Iš Vilniaus aeroklubo aerodromo, kuris yra šalia Paluknės miestelio, išskridome į Biržus keliais keturviečiais lėktuvais „Wilga“. Prieš savaitę ten pasibaigė Lietuvos sklandymo čempionatas, todėl dabar reikėjo parsigabenti sklandytuvus.
Biržų aerodromą pasiekėme po pusantros valandos, todėl greitai paruošėme sklandytuvus velkamajam skrydžiui atgal. Kai jau viskas buvo sutvarkyta, nutarėme surūkyti cigaretę. Mums besišnekučiuojant staiga suburzgė lėktuvas ir pradėjo riedėti. Mes automatiškai žvilgtelėjome į jo kabiną ir nustėrome: ten ... nieko nebuvo!!! Po akimirkos pamatėme iš paskos bėgantį žmogų, bet atstumas tarp jo ir lėktuvo visą laiką didėjo! Nors sąmonė dar nenorėjo to suvokti, bet visus apėmė siaubas!
Lėktuvas greitėdamas vis tolo ir, pasiekęs tam tikrą ribą, kaip patrakęs pradėjo suktis ratais. Kai išcentrinė jėga pradėdavo jį versti „iš kojų“, sparnu atsiremdavo žemę ir riedėjimo greitis sumažėdavo, po to atsistodavo ir vėl viskas kartodavosi iš naujo. Nesugalvodami, ką daryti, sekėme iš paskos ir tas bejėgiškumo jausmas varė mus iš proto.
Šalia einančio kolegos paklausiau, kiek laiko taip siautės. Jis pažiūrėjo į mane taip, lyg klausčiau „Ar tikrai Suomija užpuolė Sovietų Sąjunga?“, ir tarė, tiksliau – konstatavo: „Nesenai pripylėme pilnus lėktuvo bakus kuro!“
Tada prie mūsų privažiavo Biržų aeroklubo viršininkas ir, neišlipdamas iš „žiguliuko“, vienu ypu pralemeno: „Važiuoju pas gaisrininkus“. Ir nurūko miestelio link. Žinia, kad nevaldomas lėktuvas „pats sau“ važinėja, greitai apskriejo aplinkinius ir į aerodromą sugužėjo smalsuoliai su fotoaparatais ir filmavimo kameromis.
Norint, kad lėktuvas baigtų šokti, reikėjo pulti į rato vidurį, nes iš vidinės pusės buvo atidarytos durys, paskui jį pasivyti ir įsiropšti į kabiną, bet kojos drebėjo ir niekaip nesiryžau daryti „charakirio!“ Kai prisiartindavau, jis kažkodėl nustodavo riedėjęs ratu ir lyg įniršęs bulius puldavo tiesiai į mane. Rodėsi, kad jis griaudėjo kaip Vladimiro Vysockio dainoje: „Lėktuvo kantrybė baigėsi ir dabar aš jums parodysiu!“
Aerodromo teritorijoje netoli miško ganėsi arklys, prie kurio nedelsdamas priartėjo lėktuvas, ir dabar laukėme, kada ore pamatysim besiplaikstančias arklio žarnas. Bet lėktuvas kažkaip pasisuko, paskui trenkė į arklį liemeniu ir pargriovė, o po to, nekliudydamas propeleriu, nuriedėjo toliau. Kurį laiką gulėjęs kaip paslikas arklys staiga sudrebėjo, paskui pašoko, susvirduliavo, akių baltymai pasruvo krauju, nasruose pasirodė baltos putos ir, nors priekinės kojos buvo supančiotos, į viską spjovė ir žaibiškai nušuoliavo į mišką.
Lėktuvas pasiekė aerodromo pakraštį ir netrukus erdvę užpildė čeksėjimo garsai – propeleris pradėjo kirsti javus. Kadangi jo riedėjimo greitis kiek sumažėjo, reikėjo kažkam ryžtis. Kęstas, kurio niekas nelaikė ypač drąsiu, prisiartino prie lėktuvo ir ant kilio užmetė kilpą. Tada visi penki griebėme už virvės galo ir suvirtome ant žemės, bet kur tau! Lėktuvas truputį pasimuistė, o paskui taip rovė, kad mums išsprūdo virvė.
Algis atsistojo, kažkodėl pirma nusikratė nuo drabužių šapus, o po to tragišku balsu ištarė: „Dabar tai tikrai pakils!“ Bet nuriedėjęs apie 100 m jis vėl pradėjo sukti ratus.
Dabar netoliese buvo vieniša sodyba ir žmogus, iškišęs per langą galvą, įdėmiai stebėjo, kas čia darosi. Mes bandėme perrėkti riaumojantį lėktuvą ir rodėme ženklus, kad jis nedelsdamas skuostų, bet žmogelis ramiai papsėjo pypkę ir stebėjo cirką be pinigų. Kai lėktuvas grėsmingai priartėjo prie medinio namo, mus išpylė šaltas prakaitas ir vėl ore pakibo tas pats klausimas: „Kas dabar bus?“. Tada lėktuvas elegantiškai sparnu nurėžė stogo čerpes ir - mes lengviau atsipūtėme – pradėjo riedėti tiesiai į sodą. Laukėme, kada jis susidurs su medžiais ir sulaužys propelerį – tada mes išgelbėti! Tačiau tarsi skaitydamas mūsų mintis, jis nepririedėjo iki sodo apie 10 metrų ir vėl pradėjo šėlti – šįkart slinkti besiganančios karvės link. Ji buvo aerodrominė, todėl nekreipė dėmesio į gaudesį ir lyg niekur nieko ramiai sau rupšnojo žolę... Tada Kęstas (ir vėl Kęstas!) kaipmat įvertino situaciją, greitai apibėgo, ištraukė grandinės kuolą ir nutempė ją į saugią vietą.
Šį kartą likimas mums buvo palankus – lėktuvas prisiartino prie žemės kauburio, kuris sumažino riedėjimo greitį, o virvės supančiotas užpakalinis ratukas visą laiką stabdė. Pilotas, kuris „išleido lėktuvą pasiganyti“, puolė į rato vidurį, užsikabino už lėktuvo laiptelių ir, kai sumažėjo riedėjimo greitis, per kelis kartus įsiropštė į vidų. Ir staiga... viskas nutilo!
Kiek truko šis spektaklis, neturėjome supratimo – gal valandą, o gal dešimt minučių, – tiktai sugriuvome ant žemės, nes buvome nepaprastai pavargę. Nuo javų pjovimo lėktuvas buvo visas baltas ir tarytum nebyliai sakė: „Dabar darykite man ką norite, mane sutramdėte.“
Pilotas papasakojo, kaip viskas prasidėjo. Pasirodo, jis negalėjo užvesti variklio, todėl nusprendė, kad reikia prasukti propelerį. Prieš išlipdamas iš kabinos, laikydamasis saugumo instrukcijos, turėjo išjungti variklio magnetus, bet sumaišė ir juos įjungė. Motoras dar buvo šiltas ir, kai pasuko propelerį, užsivedė. Kad nepakliūtų į besisukančio propelerio mentes, pilotas puolė ant žemės, o lėktuvas nuvažiavo „daryti tvarkos“!
Skridome namo apvyniotais delnais ir galvojome, kad pasaulyje vis dėlto būna stebuklų!
P.S. Šis lėktuvas ir toliau buvo „nelaimingas“. Po jam atlikto remonto atsirado kitų bėdų, todėl nusprendė jį „nurašyti ant dalių“.