Istorikų tvirtinimu, W.Churchillis buvo labiausiai britų mylimas ministras pirmininkas, nors jam teko vadovauti šaliai sunkiausiais metais. Didžiojoje Britanijoje jis buvo vadinamas žymiausiu britu šalies istorijoje. Bet savo karjeros pabaigoje W.Churchillis sakė, jog didžiausias jo nuopelnas, kad jis sugebėjo įtikinti būsimąją žmoną ištekėti už jo.
Meilės reikalai jam nesisekė. Jis greitai įsimylėdavo, bet visiškai nemokėjo flirtuoti, kuo labai skyrėsi nuo savo motinos. Matyt, dėl to buvo kaltas jo nemokėjimas apskritai reikšti savo jausmus.
W.Churchillio tėvas – lordas Randolphas Spenceris Churchillis buvo žinomas politikas ir konservatorių partijos bendruomenių rūmų narys. Motina – Amerikos milijonieriaus duktė.
Vos kelių mėnesių Winstonas buvo atiduotas auklės globon. Būdamas aštuonerių pradėjo lankyti parengiamąją mokyklą. Mokslai būsimajam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui sekėsi nekaip, elgesys nebuvo iš pavyzdingųjų ir dėl to jis dažnai gaudavo lupti, nes mokykloje buvo plačiai taikomos fizinės bausmės.
Savo auklėtinį dažnai lankiusi auklė pasistengė, kad tėvai jį perkeltų į kitą prestižinę mokyklą, kur su mokiniais buvo elgiamasi kur kas švelniau. Paskui W.Churchillis įstojo į Sandhersto karališkąją karo akademiją: tėvas nusprendė, kad ypatingais intelektualiniais sugebėjimais nepasižyminčiam sūnui geriausiai tiktų kariškio karjera.
1899-aisiais gavo pasiūlymą kandidatuoti į parlamentą kaip konservatorių partijos atstovas, bet šis mėginimas buvo nesėkmingas. Bet tų metų rudenį, kilus anglų ir būrų karui, W.Churchillis kaip korespondentas, patraukė į Pietų Afriką. Patekęs į nelaisvę ir iš jos ištrūkęs, Didžiojoje Britanijoje buvo sutiktas kaip didvyris. Ir ši aplinkybė padėjo jam 1900-aisiais tapti bendruomenių rūmų nariu. Po šešerių metų buvo paskirtas kolonijų reikalų ministru.
W.Churchillio karjera klostėsi gerai, bet atsidūręs gražių merginų draugijoje prarasdavo žadą, mikčiojo, raudonavo. Jis buvo du kartus susižadėjęs su aktore ir baroniene, bet abi sužadėtuvės buvo nutrauktos nuotakų iniciatyva.
Paskui įsimylėjo turtingą amerikietę, jai pasipiršo, sulaukė „ne“, po to turėjo ilgą meilės romaną su amerikiečių aktore, bet ir ši nepanoro susieti savo likimo su nerangiu britų politiku.
Kai W.Churchillis susižavėjo vienuolika metų už jį jaunesne Clementine Hozier, giminaičiai jau buvo susitaikę su mintimi, kad jis iki gyvenimo pabaigos liks vienišius.
Clementine motina, viena gražiausių Londono moterų, garsėjo šokiruojančiu elgesiu: ji negalėjo pasakyti, kas jos trijų vaikų tėvas – teisėtas sutuoktinis ar kuris nors meilužių. Visi buvo įsitikinę, kad ir Clementine – audringo jos motinos meilės romano vaisius. Vaikų auklėjimu tradiciškai rūpinosi guvernantės ir auklės.
Iš motinos Clementine Hozier paveldėjo grožį, bet ne charakterį. Dar būdama jauna, stebino aplinkinius savo rimtumu ir didžiuliu atsakomybės jausmu. Beveik visą laiką Clementine skaitė knygas ir mokėsi muzikos, kartu su seserimis baigė uždarą mergaičių mokyklą, o paskui studijavo Sorbonos universitete.
Protingai ir rimtai gražuolei daugelis piršosi, bet ji priklausė išrankiomis nuotakoms: jos iniciatyva buvo nutrauktos trejos sužadėtuvės.
Pirmasis Clementine susitikimas pokylyje su daug žadančiu jaunu politiku, garsios, senos giminės atstovu ją nuvylė: nerangus, vieną kartą šiaip ne taip įsidrąsinęs jai pabučiuoti ranką nusliūkino į kitą salės galą, kur karštai ginčijosi apie politiką. Tiesa, visą tą laiką Winstonas Churchillis nenuleido akių nuo Clementine Hozier, bet pakviesti šokiui taip ir nesiryžo.
