Šiemet minime Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Aušvico išlaisvinimo 70-ąsias metines. Per šį laikotarpį tyrimai apie karą ir Holokaustą pasikeitė ir kiekybiškai, ir kokybiškai. Nuo liudijimų rinkimo pirmaisiais pokario metais, polemikos tarp funkcionalistų ir intencionalistų aštuntajame dešimtmetyje iki daug platesnio ir įvairesnio paveikslo apimant vokiečių okupuotas teritorijas Rytų Europoje, gyventojų elgsenos modelius, nusikaltėlius, aukas ir stebėtojus. Ko gero, vertėtų sutikti su Raulio Hilbergo mintimi, jog tyrimai apie Holokaustą pasiekė savo brandos amžių, kuriame tyrėjai ieško naujų aspektų, tiek geografiniu, tiek ir probleminiu lygmeniu1.
Vis dėlto ši chronologija ar istorikų, sociologų polemika Vakaruose visiškai netinka Lietuvos atvejui. 1941–1944 m. vokiečių okupaciją, kuri neatnešė siektos nepriklausomybės, tačiau sunaikino beveik visą Lietuvos žydų bendruomenę, pakeitė sugrįžusi sovietų kariuomenė. Tik atkūrus nepriklausomybę, vokiečių okupacijos patirtį ir Holokaustą buvo galima pradėti įvertinti patiems: nuo pirmųjų gana sunkiai kelią prasiskynusių dar lietuvių išeivijoje pradėtų tyrimų ir polemikos (Saulius Sužiedėlis, Tomas Venclova) iki bendrų lietuvių ir Vakarų istorikų tyrimų, skirtų įvertinti ne tik Holokaustą Lietuvoje, bet ir litvakų kultūros palikimą2.
Vertinant lietuvių ir Vakarų istorikų bendradarbiavimą, vertėtų išskirti Vokietijos istorikus, kurie šioje problematikoje reiškiasi bene aktyviausiai: nuo bendrų konferencijų, seminarų ir jų pagrindu parengtų publikacijų3 iki atskirų tyrimų, skirtų lietuvių pagalbinės policijos vaidmeniui Lietuvos žydų žudynėse analizuoti4 ar nusikaltėlių portretams atkurti5. Vis dėlto iš pastarojo meto publikacijų išsiskiria Keele universiteto profesoriaus, Tarptautinės nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos nario Christopho Dieckmanno darbas „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ (liet. „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“), 2012 m. įvertintas Yad Vashem metų knygos apdovanojimu. Dviejų dalių, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių darbas, parengtas remiantis Lietuvos, Vokietijos, Latvijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Izraelio archyviniais šaltiniais ir literatūra, todėl išsiskiria ne tik fizine apimtimi, bet ir temų platumu, daugiaperspektyviškumu.
Nuo nepriklausomos valstybės sukūrimo iki nesėkmingo bandymo ją atkurti
Pirmojoje knygos dalyje Ch.Dieckmannas detaliai aptaria Lietuvos valstybės kūrimo procesą, žydų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, sovietų okupaciją, vokiečių pasirengimo karui su Sovietų Sąjunga planus, karo pradžią Lietuvoje, Birželio sukilimą ir Laikinosios Vyriausybės veiklą, pirmąsias žydų žudynes provincijoje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, karinės ir civilinės valdžios aparato struktūras, ekonominę vokiečių politiką Lietuvoje.
Vertindamas lietuvių ir žydų tarpusavio santykius nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmosios sovietų okupacijos metais, Ch.Dieckmannas pabrėžia, kad ši suformuota patirtis turėjo nemažos įtakos lietuvių ir žydų elgsenos modeliams per vokiečių okupaciją. Anot autoriaus, vienas Antano Smetonos režimo laimėjimų – suvaldytos radikaliosios visuomenės nuotaikos bei taikus lietuvių ir žydų sugyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje, palyginti su žydų padėtimi Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Vengrijoje. Antra vertus, lietuvių ir žydų konkurencija prekyboje ir versle, maža žydų bendruomenės integracija į Lietuvos visuomenę, auganti opozicija ir nepasitenkinimas A.Smetonos valdžia stiprino radikaliąsias visuomenės jėgas ir nepasitenkinimą tautinėmis mažumomis.
