Siaučiat karams ir gaisrams bažnyčią teko ne kartą perstatyti. Na, o prancūzai XIX amžiaus pradžioje su savimi išsinešė ir smulkųjį inventorių – komuninę, alavines žvakides, varines triūbas ir kt. Iki mūsų dienų išliko 1825 metais kunigo Celestino Sarakos iniciatyva ir Senųjų Trakų benediktinų lėšomis pastatyti maldos namai. Tą kartą nuspręsta juos perkelti ant kalno. Iš kalno papėdės į šventorių perkelta ir varpinė su trimis varpais. Taip bažnyčia tapo aukščiausia miestelio vieta. Nuo kurios šventoriaus ir dabar atsiveria puikus apylinkių vaizdas.
Prižiūrėta bažnytėlė garsi pasaulyje
Benediktinams, skatinusiems pamaldumą Marijos kultui, išsilaikyti prie caro valdžios buvo labai sunku. Nacionalizavus žemes nyko pamažu uždarinėjami vienuolynai. Tačiau nei Senųjų Trakų, nei Pivašiūnų bažnyčios panaikintos nebuvo. Todėl reikėjo išsilaikyti. O ir pati vieta garsėjo iškiliais Žolinės atlaidais, į kuriuos maldininkų grupės plūsti pradėjo vos caras panaikino procesijų draudimus. Ir visa tai – dėl Švč. Mergelės Marijos atvaizdo, kuris nuo pat pradžių garsėjo malonėmis ligoniams.
Bažnyčia rūpinosi ne tik tikinčiųjų dvasiniu išganymu. Skirdama dėmesį skurstantiems ji įsteigė špitolę. Šalia veikė ir globos namai. Jie buvo nuolat atnaujinami. Ir šiandien vaikai gyvena naujai įrengtose patalpose.
Net pasaulinių karų metu bažnytėlė buvo nuolat prižiūrima. Tai perdažoma, tai pakeičiamas stogas ar langų rėmai. Lygiai taip pat ir sovietmečiu – remontuota ne tik išorė, restauruoti ir meno kūriniai.
Šiandien į bažnyčią tikintieji plūsta iš viso pasaulio. O popiežius Jonas Paulius II, palaikydamas Švč. Mergelės kultą, skatindamas tikinčiųjų pamaldumą, paveikslą vainikavo ypatinga karūna, ženklinančia stebuklingus paveikslo darbus.
Kovos dėl gimtosios kalbos
Šio krašto grėsmės buvo ne tik karai ir besikeičianti valdžia, bet ir kita kalba šnekantys vienuoliai. Kaip skelbia šaltiniai, atvykstantys dirbti kunigai iš Lenkijos nemokėjo lietuviškai ir tai padarė nemažą įtaką žmonėms. Pamokslai, mišios, katekizacija vyko lenkų kalba. Pamažu žmonės nebemokėjo melstis savo kalba ir kraštas nutautėjo.
Augant patriotinėms nuotaikoms iš naujo reikalauta mišias laikyti lietuviškai. Vietos lenkai ir lietuviai nemažai grūmėsi dėl įtakos kunigui ir bažnyčiai. Vieni per kitus reikalavo mišių savomis kalbomis. Vyko ginčai, teismai ir pakišinėjimai. Tačiau XX a. į valdžią atėjus lietuviams situacija pasikeitė visiems laikams. Nors Antrojo pasaulinio karo metu aršiai veikiant lenkų armijai už kraštą ir savo kultūrą teko pastovėti dar kartelį.
Medinukės vaizdas šiandien
Pakilus aukštais laiptais pro pagrindinius triumfo arkos formos vartus klasicistinio stiliaus medinukė pasirodo kuklesnė nei žvelgiant į ją iš apačios. Kalnas šventovei suteikia nemažai įspūdžio ne tik grožio, bet ir architektūros prasme. Iš apačios ji atrodo išdidi ir reikšminga. Pakilus aukštyn – jaukumas sklinda iš jos santūrumo.
Toskaninis keturių kolonų portikas su trikampiu frontonu patvirtina klasicistinį statinio monumentalumą, o lotyniško kryžiaus planas – paprastumą ir darną. Aukštai įrengti stačiakampiai langai, proporcingai išdėlioti piliastrais skaidytose šoninėse sienose. Durys papuoštos geometrinio rašto įsprūdomis. Pravėrus jas, pirmiausia užplūsta šviesos pliūpsnis. Sienose dominuoja baltos ir gelsvos spalvos koloritas. Tviskantis ir spindintis vidaus interjeras kaip ir išorė dvelkia darna.
