškuose knibždėję įvairiausių žvėrių, o kaimiečiai vertėsi žvejyba ir medžiokle. Apylinkės buvusios neišpasakyto gražumo, tad itin mėgtos tuometinių didikų.

Kartą sykiu su savo svita pamedžioti į šias vietas atvyko ir Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Besivydama pašautą briedį, karalienė atsiskyrė nuo medžiotojų būrelio ir pasiklydo. Melsdamasi, kad pavyktų grįžti į Rudesą, nelaimėlė prisiekė, jog išsigelbėjusi pastatys Inturkėje bažnyčią.

Bonai Sforcai pavyko laimingai surasti pamestą kelią ir netrukus ji atsiuntusi baudžiauninkus statyti pažadėtosios šventovės. Kadangi ji išaugo ant Urkio ežero kranto, tai vietovė įgijo Anturkės pavadinimą, ilgainiui tapusį Inturke.

Nuo italės iki knygnešių

Nežinia, kiek tiesos esama pasakojime apie kilmingosios italės klajones po Inturkės apylinkes, tačiau 1555 m. ji iš tiesų išdavė fundacinį raštą statyti ir išlaikyti pirmąją Inturkės bažnyčią. Kai ši sunyko, 1668 m. iškilo antroji medinukė.

1739-aisiais klebonas Steponas Tomaševskis ėmėsi statyti trečiąją šventovę. Jo laikais bažnyčia nebuvo pabaigta, tačiau į ją esą perkeltas senas puošnus altorius su malonėmis garsėjančiu sidabro karūnomis vainikuotu švč.Mergelės Marijos paveikslu, kuris buvo nukabinėtas votais.

1757 m. dirbti Inturkėje paskirtas kunigas Mikalojus Olendskis ją visiškai sutvarkė, įrengė keturis altorius, aprūpino įvairiais reikmenimis bei paveikslais.

XVII ir XVIII a. bažnyčia disponavo nemažu turtu. Išliko istorinių žinių, kad jai priklausė Rudesos palivarkas, karčema, Kačergų kaimas. 1763 m. Inturkės parapijoje kunigo M.Olendskio rūpesčiu buvo įkurta Rožinio brolija, kuri prižiūrėjo ir išlaikė to paties titulo altorių. Bažnyčioje veikė mokykla, 1781 m. joje mokėsi aštuoni mokiniai.

XIX a., lietuviškos spaudos draudimo metais, Inturkės medinukė tapo tikru lietuvybės, nacionalinės kultūros puoselėjimo bei knygnešystės centru. 1908 m. vasarą Inturkėje su kunigo P.Prunskio parama buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis.

Verta pakelti galvą aukštyn

Per savo amžių Inturkės medinukė patyrė keletą perstatymų, buvo atnaujinamos atskiros pastato dalys. XIX a. per kelias rekonstrukcijas bažnyčia įgijo stačiakampę formą. Buvo pristatytas žemas bokštelis, o tris navas uždengė giliais kesonai suskaidytos lubos. Šios iš klasicizmo perimtos lubos, pasak medinių Lietuvos bažnyčių tyrinėtojos daktarės Algės Jankevičienės, yra svarbiausias ir ryškiausias interjero akcentas.

Virš klausyklos įrengta puošni sakykla. Arkiniai langai fasaduose sugrupuoti po du ir apjuosti stačiakampiais apvadais. 1918-1920 m. vėl tvarkytoje bažnyčioje buvo išsaugotas jos planas ir beveik nepasikeitęs vidus.

Pastarąjį kartą šventovė remontuota 1974-1986 m. Tada stogas buvo apdengtas skarda, sutvarkytas ir išdažytas vidus, nudažyti ir auksuoti altoriai, sakykla, langus papuošė vitražai.

Bažnyčioje yra penki altoriai. Centriniame kabo Marijos su kūdikiu paveikslas, kurį archyviniai šaltiniai įvardija buvus bažnyčioje prieš 1667 m. Jį dengia auksuotas sidabro aptaisas. Prie presbiterijos šoninių sienų įrengti du altoriai. Navų altoriai dedikuoti šv.Juozapui ir švč.Jėzaus širdžiai.

Išlikęs gausus bažnyčios archyvas, seniausias inventorius datuojamas 1667 metais. Tarp senųjų vertybių – Venecijoje, Antverpene, Vilniuje išleistos bažnytinės knygos.

Intelektualai, patriotai ir lietuviški lenkai

„Visi mūsų bažnyčioje dirbę kunigai ką nors čia sukūrė, įliejo savo širdies, - sako „Caritas“ aktyvistė J.Verikaitė. – Gerai prisimenu čia 1948-1952 m. kunigavusį kardinolą Vincentą Sladkevičių. Buvo labai geras, jautrus, ypač vaikams, paaugliams. Mokėdavo prie kiekvieno prieiti, nuraminti, išspręsti bet kokią problemą. Jis neimdavo pinigų už laidotuves.

Dosnus ir dabartinis Inturkės klebonas Povilas Stankevičius. Jis parėmė mūsų, „Caritas“ savanorių, kelionę į sostinę. Lankėme Vilniaus bažnyčias ir žiūrėjome, kaip jos puošiamos, sėmėmės idėjų.“

Ponia Janina sako, kad bendruomenė ketina įkurti bažnyčioje muziejų, kurioje būtų galima eksponuoti ir išsaugotus V.Sladkevičiaus daiktus, jo laiškus.

Vienas didžiausių Inturkės šviesuolių buvo kunigas Stanislovas Šlamas, dirbęs čia 1924-1941 metais. Jis priklausė Lietuvos mokslo draugijai, turėjo puikią biblioteką, kuria galėjo naudotis ir parapijiečiai. Šventikas rėmė gerai besimokančius neturtingus vaikus.

1944 m. kunigas Petras Valatka išklausė per 40 partizanų išpažinčių, o po poros metų buvo sovietų valdžios areštuotas. Partizanų kapelionas buvo ir kunigas Petras Liutkus, vėliau nuteistas 25 metams lagerių ir atgulęs Vorkutos politinių kalinių kapinėse.

Beje, kunigas P.Liutkus Inturkėje dirbo vienais sunkiausių lietuviams metų, kai susiklostė itin įtempti santykiai su lenkais. Tuomet visiškai netoliese driekėsi demarkacinė linija. Senieji gyventojai liudiję, kad per laidotuves išgirdęs giedant lenkiškai klebonas P.Liutkus apsisukdavo ir nueidavo nuo kapo duobės jos nepašventinęs.

„Inturkės apylinkėse ir dabar gyvena nemažai lenkų. Tačiau jokių nesutarimų su jais nekyla, nes mūsiškiai yra kitokie lenkai – lietuviški“, - patikina Inturkės seniūnė A.Navickienė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą