Tarp tėvynės Lenkijoje ir gimtinės, kuri daugeliui pokario lenkų buvo Vilnius. Nelengvas pasirinkimas laukė šios tautybės žmonių. Nugalėjo tėvynės jausmas. 1944-ųjų pabaigoje Vilniuje buvo 106 tūkst. 497 gyventojai.
Per porą metų iš miesto į Lenkiją išvyko per 90 tūkst. žmonių. Šį procesą mena pastato T.Kosciuškos gatvėje sienos.
Jame dabar įsikūręs Lietuvos standartizacijos departamentas, o tais laikais veikė evakuacijos biuras.
Anot istorikės Vitalijos Stravinskienės, šis išsikėlimas buvo skaudus smūgis, nes iš Vilniaus pasitraukė inteligentijos atstovai, o liko tik darbininkai ir žemdirbiai.
Atvyko vos vienas kitas
Vilniaus lenkų išsikėlimo klausimas buvo sprendžiamas toli nuo Lietuvos.
1944 metų rugsėjo 22 dieną Lenkijoje, Liubline, sovietinės Lietuvos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vadovas Edwardas Osobka-Morawskis pasirašė susitarimą dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos teritorijos.
Pagal susitarimą galėjo išvykti visi lenkai ir žydai, kurie buvo Lenkijos piliečiai iki 1939 metų rugsėjo 17 dienos ir gyveno Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų, Alytaus bei kitose Lietuvos apskrityse.
Tačiau evakuacija ar repatriacija buvo vienpusė. Iš Vilniaus ir aplinkinių rajonų į Lenkiją išvyko 171 tūkst. 158 asmenys. O lenkų istorikai tvirtina, kad išvykusiųjų buvo daugiau kaip 197 tūkst. Iš Lenkijos į Lietuvą per tuos metus atvyko tik 14 asmenų.
Priežasčių – net kelios
Kokie motyvai lėmė lenkų apsisprendimą išsikraustyti iš Vilniaus?
V.Stravinskienė tvirtino, kad nemažą dalį asmenų išvykti paskatino emocinės ir psichologinės priežastys. Į Lenkiją jie važiavo pas gimines ir artimuosius.
Per Antrąjį pasaulinį karą išblaškyta nemažai lenkų šeimų.
Dalis jų narių repatrijavo į Lenkiją, dalis dėl įvairių priežasčių liko Lietuvoje ar buvo ištremti ir negalėjo repatrijuoti. Dabar tokios šeimos stengėsi susijungti.
Be to, Vilniaus lenkus viliojo laisvesnis politinis-visuomeninis gyvenimas Lenkijoje ar noras per Lenkiją išvykti į Vakarus.
Geresnė Lenkijos ekonominė padėtis taip pat buvo postūmis kai kuriems asmenims išsikraustyti. Apie ją lenkai žinojo iš giminių bei artimųjų laiškų ir apsilankymų.
„Išvykimas į Lenkiją daugeliui išgelbėjo gyvybę.
Iš dokumentų matyti, kad Vilniuje gyveno turtingi lenkai. Jiems grėsė tremtis į Sibirą“, – aiškino V.Stravinskienė.
Turto – iki dviejų tonų
Viename susitarimo dėl repatriacijos punktų nurodyta, kad norintiems persikelti į Lenkiją asmenims numatyta lengvatų, nustatytos leidžiamo ir draudžiamo išsivežti turto kategorijos, jo kiekis, paliekamo turto perdavimo mechanizmas.
Buvo leidžiama išsivežti drabužių, avalynės, baltinių, patalynės, maisto produktų, namų apyvokos daiktų, žemės ūkio inventoriaus, pakinktų ir kitokių ūkio reikmenų, iš viso iki 2 tonų vienai šeimai, taip pat ūkiui priklausančius gyvulius ir paukščius.
Susitarime buvo numatyta, kad specialių profesijų asmenys (amatininkai, mokslininkai, gydytojai) gali pasiimti jų profesinei veiklai būtiną įrangą.
V.Stravinskienė pasakojo, kad į Lenkiją išvyko labai skirtingą socialinę, materialinę padėtį turintys asmenys. Kai kurie jų turėjo labai mažai turto. Tokie žmonės vadinti lagamininiais, nes į Lenkiją išvyko su keliais lagaminais daiktų. Jų buvo keli tūkstančiai.
Kitų žmonių materialinė padėtis buvo geresnė, buvo ir labai turtingų. Štai vieno medicinos profesoriaus šeima prašė net dviejų vagonų daiktams susikrauti.
Apskritai Vilniaus universiteto profesūrai buvo sudarytos išskirtinės sąlygos. Tuo pasirūpinti Lenkijos vyriausiąjį įgaliotinį įpareigojo jo vadovybė Varšuvoje, nurodžiusi, kad reikia pervežti visas jų bibliotekas, kitokius vertingus daiktus.
Pasak istorikės, turintys giminių ar pažįstamų Lenkijoje sulaukdavo patarimų, ką verta atsigabenti į Lenkiją. Pavyzdžiui, vienai šeimai buvo patariama atsivežti drabužių, nes Lenkijoje jie brangūs, taip pat patarta atsigabenti kuo daugiau audinių.
Surašė peilius ir puodus
Kaip buvo kompensuojama už Vilniuje paliktą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą? V.Stravinskienė sakė, kad buvo sudaromas paliekamo turto aprašas ir jo įvertinimo aktas. Pagal šiuos dokumentus Lenkijoje buvo teikiamos kompensacijos.
