Vienas stambiausių bolševikų šulų dar 1936 metais buvo pareiškęs, kad reikia Raudonosios armijos pagalba prakirsti langą į Baltijos jūrą ir tada pasižiūrėti, kas yra teisus. Kilusį dėl to susijaudinimą sovietai tuoj griebėsi atitaisyti. Tačiau sovietai tik laukė progos šiam planui realizuoti – jie laukė Antrojo pasaulinio karo, nes jis, anot Stalino, turėsiąs išplėsti komunistinį valdymą. Šią savo svajonę Stalinas viešai pareiškė 1939 metų kompartijos suvažiavime. Taip teisininkas ir visuomenės veikėjas D.Krivickas 1956 metais „Amerikos balso“ radijui kalbėjo apie Molotovo–Ribbentropo pakto istorines peripetijas ir aplinkybes.
Anot Viačeslavo Molotovo, Hitleris greit supratęs Stalino pareiškimo prasmę. Nepraėjo ir keli mėnesiai, kai šie abu diktatoriai susitarė pasidalyti kaimyninius kraštus. Šių dviejų diktatorių derybose Lietuva tapo varžybų objektu, kurio godžiai norėjo ir Stalinas, ir Hitleris. Nors iš pradžių laimėjo Hitleris ir Lietuva tapo priskirta vokiečių įtakos zonai, po mėnesio Hitleris, Stalinui pasiūlius, išmainė Lietuvą į Lenkijos dalį, kuri iš pradžių buvo atitekusi Sovietų Sąjungai.
1939 metų rugsėjo 1 dieną Hitleris, vykdydamas su Stalinus sudarytą planą, užpuolė Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17 dieną, ir Raudonoji armija pradėjo savo žygį prieš Lenkiją. Po keleto dienų sovietų armijos daliniai užėmė Vilnių ir atsidūrė prie buvusios Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linijos. Raudonosios armijos atsiradimas Lietuvos pašonėje nežadėjo Lietuvai nieko gero ir Lietuva tuojau pajuto šio naujo kaimyno užmačias.
Rugsėjo 26 dieną Sovietų Sąjungos užsienio komisaras V.Molotovas pasikvietė Lietuvos atstovą daktarą Ladą Natkevičių į Kremlių. Dėl naujai susidariusios politinės padėties ir ypač kad Sovietų Sąjunga ir Lietuva pasidarė besiribojančios valstybės, V.Molotovas pareiškė, kad esą reikalinga pertvarkyti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius naujais pagrindais ir pakvietė Lietuvos užsienio reikalų ministrą atvykti tuo reikalu į Maskvą. Pasiteiravus papildomai apie šios kelionės tikslą, tuometinis Sovietų Sąjungos atstovas Lietuvai Nikolajus Pozdniakovas paaiškino, kad Maskvoje būsią svarstoma Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai, tarpusavio pagalbos pakto sudarymas ir dar kai kas.
Lietuva Sovietų Sąjungos kvietimą priėmė ir Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, spalio 2 dieną išvyko į Maskvą. Tą patį vakarą Lietuvos delegacija buvo priimta Kremliuje Stalino ir V.Molotovo. Anot jųjų, nauja politinė situacija gresianti Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei, Sovietų Sąjunga norinti išlaikyti taiką ir Lietuvos nepriklausomybę. Tam tikslui Stalinas pasiūlė sudaryti tris sutartis: sutartį dėl Vilniaus miesto ir krašto perdavimo Lietuvai, tarpusavio pagalbos sutartį ir sutartį dėl dalies Lietuvos teritorijos (Šakių apskrities, dalies Vilkaviškio ir Marijampolės apskričių) perleidimo Vokietijai.
Nors jau ir prieš tai buvo gandų, kad Stalinas su Hitleriu yra susitarę pasidalinti kaimyninius kraštus, toks atviras Stalino pareiškimas, ypač kiek tai liečia reikalavimą Lietuvos dalį perleisti Vokietijai, pribloškė Lietuvos delegaciją. Susijaudinęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pareiškė savo nusistebėjimą ir protestą. Tačiau Stalinas paaiškino, kad tas reikalas esąs jau sutartas su Vokietija. Sovietai reikalavo įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių ir juos patalpinti svarbiausiose strateginėse vietose.
