P. Čaikovskio konkursas: slapta istorija ir tarptautinė intriga

Jau kitą savaitę, birželio 15-ąją, Maskvoje prasidės vienos garsiausių tarptautinių muzikos varžytuvių – XV Piotro Čaikovskio konkursas. Jame varžysis pianistai, smuikininkai, violončelininkai, dainininkai. Tarp 61 pianistų konkurso dalyvio – Lietuvai ir Rusijai atstovaujantis Lukas Geniušas. Violončelininkų žiuri dirbs iš Lietuvos kilęs, dabar Vokietijoje gyvenantis Davidas Geringas. Beje, L.Geniušas muzikinį maratoną pradės pats pirmasis – išankstinės perklausos jau trečiadienį, birželio 10-ąją, prasidės būtent nuo jo.

Pirmasis P.Čaikovskio konkurso laureatas – amerikiečių pianistas V.Cliburnas.
Pirmasis P.Čaikovskio konkurso laureatas – amerikiečių pianistas V.Cliburnas.
Pianistas L.Geniušas varžysis XV P.Čaikovskio konkurse.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pianistas L.Geniušas varžysis XV P.Čaikovskio konkurse.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

lrytas.lt

Jun 9, 2015, 4:59 PM, atnaujinta Nov 23, 2017, 12:43 PM

Konkurso išvakarėse Rusijos žurnalas „Ogoniok“ papasakojo šio konkurso slaptąją istoriją, kurioje muzika suvaidino ne pagrindinį vaidmenį.

„Pagrindinio Rusijos muzikos konkurso istorijos paradoksas tas, kad jo ištakų reikia ieškoti vėlyvųjų stalinizmo laikų šaldytuve. Ne tik idėja kilo Stalino laikais. Yra pagrindo manyti, kad jos autorius buvo pats Stalinas“, – rašo publikacijos autorius Leonidas Maksimenkovas.

1951 metų vasara. Ką tik išmestas iš posto kultūros ministras Polikarpas Lebedevas (tuo metu tai buvo Meno reikalų komiteto prie SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pareigos). Išmestas dėl operos: per ukrainiečių kultūros dekadą Maskvoje P.Lebedevas įleido į Didžiojo teatro sceną ydingą operą „Bogdanas Chmelnickis“. Stalinas paklausė. Jam nepatiko. Išdėjo į šuns dienas. Beje, dėl operos nukentėjo ne tik šis kultūros viršininkas, bet ir jo pirmtakas: dėl “nacionalinės politikos Šiaurės Kaukaze netinkamos traktuotės“ operoje “Didžioji draugystė“ buvęs ministras Michailas Chrapčenka atsidūrė eilinio Literatūros instituto mokslinio bendradarbio kėdėje.

Žodžiu, naujam kultūros žinybos vadovui Nikolajui Bespalovui pats gyvenimas sufleravo: jei nenori tapti panašaus libreto herojumi, skubiai mauk iš operos scenos į kitą muzikos aikštelę. Alternatyva – sovietinių muzikantų atlikimo menas – buvo po ranka. Bet irgi kandžiojosi: dar neužmiršta ir čia padaryta klaida.

Tai mažai kas prisimena, o buvo taip: 1950 metų pabaigoje specialiojo ryšio kanalais Maskvą pasiekė Belgijos karalienės Elisabeth laiškas “Maršalui“ Stalinui. Parašytas ranka, ant herbinio popieriaus, rusiškai. Stalinas buvo generalisimas, tačiau monarchės rikto didžiadvasiškai nepastebėjo. Elisabeth priminė sovietinių muzikantų laimėjimus konkursuose Briuselyje prieš karą ir pranešė, kad gegužės mėnesį ten pat vyks jos vardu pavadintas smuikininkų konkursas. Karalienė vylėsi, kad „tame konkurse dalyvaus jauni sovietiniai smuikininkai ir kad SSRS atsiųs vieną geriausių savo smuikininkų kaip žiuri narį“.