Jų pažintis atsinaujino tik po ketverių metų – 1908-aisiais Clementine Hozier tetulės namuose. Pirmoji iš mandagumo Winstoną užkalbino Clementine. Ir kai nuo bendrų aukštuomenės pokalbių perėjo prie politikos, jis akimirksniu pasikeitė: šalia Clementine Hozier sėdėjo ne nerangus tipas, tylenis, o aistringas oratorius, energija ir entuziazmu trykštantis vyriškis. Ir štai tuomet ji suvokė, kad įsimylėjo.
Clementine tėvas buvo jau miręs ir sutikimo santuokai Winstonui teko paprašyti jos motinos. 1908 metų rugsėjo 12-ąją Clementine Hozier tapo W.Churchillio, tuo metu Didžiosios Britanijos prekybos ministro žmona. Beje, į jungtuves Vestminsteryje dvi valandas pavėlavusi nuotaka privertė pasinervinti jaunikį ir svečius.
Į vestuvių pokylį pora pakvietė daugiau nei tūkstantį svečių. Tarp daugybės dovanų W.Churchillis brangiausia vadino lazdelę su auksiniu bumbulu, kurią gavo iš Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VII. Ant auksinio bumbulo buvo išgraviruota: „Mano jauniausiam ministrui“. Su šia lazdele W.Churchillis nesiskyrė iki savo gyvenimo pabaigos, su ja įamžintas daugelyje portretų ir net ant paminklo.
Originaliausią dovaną jaunajam ministrui įteikė madam Tussaud: vestuvių dieną salėje buvo pastatyta vaškinė Winstono Churchillio figūra, vėliau tapusi nuolatiniu ir populiariu kolekcijos eksponatu.
Savo memuaruose W.Churchillis parašė: „Vedžiau 1908 metų rugsėjį ir nuo to laiko esu laimingas“. Taip ir buvo. Atrodė, kad Clementine ir Winstono Churchillių medaus mėnuo nusitęsė ilgiems metams. Keturias savaites po vestuvių jaunavedžiai praleido Venecijoje.
Grįžę į Londoną, liko vienas kitam tokie pat švelnūs, kaip ir vestuvinės kelionės metu. Jų santykiai buvo kupini sentimentalumo, kurio niekas nesitikėjo iš tokio šiurkštaus, nerangaus žmogaus kaip W.Churchillis. Rašydami vienas kitam laiškus jų pabaigoje piešė katinėlius ir šunelius, kartais pasirašydavo „Au“ ir „Miau“. Ne tik jaunystėje, bet ir per visus ilgus santuokinio gyvenimo metus.
W.Churchillis buvo labai atviras su Clementine: jie galėjo valandų valandas kalbėtis apie viską, – taip pat ir politiką, ir dėl daug ko apsispręsdavo pirmiausia su ja pasitaręs.
1909 metų gegužę, likus visai nedaug laiko iki pirmojo Clementine gimdymo W.Churchillis rašė žmonai: „Paukšteli mano, šis svarbus įvykis sustiprins ir suteiks daug energijos. Mane, atvirai sakant baugina, nes nenoriu, kad kentėtum skausmus šio išbandymo metu. Bet toks jau tas gyvenimas, kad iš skausmo gimsta džiaugsmas, o iš laikino silpnumo – jėga“.
Jų pirmoji duktė Diana gimė 1909 liepos 11-ąją, po dviejų metų, gegužės 28-ąją sūnus Randolphas, 1914-aisiais – Sarah, o 1918 metų lapkričio 15 d. – W.Churchilio numylėtinė Marigold.
Rūpesčiai dėl namų, svečių priėmimų, vaikų gulė ant Clementine pečių, ir šiomis pareigomis ji su niekuo nesidalijo, būdama tvirtai įsitikinusi, kad tik ji gali viską padaryti taip kaip reikia – idealiai.
Clementine pasirodė besanti švelni, labai rūpestinga motina. Vaikystėje jai trūko būtent motiniškos meilės ir dabar ji stengėsi vaikams suteikti jaukius namus. W.Churchillis buvo labiau mylintis tėvas nei jo bendraamžiai, dukras mylėjo labiau nei sūnų.
Skaudžiu smūgiu porai tapo Marigold netektis: vos 3 metų mažylė mirė nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis palaužė W.Churchillį: jis užsidarė savo kabinete, su niekuo nenorėjo susitikti, rūkė cigarą po cigaro, nenorėjo susipažinti su dokumentais, siunčiamais iš prekybos ministerijos.
Clementine teko nuslopinti savo skausmą, kad galėtų padėti vyrui: guodė kaip vaiką, elgėsi taip, lyg Marigold mirtis – jo asmeninė, o ne jų abiejų netektis. Bet W.Churchillis nusiramino tik tuomet, kai Clementine tapo nėščia. 1922 metų rugsėjo 15-ąją jiems gimė duktė, kurią jie pakrikštijo Mary.
