Istorikų tvirtinimu, W.Churchillis buvo labiausiai britų mylimas
ministras pirmininkas, nors jam teko vadovauti šaliai sunkiausiais
metais. Didžiojoje Britanijoje jis buvo vadinamas žymiausiu britu šalies istorijoje. Bet savo karjeros pabaigoje
W.Churchillis sakė, jog didžiausias jo nuopelnas, kad jis sugebėjo
įtikinti būsimąją žmoną ištekėti už jo.
Meilės reikalai jam nesisekė. Jis greitai įsimylėdavo, bet visiškai
nemokėjo flirtuoti, kuo labai skyrėsi nuo savo motinos. Matyt, dėl to
buvo kaltas jo nemokėjimas apskritai reikšti savo jausmus.
W.Churchillio tėvas – lordas Randolphas Spenceris Churchillis buvo
žinomas politikas ir konservatorių partijos bendruomenių rūmų narys.
Motina – Amerikos milijonieriaus duktė.
Vos kelių mėnesių Winstonas buvo atiduotas auklės globon. Būdamas
aštuonerių pradėjo lankyti parengiamąją mokyklą. Mokslai būsimajam
Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui sekėsi nekaip, elgesys
nebuvo iš pavyzdingųjų ir dėl to jis dažnai gaudavo lupti, nes mokykloje
buvo plačiai taikomos fizinės bausmės.
Savo auklėtinį dažnai lankiusi auklė pasistengė, kad tėvai jį perkeltų į
kitą prestižinę mokyklą, kur su mokiniais buvo elgiamasi kur kas
švelniau. Paskui W.Churchillis įstojo į Sandhersto karališkąją karo
akademiją: tėvas nusprendė, kad ypatingais intelektualiniais
sugebėjimais nepasižyminčiam sūnui geriausiai tiktų kariškio karjera.
1899-aisiais gavo pasiūlymą kandidatuoti į parlamentą kaip konservatorių
partijos atstovas, bet šis mėginimas buvo nesėkmingas. Bet tų metų
rudenį, kilus anglų ir būrų karui, W.Churchillis kaip korespondentas,
patraukė į Pietų Afriką. Patekęs į nelaisvę ir iš jos ištrūkęs,
Didžiojoje Britanijoje buvo sutiktas kaip didvyris. Ir ši aplinkybė
padėjo jam 1900-aisiais tapti bendruomenių rūmų nariu. Po šešerių metų
buvo paskirtas kolonijų reikalų ministru.
W.Churchillio karjera klostėsi gerai, bet atsidūręs gražių merginų
draugijoje prarasdavo žadą, mikčiojo, raudonavo. Jis buvo du kartus
susižadėjęs su aktore ir baroniene, bet abi sužadėtuvės buvo nutrauktos
nuotakų iniciatyva.
Paskui įsimylėjo turtingą amerikietę, jai pasipiršo, sulaukė „ne“, po to
turėjo ilgą meilės romaną su amerikiečių aktore, bet ir ši nepanoro
susieti savo likimo su nerangiu britų politiku.
Kai W.Churchillis susižavėjo vienuolika metų už jį jaunesne Clementine
Hozier, giminaičiai jau buvo susitaikę su mintimi, kad jis iki gyvenimo
pabaigos liks vienišius.
Clementine motina, viena gražiausių Londono moterų, garsėjo
šokiruojančiu elgesiu: ji negalėjo pasakyti, kas jos trijų vaikų tėvas
– teisėtas sutuoktinis ar kuris nors meilužių. Visi buvo įsitikinę,
kad ir Clementine – audringo jos motinos meilės romano vaisius. Vaikų
auklėjimu tradiciškai rūpinosi guvernantės ir auklės.
Iš motinos Clementine Hozier paveldėjo grožį, bet ne charakterį. Dar
būdama jauna, stebino aplinkinius savo rimtumu ir didžiuliu atsakomybės
jausmu. Beveik visą laiką Clementine skaitė knygas ir mokėsi muzikos,
kartu su seserimis baigė uždarą mergaičių mokyklą, o paskui studijavo
Sorbonos universitete.
Protingai ir rimtai gražuolei daugelis piršosi, bet ji
priklausė išrankiomis nuotakoms: jos iniciatyva buvo nutrauktos trejos
sužadėtuvės.
Pirmasis Clementine susitikimas pokylyje su daug žadančiu jaunu
politiku, garsios, senos giminės atstovu ją nuvylė: nerangus, vieną
kartą šiaip ne taip įsidrąsinęs jai pabučiuoti ranką nusliūkino į kitą
salės galą, kur karštai ginčijosi apie politiką. Tiesa, visą tą laiką
Winstonas Churchillis nenuleido akių nuo Clementine Hozier, bet
pakviesti šokiui taip ir nesiryžo.
