Mykolas Kleopas Oginskis – iškili XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios asmenybė, iki šiol istorinėje ir kultūrinėje atmintyje dažniausia siejama su polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“ – muzikiniu žūstančios valstybės testamentu. Tačiau M.K.Oginskis savęs nė nelaikė kompozitoriumi, pastebėdamas, jog „jei ne liūdnas mano tėvynės likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi“. Gimęs kilmingoje Lietuvos didikų šeimoje, M.K.Oginskis nuo pat vaikystės buvo rengiamas valstybės tarnybai, ugdomas Apšvietos epochoje subrandinta asmeninės atsakomybės už valstybės likimą dvasia ir šių tėvų namuose įdiegtų vertybių jis siekė laikytis visą gyvenimą.
Politinė ir visuomeninė M.K.Oginskio veikla vis dar išlieka mažai pažinta. Gausūs archyviniai šaltiniai, dokumentinis LDK palikimas suteikia galimybių naujais duomenimis papildyti M.K.Oginskio gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisti jo politines pažiūras ir vertybines orientacijas.
Mūsų tikslas – peržvelgus M.K.Oginskio, kaip politiko, veiklos kelią, išryškinti jo turėtą Lietuvos valstybės viziją padalijimų kontekste, kartu prisiliečiant prie sudėtingos asmens atsakomybės už valstybės likimą problemos.
Politinės veiklos pradžia
Į viešąją Abiejų Tautų Respublikos erdvę M.K.Oginskis įžengė 1786 m. priešseiminės kampanijos metu, Vakarų Europoje bręstant radikaliems geopolitiniams pokyčiams, o Lenkijoje ir Lietuvoje vykstant politinėms kovoms tarp valdovo Stanislovo Augusto šalininkų ir opoziciškai nusiteikusių didikų. 1786 m. vasarą, eidamas dvidešimt pirmuosius savo gyvenimo metus, M.K.Oginskis pirmą kartą buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą nuo Trakų vaivadijos centrinio pavieto. Įsitraukimą į politinį valstybės gyvenimą, parlamentinę veiklą lėmė Mykolo Kleopo kilmė, jo tėvo, Trakų vaivados Andriaus Ignoto Oginskio (1740–1787 m.), statusas visuomenėje ir giminaičio, įtakingo Abiejų Tautų Respublikoje didiko, didžiojo LDK etmono kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800 m.) globa.
Atkreipsime dėmesį į tai, jog Oginskių giminės atstovai XVIII a. aštuntajame–devintajame dešimtmečiais priklausė dviem skirtingoms bajorijos grupuotėms. M.K.Oginskio tėvas Andrius Oginskis nuo pat 1764 m. buvo valdovo Stanislovo Augusto aplinkos žmogus, prorusiškų pažiūrų politikas, Abiejų Tautų Respublikos politinės egzistencijos perspektyvas siejęs su šia valstybe, o įtakingiausias šios giminės atstovas, didysis Lietuvos etmonas M.K.Oginskis akivaizdžiai išreiškė proprūsišką orientaciją ir siekė valstybės glaudesnės sąjungos su Prūsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu II. Opozicijoje valdovui buvo ne tik M.K.Oginskis, bet ir jo žmona Aleksandra iš Čartoriskių Oginskienė, ir Mykolo Kleopo įbroliai, t. y. motinos sūnus iš ankstesnių santuokų, lenkų didikai Feliksas Liubienskis ir Protas Potockis. Proprūsiškos orientacijos politikai taip pat buvo Adomas Kazimieras Čartoriskis, Ignotas Potockis, Pranciškus Ksaveras Branickis, Lenkijos artilerijos generolas Stanislovas Feliksas Potockis ir Lietuvos artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega.
Tačiau tiek etmonas, tiek Trakų vaivada buvo reformų šalininkai, pasisakę už būtinybę stiprinti ir modernizuoti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Andrius Ignotas Oginskis dar Pirmojo Respublikos padalijimo akivaizdoje buvo tarp tų politikų, kurie kartu su valdovu Stanislovu Augustu dirbo prie „apkarpytos“ valstybės valdymo sistemos reformos projekto. Profesorės Zofijos Zielińskos tyrimai rodo, kad tuo metu jau Lietuvos didžiuoju sekretoriumi nominuotas A.Oginskis ne tik pasisakė už vykdomosios valdžios reformas, bet ir palaikė monarcho valdžios stiprinimo idėją, pasisakė už esminę Respublikos valdymo pertvarką, liberum veto teisės panaikinimą Seime. 1775 m. kovą, kada pradėjo darbą Seime įsteigta nauja vykdomosios valdžios institucija – Nuolatinė taryba, A.Oginskis buvo išrinktas jos sekretoriumi. Dar po metų tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimo LDK konfederacijos maršalu.
A.Oginskis puikiai orientavosi tiek valstybės vidaus, tiek ir užsienio politikos reikaluose. Ne vienus metus dirbdamas Nuolatinės tarybos sekretoriaus poste, vėliau įvairiuose šios institucijos departamentuose (pvz., 1784–1786 m. ėjo Nuolatinės tarybos Užsienio reikalų departamento nario pareigas), jis ne tik sprendė ginčus, susijusius su Lietuvos ir Rusijos bei Lietuvos ir Prūsijos pasienio gyventojų žemėvalda, bet ir gilinosi į užsienio prekybos apmokestinimo, mokamų muitų bei prekybos sutarčių pažeidinėjimo klausimus.
