Dabar Polina Žerebcova – trisdešimtmetė ištekėjusi moteris, o Grozno turgaus apšaudymo raketomis dieną, kai apie dvidešimt skeveldrų susmigo jai į koją, mergaitei buvo keturiolika. Ji gyveno su motina, padėdavo jai prekiauti įvairiomis smulkmenomis, laikraščiais ir nebuvo kam jų apginti – nuo mirtino pavojaus, bado, šmeižto, įsisiautėjusio nacionalizmo.
Polina rašė dienoraštį nuo 1994 metų, nuo tada, kai jai buvo devyneri ir prasidėjo pirmas Čečėnijos karas. Rašė sau, bet vylėsi, kad jeigu ją ištiks mirtis, kas nors perskaitys dienoraštį.
„Iš inteligentiškos šeimos“ – pamirštas apibūdinimas, bet iš dienoraščio matyti, kad jį rašo inteligentiška mergaitė. Ir ne todėl, kad cituoja Achmatovą ir Bergolc, tai matyti iš autorės neabejingumo: jos pasirengimo įsikišti į konfliktines situacijas, iš to, kaip stipriai ji išgyvena neteisybę, iš aiškios vertybių hierarchijos – žmogaus gyvenimas svarbiau nei daiktai, negalima pelnytis iš karo.
Kas gi ji, Polina Žerebcova? „Pasaulio vaikas“, – nepavargsta prisistatinėti Polina žmonėms, nuo nacionalinių konfliktų iškvaršintomis galvomis. Ji nešioja skarą kaip musulmonė ir skaito rusų literatūrą, o kartą užrašė sapną, kuriame ją pranašas Mahometas barė dėl žavėjimosi joga.
A.Solženycino fondo dėka 2006 metais Polina persikėlė į Maskvą. O 2012 metų sausį kartu su vyru kirto Suomijos sieną ir paprašė politinio prieglobsčio.
Sprendimą bėgti iš Rusijos jie priėmė, kaip liudija Polinos interviu, po daugybės grasinimų iš nepažįstamų žmonių, kurie reikalavo nutraukti dienoraščio leidybą ir viešus pasisakymus.
Poetę, publicistę, Andrejaus Sacharovo premijos laureatę kalbino medved-magazine.ru žurnalistė Valerija Pustovaja.
– Polina, papasakokite, kaip gyvenate Helsinkyje?
– Mano diena skirta įvairių sričių pažinimui, darbui su tekstais ir suomių kalbai.
– Jūsų pirmųjų dienų praleistų Suomijoje, vietinės policijos aprašymas labai patrauklus. Galbūt tai buvo tik idealistinis suvokimas?
– Tai tik noras papasakoti, kaip tvarka skiriasi nuo visiško chaoso.
– Kai kurie komentatoriai internete rašė, kad Jūsų dienoraštyje matyti rusų gyventojų islamizacijos procesas – atseit islamas gyventojams tapo vienintele aiškia orientyrų sistema visiškos suirutės fone. (Citata: „Kai ateina čečėnai, aišku, kaip reikia elgtis (...) Ko laukti iš rusų kareivių – absoliučiai nesuprantama, jie iš pasaulio, praradusio bet kokias konvencijas“.)
Kaip Jūs pati suvokiate šį procesą?
Pasaulis, praradęs bet kokias konvencijas – tai tik kitas pavadinimas imperijos, Trečiosios Romos, ištiktos sisteminės krizės. Rusų kareiviai – svarbi, bet vis dėlto tik dar viena pakrikimo apraiška. Jie juk žudo ir vieni kitus.
Čečėnų pasaulis taip pat „užkrėstas“ prievarta, kaip ir šiuolaikinių rusų pasaulis. Tik jame viskas labiau nuspėjama.
– Kas geriau – asimiliuotis ar išvažiuoti?
– Ten, kur teroristiniai išpuoliai tapo kasdienio gyvenimo norma, negalima būti. Mes laukėme taikos – pernelyg ilgai... Tokioje valstybėje, kokia dabar yra Rusija, aš nenoriu gyventi. Aš negaliu grįžti į Čečėniją, nes patyriau genocidą iš abiejų pusių.
Aš norėjau gyventi kitoje šalyje, kur nėra naftos ir dujų, kur nėra karų ir revoliucijų, kur žmonės – skaitantys, galvojantys, kur valdžia – kitaip sutvarkyta.
- Kokius iš čečėnų papročių priėmėte nuo vaikystės?
– Pagarbą vyresniems.
- Kokią Čečėniją pamenate iš prieškario laikų?
– Daug saulės, gėlių ir fontanų. Mes sėdime su mama ant suoliuko sename parke ir grožimės balta nuostabia gulbe – ji slysta vandens paviršiumi.
- Jūsų pats pirmas prisiminimas apie karą?
– Lėktuvas. Jis mėto bombas ant mano miesto.
- Papasakokite, kodėl Jūs pradėjote rašyti dienoraštį. Ar tikrai priežastimi tapo Jūsų senelio žūtis Grozno ligoninėje per lėktuvų antskrydį?