CK Ypatingasis sektorius subruzdo. Pirmiausia patikrino pačią autorę. Iki karo – viena. O ką veikė per karą? Ar nebendradarbiavo? Nedalyvavo? Pasirodė, jog „nėra jokių duomenų, kad ji būtų palaikiusi ryšius su naciais“. Maža to: „Daug skaito apie Sovietų Sąjungą, lanko sovietinių filmų peržiūras, kurias rengia Belgijos ir SSRS draugystės draugija, savo iniciatyva buvo atėjusi į Sovietų Sąjungos ambasadą, yra Belgijos moterų susivienijimo už taiką pirmininkė.“

Pagal specialųjį užsakymą pradėtas rinkti smuikininkų desantas. Pasakojama, kad smuikininko Nr.1 Davido Oistracho paklausė: „Kas iš mūsiškių gali laimėti?“ Jis atsakęs, kad tik Leonidas Koganas.

Stalinas išleido ir jaunąjį genijų, ir kitus. Politinio biuro sprendime buvo įrašyta: „Pasiųsti 4-5 geriausius muzikantus, kurių pasirodymai užtikrintų konkurse pirmąsias vietas.“

L.Koganas išties parvežė namo pirmąją vietą. Antrąją – Michailas Vaimanas. O štai trečioji teko Eliz Čerfalvi – „asmeniui be pilietybės“, tai yra emigrantei. Ketvirtąją laimėjo olandas Theo Olofas. Tik penktąją Olga Kaverzniova, o Aleksejus Gorochovas – baisu net ištarti – liko septintas.

Ministras ir jo vadovaujama liaudies ūkio šaka tik pusiau įvykdė generalisimo įsakymą.

Stalino vardo P.Čaikovskio konkursas

Tačiau 1951 metais renginio formatas pasirodė visiškai priimtinas: Kremliui ir Senajai aikštei (šioje aikštėje buvo SSKP CK pastatas. – Red.) patiko sumanymas įkurti savą tarptautinį konkursą. Idėja visapusiškai vaisinga: patys ir žiuri parinksime, ir dalyvius nufiltruosime.

Vieta? „Penkių jūrų uostas“ – Maskva. Laikas? Nuo 1952 metų gegužės 25-osios iki birželio 15-osios. Statusas? Tarptautinis konkursas. Pavadinimas? Maskvos muzikos šventė. Organizacinio komiteto pirmininkas? Žinoma, Dmitrijus Šostakovičius. Kas gi kitas!?

Organizacinio komiteto sudėtis? Pasiūlyti 25 asmenys. Tarp jų – garsūs kultūros veikėjai: kompozitoriai Sergejus Prokofjevas, Tichonas Chrenikovas ir Jurijus Šaporinas, smuikininkas D.Oistrachas, Maskvos konservatorijos direktorius Aleksandras Svešnikovas, pianistas Levas Oborinas, dirigentai Jevgenijus Mravinskis ir Nikolajus Golovanovas, dainininkai Vera Davydova, Ivanas Patrožinskis ir Maksimas Michailovas, balerina Olga Lepešinskaja, choreografas Igoris Moisejevas. Dar penketas kultūros valdininkų. Valdininkų ir muzikantų santykis 1:5.

Užsienio svečių – žiuri narių ir konkurso dalyvių – sudėtis turėjo būti derinama per Sovietų Sąjungos ambasadas. Pasiūlytas visai liberalus požiūris: instancija leido suprasti, kad nebūtina per mikroskopą tikrinti, kaip kviečiamasis elgėsi okupacijos ir nacizmo viešpatavimo metais. Na, padirigavo orkestrui per Adolfo Hitlerio gimtadienį, patiko Italijos lyderiui Benito Mussolini ar padainavo Josephui Goebelsui Richardą Wagnerį Bairoito festivalyje – pasitaiko... Daug mačiusiems kadrų darbuotojams tai buvo staigmena, bet ketinta siųsti kvietimus dviem abejotinos praeities dirigentams iš VDR – Hitlerio “Reichsmusikkamer“ švietimo skyriaus direktoriui Hermannui Abendrothui ir nacionalsocialistų partijos nariui nuo 1923 metų Franzui Konwitschny, o dėl balanso – dar ir antifašistui, žydų emigrantui kompozitoriui Hannsui Eisleriui. Į Vengriją – ten likusiam admirolo Mikloso Horthy režimo metais kompozitoriui Zoltanui Kodaly ir emigracijoje Maskvoje gyvenusiam komunistui kompozitoriui Ferencui Szabo. Į JAV – dviem negrų dainininkams – Paului Robesonui ir Marian Anderson, emigrantui, antifašistui dirigentui Arturo Toscanini. Į Italiją – dirigentams Villi Ferrero ir Victorui de Sabata, pianistui Carlo Zecchi. Visi – to meto muzikos elitas.

