Garsiojo kūrėjo vizitas į Lietuvą – tarp draugės ir mylimosios

Ką tik atsisakęs jam paskirtos Nobelio premijos ir tapęs pasaulio intelektualų įžymybe J.P.Sartre'as bei viena garsiausių pasaulio filosofių bei feminisčių atvyko į Vilnių 1965-ųjų liepos 26-ąją.

Literatūros tyrinėtoja Solveiga Daugirdaitė parašė apie šią viešnagę knygą. Jos teigimu, prisiminimai apie garsios poros vizitą puikiai atspindi lietuvio mentalitetą.

– Ko J.P.Sartre'as važiavo į Lietuvą? - paklausiau knygos autorės.

– J.P.Sartre'as ir S.de Beauvoir tuo metu daug keliavo po pasaulį – Lietuva jiems buvo viena stotelių.

Rašytojas yra lankęsis Estijoje, Armėnijoje, Kryme, nekalbant apie Maskvą ir Leningradą. Dažniausiai jį kviesdavo SSRS Rašytojų sąjunga.

Tąkart jis ir S. de Beauvoir buvo pakviesti apsilankyti Vilniuje pakeliui iš Helsinkio taikos konferencijos.

J.P.Sartre'as tuo metu (1962-1968) buvo rimtai įsimylėjęs vertėją į rusų kalbą Leniną Zoniną ir naudojosi kiekviena proga ją pamatyti. (Ji vertėjavo prancūzams).

– Svečiai buvo matę Maskvoje specialiai jiems parodytus naujausius sovietinius filmus, tarp jų ir režisieriaus V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“.

S.de Beauvoir vėliau rašė, kad lietuvių, kaip ir estų, prijungimas prie SSRS „neapsiėjo be sunkumų“ -- rusai čia nelabai mėgstami. Ji pastebėjo, kad Lietuva „minėjo įstojimo į SSSR dvidešimtąsias metines su tokiu nedideliu entuziazmu“, jog „Inturistas“ abejojęs, ar leisti jiems vykti į Lietuvą.

O J.P.Sartre'as jau ankstesnėse kelionėse protestavo, kad jam neleidžiama susitikti su paprastais žmonėmis -- verčia bendrauti su „aparatčikais“.

S.de Beauvoir atsiminimuose blaiviai aptariamas kintantis politinis klimatas SSRS, intelektualų nuotaikos, reaguojama į rašytojų teismus.

Tuo metu lietuvių atsiminimuose dominuoja įsitikinimas, kad J.P.Sartre'as atvažiavo pažiūrėti mūsų kultūros. Tai buvo tam tikro lietuvių nusivylimo garsiaisiais svečiais priežastis.

– Juos nuvylė jau pirmas įspūdis, ypač poros apranga. Oro uoste pasirodė du neišvaizdūs, nebejauni žmonės patogiais drabužiais. Nežinia, kaip lietuviai tuo metu įsivaizdavo prancūzus iš mados sostinės Paryžiaus.

Labiausiai jiems buvo nesuvokiamas S.de Beauvoir vaidmuo ir statusas. Jie manė, kad J.P.Sartre'as atvyko su žmona, nors buvo perspėti taip jos nevadinti. To meto spaudoje jų ryšys (išskyrus publikaciją „Kauno tiesoje“) neįvardytas.

– Rusiškai, viską vertė L.Zonina. Jie klausinėjo J.P.Sartre'o, ką paryžiečiai skaito, ką stato teatrai, ką jis mano apie Ernestą Hemingway'ų ir t.t. Sovietiniai žmonės žiūrėjo į vakariečius kaip į langelį, per kurį galima pamatyti laisvo pasaulio.

– Oficialiai jį kvietė SSRS Rašytojų sąjunga, kuri savo ruožtu galėjo prašyti kitų respublikų rašytojų sąjungų pasirūpinti kelione. Taigi veikiausiai kelionės palydovus rinko ir maršrutą sudarė tuometinis Rašytojų sąjungos vadovas Eduardas Mieželaitis, derindamas su Maskva.