Patekus vidun pro šonines duris atsiduriama pagrindinėje bažnyčios erdvėje, po vargonų choru. Rokoko stiliaus drožiniais puoštas ansamblis atkeliavo iš Pašaltuonio bažnyčios. Keturios kolonų poros dalina centrinę šventovės navą. Į jas remiasi pagrindinės skliautinių lubų sijos. Elegancijos erdvei suteikia trimis arkomis nuo pagrindinės ir šoninių navų atskirta presbiterija. Kaip svarbus apeigų epicentras ji apjuosiama baliustrada su priekyje esančiais varteliais. Komunijos metu jie atveriami tikintiesiems.
Sakrali prabanga centriniame altoriuje
Ši vieta nuo seno reiškė simbolinę Jėzaus širdies, dangaus arkos vietą. Tokio plano bažnyčiose erdviškai ji atitinka vietą ant kryžiaus, kur buvusi Jėzaus krūtinė jį prikalus. Manoma, kad per ją veriasi ir dangaus vartai. Nenuostabu, kad čia atliekamos ir pagrindinės apeigos. Na, o didysis altorius Pivašiūnuose skirtas auksu tviskančiam ir popiežiaus apdovanotam Švč.Mergelės Marijos paveikslui.
Stebuklingą atvaizdą ryškina į presbiterijos apeigų aikštelę išlendantis prabangus portikas su trikampiu frontonu. Sukurtas Vilniaus Katedros didžiojo altoriaus komplekso pavyzdžiu čia jis atkartoja bažnyčios išorės frontono vaizdą. Žinoma, šis kur kas puošnesnis ir įspūdingesnis. Keturių kolonų statinys su puskolonėmis lyg baldakimas gaubia Šventosios atvaizdą. Jo stogelyje palikta baliustromis aptverta stačiakampė niša Mergelės visiškai neatskiria nuo dangaus.
Dvi didžiojo altoriaus mensos sujungtos portiko kolonomis. Ant žemesniosios – XIX amžiaus Sandoros skrynios formos tabernakulis su šešiomis medinėmis klasicistinėmis žvakidėmis tviska iš toli. Už jų nugaros laiptukais priartėjama prie pagrindinio paveikslo.
Tarp aukso – kuklus Mergelės siluetas
Baroko ažūru drožinėti paveikslo rėmai ir gausiai bei smulkiai dekoruoti auksu, sidabru tviskantys aptaisai kuklius Mergelės ir kūdikio siluetus paverčia karališkos prabangos figūromis. Dvylikos žvaigždžių vainikas, juosiantis Šventųjų siluetus, rėmina popiežiaus dovanotą karūną. Raudono aksomo fone pusmėnulio formos apjuosta Mergelė atrodo itin santūri, besišypsanti ir labai jauna. Kai tuo tarpu kūdikėlis – susikaupęs ir kiek vyresnis. Tviskanti prabanga kontrastuoja su seno paveikslo pilkšvumu. Žvelgiant į šventuosius atrodo, kad iš jų sklinda gausi patirtis, sauganti istorijas. Reiškiant dėkingumą, prašymus ir viltį žmonės paveikslą apdovanojo votais. Šiandien jų tik daugėja.
Šią sakralinę erdvę saugo auksiniai angelai ant postamentų. Jų sparnai ar rūbai, padengti auksu, imituoja dangiškąją šviesą. Ją papildo mensų, kolonų antablemento ir kapitelių puošyba bei vieninteliai Lietuvos bažnyčioje sukurti šviestuvai pagal XIX amžiaus kandeliabrų pavyzdį. Tai Vilniaus skulptorių ir drožėjų palikimas, atvykęs čia klebono Vladislovo Lodziaus pertvarkos metu.
Šoninių altorių monumentalumas
Šoniniams altoriams sunku lygiuotis, bet jie išsiskiria darniu ir monumentaliu klasicistiniu stiliumi. Dešinėje esantis dvitarpsnis altorius užbaigiamas triumfo arkos forma. Jo skliautas dekoruotas gipsiniais kesonais su rozetėmis. Šalia ant karnizo pasodinti du angeliukai. Altoriaus kolonos pratęsia centrinio portiko stilistinę kompoziciją ir įrėmina Šv. Jono atvaizdą. Šalimais stovi barokinės vyskupų statulos. Ant šio altoriaus mensos tebestovi senasis benediktinų patriarcho altoriaus tabernakulis.
Kairėje, mėlyname fone, panašios formos retabulo altoriaus nišoje ant kryžiaus iškelta medinė Kristaus skulptūra. Ją rėmina piliastrai su tviskančiais augmenijos formų kapiteliais. Šonuose – medinės Švč. Mergelės ir Šv. evangelisto Jono statulos. Altoriaus archivolto skliautas taip pat dekoruotas ornamentais, o jo viršuje iškeltas kryželis.
Senąją tradiciją pakeitė polichromija
Nors anksčiau altorių nišų fonai būdavo uždengiami purpuriniu audeklu, bet šiomis dienomis atkuriant bažnyčios vidaus polichromiją pasirinkta ryškiai mėlyna, „dangiška“ spalva. Ji nugulė ant visų altorių. Taip atsisakyta senosios tradicijos. Ryškiai mėlynos detalės inventorių sujungia į bendrą kompoziciją.