D.Šostakovičius pasirašo „Festivalio prospektą“. Iš jo paaiškėja, kad svarbiausias šventės įvykis – konkursas. Sumanus ėjimas, kaip rusiška matrioška: svečiai atvyksta į festivalį, o atsiduria jaunųjų pianistų ir dirigentų žiuri. Toliau tekstas kaip iš rikiuotės statuto arba krizių valdymo priemonės: „Visus ginčytinus klausimus sprendžia konkurso direktorius, niekas neturi teisės apskųsti jo sprendimų. Taisykles pažeidę dalyviai šalinami iš konkurso, vertinimo komisijos nariai – iš žiuri.“

Parengiamieji darbai ėjo kaip iš pypkės, tačiau 1952 metais galvoje buvo jau ne muzika: Korėjos karo eskalacija, vandenilinės bombos kūrimas, pasirengimas „gydytojų bylai“... Taigi muzikos šventę atšaukė, medžiagą atidavė į archyvą. O 1953 metų kovą mirė Stalinas.

Muzikinė staigmena

1956 metais per XX suvažiavimą Nikita Chruščiovas pradėjo kryžiaus žygį prieš asmenybės kultą. Iškilo pagrįstas klausimas: ar ne laikas efektyviai pagyvinti ir kultūros gyvenimą? Nes čia vis meno saviveiklos apžiūros ir darbo kolektyvų chorai.

Ir štai praėjus mėnesiui po to, kai buvo paskelbtas SSKP CK nutarimas “Dėl asmenybės kulto ir jo padarinių įveikimo“, CK kultūros skyriaus vedėjas Borisas Riurikovas ir nenuskandinamas muzikos fronto kuratorius Senojoje aikštėje Borisas Jarustovskis jau tobulina tais pačiais “asmenybės kulto“ laikais parengtą muzikos festivalio/konkurso koncepciją. Išėjo kaip visada: be Stalino, tačiau Stalino keliu.

1956 metų liepos 30-ąją Politinis biuras priima nutarimą „Dėl Tarptautinio P.Čaikovskio pianistų ir smuikininkų konkurso surengimo Maskvoje“ 1958 metų kovo-balandžio mėnesiais. Organizacinio komiteto pirmininkas? D.Šostakovičius. Ar yra asmenybės kultas, ar nėra – jis SSRS vienintelis.

Organizaciniame komitete – Maskvos ir Leningrado konservatorijų direktoriai A.Svešnikovas ir Jurijus Briuškovas, pianistai Emilis Gilelsas ir Sviatoslavas Richteris, kompozitoriai Dmitrijus Kabalevskis ir T.Chrenikovas, smuikininkai D.Oistrachas ir Abramas Jampolskis. O dar Kultūrinių ryšių draugijos pirmininkas, „Inturist“ viršininkas, Maskvos tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas ir vienas kitas Kultūros ministerijos valdininkas. Organizacinis komitetas formuoja autoritetingų smuikininkų ir pianistų žiuri. Sąrašą siunčia patvirtinti CK. Taip bus ir vėliau – iki pat SSRS žlugimo.

Iš kultūros ministro pavaduotojo pažymos apie žiuri narius: „Renkant kandidatūras atsižvelgta ne tik į muzikantų autoritetą, bet ir į jų požiūrį į Sovietų Sąjungą, į sovietinę muzikinę kultūrą, jų poziciją jaunų sovietinių muzikantų atžvilgiu tarptautiniuose muzikos konkursuose.“

Nuo šiol bus sudaryta kiekvieno žiuri nario dosjė. Pavyzdžiui, pirmojo konkurso žiuri dirbo Marguerite Long ir Jacques'o Thibaud muzikos draugijos prezidentas markizas Armand'as de Gontaut-Bironas. 1955 metais jis lydėjo per vizitą Maskvoje 81 metų didžiąją prancūzų pianistę M.Long ir paliko palankų įspūdį.