Susitikimas Rašytojų sąjungoje Vilniuje vyko antro aukšto salėje, žmonių buvo nedaug. Nuotraukose, darytose oro uoste, matyti Juozas Baltušis, Teofilis Tilvytis. Bet ar tai galima vadinti bendravimu?

Daugiau kalbėjosi tie, kas lydėjo svečius į pajūrį (Mykolas Sluckis, E.Mieželaitis, Antanas Sutkus), pietavo Kaune (Marija Macijauskienė). Vilniuje svečiai lankėsi Korsakų vasarvietėje. Palangoje buvo surengta vakarienė.

Halina Korsakienė atsiminimuose rašo, kad Palangos „Vasaros“ restorane J.P.Sartre'as piktinosi itin grasiai grojančia muzika, kuri trukdė kalbėtis ir kurios nepavyko pritildyti.

Minima, kad kažkokie jaunuoliai priėjo prie J.P.Sartre'o ant Palangos tilto ir paprašė autografų. Vilniuje svečiai lankėsi Augustino Savicko dirbtuvėje.

– Suprantu klausimo ironiją, bet gyvenime „dideli žmonės“ dažnai būna labai paprasti. Taip buvo ir tąkart: svečiai nustebino paprastumu.

Tačiau bendravimas buvo gana paviršutiniškas. Ką nors iš J.P.Sartre'o kūrinių lietuviai galėjo būti skaitę rusiškai, bet ir tai mažai. S. de Beauvoir, kaip rašytoja ir filosofė, jiems iš viso buvo nežinoma. Diskusijų apie jų kūrybą neužfiksuota.

J.P.Sartre'as buvo labiau žinomas kaip visuomenės veikėjas, taikos judėjimo dalyvis, Alžyro nepriklausomybės šalininkas, nes šią jo veiklą labiau eksploatavo sovietinė propaganda. Šis aspektas teikė lietuviams vilčių, kad J.P.Sartre'as juos supras.

– To nežinome. Bet S. de Beauvoir autobiografinėje knygoje „Viską apsvarsčius“ (Tout compte fait, 1972) Lietuvai skirti keli puslapiai. Ji dažnai rašo „mes“, turėdama omenyje save ir J.P.Sartre'ą.

S.de Beauvoir Vilnių pavadino „gana įdomiu“, minėjo barokinę bažnyčią, kur skulptūrų veiduose galima atpažinti tipiškus lietuvių valstiečių bruožus. Trakų pilį ji pavadino elegantiška. Muziejuje Kaune jai labai patiko Rūpintojėlis.

Paminėta, jog pietavo jie „Vienos stiliaus kavinėje“, t.y. buvusioje Kauno Konrado kavinėje, sovietmečiu pervadintoje į „Tulpę“. J.P.Sartre'as padėjo gėlių Kauno forte, kur prancūzai buvo išraižę savo vardus ant sienų.

Palanga S.de Beauvoir pasirodė neįdomi, bet jūra graži. Jiems labai patiko Neringa, kur abu sėdėjo kopos viršūnėje, žiūrėdami į „jūrą“ (turbūt į Kušių marias). Jie nebuvo gamtos žmonės ir gamta jiems padarė įspūdį.

– J.P.Sartre'as buvo SSRS draugas, kol nepasmerkė Sovietų už Prahos pavasario nuslopinimą 1968-aisiais. Taigi jau po trejų metų jis tapo „persona non grata“, ir jo vizitas Į Lietuvą buvo primirštas.

Tačiau 1965-aisiais tai buvo reikšmingas įvykis. Anuomet Lietuvoje dar tikėta, kad „socializmas žmogišku veidu“ įmanomas, dialogas su Vakarais galimas.

Tiesa, chruščiovinis „atlydys“ jau buvo pasibaigęs, valdžioje buvo Leonidas Brežnevas. Tačiau Lietuvoje atlydžio dvasia galutinai pasibaigė tik 1972-aisiais represijomis po Romo Kalantos susideginimo.