Jų pažintis atsinaujino tik po ketverių metų – 1908-aisiais Clementine
Hozier tetulės namuose. Pirmoji iš mandagumo Winstoną užkalbino
Clementine. Ir kai nuo bendrų aukštuomenės pokalbių perėjo prie
politikos, jis akimirksniu pasikeitė: šalia Clementine Hozier sėdėjo ne
nerangus tipas, tylenis, o aistringas oratorius, energija ir entuziazmu
trykštantis vyriškis. Ir štai tuomet ji suvokė, kad įsimylėjo.
Clementine tėvas buvo jau miręs ir sutikimo santuokai Winstonui teko
paprašyti jos motinos. 1908 metų rugsėjo 12-ąją Clementine Hozier tapo
W.Churchillio, tuo metu Didžiosios Britanijos prekybos ministro
žmona. Beje, į jungtuves Vestminsteryje dvi valandas pavėlavusi nuotaka
privertė pasinervinti jaunikį ir svečius.
Į vestuvių pokylį pora pakvietė daugiau nei tūkstantį svečių. Tarp
daugybės dovanų W.Churchillis brangiausia vadino lazdelę su auksiniu
bumbulu, kurią gavo iš Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VII. Ant
auksinio bumbulo buvo išgraviruota: „Mano jauniausiam ministrui“. Su šia
lazdele W.Churchillis nesiskyrė iki savo gyvenimo pabaigos, su ja
įamžintas daugelyje portretų ir net ant paminklo.
Originaliausią dovaną jaunajam ministrui įteikė madam Tussaud:
vestuvių dieną salėje buvo pastatyta vaškinė Winstono Churchillio
figūra, vėliau tapusi nuolatiniu ir populiariu kolekcijos eksponatu.
Savo memuaruose W.Churchillis parašė: „Vedžiau 1908 metų rugsėjį ir nuo
to laiko esu laimingas“. Taip ir buvo. Atrodė, kad Clementine ir
Winstono Churchillių medaus mėnuo nusitęsė ilgiems metams. Keturias
savaites po vestuvių jaunavedžiai praleido Venecijoje.
Grįžę į Londoną, liko vienas kitam tokie pat švelnūs, kaip ir vestuvinės
kelionės metu. Jų santykiai buvo kupini sentimentalumo, kurio niekas
nesitikėjo iš tokio šiurkštaus, nerangaus žmogaus kaip W.Churchillis.
Rašydami vienas kitam laiškus jų pabaigoje piešė katinėlius ir
šunelius, kartais pasirašydavo „Au“ ir „Miau“. Ne tik jaunystėje, bet
ir per visus ilgus santuokinio gyvenimo metus.
W.Churchillis buvo labai atviras su Clementine: jie galėjo valandų
valandas kalbėtis apie viską, – taip pat ir politiką, ir dėl daug ko
apsispręsdavo pirmiausia su ja pasitaręs.
1909 metų gegužę, likus visai nedaug laiko iki pirmojo Clementine
gimdymo W.Churchillis rašė žmonai: „Paukšteli mano, šis svarbus įvykis
sustiprins ir suteiks daug energijos. Mane, atvirai sakant baugina,
nes nenoriu, kad kentėtum skausmus šio išbandymo metu. Bet toks jau tas
gyvenimas, kad iš skausmo gimsta džiaugsmas, o iš laikino silpnumo –
jėga“.
Jų pirmoji duktė Diana gimė 1909 liepos 11-ąją, po dviejų metų, gegužės
28-ąją sūnus Randolphas, 1914-aisiais – Sarah, o 1918 metų lapkričio 15
d. – W.Churchilio numylėtinė Marigold.
Rūpesčiai dėl namų, svečių priėmimų, vaikų gulė ant Clementine pečių, ir
šiomis pareigomis ji su niekuo nesidalijo, būdama tvirtai įsitikinusi,
kad tik ji gali viską padaryti taip kaip reikia – idealiai.
Clementine pasirodė besanti švelni, labai rūpestinga motina. Vaikystėje
jai trūko būtent motiniškos meilės ir dabar ji stengėsi vaikams suteikti jaukius namus. W.Churchillis buvo labiau mylintis tėvas nei jo
bendraamžiai, dukras mylėjo labiau nei sūnų.
Skaudžiu smūgiu porai tapo Marigold netektis: vos 3 metų mažylė mirė
nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis palaužė W.Churchillį: jis užsidarė
savo kabinete, su niekuo nenorėjo susitikti, rūkė cigarą po cigaro,
nenorėjo susipažinti su dokumentais, siunčiamais iš prekybos
ministerijos.
Clementine teko nuslopinti savo skausmą, kad galėtų padėti vyrui: guodė
kaip vaiką, elgėsi taip, lyg Marigold mirtis – jo asmeninė, o ne jų
abiejų netektis. Bet W.Churchillis nusiramino tik tuomet, kai
Clementine tapo nėščia. 1922 metų rugsėjo 15-ąją jiems gimė duktė, kurią
jie pakrikštijo Mary.