Anot Ch.Dieckmanno, 1940 m. sovietų okupacija pakeitė antisemitizmo kontūrus Lietuvoje ir jį dar labiau paaštrino: visuomenėje sustiprėjo „žydo-bolševiko“ įvaizdis, o pogrindyje platintuose antisovietiniuose atsišaukimuose žydai buvo įvardijami kaip tautos priešai ir išdavikai (p. 174–176).
Tokie teiginiai atrandami daugelyje atsišaukimų ar LAF’o programiniuose dokumentuose. Ko gero, vienas kontroversiškiausių tokių dokumentų yra 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimas „Brangūs vergaujantieji broliai“, kurio vienoje iš dviejų išlikusių kopijų yra sakinys: „Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą“6. Pasak Ch.Dieckmanno, raginimas žudyti pogrindžio atsišaukimuose buvo išimtis, o ne taisyklė, todėl šis sakinys galėjo būti įterptas atsišaukimą dauginant Lietuvoje (p. 252).
Nagrinėdamas LAF’o ir pogrindžio Lietuvoje susikūrimą, Ch.Dieckmannas teisingai pabrėžia, kad LAF’o centrai Vilniuje, Kaune ir Berlyne veikė nepriklausomai, o sukilėlių būriai daugelyje Lietuvos vietų susiformavo spontaniškai, sovietų kariuomenei pradėjus trauktis iš Lietuvos. Sukilimas buvo ne tik siekis atkurti nepriklausomybę, bet ir simbolinis veiksmas, parodantis, kad sovietų okupacija buvo įvyktyda prieš tautos valią (p. 421).
Antra vertus, sukilėlių paskelbta Laikinoji Vyriausybė vertintina kontroversiškai. Ji viešai nepasmerkė vykdomų žydų žudynių Kaune ir kituose Lietuvos vietovėse. Dalis Vyriausybės priimtų nutarimų turėjo aiškų diskriminacinį pobūdį. Šiuo atveju Ch.Dieckmannas pirmiausia referuoja į birželio 30 d. nutarimą steigti žydų koncentracijos stovyklą, denacionalizacijos įstatymus ar rugpjūčio 1 d. priimtus „Žydų padėties nuostatus“. Tiesa, pastaruosius nutarimus Ch.Dieckmannas vertina atsargiai, teigdamas, kad tokių nuostatų paskelbimas prieš patį Laikinosios Vyriausybės išformavimą kelia abejonių dėl jų priėmimo motyvų (p. 430)7.
Sukilimo vertinimas neatsiejamas ir nuo žydų žudynių pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje. Dovas Levinas pažymi, kad dar vokiečiams neatėjus daugiau nei 40-yje Lietuvos vietovių vyko pogromai8. Ch.Dieckmanno manymu, šis skaičius turėtų būti gerokai didesnis, tačiau „Lietūkio“ garažo žudynės, pogromas Vilijampolėje, kaip ir kitos masinės žydų žudynės daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių buvo inicijuotos, paskatintos ir kontroliuojamos vokiečių saugumo policijos (p. 315–316). Anot Ch.Dieckmanno, sukilimo vertinimas turi dvi monetos puses: viena vertus, sukilimu buvo siekta atkurti nepriklausomą Lietuvą, antra vertus, vokiečių saugumo policijos vaidmuo, Laikinosios Vyriausybės laikysena ir nuotaikos visuomenėje skatino antisemitizmą ir smurtą, nukreiptą prieš Lietuvos žydus (p. 422).