Sukauptą patirtį A.Oginskis perdavė savo sūnui M.K.Oginskiui, kuris jau ankstyvoje jaunystėje ėjo asmeninio savo tėvo sekretoriaus pareigas, buvo atsakingas už ekonominių, finansinių dvarų administravimo reikalų tvarkymą. Apie šią veiklą sužinome iš nepublikuotų M.K.Oginskio atsiminimų papildymų. Įdomu tai, kad M.K.Oginskis siekdavo kuo kruopščiausiai atlikti jam patikėtus darbus ir, jei reikėdavo ryte pristatyti tėvui apibendrinamąsias ataskaitas apie dvarų pajamas ir išlaidas ar kitus reikalus, jis prie dokumentų neretai praleisdavo visą naktį.
Vos sulaukęs pilnametystės jaunasis vaivadaitis, iki tol daugiausia laiko leidęs tėvų rezidencijoje Guzove bei Varšuvoje, buvo supažindintas su Lietuvos bajorijos reikalais ir jos nuotaikomis. 1784 m. priešseiminės kampanijos metu tėvas išsiuntė M.K.Oginskį į Trakų vaivadiją. „Atsiminimų“ papildymuose M.K.Oginskis rašė: “Mano tėvas davė nurodymą ponui Tomaševskiui, Trakų vaivadijos pilies teisėjui, o kartu ir daugelio seniūnijų administratoriui, kad jis sutelktų visą smulkiąją bajoriją, gyvenančią šiose posesijose, ir juos organizuotai sukviestų rinkimų dieną į Trakus. Aš išvykau iš tėvų namų kartu su daugybės arklių traukiamais vežimais, pilnais pinigų kapšų ir keletą dienų, lydimas to paties pono Tomaševskio, keliavau po Trakų apylinkes, aplankydamas daugelio garbingų vaivadijos bajorų namus ir su jais bendraudamas.“
Rinkiminė kampanija buvo sėkminga – Trakų bajorija tiesiogine žodžio prasme „nešiojo Mykolą Kleopą ant rankų“, t. y. pačiam neleisdavo nei užlipti, nei nulipti nuo žirgo. O žinant, kad jaunasis vaivadaitis buvo lieknas ir nedidelio ūgio, tai tikrai yra tikėtina.
1784 m. M.K.Oginskis neketino kandidatuoti į Seimą, tačiau užsitikrino bajorijos palaikymą ir be jokių trikdžių pasiuntiniu į Varšuvos seimą buvo išrinktas 1786 m. Tame Seime jis bent keletą kartų pasisakė svarstomais klausimais, o jo kalbų rankraščiai iki šiol saugomi Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Rankraščių skyriuje.
1786 m. Seime išrinktas LDK iždo komisijos komisaru M.K.Oginskis parvyko į tėvų rezidenciją Guzove, kur, gavęs iš dėdės seną ekipažą, iš tėvo – pinigų pragyvenimui, išvyko atlikti pirmosios tarnybos Gardine.
Veikla Lietuvos iždo komisijoje
1787–1788 m. M.K.Oginskis pasinėrė į Lietuvos finansų administravimo ir surenkamų mokesčių priežiūros darbus: nuolat dalyvaudavo komisijos posėdžiuose, diskutavo valstybės monetarinės politikos klausimais, o jau 1787 m. kovo 13 d. pateikė komisijai pasiūlymus dėl muitinių sistemos pertvarkos, t. y. mokamų muitų dydžio ir apmokestinimo tvarkos sureguliavimo, muitinių postų išdėstymo, darbuotojų atlyginimo didinimo bei būtinybės parengti iždo sistemos tarnautojų (oficialistų) pareigybių aprašus, kuriuose būtų išsamiai nurodomos kiekvieno iš jų pareigos ir atsakomybė. Iždo komisija nusprendė apsvarstyti M.K.Oginskio pateiktą projektą.
Pastabose dėl muitinių darbo tobulinimo M.K.Oginskis pirmiausia atkreipė dėmesį į, jo manymu, netinkamą prekių apmokestinimo sistemą, kada muitas mokamas nuo kiekvieno gabenamo „pako“, bet teisės aktuose nėra fiksuota, kokio dydžio tas „pakas“ turi būti. Dėl šios priežasties, kaip pastebi M.K.Oginskis, tranzitu iš Karaliaučiaus į Rygą vykstantys pirkliai, prieš privažiuodami muitinę, prekes supakuoja į didesnius ryšulius, ją pravažiavę savo prekes vėl perpakuoja, dalį jų parduoda, taip prie kitos muitinės vėl turi tą patį „pakų“ skaičių.
Kita „iždui daroma skriauda“, M.K.Oginskio manymu, buvo tai, kad muitas mokamas nuo prekės kiekio, bet ne nuo realios jos vertės, o egzistuojančiame muitinių prekių kataloge (tuo metu vadinamame „instruktaže“) apskritai nebuvo įrašyta daugelio prekių pavadinimų. M.K.Oginskis ataskaitoje pateikė pavyzdžių, kaip į šalį įvežant ar tranzitu gabenant tokias prekes, kaip antai senovės mumijos, M.K.Oginskio žodžiais, „Egipto balzamuoti lavonai“, ar liūtai, tigrai ir kiti egzotiniai gyvūnai, už jas sumokamas paprastas mokestis, nors patys tokiomis brangiomis prekėmis prekiaujantys pirkliai už jas gaudavo didelį pelną.
Dėl šių priežasčių valstybė patirdavo didžiulius nuostolius. Čia reikia pažymėti, kad terpę pirkliams sukčiauti sudarė juridinė bazė. Remiantis 1768 m. prekybos sutartimi su Rusija, pirkliai, gabendami prekes iš Karaliaučiaus į Rygą, t. y. privalėdavę kirsti Lietuvos valstybės teritoriją, turėdavo sumokėti tik simbolinį tranzito mokestį, o jų vežamos prekės pagal realią vertę apskritai nebuvo apmokestinamos. Tokia sistema atsirado dėl Rusijos ir Prūsijos valstybių spaudimo Abiejų Tautų Respublikai, kada, siekiant išeliminuoti Respubliką iš politinės arenos, šių valstybių valdovai sutartinai priešinosi Stanislovo Augusto bandymams įvesti generalinius muitus. XVIII a. devintajame dešimtmetyje Abiejų Tautų Respublikai mėginant išsivaduoti nuo išorės priklausomybės, buvo keliamas tiek kariuomenės stiprinimo, tiek ir muitų sistemos reformos klausimas. Kaip parodys Ketverių metų seimo salėje ir už jos ribų vykusios diskusijos, visuomenė plačiai aptarinėjo šią problemą ir ieškojo išeities kelių, teikdama pasiūlymus Seimui. Vienas tokių buvo M.K.Oginskis.