Netikėtai planus, kaip visada, pakoregavo politika. 1956-ųjų rudenį į Budapeštą įsiveržė sovietiniai tankai. Vakarai pradėjo boikotą. Sena istorija: sankcijos sutrikdė kultūrinius mainus. Sužlugo sovietinių kompozitorių kelionė į JAV. Atšaukė beveik visas gastroles į ten ir į čia. Tiesa, Yves Montand'as į Maskvą vis dėlto atvyko, bet po to klastingai pademonstravo Paryžiuje sovietinius biusthalterius, nupirktus pagrindinėje universalinėje parduotuvėje (GUM).

Žodžiu, pirmasis P.Čaikovskio konkursas vos nevirto sąjungine jaunųjų atlikėjų apžiūra.

Ėjimas karaliene

Padėtį vėl išgelbėjo geroji fėja – Belgijos karalienė Elisabeth. Ne tik dirbo politinį aiškinamąjį ir agitacinį kuluarinį darbą, bet ir sutiko pati atvykti į konkursą. Tapti blokados pralaužimo simboliu.

Unikali buvo karalienė. Nesupyko netgi tada, kai SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas maršalas Klimentas Vorošilovas nusiuntė jai piktą protestą dėl pareiškimo Vengrijos klausimu. Išėjo klaikus konfūzas: protestavo Didžiosios Britanijos Elisabeth, o telegramą nusiuntė Belgijos Elisabeth. Po to Maskva nuoširdžiai atsiprašė. O K.Vorošilovą netrukus išleido į pensiją.

Valstybinio kultūrinių ryšių komiteto pirmininko pavaduotojas 1958 metų pradžioje informavo CK apie buvusio Belgijos ambasadoriaus Sovietų Sąjungoje Arthuro Waterso žodžius, kad Leopoldas III prieštarauja motinos vizitui į SSRS ir priekaištauja diplomatui dėl to, kad jis “traukia karalienę į šį reikalą“. Tačiau ar tokia jau naivi buvo karalienė? Ir taip, ir ne. Ponas ambasadorius čia pat užsiminė, kad tarp SSRS Mokslų akademijos užsienio narių šiuo metu nėra belgų ir neblogai būtų... „Jis leido suprasti, kad tinkamiausias kandidatas yra karalienė Elisabeth.“ Ji, girdi, „yra gana kairių pažiūrų“. Tokių formuluočių renkant akademikus nebuvo net Stalino laikais...

Galiausiai į konkursą atvyko 62 muzikantai iš 22 šalių. Aparatas kažkodėl nusprendė, kad laimėti būtinai turi SSRS atstovai. Į CK nuolat buvo siunčiamos ataskaitos apie balsavimo rezultatus. Kultūros ministras Nikolajus Michailovas nervinosi. Stalino laikais paskutiniame politiniame biure jis buvo CK sekretorius ir prezidiumo narys, CK propagandos skyriaus viršininkas. Asmeniškai rūpinosi „gydytojų byla“. Jeigu dabar sužlugdys P.Čaikovskio konkursą, jį pas tuos pačius reabilituotus „gydytojus žudikus“ ir pasiųs į Kremliaus ligoninę.

Dirbo informatoriai. Draugams iš CK prezidiumo kasdien perpasakodavo gandus ir paskalas: „Nepaisant akivaizdžios konkurso sėkmės, kai kurie muzikantai, nežinodami tikrųjų faktų, bando apjuodinti jo rezultatus. Pavyzdžiui, kompozitorius J.Šaporinas skleidė gandus, neva amerikiečių smuikininkas, žiuri narys Jefremas Cimbalistas, nesutikdamas su smuikininkų konkurso žiuri sprendimu, protestuodamas nepasirašė protokolo ir konkurso laureatų diplomų. Visi šie J.Šaporino prasimanymai neturi nieko bendra su tikrove.“

Arba apie S.Richterį: „Manome esant būtina informuoti apie netinkamą žiuri nario S.Richterio elgesį – jis prieštarauja visiems kitiems pianistų konkurso žiuri nariams. Drg. Richteris per antrojo turo balsavimą daugelio sovietinių ir užsienio atlikėjų pasirodymą įvertino taip žemai (esant 25 balų sistemai, visiems konkurso dalyviams, išskyrus septynis žmones, parašė nulį), kad tai sukėlė kitų žiuri narių nuostabą ir protestus.“

