Tadeuszui Mogilickiui buvo 60 metų. Vaikų gydytojas, pediatrijos knygų autorius, Lodzės vaikų ligoninės direktorius – taikesnę profesiją sunku įsivaizduoti. Bet kai į Lenkiją įsiveržė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenės, T.Mogilnickis, atsargos karininkas, buvo pašauktas į armiją, netrukus pateko į nelaisvę ir buvo uždarytas į Kozelsko lagerį. Iš kito lenkų karo belaisvio Jano Zenkiewicziaus dienoraščio žinoma, kad 1939 metų gruodžio 4-ąją T.Mogilnickis lagerio draugams skaitė paskaitą „Kūdikio šypsena“.
Gerai žinoma, kas buvo vėliau. 1940 metų kovo 3-iąją Lavrentijus Berija pasiuntė VKP(b) CK Politiniam biurui raštą dėl lenkų karo belaisvių. „Visi jie yra užkietėję sovietų valdžios priešai, kupini neapykantos sovietinei santvarkai“, – rašė jis ir pasiūlė visus sušaudyti. Po dviejų dienų Politinis biuras priėmė atitinkamą sprendimą: „Bylas išnagrinėti specialia tvarka, taikant jiems aukščiausią bausmę – sušaudyti. Bylas nagrinėti nedalyvaujant areštuotiesiems ir nepateikiant kaltinimų, nutarimo dėl tardymo pabaigos ir kaltinamosios išvados.“
Karo belaisvius šaudė nuo balandžio pradžios iki gegužės pabaigos. Nužudyta apie 22 tūkstančius Lenkijos piliečių, iš jų Katynės miške, įvairiais duomenimis, – nuo 4143 iki 4421 žmogaus. Visi jie buvo į nelaisvę paimti karininkai, laikyti Kozelsko lageryje. Tarp jų buvo ir T.Mogilickis, sušaudytas 1940 metais tarp balandžio 20-osios ir 22-osios.
Jo pavardė – viena iš 4415, įtrauktų į atminties knygą „Nužudyti Katynėje“. Leidinį parengė visuomeninis sambūris „Meždunarodnyj Memorial“, kuriame, vadovaujama istoriko Aleksandro Gurjanovo, jau daug metų dirba Lenkų programa, tai yra tyrėjų grupė, po kruopelę renkanti duomenis apie Sovietų Sąjungoje represuotus lenkus. Atminties knyga išleista iš piliečių privačių aukų.
Nenumatytas atsitiktinumas
1959 metų kovo 3-iosios rašte Nikitai Chruščiovui (pagal keistą sutapimą taip pat kovo 3-iosios, kaip ir L.Berijos raštas Politiniam biurui) KGB pirmininkas Aleksandras Šelepinas rašė: „Sovietiniams organams visos tos bylos (Katynėje sušaudytų žmonių. – Red.) nekelia operatyvinio susidomėjimo, jos neturi ir istorinės vertės. Vargu ar jos gali iš tiesų dominti ir mūsų draugus lenkus. Atvirkščiai, koks nors nenumatytas atsitiktinumas gali iškonspiruoti atliktą operaciją su visais mūsų valstybei nepageidaujamais padariniais.“
A.Šelepinas pasirodė teisus. Tas „nenumatytas atsitiktinumas“ palaidojo oficialią sovietinę Katynės egzekucijos versiją, pagal kurią SSRS vadovybė kaltę vertė hitlerinei Vokietijai, tai yra tiems patiems vokiečiams, kurie, 1943 metais užėmę Smolensko sritį, pirmieji atrado masinius kapus Katynės miške, atliko ekshumaciją ir kruopščiai suregistravo lavonus, drabužius ir asmeninius daiktus, kuriuos turėjo nužudytieji. Per Niurnbergo procesą Sovietų Sąjunga reikalavo atsakomybę už sušaudymą Katynėje priskirti vokiečiams, tačiau Tarptautinis tribunolas atsisakė tai daryti. Sąjungininkai puikiai žinojo tikrąją padėtį: prieš porą metų paskelbti tai patvirtinantys amerikiečių dokumentai.
Pirmasis sovietų kaltę dėl egzekucijos Katynėje turėjo pripažinti Michailas Gorbačiovas, vėliau tai patvirtino Borisas Jelcinas. O 2010 metais, kai sudužo Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio lėktuvas, kuriuo lenkų delegacija skrido į Smolenską dalyvauti Katynės tragedijos 70-mečio renginiuose, Valstybės Dūma priėmė pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Šis dokumentas vienareikšmiškai kaltina NKVD dėl lenkų sušaudymo, smerkia terorizmą ir reiškia užuojautą represijų aukoms. Beje, „Katynės represijomis“ arba „Katynės tragedija“ jau seniai vadinama visa NKVD operacija naikinant lenkų karo belaisvius 1940 metais, nors pačioje Katynėje jų buvo nužudyta maždaug penktadalis. Likusius sušaudė kituose lageriuose ir kalėjimuose.