– Pradėjau rašyti dienoraštį 1994-ųjų pavasarį, kai man sukako devyneri. Senelis žuvo rudenį. Jo žūtis mane privertė suaugti ir rašyti rimtai.
– Jūsų dienoraštyje yra ir tokia tema – inteligentiškų žmonių mėginimas išsaugoti žmoniškumą ir padorumą ekstremaliomis aplinkybėmis. Ar kartais apgailestaudavote dėl tokios nuostatos? Kas Jūs laikydavo etikos rėmuose?
- Inteligentiškumas – tai savotiškas skiepas. Atsisakyti jo negalima, gyventi su juo – sudėtinga. Jūs drąsus žmogus?
– Baimė nepriklauso žmogui. Ji užvaldo sąmonę iš išorės. - Kaip išmokti nebijoti?
– Įsisąmoninti. Bet tai sunku: man iki šiol ne visada pavyksta.
- Jūs vadinate rusų kariškius „baltaisiais“ arba „vokiečiais“. Ar tokia analogija derama, ar juos suvokdavote kaip priešus?
– „Baltieji“ ar „raudonieji“ – tai tik dvi visumos dalys, gyvenančios nesantaikoje. Visi, kurie atėjo užgrobti, laikomi grobikais, visi, kurie gina savo namus ir žemę, laikomi gynėjais. Taip buvo visais laikais.
- Esate sakiusi: „Karas žiaurus. Kariai žiaurūs. Ir vis dėlto nesu girdėjusi, kad karo metu sukilėliai būtų skriaudę taikius gyventojus“. Kad jie laikėsi „garbės kodekso“. Ar tai reiškia, kad renkatės mažesnę blogybę ir smogikai Jums atrodo ta jėga, su kuria gyventojai gali susitarti ir sugyventi?
– Iš smogikų pusės žvėriškumų, nukreiptų į taikius gyventojus, nepamenu. Iš rusų kariuomenės pusės žvėriškumų buvo. Kas tokie tie „smogikai“? Daugiausia tai vietiniai vyrai, kurių šeimos, artimieji buvo išžudyti, o namai išplėšti ir sugriauti.
- Kaip manote, kam buvo reikalingas šis karas? Kam reikėjo tiek aukų?
– Visos karo aukos – dėl pasipelnymo. Tas, kas garsiausiai iš visų rėkė apie „sąžiningumą“, labiausiai papildė savo sąskaitą.
- Papasakokite apie savo žurnalistinę veiklą Čečėnijoje.
– Aš spausdinuosi nuo 2002-ųjų. Dirbau viename laikraštyje, o kaip neetatinė – rašiau dar vienuolikai Šiaurės Kaukazo leidinių. Tai buvo žurnalistiniai tyrimai, publicistika, interviu, apybraižos, apsakymai, esė, feljetonai, pasakos vaikams. Apie 400 publikuotų eilėraščių.
- Kaip manote, kas Jums grasindavo? Kas tie „Rusijos patriotai“?
– Žmonės iš suinteresuotų struktūrų. Tai akivaizdu. Tikro dienoraščio nepalyginsi su kad ir geriausiu straipsniu, parašytu, remiantis svetimais žodžiais. Čia – absoliuti tikrovė.
- Iš kur sulaukdavote paramos, pakliuvusi į sudėtingą situaciją? Ar atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo?
– Dažniausiai tai būdavo vargšai, kurie dalindavosi su manim paskutiniu kąsniu. Pagal galimybes taip pat elgdavausi ir aš.
- Jums svarbu, kaip priimamas Jūsų dienoraštis? Kaip reaguojate į polemiškus arba neigiamus atsiliepimus?
– Man nepatinka faktų iškraipymas. Aptarimams „Polinos dienoraštis“ yra atviras, iškraipymams – ne. Aš tiek kartų buvau tarp gyvenimo ir mirties, kad netaisysiu nė vieno žodžio, kad kam nors įtikčiau. Viskas, ką parašiau, – istorija. Aš visuomet buvau tik vaikų ir moterų, o ne tarpusavyje kariaujančių partijų pusėje.
- Ar tikrai buvo pasklidę gandų, kad šis dienoraštis suklastotas?
– Dešimtyje tinklaraščių netgi buvo paskleistas gandas, kad aš esu literatūrinis personažas. Atitinkamai dienoraštis – tai vieta, kurioje gyvena tas personažas. Pagalvokite, kam tai naudinga? - Dienoraštyje parašyta: „Norėčiau išmokti džiaugtis gyvenimu!“ Ar išmokote? Kas šiandien Jums kelia didžiausią džiaugsmą?
– Aš mokausi džiaugtis. Šiandien man suteikia džiaugsmo diena be skausmų – juk sveikata galutinai suniokota karų. Tik pasitelkus indiškas praktikas, meditaciją ir maldas man pavyko išsaugoti sveiką protą ir gebėjimą gyventi po viso to, ką išgyvenau.
Parengė Lina Juodytė
