Ir 18-metis JAV jūrų pėstininkas N.Bakeris, tiek metais jaunesnė japonė moksleivė apie priešą žinojo tik iš galingos propagandos mašinos. Po 70 metų jiems sunku pamiršti praeities žaizdas.
Pirmieji susidūrimai
N.Bakeris į Ivo Džimą atvyko 1945 metų vasario 25-osios naktį ir buvo priskirtas daliniams, kurie turėjo saugoti karius, „valančius“ du aerodromus. Jis pirmasis išlipo iš savo desantinio laivo.
„Prieš tai, kai laive atsidarė varteliai, neturėjau jokio supratimo apie karą. Bet vyru tapau per kelias sekundes. Paplūdimys tuo metu jau buvo visiškas chaosas – į mus vis šaudė japonų artilerija. Pasenome akimirksniu. Greiai įšokau į sviedinio išmuštą duobę priedangai“, – prisimena amerikietis.
Jau vėliau, vieną rytą, eidamas pro užimtus japonų įtvirtinimus, N.Bakeris pažvelgė į bunkerį ir pamatė kampe susigūžusį japoną. Pastarasis pajudėjo, tad karys nedvejodamas šovė: „Jis buvo taip arti manęs, kad po šūvio mane aptaškė jo kraujas“.
„Mums buvo įkalta į galvą, kad reikia nekęsti japonų. Tad aš buvau geras karys. Savyje subrandinau žiaurumo ir nevengiau kontakto su priešu“, – dabar teigia amerikietis.
Y.Shimabukuro 1945-ųjų kovą buvo priskirta prie moksleivių ir studentų dalinių, kurie padėjo Japonijos kariams, stiprinusiems Okinavos gynybą. Kovai buvo mobilizuoti ir civiliai. Daugiau nei pusė iš 240 jaunų moterų ir mergaičių, kurios kartu su Yoshiko išvyko į frontą, niekada negrįžo namo.
Jaunoji japonė turėjo dirbti įvairiose olose. Ji iš arti stebėjo, kaip be nuskausminamųjų amputuojamos karių rankos ar kojos, ir klausėsi, kaip aimanuoja mirštantys kariai. Pastarieji turėjo tik labai mažai vandens ir maisto.
Kai kartą artilerijos sviedinys smogė prie pat įėjimo į vieną olą ir žuvo dešimtys žmonių, Yoshiko suprato: pralaimėjimas neišvengiamas. Jos dalinys buvo išformuotas birželio 18-ąją – moksleivėms buvo įsakyta palikti olas.
„Mes nenorėjome išeiti iš slėptuvės. Nenorėjome būti paleistos blaškytis ir mirti vienos, – sako Y.Shimabukuro. – Paprašiau kokių nors sprogmenų ar cianido, kad galėčiau nusižudyti, kai ateis amerikiečiai.
Bet nieko panašaus kariai neturėjo – jie mums sakė, kad sučiuptos turėtume nusikąsti liežuvius ir mirtinai nukraujuoti.
Priešus vadinome amerikiečių pabaisomis. Mus mokė, kad sulaikymo atveju mūsų laukia ne paprasta žūtis. Kad jie bus išrengs nuogai, išžagins. Todėl bijojome ne žūti, o būti sučiuptos gyvos“.
Į priešą – kitomis akimis
Per vienas nuožmiausių kautynių Ivo Džimoje N.Bakeris jau buvo bešokantis per artilerijos sviedinio paliktą duobę, kai staiga apačioje pamatė japoną. Pastarasis iškart iškėlė virš galvos savo kairiąją ranką.
N.Bakeris nusitaikė į japoną savo automatiniu šautuvu bei įsakė jam pakelti ir kitą ranką. Vyrus skyrė vos kelios pėdos.
„Jau buvau pasiruošęs jį nušauti. Bet jo akys prašė pasigailėti, be to, jis pasisuko taip, kad pamačiau, jog jis buvo pašautas į dešinįjį petį“, – pasakojo karo veteranas.