Patiems J.P.Sartre'ui ir S.de Beauvoir ši kelionė nebuvo reikšminga, be to, ji buvo pusiau privati.

S.de Beauvoir lydėjo rašytoją iš dalies todėl, kad viešumoje taip nekristų į akis J.P.Sartre'o ir jo vertėja prisistatanačios L.Zoninos ryšys. Atsiminimuose apie ją S.de Beauvoir rašo nemažai ir gana palankiai.

Akivaizdu, kad L.Zonina, kitaip negu lietuvių rašytojai, buvo puikiai susipažinusi su J.P.Sartre'o ir S. de Beauvoir kūryba. J.P.Sartre'as jai („Poniai Z.“) dedikavo savo autobiografinę knygą „Žodžiai“.

Vėliau jis jai pasipiršo, bet L.Zonina nesutiko tekėti. Greičiausiai baiminosi, kad iš Rusijos jai neleis išsivežti dukters ir motinos.

– Buvo pranešimų spaudoje, keletas interviu, nuotraukų, dailės kūrinių reprodukcijų. Istorija pradėjo sugrįžti, kai su J.P.Sartre'u bendravę žmonės paseno ir pradėjo rašyti atsiminimus.

Daugelis tų, kurie bendravo su J.P.Sartre'u ir S. de Beauvoir, atsiminimuose tai paminėjo kaip svarbų gyvenimo faktą. Bet niekas neužrašė užkulisinių smulkmenų.

Visi rašo apie spontaniškumą, o apie KGB nėra net užuominos. Neva laisvės blyksnis, jokių suvaržymų! O juk tuo metu užsieniečiai iš sostinės negalėjo išvažiuoti be leidimo. Patiems lietuviams reikėjo specialių leidimų patekti į Kuršių neriją, kaip pasienio zoną.

Vėliau prisiminimuose garsenybių apsilankymą minėjo M.Sluckis, A.Savickas, M. Macijauskienė. Susitikimą su prancūzais aprašė ir lietuvių kilmės JAV rašytojas komunistas Phillipas Bonosky's, kuris tuo metu dažnai atvažiuodavo į Lietuvą.

S.de Beauvoir savo ruožtu mini tėvynės aplankyti atvažiavusius išeivius iš Lietuvos, gyvenusius tame pačiame viešbutyje. Pokario emigrantai į Lietuvą dar nevažiuodavo, minimi išeiviai – tai XX a. pradžios kairuoliškų pažiūrų juodadarbių palikuonys.

S.de Beauvoir pastebi, kad „didžioji dalis jų priklausė vargingiausiems amerikiečių visuomenės sluoksniams ir jos neapkentė.“

Tiesioginis viešnagės atšvaitas yra Jurgio Kunčino apsakymas „Kelneris, aptarnavęs Sartrą“. J.Kunčinas tai istorijai suteikė tragikomišką atspalvį, ją subuitindamas ir papasakodamas eilinio kelnerio akimis.

Įdomus dalykas yra gandai. Tarp intelektualų sklido gandas, neva Rašytojų sąjungoje J.P.Sartre'o kažkas paklausęs, ką jis manąs apie tautų apsisprendimo laisvę, o jis pasisakęs neigiamai.

Manoma, kad Sartre'as ten kalbėjo apie mažos tautos literatūros galimybes ir siūlė vienintelį kelią -- rašyti didžiosiomis kalbomis, kas mūsų atveju reiškė rusiškai.

Į susitikimą Baltojoje salėje buvo pakviesta nedaug laimingųjų, tad teliko pasikliauti gandais, nes spaudos pranešimais tikėti nebuvo galima.

Panašias mintis J.P. Sartre'as vėliau išsakė Justinui Marcinkevičiui. Tačiau šis tik dar kartą pakartojo sau, kad rašys lietuviškai ir parašė „Mindaugą“.