Po dukters gimimo W.Churchillis prisipažino, kad Čarvelyje nupirko sodybą jų gausiai šeimai, bet pabijojo apie tai prasitarti žmonai iki gimdymo. Čia jis pradėjo modernizuoti aplinką: asmeniškai suprojektavo specialią krioklių sistemą, sujungiančią keletą ežerų. Šių „vandens sodų“ gamyba užtruko dvejus metus, kuriuos jis vadino laimingiausiu savo gyvenimo laiku. Clementine palaikė visus, net ekstravagantiškiausius sutuoktinio sumanymus. Pavyzdžiui, padėjo jam pastatyti drugelių veisimo šiltnamį.
Clementine liko ištikima vyro padėjėja ir bendražyge jam 1940 m. užėmus ministro pirmininko postą. Ji dalyvavo rinkiminėje kampanijoje ir padovanojo savo vyrui nemažai rinkėjų balsų. Antrojo pasaulinio karo metais įkūrė ir vadovavo pagalbos Sovietų Sąjungai komitetui. Per trumpą laiką surinko 8 milijonus Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, už kuriuos buvo nupirkti medikamentai, taip reikalingi SSRS. Labdaringa Clementine Churchill veikla tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo.
„Mano brangioji, mano švelnioji katyte Clem. Ką daryčiau be tavęs, mano švelnioji, mieloji Clem? Mūsų meilė – tai nuostabus lobis, mes atlaikėme visus išbandymus, iškentėme sunkius laikus, bet mūsų jausmai tapo tik stipresni. Visada ir amžinai tau ištikimas Winstonas“, – rašė W.Churchillis savo žmonai jų 40 metų santuokos proga.
Šeštojo dešimtmečio viduryje per vienus iš pietų, kuriuos sutuoktiniai rengdavo savo Červelio sodyboje, kažkas pasiūlė visiems atsakyti į klausimą: „Kuo norėtumėte tapti, jei nebūtumėte tapę tuo, kuo esate?“ Į šį klausimą W.Churchillis ramiai atsakė: „Jei nebūčiau tapęs kuo esu, su malonumu tapčiau antruoju misis Churchill vyru“.
1955-aisiais W.Churchillis pasitraukė iš politikos. Jis su Clementine kiauras dienas sėdėjo sode ant suolelio šalia savo namo. Jie tiek daug kalbėjo, lyg stengdamiesi atsikalbėti ilgam išsiskyrimui.
1963 m. šeimą ištiko nauja nelaimė: vyresnioji Churchillių duktė Diana padauginusi raminamųjų pasitraukė iš gyvenimo. Savižudybės priežastis: nesusiklostęs asmeninis gyvenimas. Daugelis smerkė Clementine, kad ši labiau pergyveno dėl vyrą ištikusių insultų, bet nesielvartavo dėl dukters netekties.
W.Churchillis mirė 1965 metų sausio 24-ąją. Nors iki mirties jis ilgai sirgo, vyro netektis Clementine tapo tragedija, kuriai, kaip vėliau pasirodė, ji buvo visiškai nepasiruošusi. Per laidotuves buvo kaip nesava ir vaikai bijojo, kad ji neišprotėtų.
Ir nors ji sugebėjo suimti save į rankas ir išleisti W.Churchillio memuarus, bet kuriuo metu, pačioje netinkamiausioje situacijoje, per vakarienę ar šeimos šventę Clementine staiga sustingdavo ir gailiu balsu pasakydavo: „Noriu pas Winstoną!“
Clementine teko išgyventi dar vieno savo vaiko netektį: vienintelis Churchillių sūnus Randolphas mirė būdamas 57 metų. Antrosios dukters Sarah šeiminis gyvenimas susiklostė taip pat nesėkmingai. Tik jauniausios Mary santuoka buvo laiminga, ji pagimdė vaikų ir tapo savo garsių tėvų biografe.
Clementine Churchill kaltino save, kad nesugebėjo tapti parama suaugusiems vaikams, nes pastaraisiais metais visas jos dėmesys buvo skirtas Winstonui, o paskui ji nugrimzdo į savo liūdesį. Bet pakeisti požiūrio į gyvenimą nebepajėgė, nes jos gyvenimo centras visuomet buvo Winstonas. Po jo mirties atsirado didžiulė tuštuma, į kurią ji pasinėrė ir iš kurios negalėjo ištraukti net artimiausi žmonės.
Clementine Churchill pergyveno savo vyrą 12 metų ir tai buvo labai sunkūs jai metai. Ji mirė 92 metų ir jos paskutiniai žodžiai buvo skirti Winstonui: „Noriu būti kartu su juo“.
Pagal užsienio spaudą parengė O.Kacėnaitė.
