Kaune kasmet įamžinamas kauniečių ar svarbių įvykių atminimas. Dažniausiai tai daroma ant pastatų pakabinant atminimo lentas.
Kas verti tokio pagerbimo, sprendžia savivaldybės Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisija. Jos nariai – politikai ir įvairių sričių valdininkai, tarp kurių yra tik viena paveldosaugos atstovė.
Kauniečiams neretai kyla klausimas, ar kasmet kabinti po 6–7 atminimo lentas ne per daug? Ar visi asmenys ir įvykiai tikrai to verti?
Kaunui nusipelniusiais žmonėmis ir jų atminimo įamžinimu domisi ir apie tai jau 10 metų medžiagą renka Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriaus darbuotojai.
Labai išsamias žinias apie kauniečių ar miestui nusipelniusių kitų miestų ar šalių gyventojus bibliotekininkai yra pateikę elektoriniame žinyne „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“.
Žinios čia nuolat atnaujinamos ir papildomos. Kaunistikos skyriaus vedėja Dalia Giniuvienė mano, kad valdininkų ir politikų komisija galėtų dažniau konsultuotis su istorikais bei žinių apie Kauną kaupėjais. Tada kauniečių nepasitenkinimo ir klaidingų faktų būtų mažiau.
– Kiek ir kaip Kaune yra įamžintų miestui nusipelniusių asmenybių? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Giniuvienės.
– Kaune yra 173 gatvė, pavadinta kauniečio ar čia gyvenusio ir miestui nusipelniusio lietuvio ar užsieniečio pavardėmis. Tokiems žmonėms pastatytas 81 biustas ar paminklas, 31 stogastulpis ar koplytstulpis.
Taip pat įsteigti 84 memorialiniai muziejai, kambariai, ekspozicijos, 94 premijos, stipendijos, fondai, draugijos, 216 objektams suteikti iškilių žmonių vardai.
Daugiausia atminimas įamžinamas bareljefais ir atminimo lentomis. Tokių Kaune yra 347.
„Rekordininkai“, ant kurių daugiausia memorialinių lentų, yra du pastatai. Ant Vaižganto gatvės 14-ojo namo yra 6 memorialinės lentos, skirtos tarpukario garsiems menininkams.
Žemuogių gatvės 6-asis namas vadinamas profesorių namu. Ten tarpukariu gyveno universitetų profesoriai. Apie tai liudija 5 atminimo lentos. Kaune, ypač miesto centre, daugiausia atminimo lentomis įamžinti tarpukariu gyvenę iškilūs žmonės.
Taip yra todėl, kad miesto taryba yra nusprendusi, jog įamžinti asmenį atminimo lenta galima praėjus ne mažiau kaip 10 metų po jo mirties. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus yra Kauno miesto garbės pilietis.
Tarpukariu buvo kita tradicija. Paminklai ir atminimo lentos buvo skiriami ir gyviems asmenims – Maironiui, Kaziui Griniui, Jonui Jablonskiui. Spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų Martynas Jankus pats dalyvavo atidengiant jam skirtą biustą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sode.
Dabartiniai politikai taip nesielgia – matyt, nori apsidrausti, kad vėliau, paaiškėjus kokiems nemaloniems faktams, netektų atminimo lentų nukabinti. Taip pat per ilgą laiką susikaupia įrodymų, kad asmenybė tikrai verta įamžinimo.
– Ar žinote faktų, kad žmonės savavališkai kabino lentas arba atvirkščiai – jų nenorėjo?
– Buvo atvejų, kai žmonės, negavę leidimų, ant pastatų už savo lėšas įrengė atmino lentas artimiesiems. Taip atsirado vertėjo ir pedagogo Vaclovo Šiugždinio atminimo lenta. Ją ant namo Žaliakalnyje pakabino kauniečio dukros.
Pastebėjome tai ir paklausėme paveldosaugininkų apie šį faktą. Paaiškėjo, kad lentai kabinti leidimas neduotas. Todėl ji kelis kartus buvo nukabinta, vėliau vėl pakabinta.
Būna ir atvejų, kad pastatų savininkai nebenori, jog ant jų namų lentos kabėtų. Pavyzdžiui, ant K.Petrausko gatvės 5-ojo namo kabojo lenta rašytojui Jonui Marcinkevičiui. K.Donelaičio gatvėje ant 38-ojo namo atminimo lenta buvo pagerbtas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Namai buvo atnaujinti, po remontų savininkai nenorėjo, kad lentos vėl atsirastų ant fasadų.
– Kokia jūsų nuomonė apie atminimo lentas? Ar Atminimo įamžinimo komisija konsultuojasi su jumis, naudojasi išsamia jūsų pateikiama informacija apie žmonių nuopelnus?
– Žinau, kad, prašant įamžinti asmenybę, komisijai reikia pristatyti nemažai apie žmogaus indėlį į miesto gyvenimą bylojančių faktų. Su tuo susidūriau asmeniškai. Biblioteka prašė įamžinti kraštotyrininko, pedagogo Prano Juozapavičiaus ir istoriko akademiko Zenono Ivinskio atminimą. Komisijos nariai faktus tikrino.
Tačiau kauniečiai apie tai per mažai žino, todėl ir kyla abejonių.
Iš dalies gal dvejonės ir pagrįstos. Štai pernai buvo atidengta atminimo lenta Antanui Gedmantui. Į tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos štabo adjutanto įamžinimo ceremoniją susirinko tik valdininkai. Miestiečiams tai buvo neįdomu. Vadinasi, einant metams ji visai gali būti pamiršta.
Panaši padėtis susiklosto ir tada, kai kreipiamės į aukštąsias ar bendrojo lavinimo mokyklas. Prašome, kad pateiktų žinių apie įstaigose veikiančias ekspozicijas, memorialinius kambarius. Tačiau dažniausiai negauname jokio atsakymo. Asmenybės vardą suteikė ir pamiršo, atminimo puoselėjimas toliau nerūpi.
Todėl manau, kad valdininkai turėtų labiau atsiklausti ir specialistų, ir pačių gyventojų nuomonės, ką norėtų matyti įamžintus.
Kai kurie kauniečiai, dar būdami gyvi, jaučiasi verti įamžinimo. Į mus kreipiasi žmonės, sakantys, kad yra nusipelnę miestui. Tačiau kartais svarių įrodymų jie nepateikia, yra tiesiog labai geros nuomonės apie save.
Taip pat kelerius pastaruosius metus plinta mada, kad atminimo lentas savo artimiesiems žmonės įrengia už savo lėšas. Tačiau prieš tai jie turi gauti savivaldybės leidimą.
– Jūs renkate faktus apie garsius žmones. Kokius duomenis sunkiausia nustatyti?
– Sunkiausia tyrinėjant nusipelniusio žmogaus biografiją nustatyti, kada jis gyveno Kaune, jei tai būdavo tik protarpiais. Daug iškilių asmenybių yra studijavę, dirbę užsienyje ir ne visą gyvenimą praleidę Kaune.
Kartais žinių, kad ant atminimo lentų yra netikslios datos, sulaukiame iš tų asmenų artimųjų. Kaune gyvena ir viena senjorė, kuri savanoriškai keliauja po miestą, lanko visas vietas, kur įrengtos atminimo lentos, ir lygina faktus. Apie netikslumus taip pat praneša paveldosaugininkams ir mums, kad klaidos būtų ištaisytos.