S.Richteris labai norėjo, kad laimėtų Vanas Cliburnas. Kaip žinome, taip ir įvyko. Triumfališkai. N.Chruščiovui labai patiko, kad jis biso pagrojo Vasilijaus Solovjovo-Sedojaus „Pamaskvio vakarus“. Niekas neįtarė, kad N.Chruščiovas su konkursu sieja savo slaptus planus.

Pagrindinis laimėtojas – N.Chruščiovas

Per V.Cliburno pasirodymą dirigavo Kirilas Kondrašinas. Iki triumfo P.Čaikovskio konkurse jis kelerius metus buvo paprastas kontoros „Gastrolbiuro“ dirigentas. Atsiliepė skyrybos ir amoralus elgesys. K.Kondrašinui tuomet teko išeiti iš Didžiojo teatro. Prieš leisdami diriguoti konkurse, jį atidžiai tikrino („skyrybos ir nauja santuoka įformintos“). Ir kaip jis padirigavo skambinant V.Cliburnui!

Po to ir prasidėjo slaptasis N.Chruščiovo pingpongas.

Telegrama iš Niujorko. 1958 metų birželio 7-oji. Premjerui Nikitai Chruščiovui: „Leiskite padėkoti Jums ir kitiems valstybės veikėjams už tai, kad mano buvimą Sovietų Sąjungoje jus padarėte tokį malonų ir nepamirštamą. Leiskite taip pat kreiptis su išskirtiniu prašymu, kad maestro Kondrašinas š.m. birželio 15-ąją atvyktų į Londoną padiriguoti Londono filharmonijos orkestrui „Albert Hall“, kurioje telpa 8 tūkstančiai žmonių. Puikiai suprantu, kad maestro Kondrašinas tuo metu bus labai užsiėmęs Sovietų Sąjungoje, bet jeigu Jūs galėtumėte leisti jam atvykti į Londoną, į mano debiutą šiame mieste, tik trims dienoms, nuo 16-osios iki 18-osios, jaučiu, kad tai ne tik suteiktų man pasitikėjimo, bet ir turėtų kur kas didesnę reikšmę. Geriausi linkėjimai Jums ir Jūsų šeimai. Nuoširdžiai Vanas Cliburnas.“

Šiandien sunku įsivaizduoti, ką tuomet reiškė birželio 7-ąją prašyti Sovietų Sąjungos ministro pirmininko, kad kas nors iš jo piliečių jau birželio 16-ąją diriguotų orkestrui Londono „Albert Hall“.

Iš pradžių reikėjo užpildyti penkių lapų išvykimo bylą, parašyti autobiografiją, gauti pažymas apie sveikatos būklę, charakteristikas iš darbovietės, partinės organizacijos ir profsąjungos, SSKP narių, pažįstančių komandiruojamąjį, rekomendacijas, pasidaryti fotonuotraukas.

Savo nuomonę turėjo pasakyti Kultūros ministerija, kelionės tikslingumą įvertinti Užsienio reikalų ministerija, leidimą duoti KGB (dilemos “grįš-negrįš iš užsienio“ niekas neatšaukė). Po to CK kultūros skyrius siųsdavo savo rekomendacijas SSKP CK komisijai ideologijos, kultūros ir tarptautinių partinių ryšių klausimais. Jeigu CK sekretoriai pasirašydavo, popieriai būdavo siunčiami išvykų į užsienį komisijai prie SSKP CK, o joje sėdėjo generolas Doluda, apie kurį ir šiandien laisvai prieinamuose žinynuose nėra jokių pėdsakų. Šis generolas galėjo ištraukti iš specialios kartotekos tokį kozirį, kuris nukirstų visas ankstesnes instancijas.

Bet komisijos sutiko, o generolas patvirtino. Klausimas: kaip pranešti pianistui, kad dirigentas K.Kondrašinas atvyks?

Prasidėjo antroji serija. Užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka parengė naujus dokumentus iki birželio 13-osios. Iki koncerto liko 4 dienos.

