Lietuvoje viešas komunistinės simbolikos demonstravimas, kaip ir nacistinės, uždraustas, jei to imamasi ne norint supažindinti su tam tikros istorinės epochos kontekstu, o propagandos sklaidos, visuomenės provokavimo bei kiršinimo tikslais. Vis dėlto net ir draudžiamiausi simboliai turi istoriją, tad šįkart apie žvaigždę ir kūjį su pjautuvu.
Simbolių prireikė po revoliucijos
Pažvelkite į seniausias bolševikų organizuotų mitingų nuotraukas ar plakatus: nepamatysite nei kūjų su pjautuvais, nei raudonų žvaigždžių. Nelabai pažįstami šie simboliai buvo ir 1917-ųjų spalio perversmininkams: komunistų vėliavos švietė raudoniu, tačiau ant jų dažniausiai puikavosi negrabia ranka išvedžioti prakeiksmai „buržujams“ bei nenumaldomai artėjančios „proletariato aušros“ pranašystės.
Nors su užgimstančiais Vakarų Europos darbininkų judėjimais kūjo simbolika buvo susieta XIX a. antrojoje pusėje ir netrukus šios sąsajos pasiekė Rusiją, radikaliausias vietos kairiųjų ekstremistų sparnas – bolševikai – šio darbo įrankio savo skiriamuoju ženklu nelaikė. Bet kokia, net ir idėjiškai artimiausia „heraldika“ laikyta „feodalinės ir buržuazinės sistemos“ atgyvena, todėl smerkta kaip neatitinkanti „laikų dvasios“.
Ir vis dėlto iškart po revoliucijos naujų simbolių bolševikams prisireikė: juk kaip be jų pristatysi „pažangiausios pasaulyje valstybės“ idėją? Ir čia atsimintas kūjis – vakarietiško „proletariato“ ženklas, tačiau tuo pat metu nuspręsta, kad vien tik kūjo „darbininkų bei valstiečių sąjungos“ idėjai išreikšti neužtenka.
Pakeitė carinės žvaigždės prasmę
Buvo surengtas konkursas, kuriame dalyvavo daugybė projektų: kūjis su žagre, kūjis su šakėmis ir netgi kūjis su dalgiu – daugelio europiečių sąmonėje įsirėžusiu mirties simboliu. Sukryžiuotų kūjo ir pjautuvo dizainą, kaip dažniausiai teigiama, 1918 m. gegužės 1-osios iškilmėms Maskvos Serpuchovo aikštėje sukūrė iš pirklių giminės kilęs, tačiau bolševikams simpatizavęs dailininkas Jevgenijus Kamzolkinas.
Savo eskizus jis nusiuntė į Mossovetą (Maskvos tarybą) ir tik po daugelio metų pripažino nustebęs, kad jo vienam renginiui kurtas ženklas tų pačių metų liepos mėnesį patvirtintas kaip pagrindinė sovietų valstybės emblema ir kiek vėliau faktiškai tapo visos komunistinės ideologijos simboliu.
Raudona penkiakampė žvaigždė simbolizavo ne tiek pačią sovietų valstybę, kiek Raudonąją „valstiečių ir darbininkų“ armiją. Pats simbolis veikiausiai perimtas iš carinės Rusijos kariuomenės, nors jo prasmė buvo visiškai perrašyta.
Penkiakampės žvaigždės naudojimas carinės Rusijos pajėgose – įdomus, bet mažai žinomas faktas. Ši žvaigždė kartu su dvigalviu ereliu puikavosi ant XX a. pradžios karinių rusų traukinių ešelonų, nuo caro Nikolajaus I laikų penkiakampės žėrėjo ant aukščiausių karininkų epoletų, o įvedus antpečius – ir ant pastarųjų.
Kartais manoma, kad penkiakampę žvaigždę Nikolajus I nusižiūrėjo nuo Napoleono kariuomenės. Esą šiuos ženklus kaip romėnų karo dievo Marso simbolį nešiojo Didžiosios armijos generolai. Beje, ir mūsų laikais penkiakampė žvaigždė – viena pagrindinių JAV kariuomenės emblemų.
Įžvelgė satanizmo šešėlį
Karinės bolševikų formuotės iš pradžių jokių griežtai nustatytų skiriamųjų ženklų bei specialiai sukurtų emblemų neturėjo. Iškart po revoliucijos komunistai panaikino visus carinės kariuomenės naudotus ženklus, tačiau įsiplieskęs pilietinis karas privertė kurti savus.
Kas pirmasis pasiūlė naudoti raudoną „proletarišką“ penkiakampę, nėra tiksliai žinoma. Vieni šios idėjos autoriumi įvardija karinės Petrogrado apskrities vadą Konstantiną Jeremejevą, kiti – Maksvos apskrities komisarą Nikolajų Polianskį.
Šiaip ar taip, 1918 m. gegužės 7 d. naująjį bolševikų armijos simbolį oficialiai patvirtina Levas Trockis. Maždaug tuo pat metu apibrėžiama ir naujoji penkiakampės reikšmė – „pasaulinės revoliucijos“ siekis penkiuose žemynuose bei „visų šalių proletarų vienybė kovoje su išnaudotojais“.
Beje, iki 1923 m. raudonžvaigždės sovietinio kaspino viduryje puikavosi ne kūjis su pjautuvu, o kiek sudėtingesnis simbolis – kūjis su ratiniu plūgu. Pirmaisiais bolševikinės diktatūros metais, kol dar nebuvo griežtai apibrėžta vaizdavimo tvarka, pasitaikydavo ir apverstos penkiakampės atvejų – dviem spinduliais į viršų.
Tai tikintieji režimo oponentai buvo linkę aiškinti satanistine režimo prigimtimi. Ir, tiesą sakant, ne be pagrindo.
