Vieniems ši diena neatsiejama nuo nelemto sovietmečio, kiti nenustoja atkakliai tvirtinti esą su komunistais bei kitokiais radikalais ji neturinti nieko bendra, be to, yra tarptautinė, tad ją minėti – nieko bloga.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Tarptautinės darbo dienos ištakos siekia 1886 m. gegužės 1–ąją, kai per JAV nusirito masiniai darbininkų streikai siekiant išsireikalauti aštuonių valandų darbo dienos.
Vargstantys darbininkai turėjo priežasčių pykti: vidutinis darbininkas JAV uždirbdavo be galo mažai, darbo diena neretai tęsdavosi po 16 valandų, niekas nekalbėjo apie socialines garantijas. Seni, suluošinti, jėgų netekę žmonės dažnai atsidurdavo tiesiog gatvėje, tarsi pagal seną amerikiečių posakį „nuvarytus arklius nušauna“.
Gegužės 1 dieną prasidėjo kelias dienas trukęs masinis darbininkų streikas Čikagoje – sustojo miesto fabrikai ir gamyklos. Pyktis pratrūko smurtu. Vyko susirėmimai su policijos pareigūnais, ėmė lietis kraujas.
Vakare po miestą pasklido „darbo liaudžiai“ besiveržiančių vadovauti radikalių anarchistų leidžiami atsišaukimai su raginimu kilti į ginkluotą kovą „prieš išnaudotojus“, tačiau didesnės reakcijos šie raginimai nesukėlė.
Rimtį sujaukė bomba
1886 m. gegužės 3 dieną Čikagos Šieno turgaus aikštėje pagerbti žuvusiųjų susirinko keli tūkstančiai žmonių.
Iš pradžių eitynės vyko taikiai. Tačiau staiga kažkas iš protestuojančios minios sviedė į policininkus savadarbę bombą – sprogimas vieną įstatymo sargą užmušė, kelis – sunkiai sužeidė.
Kilo sumaištis, šaudyti ėmė abi pusės. Kulkos retino ir darbininkų, ir policijos pareigūnų gretas.
Valdžia teroro aktu apkaltino į darbininkų gretas įsipainiojusius radikalius anarchistus, o šie tvirtino esą policija surengė provokaciją norėdama rasti dingstį sunaikinti „proletariato“ aktyvą.
Netrukus buvo suimti aštuoni fanatiškiausi koviniam anarchistų sparnui priklausantys asmenys. Vėliau, pritrūkus įrodymų, jie buvo kaltinami ne paties sprogdinimo organizavimu, bet kurstymu imtis teroristinių veiksmų prieš teisėtos valdžios atstovus. Beje, vieno iš suimtųjų bute policija rado šešias savadarbes bombas – tai nebuvo paneigta net įsisukus „kovotojų už darbininkų teises“ reabilitavimo procesui.
Trys iš aštuonių anarchistų buvo nuteisti pakarti (nuosprendžiai buvo įvykdyti 1887 m. lapkričio mėn.), vienas nusižudė kalėjime (sprogstamąjį dinamito užtaisą jam į kamerą perdavė draugai), o likusieji buvo pasmerkti ilgiems nelaisvės metams.
Vis dėlto po kiek laiko visi aštuoni asmenys oficialiai buvo pripažinti nekaltais ir išteisinti, gyvieji net sulaukė gubernatoriaus atsiprašymų.
Tikrasis sprogdintojas taip ir liko nenustatytas, nors per kratas anarchistų slėptuvėse buvo aptikta ir ginklų, ir sprogmenų.
Anarchistai mėgo teroro išpuolius
Po kruvinų Čikagos įvykių bei įvykdytų teismo nuosprendžių nukentėjusieji tuoj pat buvo paskelbti darbininkų judėjimo kankiniais ir policijos tyčia surengtos provokacijos aukomis. Tačiau anarchizmo istoriją tyrinėjęs JAV profesorius Paulas Avrichas buvo tikras, kad teroro aktą įvykdė būtent anarchistai, galbūt toks George'as Mengas, buvęs vienas iš Čikagos anarchistų lyderių, visiškai pateisinęs teroristinę „kovos prieš valstybę“ koncepciją.
Istorikai pažymi, kad XIX a. pabaigoje visame pasaulyje kraštutinių anarchistų pozicijos darbininkų judėjime buvo itin stiprios: dažnai būtent jie provokuodavo tiesioginius „darbo liaudies“ susirėmimus su policija ir surengė daugelį teroro išpuolių.
Kad anarchistais save laikantys asmenys toli gražu nebuvo romių avelių banda, liudija ir 1901 metais įvykdytas dvidešimt penktojo JAV prezidento Williamo McKinley nužudymas.
Ginklą į JAV vadovą nukreipė ir mirtiną šūvį į pilvą paleido lenkų kilmės anarchistas Leonas Čolgošas.
XIX a. pabaigoje iš Rusijos imperijos į JAV emigravusi anarchistė Ema Goldman buvo viena pagrindinių „individualių teroristinių priemonių“ šalininkių, rengusi pasikėsinimą prieš verslo magnatą Johną Rockefellerį.
E.Goldman meilužis buvo viena svarbiausių JAV anarchizmo figūrų Eusiejus (Aleksandras) Berkmanas. Jis praleido keturiolika metų nelaisvėje už pasikėsinimą į amerikiečių pramonininko Henry Clay Fricko gyvybę.
Siekė panaikinti samdomą darbą
Visi aštuoni kaltinamieji, suimti per 1886 metų gegužės neramumus, prisipažino esantys idėjiniai anarchistai. Vienas iš jų, Albertas Parsonsas, neslėpdamas dėstė, kad anarchistų tikslas ne aštuonių valandų darbo diena, o samdomo darbo, kuris esą jau savaime reiškia vergiją, panaikinimas. O tai padaryti įmanoma tik sunaikinus pačią valstybę, kaip tą išnaudojimą užtikrinančią sistemą.
Netrukus gegužės 1-ąją „kovos už darbininkų teises diena“ paskelbė marksistinės pakraipos Socialistinė Amerikos darbo partija, kurioje savo metu knibždėte knibždėjo anarchistų ir kitokių kairiųjų radikalų. Beje, iš pat pradžių daugelis nuosaikesnių JAV darbininkų organizacijų šios „šventės“ nepalaikė, kadangi nenorėjo turėti sąsajų su teroristais ir sulaukti valdžios represijų.
1889 m. Paryžiaus kongrese Antrasis darbininkų internacionalas paskelbė gegužės 1-ąją Pasaulio darbo žmonių solidarumo diena. Derėtų priminti, kad vėliau šios organizacijos veiklos istorijoje sutinkamos tokios asmenybės kaip Vladimiras Leninas, Levas Trockis, Rosa Luxemburg.
Vitalijus Michalovskis