Nors kitas kariškis iškart surėkė ragindamas tuoj pat nušauti japoną, N.Bakeris atsisakė. Jis paėmė japoną į nelaisvę – paliepęs jam nusirengti, amerikietis davė japonui cigaretę ir šiek tiek vandens. Tuomet belaisvis buvo nuvestas į šalį.
Olą-slėptuvą palikusi Y.Shimabukuro po dviejų dienų užlipo ant sprogmens ir sunkiai susižeidę savo dešiniąją ranką bei koją. Vietos gyventojai paauglę sugebėjo nunešti iki sąlyginai saugios vietos, kur žaizdas ėmė dilginti kirminai.
Yoshiko kelis kartus prarado sąmonę ir jau galvojo mirsianti, kai staiga išgirdo žingsnius.
„Virš manęs stovėjo penki ginkluoti amerikiečiai. Jie tikriausiai manė, kad su savimi turime granatų. Bet neturėjome nieko. Buvau tokia nusilpusi, kad nesugebėjau nusikąsti sau liežuvio, tad ėmiau jų maldauti: „Nušaukite mane, nušaukite mane“, – prisimena japonė.
Amerikiečiai, kurie greičiausiai buvo jūrų pėstininkai, tuomet atidarė du butelius, pripildytus kažkokio skysčio. Yoshiko iškart pagalvojo, kad priešai ją padegs.
„Bet jie iš tiesų norėjo padėti, – teigė japonė. – Tas skystis buvo skirtas sunaikinti kirminus ant mano žaizdos“.
Tiesa, Yoshiko vis tiek jautė didžiulę neapykantą amerikiečiams ir dar kelias savaites negalėjo jais pasitikėti. Ji nevalgė jai siūloma maisto, nieko nepasakojo apie savo dalinį.
„Tai, kad mane paėmė į nelaisvę, man buvo didžiausia gėda. Maniau, kad jie tik apsimeta gerais, kad jie vis tiek mus kažkaip žiauriai nužudys. Kuo maloniau amerikiečiai elgėsi, tuo labiau jais nepasitikėjau“, – pasakojo japonė.
Kokie jausmai šiandien?
Grįžęs į JAV iš Japonijos, N.Bakeris pradėjo mokytis inžinieriaus amato – studijas metams vėl pertraukė karas, šįkart Korėjoje. Vėliau jis įsidarbino žiniasklaidoje. 88-erių vyras pastaruosius 55 metus gyvena Virdžinijos valstijoje.
Praėjusį mėnesį jis antrą ir tikriausiai paskutinį kartą sugrįžo į Ivo Džimą. „Karti neapykanta, kurią tuomet jaučiau japonams, dabar jau praeityje. Palikau ją Ivo Džimoje, – atvykęs į salą, dabar pervadintą Ivo To, teigė N.Bakeris. – Tiesa, niekada nepamiršiu, kokie jie buvo žiaurūs – ne tik mums, priešams, bet ir sau patiems. Tas kultūrinis plyšys greičiausiai nebus siauresnis“.
Savo ruožtu Y.Shimabukuro tapo mokytoja. 1984 metais ji ir kiti išsigelbėjusieji Okinavoje parėmė muziejaus netoli vietos, kur japonai buvo paimti į nelaisvę, statybas. Čia Yoshiko ir dirbo, bet dabar 87 metų moteris jau yra išėjusi į pensiją – nebėra jėgų.
Kaip ir N.Bakeris, japonė tvirtina, kad aklos neapykantos amerikiečiams nebejaučia. Bet vis tiek jais nepasitiki – iš dalies dėl to, kad JAV kariai nepasitraukė iš Okinavos. Salose veikia kelios amerikiečių karinės bazės.
„Jie sako, kad saugo Okinavą, saugo japonus. Bet mes turėtume kartu kurti pasaulį, kuriame amerikiečių sargybinių nereikėtų. Ne, neniekinu jų – vis dar tikiu, kad amerikiečiai yra geri žmonės“, – sako Yoshiko.
Parengė Gintaras Radauskas