„Slapta. Drg. A.Kiričenka. Siunčiu nurodymus SSRS ambasadai JAV dėl atsakymo į Vano Cliburno telegramą, kurią jis atsiuntė drg. N.Chruščiovo vardu. Manau, kad geriau atsakyti ambasados, kuri remtųsi atitinkamu pavedimu iš Maskvos, vardu (1 priedas). Tuo atveju, jeigu bus nutarta, kad tikslinga Vanui Cliburnui duoti tiesioginį draugo N.Chruščiovo atsakymą, pridedamas atitinkamas telegramos tekstas (2 priedas). Žinoma, šią telegramą tektų įteikti Vanui Cliburnui per ambasadą siekant išvengti galimos gaišaties naudojant šifrą. A.Gromyka.“

Buvęs Ukrainos kompartijos CK pirmasis sekretorius A.Kiričenka tik neseniai dirbo Maskvoje ir CK prezidiume atsakė, be kita ko, už valstybės saugumo klausimus.

O jeigu pagal visas taisykles būtų pradėję šifruoti ir iššifruoti visiškai slaptą telegramą, 8 tūkstančiai klausytojų „Albert Hall“ vietoje V.Cliburno ir K.Kondrašino dueto būtų išgirdę kitus atlikėjus.

„1 priedas. Visiškai slaptai. Šifru. Be eilės. Vašingtonas. SSRS ambasada. Jums reikia užmegzti ryšį su Vanu Cliburnu ir štai ką jam pranešti. Dėl Vano Cliburno kreipimosi į SSRS Ministrų Tarybos Pirmininką N.Chruščiovą, kad dirigentui K.Kondrašinui būtų suteikta galimybė kartu su juo pasirodyti koncertuose Londone, ambasadai pavesta pranešti, jog šis prašymas patenkintas. Dirigentas K.Kondrašinas mielai atvyks į Londoną su Vanu Klibernu dalyvauti koncerte 1958 m. birželio 13-ąją.“

Tačiau N.Chruščiovas nepaisė aparato įdirbio ir nutarė atsakymą parašyti pats.

„Ponui Vanui Cliburnui. Jūsų telegrama dar kartą priminė tą didžiulį malonumą, kurį mums suteikė Jūsų pasirodymas Maskvoje. Jūsų prašymas dėl dirigento K.Kondrašino patenkintas ir jis jau išskrido į Londoną, kad ten dalyvautų jūsų koncertuose. Nuoširdžiausi linkėjimai Jums ir Jūsų šeimai. Iš visos širdies linkiu sėkmės Jūsų nuostabioje kūrybinėje veikloje. Pagarbiai, N.Chruščiovas. 1958 m. birželio 13-oji.“

Išsiųsta 1958 m. birželio 14-ąją į Užsienio reikalų ministeriją, kad persiųstų diplomatiniu paštu, o per IV sektorių pasiųsta šifru.

Visi liko patenkinti. Triumfas. Tačiau Londonas buvo tik tarpinis visos kombinacijos punktas. Tegul K.Kondrašinas vyksta į Ameriką. Tai ir bus pagrindinis triumfas. Politinis. Taip ir atsitiko: V.Cliburną ir sovietinį dirigentą Baltuosiuose rūmuose priėmė JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris su žmona. Vengrijos įvykių ir kitų nesutarimų neprisiminė – reikia galvoti apie ateitį.

Ateitis jau buvo nebe už kalnų: įkandin K.Kondrašino ir V.Cliburno Baltuosius rūmus iš pradžių aplankė pirmasis vicepremjeras Anastasas Mikojanas. Paskui JAV viceprezidentas Ricardas Nixonas atvyks atsakomojo vizito į Maskvą ir pilstys pepsikolą į plastmasines stiklinaites Amerikos parodoje „Sokolnikų“ parke. Po jo Frolas Kozlovas nuvyks į atsakomąją Sovietų Sąjungos parodą Niujorke. O rudenį, praėjus pusantrų metų po P.Čaikovskio konkurso, pats N.Chruščiovas išsiruoš į Ameriką. Propaganda šį susitikimą pavadins „akis į akį su Amerika“.

Parengė Milda Augulytė 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.