Kas jie – sovietinį herbą nulupę ir jį sutrypę lietuviai?

Dailininkas Giedrius Reimeris jau 25 metus saugo žvaigždę iš herbo, kabojusio ant tuometės Aukščiausiosios Tarybos pastato. Tada visą pasaulį apskriejo vaizdai, kaip šį sovietinį simbolį nuplėšė ir ant jo šokinėjo lietuviai. Kas tie drąsuoliai?

Tuščiavidurį sovietinių laikų simbolį sąjūdininkai nešė atsargiai, nes jis buvo netvirtas ir galėjo subyrėti.<br>P.Lileikio nuotr.
Tuščiavidurį sovietinių laikų simbolį sąjūdininkai nešė atsargiai, nes jis buvo netvirtas ir galėjo subyrėti.<br>P.Lileikio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dalia Gudavičiūtė („Lietuvos rytas“)

Mar 10, 2015, 7:33 AM, atnaujinta Jan 11, 2018, 2:35 AM

Apsupti džiūgaujančios minios ant varinio sovietinės Lietuvos herbo šokinėjo ir jį trypė trys vyrai. Tokie istoriniai kadrai mirga daugelyje reportažų ir dokumentinių filmų apie 1990 metų Kovo 11-ąją, kai Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė.

Tada emocijos liejosi ir Atkuriamojo Seimo posėdyje, ir prie įėjimo į pagrindinį tuometės Aukščiausiosios Tarybos pastatą.

Nors apie istorinės dienos įvykius prirašyta daug, iki šiol neskelbta, kas tą herbą nukabino, kas ant jo šokinėjo ir kur jis dingo.

„Lietuvos rytą“ net keli tos dienos liudininkai patikino – būtent jie stengėsi taip pasauliui parodyti, kad sovietinės Lietuvos nebėra.

Pageidavimas – trypti herbą

1990 metų Kovo 11-ąją Vilniuje buvo šalta, merkė šlapbriba. Atkuriamasis Seimas posėdžiavo bene visą dieną.

Balsavimai dėl teisės aktų prasidėjo tik vakare, o apie Nepriklausomybės atkūrimą buvo paskelbta 22 valandą 44 minutės.

Tą dieną prie Seimo pastato atlydėjau aktorių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, panorusį pamatyti džiūgaujančią minią.

Prie dabartinių Seimo rūmų sostinėje laukdami istorinio posėdžio pabaigos būriavosi keli šimtai žmonių, o visa kita Lietuva laukė prie televizorių ekranų.

Vienas garsiakalbis transliavo posėdį, tačiau buvo girdėti prastai, todėl dauguma atėjusiųjų būriavosi prie įėjimo.

„Kai nulupsite herbą, ant jo pašokinėkite“, – nugirdau dviejų vyrų pokalbį, tačiau jo prasmę supratau tik vėliau.

Po balsavimo dėl Nepriklausomybės atkūrimo posėdžių salėje virš prezidiumo pakilo didžiulė Trispalvė ir uždengė sovietinės Lietuvos herbą.

Po to iš posėdžių salės išsmuko ir pagrindinio įėjimo link nuskubėjo dvi grupės žmonių. Jų tikslas buvo tas pats – nuo išorinės pastato sienos kuo greičiau pašalinti jau praeitimi tapusį simbolį.

Tuo metu prie herbo jau seniausiai laukė tokį pat nurodymą iš anksto gavę Aukščiausiosios Tarybos Ūkio skyriaus darbininkai, gerai paslėpę įrankius.

Vienai šių grupių vadovavo tuometis Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas Alvydas Medalinskas, turėjęs savą mitingų rengėjų komandą.

Kitos grupės, sudarytos iš Sąjūdžio tvarkdarių, vadinamųjų žaliaraištininkų, priekyje ėjo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius Andrius Kubilius.

Abu „Lietuvos rytą“ patikino, kad herbo nukabinimo istorijoje jie atliko svarbų vaidmenį.

Minia ragino herbą trypti

„Kai paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, salėje sujudo sąjūdininkai: Nepriklausomybė atkurta, o lauke dar vis kabo okupacijos simbolis!

