Kaip kalvio sūnus Benito Mussolini pavirto barbaru ir fašistu

„Mussolini, saugiai įsitaisęs Romoje, įsakė nužudyti „visus maištininkų belaisvius“ ir nurodė savo kariams „metodiškai vykdyti politinį terorą, naikinti maištininkus ir jiems talkininkaujančius gyventojus“. 1936 m. vasarį po nepavykusio pasikėsinimo į kolonijos gubernatorių italų kariai surengė žiaurią trijų dienų baudžiamąją akciją“, – knygoje “Istorijos titanai“ rašo garsus istorikas Simonas Sebagas Montefiore.

B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
B.Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini su A.Hitleriu.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kartu su meiluže buvo sušaudytas. Kūnai buvo nugabenti į Milaną ir pakabinti aukštyn kojomis ant skerdienos kablių Loreto aikštėje.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kartu su meiluže buvo sušaudytas. Kūnai buvo nugabenti į Milaną ir pakabinti aukštyn kojomis ant skerdienos kablių Loreto aikštėje.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kariai žygiuoja.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kariai žygiuoja.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kartu su meiluže buvo sušaudytas. Kūnai buvo nugabenti į Milaną ir pakabinti aukštyn kojomis ant skerdienos kablių Loreto aikštėje.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini kartu su meiluže buvo sušaudytas. Kūnai buvo nugabenti į Milaną ir pakabinti aukštyn kojomis ant skerdienos kablių Loreto aikštėje.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Benito Mussolini.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Dec 12, 2015, 3:33 PM, atnaujinta Sep 29, 2017, 8:26 PM

Šioje knygoje jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome skyrių apie Benito Mussolini.

* * *

MUSSOLINI

1883–1945

...fašistams valstybė yra visa apimanti sąvoka; be jos, negali būti jokių žmogiškų ar dvasinių vertybių, juo labiau reikšmingų.

MUSSOLINI, FAŠIZMO DOKTRINA, 1932 M.

Diktatorius Benito Mussolini, valdęs Italiją nuo 1922 iki 1943 m., buvo fašizmo pradininkas, valdingas autokratas, kurio totalitarinė politika paruošė dirvą nacizmui. Mussolini ne tik negailestingai slopino bet kokią opoziciją Italijoje, bet ir buvo godus kolonizatorius, pakvaišęs dėl romėnų imperinės didybės – būtent jis surengė liūdnai pagarsėjusią Abisinijos kampaniją, per kurią žuvo daugiau kaip 30 000 etiopų, o sudaręs sąjungą su Adolfu Hitleriu prisidėjo prie nacistinės Vokietijos žiaurumų.

Benito Amilcare Andrea Mussolini gimė 1883 m. liepos 29-ąją Predapijuje, Centrinės Italijos šiaurėje. Jo tėvas buvo kalvis, o motina mokytoja, jis pasekė jos pėdomis, bet greitai metė šią profesiją. 1902 m. nesėkmingai bandė rasti darbą Šveicarijoje, net buvo įkalintas už valkatavimą ir galiausiai deportuotas į Italiją atlikti karinės tarnybos.

Trečiajame gyvenimo dešimtmetyje pasukęs tėvo pėdomis Mussolini tapo karštu socialistu, redagavo laikraštį „La Lotta di Classe“, o 1910 m. tapo Forli miesto socialistų partijos, kuriai redagavo laikraštį „Avanti!“, sekretoriumi.

Mussolini taip pat parašė sėkmės nesulaukusį romaną „Kardinolo meilužė“. Jis vis dažniau patraukdavo valdžios dėmesį kaip neramumų kurstytojas, o 1911 m., kai Italija paskelbė karą Turkijai, buvo įkalintas už pacifistinę propagandą.

Iš pradžių, kaip ir galima buvo tikėtis, jis pasisakė prieš Italijos stojimą į Pirmąjį pasaulinį karą, bet paskui, galbūt manydamas, kad šis stambus konfliktas pagreitins kapitalizmo baigtį, pakeitė nuomonę ir už tai buvo pašalintas iš Socialistų partijos. Greitai susižavėjo militarizmu, įsteigė naują laikraštį, pavadintą „Il Popolo d’Italia“, ir įkūrė karo šalininkų grupę „Fasci d’Azione Rivoluzionaria“, nors jo paties karinė tarnyba 1917 m. nutrūko dėl sužalojimų, patirtų per mokymus sprogus granatai.

Tuomet Mussolini tapo užkietėjusiu socializmo priešininku, įsitikinęs, kad tik autoritarinė vyriausybė gali įveikti ekonomines ir socialines problemas, suvešėjusias pokarinėje Italijoje, kurios miestų gatvėse vyko žiauri grupuočių (tarp jų ir paties Mussolini grupuotės) kova dėl dominavimo.

Siekdamas apibūdinti savo ryžtingą, asmenybės lemiamą politiką, jis sukūrė terminą „fascismo“, kilusį iš italų žodžio fascio, reiškiančio sąjungą, ir lotynų kalbos žodžio fasces, kuriuo vadinamas senovės romėnų simbolis – ryšulys virbų su kirveliu viduryje, reiškiantis vienybės lemiamą jėgą.