Masinės žydų, karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje
Pirmoji knygos dalis detalizuoja pradinį žydų naikinimo etapą Lietuvoje, t. y. pogromus, spontaniškas ir atviras žydų žudynes didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose pirmosiomis karo savaitėmis, o antroji dalis susitelkia į kitus du etapus – sisteminį žydų naikinimą ir periodiškas žydų žudynes bei atrankas getuose, žydų turto ir kultūros vertybių nusavinimą ar sunaikinimą. Anot Ch.Dieckmanno, žydų aukų skaičius Lietuvoje iki 1941 m. spalio yra nepalyginamas su jokia kita teritorija, o per visą vokiečių okupaciją žydų aukų skaičius siekia nuo 200 iki 206 tūkstančių (p. 792).
Apie 200 Lietuvos miestų ir vietovių vyko žydų žudynės. Ch.Dieckmannas, remdamasis vokiečių, lietuvių šaltiniais ir žydų liudijimais, detaliai aprašo žudynių eigą Lietuvos provincijoje, pateikdamas gyventojų sudėtį, vokiečių atėjimą, žydų koncentravimą į laikinuosius getus, turto nusavinimą ir išgrobstymą, priverstinį darbą ir masines žudynes. Antai Raseiniuose gyveno apie 2000 žydų, kurie sudarė apie trečdalį visų gyventojų. Prasidėjus karui, apie trečdalis namų buvo sugriauta, o žydų namai ir parduotuvės buvo apiplėštos ir nusavintos vokiečių. Ketvirtąją karo savaitę visi Raseinių žydai privalėjo persikelti į du laikinuosius getus, o nuo liepos 16 d. visi žydai nuo 15 iki 45 metų perkelti į darbo stovyklą už miesto. Pirmosios masinės žudynės įvyko liepos 29 d., kurių metu nužudyti 254 žydai ir 3 lietuviai komunistai, o iki rugsėjo 3 d. iš 2000 Raseinių žydų bendruomenės narių, gyvų liko 800 žmonių – 16 vyrų, 412 moterų ir 415 vaikų (p. 799).
Panašiai įvykiai klostėsi ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Kas lėmė tokį greitą ir masišką atskirų žydų bendruomenių Lietuvoje išnaikinimą? Be jau minėto žydų tapatinimo su komunistais ir priešais lietuvių visuomenėje, aiškaus vokiečių planavimo ir lietuvių dalyvavimo masinėse žudynėse, jų mastą lėmė ir tai, kad Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas prasidėjo būtent Lietuvoje. Anot Ch.Dieckmanno, didžiąją dalį šio etapo aukų sudarė pirmiausia vyrai, kurie būtų galėję pasipriešinti. Antra, žydų, kaip ir lietuvių, patirtis rėmėsi Pirmojo pasaulinio karo atmintimi. Dėl šios priežasties buvo nesitikėta, kad į Lietuvą įžengus vokiečiams, bus imtasi tokio masto žudynių, kurių greitis ir apimtis nepaliko vietos ir laiko žydams atsitraukti, pasislėpti ar pasipriešinti, ypač provincijoje. Apie šimtas laikinųjų getų dar labiau padėjo atlikti šį vaidmenį, t. y. sukoncentruoti aukas vienoje vietoje (p. 919–920).
Be visų šių priežasčių, Ch.Dieckmanno tyrime akcentuojamas ir kitas dėmuo – Vokietija ataką prieš Sovietų Sąjungą planavo kaip greitą karą, kuris sunaikins Sovietų Sąjungą. Nacių ideologijoje žydai buvo tapatinami su bolševizmu, todėl kaip ne vienoje savo knygos vietoje pažymi Ch.Dieckmannas, šis karas turėjo ir aiškią ideologinę, antisemitinę liniją, kurią įsiveržus į Sovietų Sąjungą pradėjo įgyvendinti vokiečių saugumo policija, padedama vietos gyventojų. Ši politika lietė ne tik žydus, bet ir karo belaisvius, romus ar psichinę negalią turinčius žmones.