1788 m. rugsėjo 22 d. M.K.Oginskis Lietuvos iždo komisijos dėmesiui pateikė savo atliktos Jurbarko sausumos ir laivybos muitinių patikrinimo ataskaitą, kurioje išdėstytus pasiūlymus, kaip antai įsteigti Naujamiestyje intendanto etatą ir šį muitinės punktą reorganizuoti į atskirą muitinę, komisija priėmė ir šios muitinės raštininką Antaną Kvetkovskį paaukštino iki intendanto rango, skirdama 1000 auksinų atlyginimą. Greta klausimų, susijusių su Jurbarko muitinės darbuotojų aprūpinimo darbo priemonėmis, M. K. Oginskis iškėlė ir bendrąsias laivybos problemas, dėl kurių „nukenčia Lietuvos pirkliai ir piliečiai“, gabenantys krovinius Nerimi. Daugiausia trikdžių prekybai kėlė Vilniaus akademijos rektoriaus Martyno Počobuto posesijoje buvęs prastos būklės tiltas per Nerį Vilniuje. Todėl Vilniaus egzakcijos vykdytojui Ignotui Rimšai buvo nurodyta pateikti rektoriui komisijos reikalavimą panaikinti kliūtis laisvai gabenti prekes.
M.K.Oginskio parengtas Lietuvos muitinių prie sienos su Prūsija patikrinimo ataskaitas (to meto kalba – liustracijas) papildė geometro Juozapo Dombrovskio (Józef Dąbrowski) nubraižytas Lietuvos–Prūsijos pasienio muitinių žemėlapis, detalizuojantis Ščebros, Virbalio, Jurbarko ir Palangos muitinių ruožus su juose esančiomis muitinėmis, jų padaliniais bei pasienio sargybomis.
M.K.Oginskis taip pat kėlė klausimą dėl korupcijos apribojimo muitų administravimo sistemoje bei Šventosios uosto atgaivinimo. 1788 m. spalio 20 d. posėdyje, išklausiusi komisaro Oginskio vertinimų, Iždo komisija priėmė nutarimus dėl padėties pasienyje gerinimo: Žagarės muitinei įsakyta vykdyti 1788 m. balandžio 24 d. išleisto aplinkraščio nurodymus ir daugiau nebenukreipti pirklių į Palangos muitinę; prastos būklės Palangos iždo namams remontuoti skirta 600 auksinų, o, atsižvelgiant į tai, jog „Palangoje produktų kainos yra pernelyg aukštos“, šios muitinės intendantui ir raštininkui padidinti atlyginimai (Kazimierui Zavadskiui – iki 2000 auksinų, raštininkui Jurgevičiui – iki 800 auksinų).
1788 m. rudenį Lietuvos iždo komisija M.K.Oginskį išrinko savo delegatu į Varšuvos seimą, kuriame jis turėjo pristatyti Iždo komisijos 1786–1788 m. veiklos ataskaitą. M.K.Oginskis parengė ir įteikė Seimui „Pastabas“ dėl Lietuvos iždo administravimo tobulinimo, pažymėdamas, jog „kiekvienas pilietis privalo stengtis ir ieškoti būdų, kad būtų atgaivinta prekyba, atnešanti tikrą ir neabejotiną naudą.“
Už nuopelnus valstybei 1788 m. M.K.Oginskis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, 1789 m. – Baltojo erelio ordinu. Ketverių metų (1788–1792) seimui priėmus sprendimą dėl kariuomenės didinimo, 1789 m. kovo 2 d. jis įgijo pirmąjį karinį laipsnį – tapo LDK kariuomenės kavalerijos 10-osios vėliavos rotmistru. Tais pačiais metais buvo nominuotas LDK kardininku.
Valstybės stiprinimo keliai: Hagos ir Londono misijos
Tolesnis M.K.Oginskio, LDK valstybininko ir Abiejų Tautų Respublikos diplomato, kelias per Varšuvą, Vilnių ir Gardiną vedė iki Hagos, Amsterdamo ir Londono.
1790 m. kovą Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį ir radikaliai pasikeitus Respublikos užsienio politikos krypčiai, M.K.Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse Nyderlandų Provincijose, kur sėkmingai veikė, siekdamas užsitikrinti diplomatinę paramą Respublikos reformoms, o kartu gauti olandų prekybos namų paskolą, būtiną reformoms įgyvendinti. Diplomato pastangomis buvo sudaryta sutartis su Amsterdamo bankininkais. Abiejų Tautų Respublikos iždą pasiekė 3 mln. florinų vertės kreditas.
M.K.Oginskis lengvai įsiliejo į Hagos diplomatinę aplinką. Gindamas Respublikos interesus, jis derėjosi su įtakingu anglų ambasadoriumi Nyderlanduose lordu Aucklandu, prūsų pasiuntiniu Kelleriu, Rusijos diplomatais, o 1790 m. spalį – su vykstančiu į Londoną Anglijos pasiuntiniu Prūsijoje Ewartu. Supratęs, kad Hagos politikos kursą lemia Anglijos pozicijos, 1790–1791 m. sandūroje M. K. Oginskis išvyko į diplomatinę misiją Londone. Pagrindinė kelionės užduotis buvo užsitikrinti Anglijos vyriausybės politinę paramą, o kartu sudominti ją prekybinių ryšių su Respublika stiprinimu bei siekti prekybos sutarties sudarymo.