Iš karto Ūkio skyriaus darbininkams buvo duotas nurodymas nukabinti herbą ir lauke“, – pasakojo Sąjūdžio simbolius kūręs dailininkas G.Reimeris.

Tada sklandžiusią nuotaiką puikiai prisimena ir A.Medalinskas. Dabartinis politikos apžvalgininkas tikino, kad mintis bėgti prie nebegyvuojančios sovietinės šalies herbo tada jam ir bendražygiams kilo spontaniškai.

Darbininkai nulupo varinį herbą ir perdavė jį A.Medalinskui bei jo bendražygiams į rankas. Herbas atsidūrė ant žemės ir buvo trypiamas.

„Mano vidinis balsas šaukė: „Mes padarėme!“ O minia ragino: „Trypkite!“ Todėl nuėmę herbą dar ir pašokinėjome!

Šokinėti ant herbo gal buvo ne pats geriausias sumanymas. Tai ne geriausias epizodas mano gyvenime. Juk net įveiktam priešui reikia parodyti pagarbą, o herbas ir buvo priešo simbolis“, – pasakojo A.Medalinskas.

Beje, po kelių dienų A.Medalinskas jau tvirtino kitaip – esą jis neatsimena, kad būtų šokinėjęs ant herbo.

Veiksmai – pagal scenarijų

„Nuotraukose prie nuimto herbo šmėkšteli ir mano ilgi plaukai!“ – savo vaidmeniu džiaugėsi A.Kubilius.

Politikas tikino, jog herbo nuėmimo akciją jis planavo nuosekliai: rytą pats išsuko varžtus, kad prireikus herbą būtų galima greičiau nuimti.

Atsuktuvą jis rado Aukščiausiosios Tarybos Ūkio skyriuje.

„Visai Kovo 11-osios ceremonijai dirigavo architektas Algirdas Kaušpėdas, aš buvau pagalbininkas. Jei matėte salėje kreivai kylančią didžiulę vėliavą, tai aš dėl to kaltas“, – nusijuokė tuometis Sąjūdžio atsakingasis sekretorius.

Herbų kaita buvo numatyta scenarijuje, kurio režisūra buvo patikėta A.Kaušpėdui.

Pirmiausia disidentė Jadvyga Bieliauskienė turėjo įnešti į posėdžių salę Vytį, Nepriklausomos Lietuvos herbą. Bet įvykiai pasisuko neplanuotai. J.Bieliauskienė pamatė A.Kaušpėdą ir pamanė, kad jis yra angelas, kuris ją badaujančią buvo aplankęs Intos lageryje. Pasidalinti savo mintimis ji nuskubėjo į tribūną.

Vėliau pagal scenarijų salėje pakilo vėliava ir uždengė sovietinį herbą, po to toks herbas buvo nuluptas ir nuo išorinės pastato sienos.

A.Kubilius tikino, kad senojo herbo trypimas nebuvo suderintas su scenarijumi. Tuo metu jam atrodė, kad vyksta kažkas ne taip. Bet dabar politikas atlaidesnis: „Tai tapo ryškiu atsisveikinimu su senais laikais.“

Dingo medicinos punkte?

Prie įėjimo į Aukščiausiąją Tarybą, virš kurio kabojo herbas, laukusiems vyrams vadovavo tuometis Ūkio skyriaus vadovas Arvydas Švedas.

Jis buvo pasiruošęs: turėjo kopėčias, reples, veržlę, atsuktuvą. Pakvietė stipresnių, aukštesnių vyrų – stalių, energetiką, ryšių specialistą.

„Nepavyko gražiai nuimti, nes herbas buvo netvirtas“, – apgailestavo A.Švedas.

Jau 25 metus Seime ryšių specialistu dirbantis Jonas Klimas kartu su dar vienu vyru užlipo ant kopėčių ir bandė nukelti herbą.

„Vienas varžtas neatsisuko. Reikėjo panaudoti laužtuvą. Nuėmęs herbą pamačiau apačioje rankų mišką. Perdavęs herbą išgirdau trenksmą. Gal vyrai jo neišlaikė?“ – prisimena J.Klimas.

Sovietinis simbolis vėliau buvo įneštas į dabartinius Seimo rūmus. Dailininkas G.Reimeris pasakojo, kad herbas buvo tuščiaviduris ir labai netvirtas. Keturi vyrai nešė jį saugodami, kad nesubyrėtų.