1945-aisiais patvirtintas paliekamo turto kainininkas. Brangiausiai buvo įvertinti miestų mūriniai namai su centriniu šildymu. Vieno kvadratinio metro kaina siekė 84 rublius, tokių pat namų su krosnimis – 76 rublius.
Iš kilnojamojo turto brangiausiai įvertinti muzikos instrumentai: fortepijonai įkainoti 2 tūkst. rublių, pianinai – 1850 rublių.
Brangiai įkainoti ir ąžuoliniai meninės vertės antikvariniai baldai: ąžuolinė knygų spinta – 588 rubliais, minkštoji kanapa – 543 rubliais.
Pasak V.Stravinskienės, įkainojant baldus buvo nurodoma jų būklė, medžiaga, iš kurios jie pagaminti, modelis. Buvo įvertinami net smulkesni paliekami daiktai: virtuvės įrankiai – puodai, šaukštai, šakutės, net patalynė, langų stiklai, tušti buteliai.
Neįtiko sovietų valdžiai
Istorikai šį procesą vadina įvairiai – evakuacija, repatriacija, ekspatriacija, net etniniu valymu. V.Stravinskienės nuomone, tai buvo prievartinis procesas, bet tik ne etninis valymas.
Su prievarta daugiausia susidurdavo Vilniaus miesto, bet ne aplinkinių rajonų lenkai. Vilniečiai buvo tiesiog persekiojami, o provincijos lenkai dvasininkų buvo įkalbinėjami nevažiuoti.
Kodėl lenkai buvo genami iš Vilniaus? V.Stravinskienės nuomone, taip nutiko dėl to, kad jie nebuvo labai lojalūs sovietų valdžiai. Sostinėje reikėjo saviškių. Ir planą pavyko įgyvendinti.
Išsikėlusių lenkų vietą užėmė rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai, kuriems jau buvo tekę gyventi sovietmečiu.
Daugiausia asmenų į Vilnių atvyko iš Rusijos – 115 tūkst. 452. Iš Baltarusijos atvažiavo 34 tūkst. 236 asmenys.
Realiai mechaninis prieaugis buvo didesnis, nes nemažai žmonių buvo atvykę nenurodydami konkrečios atvykimo vietos, tiktai Sovietų Sąjungą.
Iš kaimų kelta prievarta
Anot istoriko Liudo Truskos, beveik visų Vilniaus lenkų išvykimas sudarė sąlygas mieste įsitvirtinti ir lietuviams. Kaip tai pavyko?
1945 metų vasario 23 dieną Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, numatantį į Vilnių perkelti 30 tūkst. darbingo amžiaus asmenų.
Daugiausia jų buvo mobilizacine tvarka surinkti miestuose, miesteliuose ir kaimuose.
Tais metais valdžios atstovai, net aukšti pareigūnai važinėjo po Lietuvą ir ragino gyventojus keltis gyventi į Vilnių.
Pasak L.Truskos, vien agitacija neapsiribota.
Pavyzdžiui, Utenos apskrities vykdomasis komitetas nutarė iš Utenos mobilizuoti 800 žmonių dirbti Vilniaus įmonėse. O Utenos apskrities miestų ir valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkams nurodyta sudaryti bylas mobilizacijos vengiantiems asmenims ir perduoti jas Utenos apskrities prokurorui. Panašius nutarimus priėmė ir kitų apskričių valdžia.
Tačiau nei valdžios agitacija, nei prievarta apčiuopiamų rezultatų nedavė. Norinčių gyventi Vilniuje buvo nedaug.
Negana to, profsąjungos vadovybės sudaryta brigada, 1945 metų vasarą tikrinusi mobilizuotų darbininkų darbo ir buities sąlygas Vilniaus įmonėse, pranešė, kad iš kovo–gegužės mėnesiais mobilizuotų 803 asmenų net 247 jau dingo – pabėgo iš Vilniaus.
Miestas buvo nesvetingas
L.Truskos žodžiais, priežasčių, kodėl kaimiečiai nenorėjo gyventi sostinėje, buvo daug. Lietuviai Vilniuje jautėsi atsidūrę svetimame mieste: svetima kalba, svetima, net priešiška aplinka.
Pasak liudytojų, dažnas į tėvynę dar neišvykęs lenkas 1945-ųjų pavasarį atvykėliams lietuviams tėkšdavo į akis: „Be reikalo jūs čia atvažiavote. Jūsų tėvynė čia niekada nebus. Jūs manote, kad atėjo rusas, tai ir viskas. Prisiminkite – mūsų ranka stipri. Mes čia dar ateisime, tada jūs mums bučiuosite rankas ir kojas.“
Iki 1947-ųjų miestuose galiojo kortelės.
Pagal jas skiriamų maisto produktų norma buvo skurdi, o kaimuose duonos netrūkdavo.
Darbininkai iš Vilniaus bėgo ir dėl to, kad bendrabučiuose gyvenimo sąlygos buvo prastos, darbo užmokestis mažas.
L.Truska rašė, kad pokario metais buvo pasakojama apie naktimis „kniaukiančius Vilniaus katinus“ – esą pravėrė žmogus duris, o ten jau laukia banditai.
Iš tiesų kriminogeninė padėtis sostinėje buvo baugi. 1944 metų spalį–gruodį mieste užregistruoti 159, 1945-aisiais – 636, 1946-aisiais – 936, o 1947-aisiais – 1178 nusikaltimai.