Susitikimai Londone su ministru pirmininku Williamu Pittu Jaunesniuoju atskleidė, kad Anglija palaiko Prūsijos pretenzijas į Gdansko ir Torunės miestus. Tik tuo atveju, jei Respublika būtų sutikusi su teritorinėmis nuolaidomis, jai būtų garantuota prekybos laisvė Baltijos jūroje. Tačiau Respublika negalėjo sutikti su reikalavimu pažeisti jos teritorinį vientisumą. M.K.Oginskio diplomatinė misija tapo beprasmė: pakeisti geopolitinės situacijos Europoje jis neturėjo jokių galimybių. Teritorinėmis nuolaidomis neparemta 1790 m. Respublikos ir Prūsijos sutartis neužkirto kelio būsimoms aneksijoms.
M. K. Oginskis – Vilniaus miestietis
Ketverių metų seimo (1788–1792) laikotarpiu Lenkijos ir Lietuvos valstybė gyveno esminių permainų metą. Patriotų-reformatorių grupuotės pastangomis buvo siekiama užkirsti kelią užsienio valstybių kišimuisi į vidaus reikalus, sustiprinti ir modernizuoti valstybę, priimti įstatymus, naikinančius luominį bajorijos uždarumą ir atveriančius kelius į pilietinės Lenkijos ir Lietuvos visuomenės formavimąsi. Vienas žingsnių, žengiant šiuo keliu, buvo 1791 m. balandžio 18 d. priimtas „Miestų įstatymas“, suteikęs miestiečiams pilietinių teisių: garantavęs atskirą nuo bajorų administraciją, policiją, teismą. Miestiečiams suteikta teisė eiti pareigas žemutinėje valstybinėje administracijoje, siųsti savo delegatus į Seimą ir dalyvauti diskusijose, svarstant miestų klausimus, tarnauti kariuomenėje.
Įstatymas paskatino miestų savivaldos plėtrą, suteikė teisinį pamatą miestų ekonominiam vystymuisi. Ketverių metų seimo reformas vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. priimta Konstitucija – „Valdymo įstatymas“. Valstybėje buvo įtvirtinta konstitucinė monarchija, valdžios šaltiniu paskelbta tautos valia, įvestas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimo principas, užtikrinta valstybės globa valstiečiams bei patvirtintas „Miestų įstatymas“. Konstitucija paklojo pamatus naujais principais organizuotai, centralizuotai valstybei.
M.K.Oginskis buvo vienas tų, kuris stojo už Konstituciją, nors ir laikė ją nepakankamai radikalia. Jis rašė: „Pripažįstu, kad ši Konstitucija remiasi labai išmintingais ir nuosaikiais principais ir labiau nei kas kitas atitinka tautos būdą ir dabartinę situaciją Europoje, kur neišvengiamai susirems anarchija ir despotizmas. [...] aš vis dar tikiu savo šalies išsigelbėjimu, jei dvylika milijonų tautiečių susivienys ginti savo sienų ir Konstitucijos, jei opozicija, tikrai nelabai gausi, bet vadovaujama kelių turtingų ir galingų asmenų, neieškos Rusijos paramos, kad sugriautų visa tai, ką sukūrė Seimas, ir išprovokuotų didelį kraujo praliejimą, pagaliau jei karalius stos mūsų šaunuolių priekyje ir ves juos į šlovę, ir savo pavyzdžiu įkvėps tuos, kurie pasiryžę jį sekti!..“ (Iš M.K.Oginskio laiško portugalų diplomatui António de Araújo e Azevedo, 1791 m.).
Tuo metu vykę radikalūs pasikeitimai Abiejų Tautų Respublikos valdymo formoje netenkino jos kaimynių – absoliutinių monarchijų interesų. Nei Prūsija ir Rusija, nei Austrija nebuvo suinteresuotos Respublikos sustiprėjimu. Tokioje situacijoje buvo ypač svarbu parodyti Respublikos visuomenės vienybę ir bajorijos pasirengimą ginti tiek Konstituciją, tiek ir savo šalies vientisumą. Siekdamas į Konstitucijos šalininkų gretas patraukti kuo daugiau bajorijos bei pademonstruoti bajorijos ir miestiečių luomų vienybę, M.K.Oginskis 1792 m. balandžio 16 d. Vilniaus rotušėje kartu su 37 bajorais iškilmingai įsirašė į municipaliteto knygas. Po iškilmių Rotušėje M.K.Oginskis savo namuose surengė vakarienę penkiems šimtams asmenų, į kurią pakvietė įžymiausius miestiečius.
1792 m. balandžio 23 d. Vilniaus miestiečiai įgaliojo M.K.Oginskį jų vardu padėkoti valdovui Stanislovui Augustui už Miestų įstatymą ir Konstituciją ir perduoti, jog „Jogailaičių miestas Vilnius“ yra pasirengęs atiduoti savo turtus ir gyvybę už šią Konstituciją. 1792 m. gegužės 3 d. kaip Vilniaus municipaliteto delegatas M.K.Oginskis dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje.
Kompromisas su sąžine: LDK didžiojo iždininko pareigos
Antrojo Respublikos padalijimo akivaizdoje tapęs didžiuoju LDK iždininku, M.K.Oginskis dalyvavo paskutiniajame Abiejų Tautų Respublikos seime Gardine ir savo parašu patvirtino Antrojo padalijimo įteisinimą – Lenkijos ir Lietuvos teritorijų atidavimą Rusijai ir Prūsijai. Tuo būdu jis pelnė tėvynės išdaviko vardą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad M.K.Oginskis buvo tarp tų politikų, kurie, atsigręždami į pirmojo padalijimo patirtį, tikėjosi išsaugoti „apkarpytos“ valstybės egzistenciją bei siekė „suteikti viltį ir paguodą likusios Respublikos dalies piliečiams priimant gerą valdymo įstatymą ir tautai sugrąžinant ramybę bei laimę“ (Iš M.K.Oginskio kalbos Gardino seime, 1793 m. rugsėjo mėn. 25 d.). Ir iš tiesų, padalijimo sąlygomis Gardino seime buvo sugrąžinta didelė dalis Ketverių metų seimo reformų.