„Kai herbą įnešė į vidų, A.Kubilius, A.Medalinskas ir G.Reimeris tarėsi, kur jį dėti. Nutarė nešti į medicinos punktą. Bet kai kitą dieną atėjome, herbo nebebuvo – dingo“, – pasakojo A.Švedas.

Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vadovė Angonita Rupšytė girdėjo kalbas, kad tas herbas buvo išsidalintas dalimis kaip suvenyrus.

Žvaigždę atidavė dailininkui

Vienintelė išlikusi herbo dalis – žvaigždė.

A.Kubilius tikino, kad ši žvaigždė atskilo tada, kai A.Medalinskas šokinėjo ant herbo.

Tada dabartinis konservatorių lyderis žvaigždę pasiėmė.

Tuo metu sąjūdininkas dailininkas G.Reimeris priėjo prie A.Kubiliaus ir paklausė: „Sukūriau Sąjūdžio simbolį, gal būtų simboliška gauti šį trofėjų?“ A.Kubilius atidavė jam žvaigždę.

„Lietuvos ryto“ paprašytas parodyti žvaigždę G.Reimeris surado trofėjų tarp nenaudojamų daiktų.

Užmiršo riterių tradicijas

Istorinio įvykio liudininkai iki šiol ginčijasi, ar sovietinį reliktą reikėjo trypti.

Dailininkas G.Reimeris mano, kad šventiniam renginiui toks elgesys netiko: „Lietuviams taip elgtis nebūdinga, visuose mitinguose būdavo išlaikyta rimtis, ir staiga – trypiama.“

Pašnekovas svarstė, galbūt tai buvo provokacija, kuria pasinaudojo Rusijos propaganda.

Tačiau tos dienos režisierius A.Kaušpėdas tas emocingas akimirkas vertina gerai: „Juk žmogus negali būti visą laiką be emocijų. Prisiminkite Čekiją ar Lenkiją, kai ten žmonės šokinėjo ant svastikų.“

Prilipo juodojo angelo vardas

– Ar jums kilo sumanymas režisuoti 1990 metų Kovo 11-ąją? – „Lietuvos rytas“ paklausė architekto, alikėjo, tuomečio Sąjūdžio tarybos nario Algirdo Kaušpėdo (nuotr.).

– Nenoriu vienas prisiimti sau visų nuopelnų, tarėmės ir su A.Kubiliumi.

Mūsų scenarijuje buvo numatyta įteikti Vytautui Landsbergiui autentišką Vytį iš Nepriklausomos Lietuvos laikų ir taip Vytį grąžinti į šalies gyvenimą.

O po Nepriklausomybės atkūrimo reikėjo uždengti sovietinį herbą.

Vytį gavome iš Karo muziejaus, jis anksčiau kabėjo Pakaunėje ant pašto pastato.

Po to norėjome emociškai palydėti balsavimą už Nepriklausomybę.

Tai buvo scenografinis roko sprendimas – vėliava uždengti senąjį pano. Tai tarsi virsmas.

– Ar iš vakaro repetavote?

– Repetavome, bet per vėliavos pakėlimą vienas kampas atsiliko. Vienintelį dalyką nutarėme jau Kovo 11-ąją – kad Vytį V.Landsbergiui įteiks disidentė J.Bieliauskienė.

Ji atėjo ori, pasipuošusi tautiniais drabužiais. Paprašiau jos įteikti V.Landsbergiui Vytį.

– Ir tuomet J.Bieliauskienė atpažino jumyse angelą?

– Komedija ir tragedija visada šalia – toks gyvenimas.

Buvo juokinga, nes po to mane dar ilgai vadino juoduoju angelu, vizijų kunigaikščiu.

Yra tiesos – aš rengiuosi tamsiais drabužiais.

– Kur dabar tos dienos scenarijus?

– Neprisimenu. Daug kartų kraustėmės.

– Ką dažniausiai prisimenate iš savo darbo per Kovo 11-osios posėdį?

– Visa diena man liko kaip fejerverkas, kaip vaikiškas džiugus gimtadienis. Detalės išsitrynė, o atmintyje išliko džiugios šventės vaizdinys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.