Ch.Dieckmannas detaliai rekonstruoja trečiąjį Holokausto Lietuvoje etapą, t. y. didžiųjų getų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Švenčionyse įkūrimą, žydų gyvenimą juose, geto tarybų, policijos veiklą, periodiškai vykdytas atrankas bei bandymą organizuoti pasipriešinimą getų viduje. Kitaip nei laikinieji getai, egzistavę nuo kelių dienų ar savaičių iki kelių mėnesių, šie keturi getai veikė per beveik visą vokiečių okupacijos Lietuvoje laikotarpį ir buvo likviduoti Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos.
Baigdamas getų laikotarpio ir jų likvidavimo 1943–1944 m. analizę Ch.Dieckmannas aptaria ir kitą jam artimą temą – karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynes Lietuvoje. Būtent karo belaisviai Lietuvoje sudarė antrąją didžiausią aukų grupę vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Ch.Dieckmannas pateikia detalią analizę apie karo belaisvių naikinimo, bado ir priverstinio darbo politiką, romų, psichinę negalią turinčių žmonių likvidavimą Lietuvoje, o savo studiją baigia antinacinio pasipriešinimo Lietuvoje susiformavimu, lietuvių, žydų, komunistų partizanų veikla bei vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m. apžvalga.
Kodėl ši knyga yra svarbi?
Kaip jau minėta, Ch.Dieckmannas yra gerai žinomas Lietuvos istorikams. Būdamas Tarptautinės nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos narys, kartu su lietuvių istorikais jis parengė ne vieną studiją apie vokiečių okupaciją Lietuvoje9. Lygiai taip pat jam gerai žinomas įvykių Lietuvoje kontekstas, archyviniai šaltiniai ir Lietuvos istorikų tekstai. Dėl šios priežasties Ch.Dieckmannas išsiskiria iš daugelio kitų Vakarų istorikų, kurie įvykius Lietuvoje rekonstruoja pasitelkdami išimtinai vokiškus šaltinius.
Tyrime vokiečių okupacija Lietuvoje tiriama pasitelkus vokiečių, lietuvių ir žydų liudijimus, šaltinius ir literatūrą, todėl ši priežastis CH.Dieckmanno darbą daro daugiaperspektyvį, įvairialypį ir leidžia atskleisti atskirų tuo metu veikusių grupių elgsenos motyvus ir priežastis. Tai ypač svarbu, nes nagrinėjamame laikotarpyje susikerta ne tik skirtingi vokiečių, lietuvių ir žydų interesai, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje bei Vakarų Europoje buvę politiniai, ideologiniai aspektai, pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje patirtis. Todėl Ch.Dieckmannas yra teisus teigdamas, kad įvykiai ir žmonių elgsena 1941 m. vasarą buvo sąlygota lietuvių ir žydų santykių raidos ir patirties, suformuotos Pirmojo pasaulinio karo, nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmosios sovietų okupacijos metais.
Dėl visų šių priežasčių galima drąsiai teigti, kad Ch.Dieckmanno darbas ne tik išsiskiria savo apimtimi, bet ir paradigmiškumu: tai pavyzdys istorikams, dar tik pradedantiems atrakinti įvykių Lietuvoje kontekstą. Kartu jis galėtų būti puikus šaltinių, liudijimų ar literatūros kelrodis visiems, kurie domisi šia tema.
Tiesa, tą patį būtų galima pavadinti ir didžiausiu knygos minusu. Knygos apimtis savaime kelia abejonių (medžiaga valdo autorių?), ar ji būtų ir yra patraukli paprastam skaitytojui, besidominčiam vokiečių okupacija Lietuvoje. Skaitant knygą neapleidžia jausmas, kad autorius norėjo į ją sudėti viską, ką per daugelį metų yra suradęs Vokietijos, Lietuvos, Izraelio ir kitų valstybių archyvuose, o tai vietomis apsunkina tekstą bei perdėm detalizuoja įvykių kontekstą. Detaliai atkurti įvykius ir pateikti faktus, statistiką savaime yra svarbu, tačiau gal pusės jos buvo galima ir atsisakyti? Tuomet būtų likę bent kiek daugiau erdvės liudytojų, išgyvenusiųjų atminčiai; tai knygą tikrai būtų dar labiau sustiprinę.