Vis tik pastebėsime, kad 1793 m. valdovo Stanislovo Augusto rūmų grupuotė, siekdama pagerinti Abiejų Tautų Respublikos ekonominę padėtį, ėmėsi ir gana radikalių „populistinių“ priemonių. Viena tokių – prabangos apribojimo įstatymas. Šio įstatymo projektą Seimui svarstyti 1793 m. lapkričio 9 d. pateikė būtent M.K.Oginskis. Prieš perduodamas sekretoriui perskaityti projektą, M.K.Oginskis pats tarė įžangos žodį pažymėdamas, kad „[…] šiame amžiuje, kuriame pareigybių ir dvarų turėjimas sukėlė tokias siaubingas revoliucijas, prabanga labiau nei bet kada turi būti ribojama, nes yra tampriausia tų [t. y. socialinių] skirtumų spyruoklė. Tegu turtuolis suras įstatyme užkardą savo išsigalvotiems poreikiams, kurie sukelia pavydą jo padėčiai, tada jo turtai nelaimingųjų naudai paaukoti suteiks jo širdžiai malonumo jausmą ir neleis vargstančiajam patirti nepritekliaus. Tegu tas, kuris turi mažiau, bus įstatymo galia apsaugotas, kad galėtų išgyventi iš savo pajamų […]. Žmoniškumas užims neapgalvoto eikvojimo vietą, o gerovė nežeis akių stokojančiajam“. Toliau ministras pažymėjo, kad priimtas prabangos apribojimo įstatymas padės ne tik išvengti vidaus nesutarimų, bet ir sustiprins valstybės tarptautinę padėtį.
Įstatymo „Dėl prabangos apribojimo“ projekte buvo skelbiama, kad „galvojant apie mūsų Respublikos vidaus ekonomiką ir siekiant užkirsti kelią gresiančiam visuotiniam nuskurdinimui, taip pat atsižvelgiant į pinigų apyvartos pertrūkius, grynųjų pinigų stygių ir bankininkų nuosmukį, mus įspėjančius, kad prekybos balansas yra neigiamas [...] ir stengiantis užbėgti už akių tolesniam krašto niokojimui, įvedamas prabangos apribojimo įstatymas: jog iš karto po šio įstatymo paskelbimo visi, nepaisant padėties, lyties ir luomo, negalės dėvėti ir naudoti prabangos medžiagų, austų auksu arba sidabru, už kurių dėvėjimą grės 2 tūkstančių auksinų bauda, išskyrus diržus, tačiau tik mūsų valstybėse pagamintus. Be to, nuo šiol niekam nebus leidžiama siūdintis livrėjų iš kitokio audinio kaip tik tėvyninio arba tokio, kurio sieksnis kainuotų ne brangiau nei 6 auksinai, tuo labiau puošti livrėjas ar skrybėles sidabriniais ir auksiniais galionais, baudžiant kiekvieną nusikaltusį anksčiau nurodyta bauda. Taip pat uždraudžiame bet kokį brangakmenių, karūnėlių, gazų, peltakiuotų audinių, bet kokių karietų, porceliano, išskyrus puodelius be paauksavimo, angliško stalo stiklo, visų rūšių veidrodžių ir sietynų, žvakidžių, žodžiu, visų užsienietiškų baldų importą, [už šio įstatymo nesilaikymą] baudžiant visų šių prekių konfiskavimu, bet suteikiant teisę laisvai įsivežti visokios rūšies medieną staliaus darbams“.
Antroji įstatymo dalis buvo susijusi su Rusijos ir Prūsijos antiprancūziška politika ir, tikėtina, buvo šių valstybių spaudimo Abiejų Tautų Respublikos Seimui išraiška, privertusi įtraukti sankcijas prancūziškoms prekėms. Įstatymo projekte buvo pažymėta, kad „neregėtai didelės prancūziškų prekių kainos, kaip ir politinės priežastys, verčia mus nutraukti bet kokius ryšius su tauta, panirusia į bevaldystę ir susargdinta visuomenei žalingų maksimų (idėjų). Dėl šių dviejų priežasčių nuo 1794 m. vasario 1 d. uždraudžiame visų Prancūzijos prekių importą, taip pat ir visų rūšių bei visų pavadinimų šioje šalyje pagamintų gėrimų įvežimą, baudžiant prekių konfiskavimu ir dvigubos konfiskuotų prekių vertės sumokėjimu iš visų tuo nusikaltusių. Įstatymo vykdymo priežiūra pavedama Abiejų Tautų iždo komisijoms […]“. Šio įstatymo svarstymą Seime užgožė svarbesni valstybės valdymo, komisijų sudarymo, ministerijų santykio klausimai, o jo priėmimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.
Ypač daug rūpesčių 1793 m. valstybės finansų klausimus sprendžiantiems Lenkijos ir Lietuvos ministrams kėlė Abiejų Tautų Respublikos bankų situacija ir su bankų krizės padarinių likvidavimu susijusios problemos. 1793 m. rugsėjo 27 d. vyskupas Wojciechas Skarszewskis pateikė Seimui vadinamąjį bankų projektą, numatantį sudaryti su indėlininkais neatsiskaitančių bankų sąrašą ir tokiems bankams skirti sankcijas, taip pat įsteigti komisiją bankų reikalams spręsti. Seime svarstant šį klausimą daugiausia nesutarimų kilo dėl komisijos sudėties. Livonijos vyskupas J.K.Kosakovskis, K.K.Pliateris, A.Dziekonskis ir M.K.Oginskis reikalavo, kad į komisijos sudėtį būtų įtraukti Lietuvos atstovai.