1919 m. kovą jam vadovaujant susiformavo pirmasis Europoje fašistinis judėjimas – „Fasci di Combattimento“. Jo sekėjai juodmarškiniai, priešingai negu neryžtingos liberalios to laikotarpio vyriausybės, sėkmingai palauždavo pramonės darbininkų streikus ir vaikė iš gatvių socialistus.

Mussolini pralaimėjo 1919 m. rinkimus, bet 1921 m. kartu su trisdešimt keturiais kitais fašistais buvo išrinktas į parlamentą ir vėliau tais pačiais metais įkūrė Nacionalinę fašistų partiją. 1922 m. spalį, kai dėl kairiųjų ir dešiniųjų grupių kovos vos nekilo anarchija, Mussolini su tūkstančiais savo juodmarškinių organizavo vadinamąjį žygį į Romą (iš tikrųjų jis važiavo traukiniu) ir pateikė save kaip vienintelį žmogų, pajėgų atkurti tvarką. Nevilties apimtas karalius Viktoras Emanuelis III žengė lemtingą žingsnį – pavedė jam suformuoti vyriausybę.

Naujasis režimas buvo paremtas baime. 1924 m. birželio 10-ąją Mussolini šalininkai pagrobė ir nužudė Giacomo Matteotti, pagrindinį Socialistų partijos deputatą, už tai, kad kritikavo tais metais vykusius rinkimus, per kuriuos fašistai gavo 64 procentus balsų. 1926 m. Mussolini (pasivadinęs Il Duce, vadu, ir iš pradžių palaikomas liberalų) panaikino parlamentinę demokratiją, ėmė kontroliuoti visą vyriausybės darbą ir įvedęs griežtą cenzūrą sukūrė savo propagandinę mašiną, pats paskyręs laikraščių redaktorius. Vykdomąją valdžią patikėjo Fašistų didžiajai tarybai, ir po dvejų metų šalis iš esmės tapo vienpartine policine valstybe.

1935 m., siekdamas įgyvendinti svajones apie dominavimą Viduržemio jūros regione ir sukurti imperiją Šiaurės Afrikoje, Mussolini įsakė surengti invaziją į Etiopiją. Tų metų spalį jo kariuomenė, naudodama karinių oro pajėgų galią ir cheminius ginklus (garstyčių dujas), įsiveržė į tuomet Abisinija vadintą Etiopiją; per šią barbarišką kampaniją, trukusią septynis mėnesius, buvo sistemingai žudomi belaisviai – viešai kariami ar išmetami iš skrendančių lėktuvų. Aneksuota Etiopija kartu su Eritrėja ir Somaliu buvo paverstos Italijos Rytų Afrika.

Mussolini svajojo apie imperiją, bet ši kampanija buvo surengta ir siekiant atkeršyti už Italijos pažeminimą 1896 m. kovą, kai Etiopijos kariai prie Advos nugalėjo Italijos kariuomenę. Per 1935 m. invaziją, kaip dingstimi klastingai pasinaudoję ginču dėl sienos, italai tankais, artilerija ir lėktuvais puolė menkai ginkluotą ir parengtą imperatoriaus Hailės Selasijės kariuomenę.

Pergalingai žengdami Etiopijos sostinės link, italai apiplėšė Aksumo obeliską, senovės paminklą, ir subombardavo Hararo miestą; galiausiai 1936 m. gegužės 5-ąją užėmę sostinę Adis Abebą privertė Hailę Selasiję bėgti iš šalies. Pergalę pasiekusiam italų pajėgų vadui maršalui Badoglio Mussolini suteikė absurdišką Adis Abebos kunigaikščio titulą. Puldami italai, šiurkščiai pažeisdami 1925 m. Ženevos protokolą, numetė nuo 300 iki 500 tonų garstyčių dujų bombų ir apnuodijo net Raudonojo Kryžiaus darbuotojus.

O Mussolini, saugiai įsitaisęs Romoje, įsakė nužudyti „visus maištininkų belaisvius“ ir nurodė savo kariams „metodiškai vykdyti politinį terorą, naikinti maištininkus ir jiems talkininkaujančius gyventojus“. 1936 m. vasarį po nepavykusio pasikėsinimo į kolonijos gubernatorių italų kariai surengė žiaurią trijų dienų baudžiamąją akciją.

Italijos kariuomenės vadovybė įspėjo Mussolini, kad dėl Italijos veiksmų, pažeidžiančių britų ir prancūzų interesus Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose, Britanija gali pradėti karą, kuris „sumenkins mus iki Balkanų lygmens“, bet tuo laikotarpiu Britanija, valdoma Neville’io Chamberlaino, ir Prancūzija laikėsi nuraminimo politikos, ir Mussolini teisingai prognozavo, kad jos nesiims ryžtingų veiksmų; tai padrąsino ir Hitlerį.