Labiausiai mėlyna spalva dera prie pagrindinės navos, kairėje pusėje esančio altoriaus interjero. Jo dvigubo karnizo ir trikampio frontono portikas, paremtas kolonomis, kurios rėmina gamtos peizažo fone nutapytą šventąjį Benediktą. Marmuro imitacijos ant kolonų ir piliastrų savo koloritu papildo ryškų retabulo mėlynumą. Šoninės šventųjų benediktinų Jono Damaskiečio ir Aleksandro statulos išlikusios iš ankstesnės bažnyčios.
Tikyba, choras ir malonės Tikybos mokytoja Alma Vaištarienė, nuo vaikystės aktyvi šios parapijos narė, katechezės pašaukimą pajuto dar paauglystėje. Ji suprato, kaip svarbu mokyti vaikus ir ruošti juos sakramentams: „Nuo pat vaikystės mano tikėjimas augo šioje bažnyčioje, o dabar savo tikėjimą noriu perduoti jaunajai kartai. Dabar vaikai sunkiau jį priima – atsiranda kitų veiklų, laisvalaikį leidžia įvairesniais būdais, o ir tikinčių tėvelių mažėja. Anksčiau į bažnyčią jie eidavo kartu su vaikais, o dabar labai mažai kas juos palydi. Be tėvų paskatinimo daug sudėtingiau ne tik priimti, bet ir perduoti tikėjimą.“
Labiausiai aktyviam tikėjimui ir veiklai, kaip sako mokytoja, savo pavyzdžiu įkvepia pats klebonas, monsinjoras Vincas Baublys, kuris moka bendrauti su jaunimu. Prie darbo su jais prisijungia ir vargonininkė Audronė Anušauskienė, kuri dar groja senaisiais vargonais. Jie tik laukia savo restauravimo eilės.
„Dirbu su jaunesniais choristais. Bandau juos įjungti į bendruomenę. Pats instrumentas dar pakankamai neblogas. Atvažiuoja rimti vargonininkai ne tik pagroti, čia jie sulaukia ir įkvėpimo“, – sakė A.Anušauskienė.
Audronė pasidalino ir savo šeimos patirtimi, kuri gavo malonių iš maldų Švč. Mergelei Marijai: “Mano vyras dar ankstyvoje paauglystėje domėjosi chemija ir vieno bandymo metu medžiagos sprogo jo rankose. Daktarai nieko gero nežadėjo, o mama stipriai meldė Marijos, kad sūnus pasveiktų ir matytų, nes buvo stipriai pažeistos akys. Šiandien mano vyras mato ir mes gerai gyvename.“
Gyva klebono patirtis
Turbūt, daugiausia istorijų apie Mergelės malones žino ilgametis parapijos klebonas, monsinjoras V. Baublys. Kiekvieną kartą nuoširdžiai laukiantis ir priimantis visus, kas tik atvyksta pasimelsti Mergelei ar pabūti prie jos bažnyčioje. Per trumpą susitikimą nespėtų papasakoti, kiek išgydymų, stebuklų Pivašiūnuose sulaukė žmonės.
Rodydamas naujai suaukotas votas monsinjoras prasitarė: “Mergaitė su ašaromis akyse nuoširdžiai meldėsi. Ji buvo ruošiama operacijai dėl įgimtos širdies ydos. Bet nuvykus į Kauną operuoti – nieko neberado. Klausiau, gal klaidą padarė, bet mama pati viską matė. Dabar ji jau užaugusi.
Buvo ir nuo onkologinių ligų pasveikusių vaikučių. Žmonės, atvyksta tikėdamiesi pasveikti, bet malonė negali aplankyti visų. Todėl mačiau ir nemažai skausmo. Yra daug skirtingų ženklų, reikia juos pastebėti.“
Į kunigystės pašaukimą Vilniuje atsiliepęs klebonas prisiminė ir savo ankstyvąją atvykimo į parapiją patirtį: „Buvo sunku palikti Vilnių. Tuo metu atrodė, kad be Vilniaus nėra gyvenimo, kaip ir dabar be Pivašiūnų.“
Į nedidelį Lietuvos kaimelį iš viso pasaulio keliaujantys piligrimai savo viltis, tikėjimą ir maldas palieka nedidukėje, medinėje bažnytėlėje. Įveikę aukštą kalną joje susitinka su paties popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo pagerbta Mergele, pasaulyje garsėjančia išgydymais.
Kelių šimtų metų senumo atvaizdas saugo istoriją, prie kurio stebuklų prisidėjo ir patys žmonės. Juk jų darbo dėka medinukė buvo ginama ir prižiūrėta visus amžius tam, kad tikintieji kasmet galėtų maldoms sugrįžti pas Mergelę.
