Spektaklyje panaudota daug ištraukų iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Autentiški faktai vaidinime susipins su šiuolaikinio žmogaus mintimis apie sunkiai suvokiamus mūsų tėvų ir senelių išgyvenimus.
Apie faktus ir šiuolaikinio žmogaus apmąstymus skaudžia praeities tema kalbėjomės su autorės tėvais Jūrate ir Algirdu Marcinkevičiais.
- Kaip jums atrodo, kodėl tremties temos šiandien daug kas vengia? Gal taip yra dėl formaliai sudarytų mokyklos programų? Teko iš jaunimo girdėti, kad „tremtis, kaip tie lietuviški cepelinai, – viskas jau žinoma ir įkyrėję“. Aišku, yra ir tokių, kurie įsigilinę į situaciją ir patiria didžiulį sukrėtimą. Tokias reakcijas galima buvo stebėti ir po „Ledo vaikų“ pristatymo per „Naujosios dramos dienas“, kurios Nacionaliniame dramos teatre vyko praėjusį rudenį.
Algirdas Marcinkevičius. Tremtis ir kiti tautos išgyvenimai per okupacijos penkiasdešimties metų laiką paliko didelę žymę visai tautai ir kiekvienam žmogui formuojant mūsų santykius, pilietinių vertybių supratimą. Trėmimas iš žmogaus atima tėvynę, kalbą, visą tautinę ir tėviškės aplinką, jam paliekama tik galimybė be laisvės prisitaikyti ir išgyventi svetimoje aplinkoje, labai sunkiose moralinės priespaudos sąlygose. Tiems, kurie to nepatyrė, sunku suprasti tokias aplinkybes. Kaip ir tam, kuris nebuvo įmestas į ledinį vandenį, neįmanoma išgyventi šio jausmo.
Besikeičiant sovietiniam priespaudos režimui, išlikusiems gyviems tremtiniams pasisekė sugrįžti į Lietuvą, o atkovojus ir atkūrus nepriklausomą valstybę dalis tremtinių parašė autentiškus prisiminimus, kuriuose vienaip ar kitaip atkurti išgyvenimai. Dalis tautos, kurie nepatyrė tremties ir kitų represijų, vienaip ar kitaip prisitaikė gyventi okupacijos sąlygose, kita dalis tapo net to režimo parankiniais. Naujai formavosi tautiniai santykiai, mentalitetas. Lietuvoje apgyvendinta didelė dalis rusakalbių iš Rusijos gilumos. Jau išaugo jų palikuonys, todėl ir okupacinio režimo vertinimai yra laba skirtingi.
- Jūsų prisiminimuose galima sutikti net tragikomiškų vaizdinių. Pavyzdžiui, vienas iš bausmės epizodų, kai jus uždarė į karcerį kartu su jaunu baltu meškinu, o tas įpykęs vis bandė grumtis ir draskytis. Knygoje jūs prisimenate: „Atsimušdavau šaldyta žuvimi, jos čia buvo daug prikrauta. Valgau tą žuvį ir meškinui duodu, tas kol ėda, nekliudo manęs, o kai tik suėda, vėl lenda draskytis.“ Šiandien tokius „siaubo kambario“ epizodus sunku net suvokti. Kita vertus, jūsų gyvenime dėl panašių išgyvenimų atsirado daug poezijos: pavasarį dirbdamas sode grįžtančių paukščių klegesį tapatinat su ledu alsuojančiu Sibiru... Kokią įtaką šiandien jums išgyventa praeitis?
A. M. Atmintyje daugiau išlieka ryškesni vaizdai ir veiksmai. Primityviai įkurtoje mokykloje buvo ir direktoriaus šeimos būtas su sandėliuku, kuriame buvo laikoma šaldyta žuvis. Ten direktorius laikė ir jam medžiotojų padovanotą jauną baltą meškiuką. Mane už drausmės pažeidimus palikus po pamokų, kad nepabėgčiau, uždarė į tą sandėliuką. Išvadavo iškviesta mama, nuo kurios dar atsiėmiau atitinkamai.
Pavasarį, atskridus žąsims ir gulbėms, vaikščiodavau po tundrą, samanose ieškodamas lizdų su kiaušiniais. Tai būdavo trumpas laikas, nes po savaitės kitos jau žąsiukai palikdavo lizdus, gulbėms išaugdavo naujos plunksnos, o po poros mėnesių jos jau būriuodavosi ir ruošdavosi skrydžiui į šiltuosius kraštus. Gal ir pro Lietuvą?.. Krantuose likdavo ledų luitai, kurių dalis nespėdavo ištirpti per trumpą vasarą. Dabar, kai būna šalta arba sunku, mes su žmona Jūrate vienas kitam sakom: tai niekis, buvo dar ne taip.