Po dukters gimimo W.Churchillis prisipažino, kad Čarvelyje nupirko
sodybą jų gausiai šeimai, bet pabijojo apie tai prasitarti žmonai iki
gimdymo. Čia jis pradėjo modernizuoti aplinką: asmeniškai suprojektavo
specialią krioklių sistemą, sujungiančią keletą ežerų. Šių „vandens
sodų“ gamyba užtruko dvejus metus, kuriuos jis vadino laimingiausiu savo
gyvenimo laiku. Clementine palaikė visus, net ekstravagantiškiausius
sutuoktinio sumanymus. Pavyzdžiui, padėjo jam pastatyti drugelių veisimo
šiltnamį.
Clementine liko ištikima vyro padėjėja ir bendražyge jam 1940 m. užėmus
ministro pirmininko postą. Ji dalyvavo rinkiminėje kampanijoje ir
padovanojo savo vyrui nemažai rinkėjų balsų. Antrojo pasaulinio karo
metais įkūrė ir vadovavo pagalbos Sovietų Sąjungai komitetui. Per
trumpą laiką surinko 8 milijonus Didžiosios Britanijos svarų sterlingų,
už kuriuos buvo nupirkti medikamentai, taip reikalingi SSRS. Labdaringa
Clementine Churchill veikla tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo.
„Mano brangioji, mano švelnioji katyte Clem. Ką daryčiau be
tavęs, mano švelnioji, mieloji Clem? Mūsų meilė – tai nuostabus lobis,
mes atlaikėme visus išbandymus, iškentėme sunkius laikus, bet mūsų
jausmai tapo tik stipresni. Visada ir amžinai tau ištikimas Winstonas“,
– rašė W.Churchillis savo žmonai jų 40 metų santuokos proga.
Šeštojo dešimtmečio viduryje per vienus iš pietų, kuriuos sutuoktiniai
rengdavo savo Červelio sodyboje, kažkas pasiūlė visiems atsakyti į
klausimą: „Kuo norėtumėte tapti, jei nebūtumėte tapę tuo, kuo esate?“ Į šį
klausimą W.Churchillis ramiai atsakė: „Jei nebūčiau tapęs kuo esu,
su malonumu tapčiau antruoju misis Churchill vyru“.
1955-aisiais W.Churchillis pasitraukė iš politikos. Jis su Clementine
kiauras dienas sėdėjo sode ant suolelio šalia savo namo. Jie tiek daug
kalbėjo, lyg stengdamiesi atsikalbėti ilgam išsiskyrimui.
1963 m. šeimą ištiko nauja nelaimė: vyresnioji Churchillių duktė Diana
padauginusi raminamųjų pasitraukė iš gyvenimo. Savižudybės priežastis:
nesusiklostęs asmeninis gyvenimas. Daugelis smerkė Clementine, kad ši
labiau pergyveno dėl vyrą ištikusių insultų, bet nesielvartavo dėl
dukters netekties.
W.Churchillis mirė 1965 metų sausio 24-ąją. Nors iki mirties
jis ilgai sirgo, vyro netektis Clementine tapo tragedija, kuriai, kaip
vėliau pasirodė, ji buvo visiškai nepasiruošusi. Per laidotuves buvo
kaip nesava ir vaikai bijojo, kad ji neišprotėtų.
Ir nors ji sugebėjo suimti save į rankas ir išleisti W.Churchillio
memuarus, bet kuriuo metu, pačioje netinkamiausioje situacijoje, per
vakarienę ar šeimos šventę Clementine staiga sustingdavo ir gailiu balsu
pasakydavo: „Noriu pas Winstoną!“
Clementine teko išgyventi dar vieno savo vaiko netektį: vienintelis
Churchillių sūnus Randolphas mirė būdamas 57 metų. Antrosios dukters
Sarah šeiminis gyvenimas susiklostė taip pat nesėkmingai. Tik
jauniausios Mary santuoka buvo laiminga, ji pagimdė vaikų ir tapo savo
garsių tėvų biografe.
Clementine Churchill kaltino save, kad nesugebėjo tapti parama
suaugusiems vaikams, nes pastaraisiais metais visas jos dėmesys
buvo skirtas Winstonui, o paskui ji nugrimzdo į savo liūdesį. Bet
pakeisti požiūrio į gyvenimą nebepajėgė, nes jos gyvenimo centras
visuomet buvo Winstonas. Po jo mirties atsirado didžiulė tuštuma, į
kurią ji pasinėrė ir iš kurios negalėjo ištraukti net artimiausi žmonės.
Clementine Churchill pergyveno savo vyrą 12 metų ir tai buvo labai
sunkūs jai metai. Ji mirė 92 metų ir jos paskutiniai žodžiai
buvo skirti Winstonui: „Noriu būti kartu su juo“.
Pagal užsienio spaudą parengė O.Kacėnaitė.