Valstybės Dūmos pareiškime, be kita ko, sakoma: „Valstybė Dūmos deputatai rusų tautos vardu tiesia draugystės ranką lenkų tautai ir viliasi, kad prasidės naujas mūsų šalių santykių etapas, pagrįstas demokratinėmis vertybėmis. Toks rezultatas bus geriausias paminklas Katynės tragedijos aukoms, kurias visiškai akivaizdžiai jau reabilitavo pati istorija.“
Karti likimo ironija – kadangi reabilituoti nužudytųjų Katynėje iki šiol nepavyko, pastarąjį pasažą tenka suvokti taip: „istorija reabilitavo, o mes kol kas palauksime“.
Medžių per mišką nematyti
Katynėje sušaudytiems žmonėms nebuvo užvestos archyvinės tardymo bylos, ir teismo, jeigu tokį žodį apskritai galima vartoti kalbant apie stalinistinį terorą, taip pat nebuvo. Būta tik karo belaisvių apskaitos bylų, bet vėliau jos buvo sunaikintos.
Oficialiai pripažinta, kad nužudyta 22 tūkstančiai lenkų karo belaisvių. Bet tai tik abstraktūs 22 tūkstančiai, už jų nėra 22 tūkstančių pavardžių sąrašo ir nė vienas iš žuvusiųjų nereabilituotas.
Bet kaip galima reabilituoti žmones, kuriems nebuvo paskelbtas teismo nuosprendis (netgi fiktyvaus „teismo“)?
„Memorial“ atstovė Aleksandra Polivanova aiškino: „Juridinę reabilitacijos sąvoką mes vartojame ir kalbėdami apie represuotas tautas, kurių taip pat niekas „neteisė“ ir kurias taip pat „nubaudė“ pagal kolektyvinius požymius. Veikia toks mechanizmas: yra sprendimas dėl tautos reabilitavimo ir kiekvieno žmogaus, galinčio patvirtinti, kad jis gimė deportacijoje arba dirbo specialiosiose gyvenvietėse, istorija individualiai patikrinama, palikuoniai gauna kompensaciją už prarastą nuosavybę arba išmokas už atidirbtą laiką. Lenkams šio mechanizmo nepavyksta pritaikyti: kai nužudytųjų giminės, „Memorial“ arba kas nors kitas kreipiasi į Vyriausiąją karinę prokuratūrą su užklausa dėl Katynėje sušaudyto asmens reabilitavimo, jiems atsako: „Atneškite archyvinę tardymo bylą – duosime pažymą, jokių problemų.“ Bet bylų nėra ir niekada nebuvo, o karo belaisvių kortelės sunaikintos. Jie atsako: jeigu „nėra“, tai ir kalbos nėra – nėra dokumento, nebus ir reabilitacijos.“
„Memorial“ Lenkų programa jau devynerius metus kruopščiai renka informaciją apie sušaudytuosius pagal netiesioginius šaltinius: ešelonų sąrašus, lagerių sąrašus, laiškus. Kaip tik netiesioginių šaltinių – tarp jų lenkiškų ir vokiškų – visuma leidžia gana tiksliai atkurti vardinius sąrašus. Kad ir ką tvirtintų prokuratūra, žmogaus teisių gynėjų nuomone, jau dabar yra pakankamas dokumentinis pagrindas reabilituoti mažiausiai 4415 žmonių. Jų pavardės įtrauktos į atminties knygą „Nužudyti Katynėje“ su smulkiausiomis nuorodomis į visus archyvinius dokumentus. J.Zenkiewicziaus dienoraštis, kuriame paminėta T.Mogilnickio paskaita „Kūdikio šypsena“, – taip pat dokumentas, saugomas valstybės archyve, ir knygoje cituojamas būtent kaip turintis dokumento statusą.
Nenuspėjama praeitis
Tiesą apie Katynę slėpė ilgai ir nedorai. Pasak A.Polivanovos, „dar viena šios istorijos šlykštybė“ ta, kad lenkai, kurie puikiai žinojo, kada SSRS įsiveržė į Lenkiją, žinojo, kada karininkai pateko į nelaisvę ir kas juos Katynėje sušaudė, žinojo, kad tai atsitiko tuomet, kai jokių vokiečių Smolensko srityje nebuvo nė kvapo, per visą sovietinį savo istorijos laikotarpį tylėjo.
Lenkija buvo priversta žaisti pagal melagingas sovietines taisykles, tačiau visą tą laiką Katynės žaizda negijo. Katynės tragedija – tai ne tik masinės nekaltų žmonių žudynės be teismo ir tardymo. Tai – Lenkijos inteligentijos, tautos žiedo, sunaikinimas. Juk iki Antrojo pasaulinio karo pradžios daugelis tų žmonių buvo civiliai – gydytojai, mokytojai, muzikantai, vaistininkai... Jų išsilavinimas lėmė, kad armijoje jiems iškart suteiktas karininko laipsnis. Tarp sušaudytų Sovietų Sąjungoje lenkų karininkų buvo kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos tėvas, kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio dėdė, mokslininkai, profesoriai, Lenkijoje žinomi žmonės.