- Kodėl lietuviai yra tokie nuolankūs, patiklūs, neįtariantys už nugaros tykančio blogio? Jūsų tėtis dirbo Petrašiūnuose geležinkelio srities tarnautoju. Jis matė, kiek spygliuotos vielos buvo įvežama į Lietuvą. Galvodamas apie jos paskirtį, net neįtarė apie tokio mastelio trėmimus, apie savo šeimos likimą. 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių. Žinant, kad kai kurios lietuvių savybės nekintamos, ar nebaisu, kad mes kai ko nepastebime ir šiandien?
A. M. Per pusšimtį okupacijos metų labai išryškėjo mūsų tautos naivumas . Jis reiškėsi ne tiktai per tautos giluminį sluoksnį, kaip sakoma, liaudį, bet ir per visas valdymo struktūras bei išlavintą jos dalį – inteligentiją, kurios nemaža dalis pasitraukė į Vakarus. Toks prisitaikymo mąstymas susiformavo per kelis amžius nuo integravimo į Lenkiją bei Rusijos užvaldymo. Manau, kad tiktai per platų švietėjišką ir kultūros darbą galima atgauti valstybinį mentalitetą, kuris taptų pilietiškumo pagrindu. Pilietiškumas – tai ne tik pasas ar deklaracija, tai visa gyvenimo veikla savo šaliai, savo valstybei – ką bedarytum. Taip reikėtų vertinti visus darbus. Pavyzdys galėtu būti Izraelis.
- Nuolat pabrėžiate patriotizmą. Kaip reikia apie jį kalbėti, kad jis neliktų vien deklaracija? Kaip jūs galėtumėte apibrėžti šią sąvoką?
A. M. Patriotizmas formuojasi nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, visokiomis poveikio priemonėmis. Pati gamta, šeima, aplinka įtakoja meilę tėvynei. Prabuvus tremtyje be tėvynės septyniolika metų, tas jausmas padėjo išlikti ir atlaikyti aplinkos poveikį, padėjo įvertinti aplinką ir po tremties, ir dabar jau laisvoje Lietuvoje. Šią sąvoką vertinu kaip gyvenimą savo tėvynei.
- Po Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ man sukrečiantį įspūdį darė ir tebedaro Kęstučio Grigaliūno kelių metų tyrimai-parodos, knyga „Vaizdų archyvas (Sąsiuvinis Nr. 1)“. Manau, kad kai kurie šio menininko psichologiniai išgyvenimai gali būti prilyginti autentiškiems išgyvenimams. Kaip Jūs vertinate meninį santykį su dokumentiniais faktais?
A. M. Labai gerai autentiškus išgyvenimus piešiniuose paliko į tremtį prie Laptevų jūros atvežtas septynmetis Gintautas Martynaitis. Piešiniuose atsispindi skausmingi išgyvenimai pirmaisiais tremties metais, tada, kai bet kokie dokumentai ir nuotraukos buvo kategoriškai draudžiami. Išliko prisiminimai. Jų meninė išraiška sudaro galimybę daugiau apmąstyti nūdieną, geriau vertinti gėrį ir blogį, būti pilietiškai atsparesniems.
- Žinau, kad grįžęs po tremties jūs nuolat sekate Lietuvos politinį gyvenimą. Kurie faktai jums sukėlė daugiausia nerimo, kurie atrodo svarbiausi?
A.M. Sugrįžus po tremties buvo sudėtinga įvertinti aplinką. Dalis sugrįžusių prarado bet kokią viltį būti pilnaverčiais piliečiais. Siekti mokslo daug kam reikėjo išvažiuoti į Leningradą ar kitus Rusijos miestus. Represuotiems buvo dedamas tam tikras štampas: „buvęs...“
Lietuvos politinė struktūra su didele priemaiša kitataučių konformistine mąstysena užvaldė nemažą tautos dalį. Aš ir pats galvojau, kad tauta ir šalis gali gelbėtis, einant kokiu nors konvergencijos keliu. Ir tiktai susiklosčius palankioms aplinkybėms pasisekė atgimti. Daug represuotų žmonių, apsupę Parlamentą, gynė valstybės užuomazgą. Kai kas juos vadino „megztų berečių“ susibūrimais, bet jų džiaugsmo ašaros buvo stipresnės. Per pirmąjį „Ledo vaikų“ pristatymą galvojau: kaip gera būtų matyti žiūrovus, supratusius šių prisiminimų reikšmę dabarčiai.
– Aktyviai sekate Birutės kūrybinį gyvenimą. Vaikystėje ji buvo muzikantė, vėliau ją pasigvelbė teatras, be to, ji nemažai rašo. Kurie jos kūrybos taškai jums įdomiausi?
A. M. Birutės kūryba mums suteikia didelio džiaugsmo. Norėjome, kad dukra muzikuotų, bet ji pasakė: „Man to maža, noriu į teatrą“. Aš vertinu jos norą išgauti giluminius pojūčius spektaklyje ar poezijoje. Skaitydamas jos tekstus, dažnai sustoju prie išsakytos minties. Branginu tai, kad šį kartą scenine kalba ji pavers tai, kas yra mūsų išgyventa, kas surašyta ne vienoje tremtinių knygoje.