Išklausęs Stalino ir V.Molotovo pareiškimų, Lietuvos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jis nesąs vyriausybės įgaliotas sudaryti tokios rūšies susitarimų ir kad todėl turi jis grįžti Kaunan ir gauti naujas vyriausybės instrukcijas. Spalio 4 dieną J.Urbšys grįžo Kaunan.
Tuo pat laiku V.Molotovas tarėsi su vokiečiais, kokia procedūros tvarka dalis Lietuvos turėtų būti perleista Vokietijai. Spalio 2 dieną V.Molotovas pasikvietė Vokietijos ambasadorių Maskvoje ir išdėstė jam savo pasiūlymą: Sovietų Sąjunga perleisianti Lietuvai Vilnių ir apylinkes, o tuo pat laiku Lietuva turinti sudaryti sutartį apie dalies Lietuvos teritorijos perleidimą Vokietijai.
Tačiau Vokietijos ambasadorius tuojau pat suprato šio pasiūlymo prasmę – V.Molotovo pasiūlymas sudarytų Vokietijai nepatogumų, nes pasaulio akyse Vokietija būtų parodyta kaip plėšikė Lietuvos teritorijos, o Sovietų Sąjunga figūruotų kaip dovanotoja. Todėl ambasadorius Friedrichas Schulenburgas siūlė, kad būtų geriau, jei Sovietų Sąjunga už Vilnių gautų perleisimą Vokietijai teritoriją ir vėliau ją perleistų Vokietijai. Spalio 8 dieną V.Molotovas raštu pareiškė Vokietijos ambasadoriui, kad Sovietų Sąjunga neokupuos pažadėtos Vokietijai perleisti teritorijos dalies ir kad Sovietų Sąjunga paliekanti Vokietijai teisę nustatyti datą ir būdą šiai teritorijai perleisti.
Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi Maskvos pasiūlymus, nutarė jų nepriimti, nes sovietų karinių bazių įsteigimas Lietuvoje pastatytų Lietuvos nepriklausomybę į pavojų. Vietoj karo bazių Lietuva siūlė sudaryti specialią misiją iš Lietuvos ir Sovietų Sąjungos generalinių štabų. Spalio 7 dieną J.Urbšys grįžo į Maskvą.
Kritikuodamas sovietų pasiūlymą, J.Urbšys tarp kitko pareiškė: „Toks savitarpinės pagalbos paktas, kokį dabar siūlo Sovietų Sąjunga, būtų, Lietuvos vyriausybės įsitikinimu, pažeidimas tradiciniai draugingų santykių ir sėjimas nepasitikėjimo tarp abiejų valstybių. Svetimos kariuomenės įkurdinimas taikos metu mūsų žemėje prislėgtų mūsų tautą ir išsyk ją nustatytų prieš Sovietų Sąjungą. Tauta tokio kariuomenės įvedimo į Lietuvą nesuprastų kitaip, kaip Lietuvos okupacijos. Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimas į Lietuvą pažeistų mūsų nepriklausomybę. Tai sudarytų šaltinį nuolatiniams nesusipratimams tarp abiejų kariuomenių, o taipgi tarp Sovietų Sąjungos kariuomenės ir civilinių gyventojų. Tokios kariuomenės sutalpinimas ir maitinimas būtų mūsų sąlygomis labai sunkiai nugalimos problemos. Gi tarptautinėje plotmėje Sovietų Sąjungos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje degraduotų Lietuvą į vasališką padėtį. Todėl Lietuvos vyriausybė siūlo tokį savitarpinės pagalbos paktą, kuris patenkintų Lietuvos saugumo reikalus, bet leistų jai ir toliau laikytis neutralumo.“
Tačiau J.Urbšio įrodinėjimai neįtikino V.Molotovo. V.Molotovas prikaišiojo, kad Lietuvos spyrimasis nepriimti tarpusaviškos pagalbos pakto kenkia jau sudarytiems paktams su Estija ir Latvija. Be to, V.Molotovas pakartotinai teigė, kad įgulos bus įvedamos tik šio karo metu ir kad nebus kišamasi į Lietuvos socialinę, ekonominę ir politinę santvarką.