Pagrindinis M.K.Oginskio, kaip didžiojo Lietuvos iždininko, veiklos laukas buvo valstybės valdymo formos, finansinės padėties pagerinimo, bankų įstatymų projektai ir jų priėmimas. M.K.Oginskis dėjo visas pastangas, kad būtų įtvirtintos LDK teisės jungtinėje valstybėje ir nustatyta proporcinga mokesčių sistema.
1794 m. sukilimo verpetuose
1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje generolui Tadui Kosciuškai paskelbtus manifestą „Už laisvę, valstybės teritorijų nedalomumą ir tautos nepriklausomybę“, prasidėjo visą Abiejų Tautų Respubliką aprėpęs sukilimas, nukreiptas prieš Antrąjį padalijimą ir Gardino seimo nutarimus.
Lietuvos sukilėliai naktį į balandžio 23 d. išvadavo Vilnių, balandžio 24 d. Rotušės aikštėje buvo paskelbtas Lietuvių tautos sukilimo aktas, sudaryta Lietuvos sukilėlių vyriausybė – Lietuvos aukščiausioji tautinė taryba. Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu tapo karo inžinierius, generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis.
Pirmomis sukilimo dienomis dvejojęs, balandžio pabaigoje M.K.Oginskis stojo į sukilėlių gretas. 1794 m. balandžio 29 d. sugrįžęs į Vilnių, jis atsisakė LDK didžiojo iždininko pareigybės ir savo parašu patvirtino priesaiką – visomis galiomis prisidėti prie sukilimo sėkmės. M.K.Oginskio sukilimo reikmėms skirta ženkli finansinė parama – 138 tūkst. auksinų, – sudarė daugiau kaip trečdalį visų per pirmąsias dvi sukilimo savaites Vilniuje paaukotų lėšų.
Gegužės 5 d. nuo Vilniaus vaivadijos išrinktas į Aukščiausiąją tautinę tarybą, M.K.Oginskis kartu su D.Narbutu ir M.P.Karpavičiumi rengė sukilimo teisės aktus – Tarybos ir jos skyrių organizavimo ir veiklos reglamentus, daug prisidėjo organizuojant karines sukilėlių formuotes, įsteigė savo kavalerijos diviziją. 1794 m. birželio 7 d., vadovaudamas 300 savo pulko šaulių ir turėdamas žinioje apie 200 leitenanto Kasparo Korsako vadovaujamų raitelių, M.K.Oginskis pradėjo pirmąjį savo gyvenime karo žygį, kurio tikslas – paskatinti sukilimą Minsko vaivadijoje. Išžygiavęs iš Rukainių ir sėkmingai išvengęs susidūrimų su Rusijos kariuomene, po savaitės žygio per Ašmeną, Slabadą, Bariūnus, Vyšniavą, M.K.Oginskis pasiekė Valažiną. Čia įvyko pirmasis susidūrimas su priešininku. Sukilėlių kariuomenės pasirodymas Minsko vaivadijoje buvo didelės politinės reikšmės įvykis: pakeliui buvo platinami ir skelbiami sukilėlių valdžios atsišaukimai ir aplinkraščiai, vietos gyventojai kviečiami prisidėti prie visuotinio pasipriešinimo okupantams. Įžengęs gana toli į priešo teritoriją ir gavęs žinių apie artėjančius rusų kariuomenės dalinius, M.K.Oginskis ėmė trauktis Ašmenos link. Birželio 17 d. prie Vyšniavo generolo N.Zubovo vadovaujami rusų kariai užpuolė sukilėlius. M.K.Oginskis patyrė didelių nuostolių. Mūšyje krito apie 50 sukilėlių, į rusų nelaisvę buvo paimti 64 kariai ir 4 karininkai, taip pat asmeninė M.K.Oginskio kasa su 7 tūkst. dukatų bei dokumentai. Su likusiais kariais pasitraukęs į Krėvą, M.K.Oginskis susijungė su generolo J.Jasinskio divizija.
Sukilimo vadovybė teigiamai įvertino M.K.Oginskio veiksmus. Laiške generolui Mykolui Vielhorskiui T.Kosciuška rašė: „Pilietis Oginskis, kuris savo ekspediciją taip sėkmingai įvykdė, užsitarnavo tautos padėkos, kurią jos vardu jau paskelbiau. Toks partizaninis kariavimo būdas šiuo metu mums svarbiausias, kurį kaip galima labiau reikia stengtis plėsti.“
1794 m. liepos pabaigoje M.K.Oginskis suorganizavo antrą išpuolį į priešo teritoriją. Žygio tikslas buvo suteikti paramą Kuršo sukilėliams ir apsaugoti Lietuvos sostinę nuo lanku ją juosiančio priešo. Buvo tikimasi paimti Daugpilio tvirtovę. Tačiau persikelti per upę ir užimti Daugpilio tvirtovės nepavyko. Sukilėlių karines pajėgas sudarė apie 100 raitelių, 1500 pėstininkų, daugiausia – dalgėmis ginkluotų valstiečių, ir dvi nedidelės patrankos. Gavęs žinių apie tvirtovei į pagalbą skubančius Rusijos kariuomenės dalinius ir paskelbęs atsišaukimą į Livonijos gyventojus, kviesdamas prisidėti prie sukilimo prieš bendrą pavergėją, M.K.Oginskis nutarė pasitraukti į Dusetas. Rugpjūčio 14 d. Dusetose pasiekė žinios apie prieš dvi dienas sukilėlių prarastą Vilnių. Perdavęs vadovavimą Ignotui Morikoniui, M.K.Oginskis nedelsdamas išvyko į T.Kosciuškos stovyklą.
