– Kaip tą naktį atsidūrėte Aukščiausios Tarybos pastate?
– 1991 metų sausį po Kazimieros Prunskienės atsistatydinimo „Lietuvos kronikos“ operatoriams buvo leista kino kameras laikyti namuose. Taip pat išdalijo ir kino juostos. Jei kas įvyksta – čiumpi kamerą ir leki.
Sausio 12–osios vakare išgirdau: važiuoja. Griebiau savo kamerą ir jau norėjau bėgti. Mano sūnus Aleksandras buvo pirmo kurso studentas. Žmona liepė jam bėgti su manimi ir padėti nešti kamerą ir juostas.
Į Seimą leido visus – sėdėjo tokia mergaitė prie staliuko, kuriai reikėjo pasakyti pavardę.
Jokių leidimų, kontrolės, pasų tikrinimų. Kas turėjo intencijos ir pageidavimų ten būti – visus ir įleido.
– Ar Seimo gynėjai buvo ginkluoti?
– Ne, jie tikrai nebuvo ginkluoti. Kartu su kariais sėdėdavau naktimis po laiptais. Aš – su savo juostų maišais, o jie – su dešromis. Iš kaimo suvažiavę bernai. Atsilaužia rinkę dešros – duoda ir man: „Še, pakramtyk!“ Tikrai nemačiau, kad jie būtų turėję kokių nors ginklų.
Tik visur buvo pristatyta maišų su smėliu.
– Ar Seimo gynėjai buvo apmokyti?
– Ne, tai buvo iš visų rajonų suvažiavę to momento vedami ir dvasiškai pašaukti vaikinai.
Tiesa, sausio 12-ąją JAV kariuomenės karininkas juos truputį pamokė. Sakė: jei stebėsite pro langus – stovėkite iš šono ir dairykitės.
Dar pagalvojau: „Ką gi jie be ginklų galėtų padaryti?“
Gal jie galvojo tuos butelius mėtyti pro langus?
Dabar pagalvojus, nežinau, ar kokia nors gynyba buvo reali.
– Kas vadovavo gynybai?
– Audrius Butkevičius. Jonas Gečas buvo jo pavaduotojas. A.Butkevičius buvo labai organizuotas. Kartą per radiją pasigirdo pavojaus signalas – jokios panikos! Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo melagingas pranešimas.
Atnešė dujokaukes, išdalino. Dabar žiūrint – juokinga. Dujokaukės įnešė tokio fantasmagorinio veiksmo.
Aš sūnui sakau: „Tu užlipk aukščiau ir kur nors po sėdynėmis užkišk juostas, kad nerastų ir neatimtų“.
Kai įjungi kamerą – daug kas prašoka pro ausis. Tu dirbi autopilotu – galvoji tik kaip geriau parodyti tai, kas vyksta. Vidinės mobilizacijos refleksas. Kitą kartą įvykius pamatai jau tik iš ekrano.
– Kaip sprendėte, ką filmuoti, ko nefilmuoti?
– Ką spėji – tą filmuoji. Jei kokia pauzė – filmuoji kaip snaudžia savanoriai ar kaip atveža valgyti. Vos nufilmavai – bėgi ten, kur tavo krepšys paslėptas, paimi kitą juostų gabaliuką.
– Kuo tomis dienomis maitino?
– Kitą dieną pradėjo ūkininkai vežti cepelinus. Kitame katile – dideli šmotai kiaulienos – tik valgykit. Katilas dar garuoja, ištraukia gabalus – su šakutėmis pjausto. Linksma atmosfera. Gal visi džiaugėsi, kad naktis praėjo.
– Kiek nufilmavote?
– Iš to buvo sumontuota gal 20 minučių „Kino kronikos“. Mano – gal pusė. Nežinau, kiek nufilmavau – gal 900 metrų juostos.
– Ar buvo kadrų, kurių nepanaudojo?
– Visos liekanos buvo saugomos kino studijoje. Aš norėjau jas paimti, bet tuo metu kažkaip nepasisekė. Nepasakyčiau, kad ten būtų kažkas, kas buvo nepanaudota. Kronika – toks konkretus trumpo informacinio pobūdžio dalykas. Filmuoji trumpai, atsirenki tai, kas reikšmingiausia ir naudingiausia.
– Ar tikėjote, kad Seimą puls?
– Buvau pasiruošęs.
– Ar žinojote, pro kur pasitraukti, jei pultų?
– Tik vienas įėjimas buvo – kur pabėgsi? Gal koks tunelis ir buvo, bet niekas nesakė: „Štai tunelis, jei puls – pro ten pasitrauksi“.
Jokio savisaugos instinkto nebeturėjau. Mane vedė ir kamera, ir kiti dalykai. Žmonės pasidavė jausmui.
– Ar supratote, kuo rizikuojate?
– Tokios mintys kažkodėl nekilo. Žinojau, kad turiu kamerą ir man reikia čia būti.
– Ar tikrai buvo rengiamasi padegti Seimo pastatą?
– Tokios kalbos nebuvo. Bet tiek to žibalo visur buvo, kad jei kas būtų uždegęs degtuką – būtų rimti Pilėnai.
Bet nei aš, nei tie, kur mane maitino dešra – apie tai negalvojome. Buvo tik mintis: reikia daryti savo darbą. Visi ten dirbo savo darbą, visi suprato vienas kitą iš pusės žodžio.
Ramybės ir darnos atmosfera. Jokios įtampos, jokio nervo. Tik susikaupimas.