- Ar vizitas paliko pėdsakų lietuvių kūryboje?

– Dailininkai A.Savickas, Erikas Varnas piešė svečių portretus. Pastarasis nulipdė ir J.P.Sartre'ą iš molio.

E.Mieželaitis 1972 metais išspausdino eilėraščių ciklą „Medžio grimasos“. Viename jo eilėraštyje perteikiamas įsivaizduojamas pokalbis tarp „snobo Žano Polio Sartro“ ir lietuviško Rūpintojėlio.

Iš užuominų rašytojų dienoraščiuose atrodo, kad dėl to eilėraščio būta triukšmo -- E.Mieželaitis, nors ir Lenino premijos laureatas, sulaukė priekaištų.

J.P.sartre'o vizito metu padarytos A.Sutkaus nuotraukos yra neabejotinai įdomiausios intelektualų poros nuotraukos, nors yra išlikę ir kitų fotografų darytų dokumentinių kadrų.

Daugybės nuotraukų autorystės nustatyti jau turbūt nebeįmanoma. Ne visus jose užfiksuotus žmones pavyko identifikuoti, nors praėjo vos 50 metų.

– Anot prozininko Algirdo Pociaus, kuris tuo metu buvo Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius ir rūpinosi svečių buitimi, – „Vilniaus“ viešbutyje dabartiniame Gedimino prospekte. Jis buvo perspėtas neužsakyti J.P.Sartre'ui ir S.de Beauvoir vieno kambario.

Gal lietuviams tai atrodė keista, bet J.P.Sartre'as ir S. de Beauvoir niekada negyveno kartu, nors stengėsi gyventi netoli vienas kito, kad galėtų pusę dienos dirbti tame pačiame kambaryje, prie skirtingų rašomųjų stalų.

Jie niekada nebuvo susituokę ar vienas kitam ištikimi. Jų santykiai buvo unikalūs net ir to meto Vakarų kontekste.

– Svarbu ne kas lankėsi, o kada. Nobelio premijos laureatų čia buvo. Josifas Brodskis lankėsi dar visai jaunas ir težinomas draugams, o Česlovas Milošas, Wanda Szymborska, Gunteris Grassas, Helga Muelller lankėsi jau Nepriklausomybės laikais ir domino turbūt tik literatūros mėgėjus.

Dabar niekas nebesukeltų tokio ažiotažo.

Garsenybių viešnagė neapsiėjo be komiškų detalių.

Svečią priėmę Lietuvos rašytojai nutarė, jog tai gali būti jiems proga įžengti į pasaulio literatūrą. Tuo metu garsenybė tenorėjo ramybės, nes atvyko su savo gyvenimo drauge, kurią visas pasaulis laikė žmona, ir dar bendravo su kita mylimąja.

Vėlesniuose prisiminimuose svečiai iš Paryžiaus nepaminėjo nė vieno Lietuvos menininko pavardės. Tačiau aprašė Palangos moterų pliažą, kuriame juos iškeikė storos nuogalės.

Svečiai nerodė kaprizų dėl maisto, juoba kad J.P.Sartre'as, augintas elzasiečių senelių iš motinos pusės, mėgo vokišką virtuvę, tad lietuviškoji su medžioklinėmis dešrelėmis jam buvo artima.

Rašytojas gėrė „Vodką“, nors specialiai jam buvo parūpinta prancūziško konjako. J.P.Sartre'as buvo užkietėjęs rūkalius (vieną cigaretę prisideginėjo nuo kitos), vartojo daug alkoholio, psichiką stimuliuojančių vaistų.

Visa tai paveikė rašytojo sveikatą. Paskutinius kelis gyvenimo metus jis buvo apakęs (mirė 1980 m.). Tačiau XX a. sveika gyvensena nebuvo madinga. Svarbu buvo gyventi intensyviai.

Pagal A.Sutkaus nuotrauką, darytą Kušių Nerijoje, skulptorė R. Granet vėliau sukūrė J.P.Sartre'o skulptūrą.