- Klausimas Birutės mamai – ar rašydama prisiminimus, stengiatės išlaisvinti savo sąmonę, ar daugiau galvojate apie skaitytoją, kuriam tai turėtų būti svarbu?
Jūratė Marcinkevičienė. Rašydama galvoju apie skaitytojus, kuriems tai turėtų būti svarbu, suprasdama, kad jų nebėra daug.
- Kaip jums atrodo, ko reikia, kad tokie baisūs išgyvenimai pasiektų dabartinį žiūrovą?
J. M. Man atrodo, kad dabartinį žiūrovą panašūs išgyvenimai gali pasiekti tik tada, kai faktai supinami su menine išraiška. Puikus pavyzdys – filmas „Ekskursantė“. Viskas priklauso ir nuo paties žiūrovo. Po pjesės skaitymo viena mergaitė nuoširdžiai verkė, prisiminus savo tremtinį senelį.
- Per visus tremties metus jūsų šeimoje didžiausia baimė buvo netekti Lietuvos. Kiekvienam iš jūsų svarbiausia buvo sugrįžti į tėvynę. Ką jūs manote apie tuos žmones, kurie dėl geresnio duonos kąsnio, o kai kurie dėl kultūringesnės aplinkos jau visiems laikams savo noru paliko jūsų kartos išsvajotą Lietuvą?
J. M. Kartais pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu po tremties mes būtume turėję pasirinkimą: sugrįžti į Lietuvą ar dėl geresnio duonos kąsnio išvažiuoti į užsienį? Esu tikra, kad vienareikšmiai apsispręstume sugrįžti į išsvajotą Lietuvą. Juk mūsų tėvai sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis perdavė mums meilę ir ištikimybę Lietuvai. Šiandien girdime: „į Lietuvą niekada negrįšiu“, „kas man iš tos Lietuvos“, „valstybė man neduoda to ar kito“ ir pan. Tie, kurie nebuvo praradę Tėvynės, gimtosios kalbos, šeimose ir aplinkoje neįgijo tikrųjų vertybių supratimo. Aišku, nekalbu apie tuos, kurie siekia išsilavinimo, pasaulio pažinimo, tobulėjimo.
- Manau, kad tik per didelį subjektyvumą, tiksliau, per patį jautriausią asmeninį išgynimą ir autentišką jo perteikimą įmanoma suvokti objektyvią tiesą. Esate susipažinusi su daugeliu knygų apie tremtį. Kurios paliko didžiausią įspūdį?
J. M. Namuose turime turtingą tremties ir rezistencijos biblioteką. Iš daugelio knygų didžiausią įspūdį paliko Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kadangi tai buvo pirma knyga, aprašanti sunkiausią laikotarpį ir baisiausias sąlygas. Taip pat labai svarbios knygos – Jurgio Gasiūno „Ledinio pragaro ratai“, Kęstučio Grigaliūno trilogija „Mes iš pirmo vežimo“, „Mirties dienoraščiai“, „Aš nežinojau, Mylymasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“.
- Ką manote apie tiesos perteikimo galimybes? Kada dokumentiniai faktai tampa ne vien faktais?
J. M. Dokumentiniai faktai tampa ne vien faktais tada, kai vyksta gilesnė jų analizė, aplinkybių ir pasekmių vertinimas. Šią galimybę turėjau išėjusi į pensiją, dirbdama Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Istorijos skyriuje. Darbo tema – „Lietuvos gyventojų genocido 1940–1941 metais organizatoriai ir vykdytojai“. Lietuvos Ypatingajame archyve nagrinėjau per 400 1940–1941 m. baudžiamųjų bylų. Šią medžiagą apibendrinome ir 2000-aisiais perdavėme Vilniuje vykusiam „Antikomunistiniam kongresui ir Tarptautiniam Vilniaus visuomeninio tribunolo procesui“.
- Jūs dirbate Liustracijos komisijoje. Kaip sekasi suderinti dvi realybes – išgyvenamą ir stebimą? Kas labiausiai jus jaudina šiandien?
J. M. Dirbdama Liustracijos komisijoje patyriau, kad liustracijos procesas yra tik imituojamas. Dabartinis liustracijos įstatymas naudingas buvusiems slaptųjų tarnybų bendradarbiams, nes juos gina teismai. Esu tikra, kad nemažai „buvusiųjų“ iki šiol dirba valstybinėse įstaigose.
Šiandien mane labiausiai jaudina okupacijos ir mums priešiškos valstybės(o iš dalies ir pačios Lietuvos) informacijos priemonių paveikta kai kurių žmonių antivalstybinė mąstysena, pilietiškumo stoka. Deja, tai vyksta 25-aisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais.