Sovietinė valdžia įsigudrino net tiesą priversti tarnauti melui, sukūrusi ir išpopuliarinusi mitą apie Chatynę (ne melą, o būtent mitą kultūrologine šio žodžio reikšme). Pasirodo, per baudžiamąją operaciją fašistų sudegintas Baltarusijos kaimas Chatynė buvo pasirinktas didžiulio memorialinio komplekso vieta ir pasiūlyta poetams bei dailininkams ją kūrybiškai įprasminti dėl jo pavadinimo panašumo į Katynę. Apie tai knygoje „Sovietinės ideologemos 9-ojo dešimtmečio rusiškame diskurse“ rašė filosofas Hasanas Huseinovas: Chatynę, vieną iš daugelio sudegintų Baltarusijos kaimų, pradėta versti atminimo simboliu tik septintajame dešimtmetyje, netrukus po A.Šelepino rašto N.Chruščiovui. Matyt, tikėtasi, kad informacijos neturintys žmonės, jeigu juos ir pasiektų kokie nors gandai apie Katynę, painiotų ją su Chatyne, kurią išties sunaikino vokiečiai.
Rusijos oficialioji valdžia jau 25 metus pripažįsta, bent jau žodžiais, SSRS atsakomybę už šį nusikaltimą. Tačiau politikų pareiškimai skamba tik užsienio politikos arenoje, o ne šalies viduje. Savo visuomenės valstybė niekada neinformavo apie Katynės įvykius ir vargu ar ketina informuoti, mokyklose apie tai nepasakojama.
Tai akivaizdžiai matyti. Kiekviena „Google“ užklausa Katynės tema pirmiausia duoda nuorodą į puslapius, kuriuose rusai toliau kartoja seną sovietinį melą apie tai, kad lenkus sušaudė vokiečiai, o visi dokumentai, atskleidžiantys tiesą, – falsifikatai. Tokių pseudoekspertų straipsnių ir nuorodų į juos rusiškame internete kur kas daugiau negu patikimų publikacijų.
Nuodingame rūke
A.Polivanova pateikė dar ryškesnį pavyzdį. „Žmonės, neseniai viešėję Katynėje, užėjo į Smolensko kraštotyros muziejų, kuriame yra gana gerai parengta ekspozicija, skirta Katynei. Pasibaigus oficialiajai daliai ir visiems išėjus parūkyti, muziejaus bendradarbis, kuris vedė ekskursiją, staiga tarė: „Šiaip jau aš esu istorikas, aš juk žinau, kad juos sušaudė vokiečiai.“ Jeigu žmogus, laikantis save „istoriku“, taip mano, tai ko laukti iš paprastų piliečių? Tad kas, jeigu ne mes, mes patys – ne amerikiečiai ir netgi ne lenkai – turi skleisti tiesą ir daryti spaudimą reabilitavimo organams? Pirmiausia patys Rusijos piliečiai turi siekti, kad būtų laikomasi Rusijos įstatymų, – įsitikinusi „Memorial“ atstovė A.Polivanova. – Asmeniškai aš manau, kad mes atsakingi už tiesą apie Katynę. Mes nekalti, nes tuo metu dar net nebuvome gimę, ir dauguma mūsų senelių nekalti, bet mes turime papasakoti tiesą: kas ir kaip atsitiko. Man atrodo, kad visa tiesa pasaulyje susijusi vidiniais saitais, ir jeigu pavyksta pasiekti tiesą vienur, tai ir kitur meluoti pasidaro ne taip paprasta.“
A.Polivanovai pritarė ir rusų politologė Jekaterina Šulman: „Tokios publikacijos mažina falsifikacijų erdvę, kurioje esame priversti klajoti ir dėl kurios mūsų šalis tampa nenuspėjamos praeities šalimi. Nenuspėjama praeitis – labai žalinga, ji graužia mūsų moralinius pagrindus. Bet koks tiesos spindulys, bet kokia objektyvi tiesa, bet kokie moksliniai duomenys išsklaidys tą nuodingą rūką. Nuodingą visiems, kurie priversti jame gyventi, net ir tiems, kurie nežino, kad jame gyvena.“
* * *
Atminties knyga „Sušaudyti Katynėje“ išleista ir pristatyta visuomenei rugsėjo 17-ąją – tą dieną 1939 metais Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją. Knygoje pateikti 4415 lenkų piliečių, sušaudytų 1940 metų balandį-gegužę Katynės miške, biografiniai duomenys.
Parengė Milda Augulytė