1794 m. rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, Prūsijos kariuomenė – Užnemunę. 1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavus Varšuvai, sukilimas buvo nuslopintas. Pasibaigė paskutinis bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką. Dalis aktyvių sukilimo dalyvių emigravo. Tarp pastarųjų buvo ir M.K.Oginskis, 1794 m. pabaigoje svetima pavarde išvykęs į Veneciją, vėliau – Konstantinopolį.
LDK atkūrimo projektai
1795 m. Lenkiją ir Lietuvą ištrynus iš politinio Europos žemėlapio, M.K.Oginskis įsitraukė į politinių emigrantų, siekusių atkurti Respublikos valstybingumą, veiklą. Paramos buvo tikimasi iš Prancūzijos, Lombardijos, Toskanos kunigaikštystės, kitų Italijos valstybių, taip pat iš Osmanų imperijos, į kurią, kaip emigrantų atstovas, 1796 m. pradžioje išvyko M.K.Oginskis. Iš Konstantinopolio M.K.Oginskis laišku kreipėsi į generolą Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti išvaduoti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos jungo. Atsakymas buvo vienareikšmis: „Tauta, savo kaimynų parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankoje“ (M.K.Oginskis, „Atsiminimai“, t. II, p. 121).
1802 m. pradžioje grįžęs į Lietuvą, M.K.Oginskis ir toliau dėjo visas pastangas, kad būtų atkurtas Abiejų Tautų Respublikos valstybingumas. Pasikeitus politinėms aplinkybėms ir bręstant nesutarimams tarp Prancūzijos ir Rusijos, viltys atkurti nepriklausomybę krypo į naująjį Rusijos imperatorių Aleksandrą I.
1810 m. kaip Vilniaus gubernijos bajorijos atstovas atvykęs į Sankt Peterburgą ir Aleksandro I paskirtas asmeniniu patarėju ir senatoriumi, M.K.Oginskis ryžosi aktualizuoti LDK atkūrimo idėją Rusijos politinėje dienotvarkėje. 1811 m. balandžio 26 d. jis pasiūlė imperatoriui reorganizuoti 8 vakarines Rusijos imperijos gubernijas ir atkurti LDK. Imperatorius pavedė M.K.Oginskiui parengti priemonių projektą, pagal kurį būtų galima planuoti tolimesnius veiksmus Lietuvoje. Padedamas šalininkų – Gardino gubernijos atstovo kunigaikščio Ksavero Liubeckio ir grafo Kazimiero Pliaterio, 1811 m. gegužės 27 d. M.K.Oginskis parengė ir įteikė imperatoriui memorandumą dėl LDK atkūrimo. M.K.Oginskis pabrėžė Lietuvos skirtingumą, jos gyventojų didžiavimąsi savo kilme, prisirišimą prie savo valstybės vardo. Lenkijos ir Lietuvos valstybinius santykius po Liublino unijos jis apibūdino taip: „Lenkijos dalis, inkorporuota į Rusijos imperiją, kadaise, prieš Lietuvos kunigaikštystės unijos aktą su Lenkijos karalyste, sudarė Lietuvą. Jos gyventojai visada buvo geri kariai, ryžtingi, atidžiai saugantys savo teises ir ištikimi valdovams; pasižymėjo drąsa ir Tėvynės meile. Besididžiuoją savo kilme, lietuviai, nors jų kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, išsaugojo savo papročius, savo civilinį kodeksą, savo valdžios organus; iki paskutiniojo padalijimo seimai pakaitomis vykdavo Varšuvoje ir Gardine; buvo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės; Lietuva turėjo savo vyriausiuosius tribunolus, savo ministrus, savo aukštuosius valdininkus“.
LDK atkūrimas, pasak M.K.Oginskio, ilgainiui turėjo paveikti ir Varšuvos kunigaikštystės gyventojus: „Jie netikri dėl savo likimo, jie suprastų, kad gali realizuoti savo troškimus, atkurti senąją Lenkijos karalystę, jei apsispręstų glaustis prie Rusijos imperatoriaus.“
Tų pačių metų spalio 22 d. M.K.Oginskis su savo šalininkais parengė ir LDK atkūrimo įsako, turėjusio užtikrinti Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, projektą. Dokumente, sudarytame iš 11 paragrafų, buvo skelbiama, kad įkuriama LDK, susidedanti iš Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Volynės, Podolės ir Kijevo gubernijų, taip pat Balstogės ir Tarnopolio sričių. Didžiajai Kunigaikštystei vadovauti turėtų kunigaikštystės sostinėje Vilniuje reziduojantis imperatoriaus vietininkas. Sankt Peterburge turėjo būti sudaryta kanceliarija Lietuvos reikalams. Valdžios įstaigų tarnybas būtų galėję užimti tik piliečiai, gyvenantys ir turintys žemės kunigaikštystėje.
Šį projektą papildė 1812 m. pradžioje imperatoriui Aleksandrui I įteiktas, M.K.Oginskio parengtas LDK konstitucijos projektas. Konstituciją sudarė 10 skyrių, suskirstytų į 266 straipsnius. Pagrindinis dokumento uždavinys buvo užtikrinti LDK suverenumą. Valdžios sistemą sudarė imperatoriaus skirtas vietininkas ir Seimas, sudarytas iš Senato ir Deputatų rūmų, o vykdomąją valdžią – Ministrų taryba, slaptoji Lietuvos taryba ir slaptoji Valstybės taryba. Senatą turėjo sudaryti religinės ir pasaulietinės valdžios atstovai, o Deputatų rūmai turėjo būti renkami iš bajorijos ir miestiečių. Konstitucijoje svarbus dėmesys buvo skirtas socialiniams ir ekonominiams klausimams, naikinama baudžiava: numatyta per dešimt metų (1812–1821) išlaisvinti valstiečius, kasmet kiekviename dvare dešimtajai daliai baudžiauninkų suteikiant laisvę, ir, abiem pusėms sutikus, sudaryti su jais žemės nuomos sutartis.