Vis dėlto Italija valdė Etiopiją neilgai – 1941 m. ją išlaisvino Britanija. Hailė Selasijė valdė iki 1974 m., o Mussolini 1943 m. nuvertė ir taiką su Sąjungininkais sudarė ne kas kitas, o Badoglio. Dėl Mussolini žiaurumų Abisinijoje Tautų Sąjunga skyrė Italijai sankcijas. Vis labiau izoliuojamas tarptautinėje bendrijoje, Mussolini išstojo iš Tautų Sąjungos ir 1937 m. sudarė sąjungą su Hitleriu, tais pačiais metais suteikė prieglobstį ir paramą brutaliam kroatų fašistui Ante’ui Pavelićui, antisemitinių įstatymų priėmusiam ne mažiau negu fiureris. Tačiau netrukus tapo aišku, kad toje sąjungoje Mussolini buvo menkesnis partneris, nes Hitleris beveik visus karinius sprendimus priimdavo nesikonsultuodamas su juo.

1939 m. kovą Hitleris užgrobė Čekoslovakiją, sudaužydamas prieš metus Miuncheno sutarties įžiebtas viltis užtikrinti taiką, o Mussolini įsakė užimti kaimyninę Albaniją, ir jo pajėgos nušlavė mažytę karaliaus Zogo kariuomenę. Gegužę Hitleris ir Mussolini sudarė Plieno paktą, įsipareigodami palaikyti vienas kitą prasidėjus karui, – ši sutartis sukėlė baimės šiurpulį visai Europai.

Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą 1940 m. birželį kritus Prancūzijai, kai atrodė, kad Vokietijos laukia greita pergalė, bet italams karas – pradedant nevykusiu Graikijos puolimu spalį, paskui žeminančiu sutriuškinimu Šiaurės Afrikoje – buvo katastrofiškai nesėkmingas.

Kad ir koks pompastiškas buvo Mussolini režimo militarizmas, jo kariuomenė buvo visiškai nepasiruošusi tokio masto karo veiksmams, todėl Balkanuose ir Afrikoje smarkiai nukraujavo. 1943 m. anglams ir amerikiečiams išsilaipinus Sicilijoje, Mussolini šalininkai fašistai jį išdavė ir suėmė, bet vokiečių desantininkų išgelbėtas iš nelaisvės jis buvo paskirtas marionetinio protektorato Italijos šiaurėje vadovu.

1945 m. balandžio 27-ąją, artėjant Sąjungininkams, Mussolini, persirengusį vokiečių kareivio uniforma, Dongo kaime prie Komo ežero sulaikė italų partizanai. Kitą dieną jis kartu su meiluže buvo sušaudytas. Kūnai buvo nugabenti į Milaną ir pakabinti aukštyn kojomis ant skerdienos kablių Loreto aikštėje.

* * *

S.S. Montefiore „Istorijos titanai“ – 184 pasakojimai apie reikšmingas asmenybes

Simonas Sebagas Montefiore. Istorijos titanai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 672 p.

Dailininkė Asta Puikienė

Pradėdamas šį projektą, bandžiau skirstyti herojus į „gerus“ ir „blogus“, bet netrukus suvokiau, kaip tai beviltiška – juk daugelis pačių iškiliausių, kad ir Napoleonas, Cromwellis, Čingischanas, Petras Didysis, buvo ir didvyriai, ir pabaisos. Palieku skaitytojui įvertinti juos pačiam.

Simonas Sebagas Montefiore – britų istorikas, kurio knygos yra tapusios pasauliniais bestseleriais, jos išverstos į daugiau nei 45 pasaulio kalbas. Lietuviškai jau išleistos dvi Stalino biografijos – „Stalino jaunystė“ (2009) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), taip pat „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013) ir „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (2013).

Knygą „Istorijos titanai“ sudaro 184 pasakojimai apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę. Vieni iš pirmųjų minimi Buda ir Jėzus Kristus, vieni paskutinių – Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kdži, abu pastarieji nusipelno būti vadinami savo tautos sąžine. Bet čia yra ir kolumbietis narkotikų verteiva Escobaras, ir Osama bin Ladenas, ir Stalinas. Montefiore neslepia žavėjimosi tais, kurie elgiasi kitaip nei dera herojams, ar autoironiškai menkina savo didybę. Cromwellio pamaldumą jis vertina taip pat kaip karvedžio talentą; giria du JAV valstybės kūrėjus – George’ą Washingtoną, diegusį dorumo ir sąžiningumo standartus viešajame gyvenime, ir Thomą Jeffersoną, kuris priimdavo svečius Baltuosiuose rūmuose avėdamas šlepetėmis.

Simonas Sebagas Montefiore pristato neeilines asmenybes, be kurių mūsų pasaulis būtų buvęs kitoks, – nuo karvedžių ir karalių iki poetų, kompozitorių ir keliautojų. Informatyvi, patraukli, įkvepianti ir kartais gąsdinanti knyga – tokia yra ir pasaulio istorija, kurta žmonių, kuriuos visi turėtų pažinoti.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.