Šį kartą mokslininkas į Lietuvą atvyko su didele šeima – sako norėjęs savo giminei parodyti tikrąsias šaknis, kur susipažino jo tėvai ir kur pats praleido nemažai metų. Daugiau nei dešimtį metų jis dirbo Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Dėstė žurnalistikos ir istorijos specialybių studentams. Jis laikomas vienu žymiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų.
Juokaudamas 82 metų profesorius prisimena ne tik akademinius etapus. Jam teko būti ir korespondentu, ir net imti interviu iš Arvydo Sabonio, tuomet besigydžiusio Amerikoje. „Oi, tai buvo daug sudėtingiau nei rašyti apie istoriją“, – humoro nestokoja A. E. Sennas, neseniai baigęs knygos apie prezidentą Antaną Smetoną vertimą į anglų kalbą.
Profesorius viešėdamas Lietuvoje nostalgiškai pasakojo, kad Kaune, mieste, kur tarpukariu dėstė jo tėvas, garsus šveicarų kalbininkas Alfredas Sennas, jam itin malonu lankytis. „Būtent Kaune susipažino mano tėvai, čia gimė abi seserys. Ir mane visuomet labai traukė tėvų miestas“, – prisiminimais mielai dalinosi jis.
„Aš esu Amerikoje gimęs. Visiškai kitoniškos kultūros nei mano seserys. Tai išaugau kaip amerikietis, bet pagaliau man tapo įdomiau studijuoti apie Lietuvą. Parašiau keletą knygų apie Lietuvą, turėjau čia draugų. Kai buvau pakviestas dėstyti VDU, tai pagalvojau: gerai – Kaunas, būtent Kaunas, o ne Vilnius.
Man reikia atsiprašyti dėl savo lietuvių kalbos, kadangi niekada nestudijavau jos. Aš kalbu kaip girdžiu nuo vaikystės. Kai kada girdžiu ir savo klaidas, bet nežinau, kaip jas koreguoti“, – sakė A. E. Sennas.
Su gausiu giminaičių būriu atvykęs į Kauną mokslininkas neslėpė, kad jo vaikai nori šiek tiek daugiau sužinoti apie Lietuvą: „Šį kartą sūnus atvažiavo su savo dukra. Jie Lietuvoje – pirmą kartą. Kita dukra pirmą kartą buvo čia 1990 metais. Mes buvome kartu, kai Michailas Gorbačiovas atvažiavo į Vilnių. Ir mes buvome Vilniuje, nes tais laikais man dar reikėjo vizos, kad galėčiau atvažiuoti į Kauną“.
Mokslininkas artimiesiems stengėsi parodyti šeimos šaknis. Vytauto bažnyčioje Kaune jis jiems pasakojo, kad čia dirbęs kunigas ir rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas buvo ne tik jo tėvų draugas, bet ir sesers krikštatėvis. Nė vienas iš keturių A. E. Senno vaikų nepasirinko akademinės karjeros. Visi jie – verslininkai, o anūkai – medikai: dantistas ir medicinos seselė. „Jie sako, kad nori kai ką perskaityti, daugiau sužinoti, bet rašyti istoriją – ne“, – šypsodamasis kalbėjo istorikas.
A.E.Sennas – Čikagos mėnraščio „Akiračiai“ redakcinės kolegijos narys ir smagiai prisimena tą laikotarpį, kai viešėdamas Lietuvoje įgavo žurnalistinio rašymo patirties. „Aš vis galvojau, kai buvau jaunas, kad įdomu būti korespondentu. Bet labai sunku turėti šeimą, jei nori rašyti apie užsienį. O aš nenorėjau namie dirbti, norėjau kokį kitą kraštą matyti ir studijuoti“, – pasakojo mokslininkas.
Išaiškėjo, kad linksmiausia jam buvo būti ne politikos apžvalgininku Čikagos „Akiračiuose“, o sporto korespondentu. Paskirtas „Atgimimo“ laikraščio spaudos atstovu Amerikoje jis gavo užduotį aprašyti bene sunkiausiai prakalbinamą Lietuvos žvaigždę.
„Taip išėjo, kad jau NBA žinojo, kad aš egzistuoju. Todėl, kai Arvydas Sabonis atvažiavo į JAV, tai NBA man skambino ir prašė, kad aš straipsnį rašyčiau apie A.Sabonį. Man reikėjo paimti interviu iš Arvydo. Sunkus darbas, bet kas nors turėjo tai daryti. Aš ilgai apie tai galvojau, skaičiau daug jo interviu. Aš sau galvojau, kad tai, kaip jie prie to prieina, man nepatinka. Galiu suprasti, kad ir Arvydui nepatinka. Peržiūrėjau krūvą dokumentų (kokių dešimties metų) iš sovietų spaudos apie Arvydą. Vieną vakarą sėdžiu, sėdžiu, sėdžiu. Galvoju, kur aš kokį punktą atrasiu? Pagaliau nutariau.
Kai atėjo momentas imti interviu, tai jam nugarą skauda, jis nežais, jis guli ant stalo. O aš galvoju, kad jis nebus gero ūpo. Bet aš savo strategiją jau buvau sugalvojęs. Prieinu: „Arvydai, ar galime kalbėti?“ Ir pirmas klausimas: „ar jūs dar grojate akordeonu?“. Ir jis juokėsi, ir sakė, kad grotų, jei turėtų laiko, bet laiko neturi. Ir po to puikų interviu gavau iš jo“, – su šypsena prisiminė profesorius.
JAV ir Šveicarijos pilietybes turintis mokslininkas daugelį metų būdavo retas svečias savo namuose. Paskaitos, stažuotės, kelionės. Nelengvas išbandymas keturis vaikus auginusiai žmonai.
„Jai vis reikėjo rūpintis šeima. Vienus metus mes kartu buvome Vokietijoje, kitus metus – Šveicarijoje. Kai kada ji keliauja su manimi. Kai 1988 metais gavau pakvietimą atvažiuoti čia trims mėnesiams, tai buvo aišku, kad jai bus sunku tuo laiku. Mes sėdėjome virtuvėje ir diskutavome. Aš galvojau, gal man jo nepriimti. O ji man sakė: „tau reikia priimti. Jeigu tu nevažiuosi, nebus galima su tavimi toliau gyventi“. Todėl norėdamas kai ką padaryti ir dėl žmonos, aš atvažiavau į Lietuvą“, – juokėsi istorikas.
Pagal laidą parengė Emilija Lapė.