Lietuvos ir Lenkijos klausimas tuo metu siejosi su Suomijos klausimu. Iki to laiko Švedijai priklausiusi Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, išlaikė senąją tvarką, turėjo tam tikrą autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje ir sudarė Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę. Tuometinėje Rusijos politikoje Suomijos atžvilgiu svarbų vaidmenį atliko prieš Napoleoną Bonapartą nusiteikęs generolas ir diplomatas Gustavas Armfeltas, švedas, kilęs iš Suomijos ir perėjęs į Rusijos tarnybą. Jis artimai bendradarbiavo su Aleksandru I, palaikė ryšius su M.K.Oginskiu. G.Armfeltui rūpėjo sustiprinti Suomijos padėtį, sudarant autonominę Lietuvą ir Lenkiją. Imperatorius I pasitikėjo G. Armfelto patirtimi ir pavedė jam sudaryti bendrą Lietuvos ir Lenkijos konstituciją. 1811 m. rudenį G.Armfeltas parengė Lietuvos ir Lenkijos konstitucijos projektą, kuriame buvo siūloma atkuri Lenkijos karalystę, tačiau pirmiausia imperatorių pasiskelbiant Lietuvos, vėliau – Lenkijos karaliumi.
Pažymėsime, kad M.K.Oginskio ir G.Armfelto parengti Lietuvos konstitucijos projektai bandė sureguliuoti dvarininkų ir valstiečių santykius. M.K.Oginskis numatė valstiečius išlaisvinti per dešimt metų (1812–1821), kasmet kiekviename dvare dešimtajai daliai baudžiauninkų suteikiant laisvę, ir, abiem pusėms sutikus, sudaryti su jais žemės nuomos sutartis.
M.K.Oginskio ir G.Armfelto parengtus konstitucijos projektus 1812 m. balandį Aleksandras I pasiuntė Adomui Jurgiui Čartoriskiui, kuris buvo laikomas puikiu Lenkijos reikalų žinovu, kad jis pareikštų savo nuomonę. Birželio pradžioje A.J.Čartoriskis pranešė, kad pasisako prieš LDK ar Lenkijos atkūrimą. Gresia karas su Napoleonu Bonapartu, todėl šio klausimo sprendimas jau esąs pavėluotas. Abu konstitucijos projektai A.J.Čartoriskio nepatenkino. Jis siūlė iš dviejų sudaryti naują, trečiąjį.
Taigi, nors M.K.Oginskio projektai sulaukė plataus bajorijos palaikymo, tačiau imperatorius ilgai neapsisprendė ir įsako neskelbė. Lietuvos ir Lenkijos problema buvo susijusi tiek su tam tikra rizika tarptautinėje politikoje, tiek ir su Rusijos žemvaldžių priešinimusi tokiam žingsniui. 1812 m. birželį atskriejus žiniai apie Napoleono vadovaujamos Didžiosios armijos persikėlimą per Nemuną ties Kaunu, Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje projektas tapo nebeaktualus. Kita vertus, LDK politinės autonomijos bei jos konstitucijos projektai, kuriuos rengiant svarbų indėlį įnešė M.K.Oginskis, ne tik išreiškė Lietuvos bajorijos ir didikų interesus, bet kartu buvo žingsnis į Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Pasikeitus tarptautinei situacijai, šių siekių realizuoti nepavyko.
Tolesni M.K.Oginskio veiksmai dėl Lietuvos atkūrimo projekto, pastangos padėti savo kraštui vis dažniau atsimušdavo imperatoriaus pažadų politikos sieną. Bėgant metams, tai neišvengimai didino M.K.Oginskio nusivylimą: „Savo prisiminimuose aš smulkiai išpasakojau savo žygius, kad įtikinčiau Aleksandrą sutikti su mano planais. [...] Aš stropiai gaudydavau menkiausius paguodos žodžius, kurių aš laukiau iš jo lūpų, ir jo pažadai, kad ir visada tušti, mane padarydavo laimingą, nes aš tikėjau tuo. Be to aš kito nemačiau ir netroškau, kaip matyti geresnę mano tėvynainių dalią, pašalinant piktnaudžiavimus, kurie karaliavo mūsų provincijoje ir užtikrinti tautiškumą keturiolikai milijonų gyventojų, kurie, būdami visi kartu, galėtų dar tikėtis atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę“ (M.K.Oginskis, Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos, III tomas, p. 213–214).
Žlugus viltims atkurti Lietuvos valstybę, grafas M.K.Oginskis išvyko į Italiją ir atsidėjo kūrybai. Paskutiniuosius 10 gyvenimo metų jis praleido Florencijoje. Čia baigė rašyti „Atsiminimus“ ir „Laiškus apie muziką“ (Lettres sur la musique, 1828 m.). Čia jį 1829 m. aplankė Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antonis Odinecas. Čia ir mirė. Buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į Italijos Panteoną, Florencijos Šventojo Kryžiaus baziliką (Santa Croce) – Dantės, Galilėjo Galilėjaus ir kitų žymių asmenų amžino poilsio vietą.
M.K.Oginskio gyvenimo kelias atspindėjo sudėtingą tautos ir valstybės kelią. Gyvendamas lūžinių pokyčių metu, jis kartu su savo tėvyne patyrė tiek jos pakilimo ir tapimo modernios visuomenės daigus sėjančia šalimi euforiją, tiek ir skaudų pralaimėjimą – valstybės ištrynimą iš politinio pasaulio žemėlapio, įvykdytą pažeidžiant tarptautines sutartis. Tačiau viltis, jog LDK turi jėgų prisikelti, išliko gyva visą M.K.Oginskio gyvenimą.