Išnašos:
1 Raul Hilberg, „The Development of Holocaust Research – a Personal Overview“, in: Holocaust Historiography in Context: Emergence, Challenges, Polemics and Achievements, edited by David Bankier, Dan Michman, Jerusalem: Yad Vashem, 2008, p. 33–36.
2 Pvz., The Vanished World of Lithuanian Jews, edited by Alvydas Nikžentaitis, Stefan Schreiner, Darius Staliūnas, Amsterdam-New York: Rodopi, 2004, 323 p.; Polin: Studies in Polish Jewry: Jews in the Former Grand Duchy of Lithuania since 1772, edited by Šarūnas Liekis, Antony Polonsky, ChaeRan Freeze, Oxford: The Littman Library of Jewish Civilization, 2013, 509 p.
3 Judenmord in Litauen: Studien und Dokumente, hrsg. von Wolfgang Benz, Marion Neiss, Berlin: Metropol, 1999, 183 p.; Holocaust in Litauen: Krieg, ermordete Juden und Kollaboration im Jahre 1941, hrsg. von Vincas Bartusevičius, Joachim Tauber, Wolfram Wette, Kцln: Bцhlau, 2003, 337 p.
4 Knut Stang, Kollaboration und Massenmord: Die litauische Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann und die Ermordung litauischen Juden, Frankfurt am Main: Peter Lang, 1996, 286 p.
5 Wolfram Wette, Karl Jдger: Mцrder der litauischen Juden, Frankfurt am Main: Fischer, 2011, 284 p. 2013 m. pasirodė kita to paties autoriaus knyga, kurioje atkuriama Pasaulio teisuolio Vėrmachto seržanto iš Austrijos Antono Schmido, gelbėjusio Vilniaus geto žydus, biografija; žr. Wolfram Wette, Feldwebel Anton Schmid: Ein Held der Humanitдt, Frankfurt am Main: Fischer, 2013, 320 p.
6 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 50, l. 212.
7 „Žydų padėties nuostatų“ priėmimo klausimui nemažai dėmesio skyrė ir Lietuvos istorikai; žr. Nerijus Šepetys, „Kova dėl istorijos: nenutylėti ir nenukalbėti“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2001, Nr. 6, p. 295–300; „Vieno dokumento istorija ir ne tik...“, parengė Dalia Kuodytė, in: Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2, p. 135–138; Kęstutis Skrupskelis, „Sukilimo dokumentai“, in: Kultūros barai, 2001, Nr. 11, p. 87–92.
8 Dov Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje, iš hebrajų kalbos vertė Jonas Morkus, Vilnius: V. Burdenkovo komercinė firma „Studija 101“, 2000, p. 152.
9 Christoph Dieckmann, Vytautas Toleikis, Rimantas Zizas, Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje , 1941–1944 = Murders of Prisoners of War and of Civilian Population in Lithuania, 1941–1944, į anglų kalbą vertė Rasa Adomaitienė, Paulius Ališauskas, Juras Barauskas, Ray Brandon, Jūratė Dvarionaitė, Rasa Sakalaitė, į lietuvių kalbą vertė Rima Zamuškevičienė, Vilnius: Margi raštai, 2005; Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarį ir rudenį = The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews During Summer and Fall of 1941: Šaltiniai ir analizė, į anglų kalbą vertė Ingrida Vičiulytė, į lietuvių kalbą vertė Edita Gylienė, Auksė Kuokštienė, Vilnius: Margi raštai, 2006.
Šis tekstas publikuotas žurnalo „Knygų aidai“ Nr. 1