Lietuva turi nepamiršti, sakė V.Molotovas, kokiomis sąlygomis dabar gyvena Europa: „Dabartinis karas dar nėra pilnai prasidėjęs, jo visas pasekmes sunku dabar numatyti, todėl Sovietų Sąjunga negali nekreipti dėmesio į savo saugumą. Nežinia kas dar gali atsitikti Vakaruose. Vokiečiai gali atsigrįžti prieš mus, jei jie laimėtų karą. Anglų siekimai taip pat neaiškūs, jei Vokietija būtų parblokšta. Jūs turite nepamiršti, kad Lietuva turi ilgą sieną su Vokietija ir kad ji negali lengvapėdiškai žiūrėti į tos sienos apsaugą. Lietuva nori išskirti save iš estų ir latvių padėties Sovietų Sąjungos saugumo atžvilgiu. Tačiau aš turiu pabrėžti, kad Sovietų Sąjungai Lietuva yra daug svarbesnė negu Estija ir Latvija.“
Kitame posėdyje Stalinas pareiškė Lietuvos delegacijai: „Į sovietų armijos įvedimą Lietuvos teritorijon mes žiūrime kaip į simbolį, kuris suteiktų Lietuvai ramumo tiek vidaus, tiek išorės atžvilgiu. Tai būtų Lietuvai didelis skydas. Jei jūs bijotės 35 tūkstančių, tai mes galime padaryti nuolaidą iki 20 tūkstančių kariuomenės. Lietuvos vyriausybė turi suprasti skirtumą tarp vokiečių ir bolševikų metodų. Jei Lietuva būtų patekusi vokiečių įtakos zonon, tai jie geriausiu atveju padarytų iš Lietuvos protektoratą. Mūsų gi metodas yra aiškus – Lietuvos nepriklausomybės neliesti, saugoti jos neliečiamybę prieš išorės pavojus ir palaikyti jos viduje pastovumą.“
Kai J.Urbšys dar kartą pabandė diskutuoti, Stalinas grubiai pastebėjo: „Vy sliškom mnogo dakazivajietie.“ Kas reiškia – „jūs per daug įrodinėjate“. Tada J.Urbšys vėl kreipėsi į Staliną ir prašė jo sutikti sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį be įgulų. „Niet!“ – atsakė Stalinas.
Akivaizdoje šios padėties J.Urbšys pareiškė, kad jis savo vyriausybės duotus įgaliojimus yra išsėmęs ir kad todėl turįs prašyti naujų įgaliojimų. Spalio 9 dieną du Lietuvos delegacijos nariai – ministro pirmininkas pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis – išskubėjo į Kauną pranešti vyriausybei apie susidariusią padėtį. Lietuvos vyriausybė buvo pastatyta prieš sprendžiamos reikšmės problemą – priimti sovietų pasiūlymą ar laukti militarinės okupacijos.
Iš tikrųjų Sovietų Sąjunga koncentravo savo kariuomenę Lietuvos pasienyje. Gavusi Vokietijos pritarimą, Sovietų Sąjunga galėjo laisvai vykdyti savo politinius siekimus. Į Lietuvą buvo daromas toks didelis spaudimas, kad Lietuvos vyriausybė nutarė priimti primetamą sutartį, kad išvengtų tiesiogiai gresiančios karinės okupacijos.
Lietuvos delsimas labai užrūstino Kremliaus valdovus. Matyti, sovietai propagandos sumetimais norėjo, kad sutartis būtų pasirašyta spalio 9 dieną – būtent dieną, kada lenkai okupavo Vilnių. Sovietai pakeitė sutarties tekstą, sujungė abi sutartis ir, svarbiausia, išmetė iš sutarties tą nuostatą, kuri ribojo sovietų įgulų pasilikimą Lietuvoje tik karo periodu.
Kai J.Urbšys pastebėjo, kad jis taip pakeistos sutarties pasirašyti negalįs, V.Molotovas pareiškė, kad projektas esąs priimtas sovietų komisaro tarybos ir kad nuostatą dėl termino išbraukęs pats Stalinas. Spalio 10 dieną 10 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministras pasirašė sutartį dalyvaujant Stalinui, Klimentui Vorošilovui ir Andrejui Ždanovui. Tokiu būdu buvo patenkinta A.Ždanovo ir kitų bolševikų vadų valia – prakirstas langas į Baltijos jūrą Raudonosios armijos pagalba.
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“
