Kaip A. Ždanovas poetę išvadino pusiau vienuole, pusiau šliundra

Victoras Sebestyenas gimė 1955 m. Budapešte, vaikystėje kartu su šeima paliko gimtąją Vengriją. Emigracijoje tapęs žurnalistu ir istoriku, dirbo daugelyje Didžiojoje Britanijos laikraščių, tarp jų „The London Evening Standard“, „The Times“ ir „The Daily Mail“, rašė straipsnius daugeliui Amerikos leidinių, tarp jų „The New York Times“.

A.Ždanovas (kairėje) ir J.Stalinas – didieji Sovietų sąjungos kultūros valytojai.<br>ViDA Press nuotr.
A.Ždanovas (kairėje) ir J.Stalinas – didieji Sovietų sąjungos kultūros valytojai.<br>ViDA Press nuotr.
Stalinas labai daug skaitė ir rašytojus laikė labai svarbiais – „sielos inžinieriais“, kaip dažnai sakydavo.<br>ViDA Press nuotr.
Stalinas labai daug skaitė ir rašytojus laikė labai svarbiais – „sielos inžinieriais“, kaip dažnai sakydavo.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

„Literatūra ir menas“ (2015-12-11 nr. 3547)

Jan 17, 2016, 4:19 PM, atnaujinta Jun 10, 2017, 10:15 PM

Naujausioje knygoje „1946. The Making of the Modern World“ pasakoja apie pasaulį pirmaisiais pokario metais. Būtent 1946-aisiais, jo teigimu, buvo padėti šiuolaikinio pasaulio pamatai. Prasidėjo šaltasis karas, pasaulis pasidalijo pagal išpažįstamas ideologijas, o Europą fiziškai padalijo geležinė uždanga.

Buvo nuspręsta įkurti žydų valstybę, gimė nepriklausoma Indija, o senoji Britanija kaip imperinė didvalstybė ėmė merdėti. Šios knygos tikslas – parodyti, kaip sprendimai, priimti 1946-aisiais, ir žmonės, kurie juos priėmė, sukūrė nūdienos pasaulį. „Literatūra ir menas“ paskelbė knygos fragmentą.

* * *

Rugpjūčio 16-osios vakarą garsiausi Rusijos rašytojai susigrūdo į Leningrado rašytojų sąjungos, gražaus klasikinio paprasto pastato šalia Nevos prospekto, pagrindinės miesto gatvės, salę. Naktis buvo tvanki, o atmosfera įtempta – visi nujautė, kad atsitiks kažkas negera. Daugumai žmonių auditorijoje buvo iš anksto pranešta, kad pagrindinis kalbėtojas pasakys kažką dramatiško ir svarbaus.

Tas labai svarbus asmuo buvo putlus, nesveikai išblyškusiu veidu, tvarkingais ūsais. Švokščiantis ir gausiai prakaituojantis Andrejus Ždanovas, tuo metu penkiasdešimtmetis ir labai liguistos išvaizdos žmogus, buvo vienas galingiausių ir baimę keliančių Komunistų partijos didžiūnų SSRS. Jis iš karto pradėjo kalbėti apie tai, dėl ko surengė šį susirinkimą, žiauriai užsipuldamas garsią ir labai mylimą Leningrado dukterį, poetę Aną Achmatovą. Ždanovo žodžiai trykšte tryško tulžinga pašaipa:

Jos tema yra visiškai individualistinė. Jos poezijos diapazonas – apgailėtinai ribotas, apimantis tik jos nereikšmingą, siaurą privatų gyvenimą, jos nereikšmingus patyrimus. Tai fatališkos salonų moters, besiblaškančios tarp buduaro ir klaupto, poezija. Ji pagrįsta erotiniais leitmotyvais, kuriuos jungia gedulo, melancholijos, mirties, misticizmo ir izoliacijos motyvai… Ji yra pusiau vienuolė, pusiau kekšė arba veikiau ir kekšė, ir vienuolė, savo pasaulyje sujungusi nesantuokinius santykius su maldomis.

Paskui Ždanovas prakalbo apie kitą labai gerbiamą Leningrado rašytoją, populiarų satyriką Michailą Zoščenko, kad šis „vulgarus ir trivialus smulkus buržua trykšta antisovietiškais nuodais, smaginasi begėdiškomis nešvankybėmis ir politiniu chuliganizmu“. Jis teigė, esą Rusijos rašytojams per karą buvo suteikta per daug erdvės, juos pernelyg smarkiai paveikė dekadentiški Vakarai ir atėjo laikas visose meno srityse grįžti prie sovietų stiliaus, socialistinio realizmo ir „moraliai ir politiškai sveikų vertybių“ (1).

Ši liūdnai pagarsėjusi kalba paskelbė naują puolimą prieš menininkus. Nuo literatūros jis greitai persimetė prie tapybos, muzikos, kinematografijos ir net architektūros. Rusai pavadino šį puolimą ždanovščina, bet ją organizavo Stalinas: jis į savo kultūros valymą žiūrėjo labai rimtai. Ždanovas buvo rotveileris, bet puldavo tą, ką pulti įsakydavo šeimininkas.

*

Gimęs Mariupolyje, uostamiestyje prie Azovo jūros, Andrejus Ždanovas (kaip ir Leninas bei Molotovas) buvo kilęs iš smulkių dvarininkų šeimos. Jo, kaip ir Lenino, tėvas buvo XIX a. mokyklų inspektorius, o motina – kvalifikuota aukšto lygio pianistė, išmokiusi gerai skambinti ir savo sūnų. Jis buvo skaitęs daug klasikinių kūrinių, bet nieko neišmanė apie tapybą. Įsivaizdavo esąs intelektualas, ir Stalinas gerbė jo intelektą, nors kiti abejojo: „Veikiau bibliotekininkas negu intelektualas“, – pasakė apie jį vienas kolega, Kremliaus magnatas. (2) Pakvaišusiai uoliai dirbdamas, jis buvo Stalino numylėtinis, bet pelnė malonę ne tik stropumu, o ir beribiu pataikavimu, tad greitai iškilo į aukštus postus Stalino dvare.

Nors Stalinui toks familiarumas buvo neįprastas, jis kreipdavosi į Ždanovą ty – „tu“, o ne oficialesniu vy, kaip į kitus pavaldinius. Stalinas įtikino savo dukterį Svetlaną ištekėti už Ždanovo sūnaus Jurijaus, ir daugelis Kremliaus stebėtojų laikė vyresnįjį Ždanovą antruoju hierarchijoje. O tai buvo pavojinga vieta. Kad ir koks naudingas ir klusnus buvo Ždanovas, Stalinas vis tiek galėjo vienu ar kitu metu ant jo užsirūstinti, kaip ir ant visų savo didžiūnų.

Per vieną iš nesibaigiančių pobūvių Stalino vasarnamyje, nors ir žinodamas, kad Ždanovas turi širdies problemų, sunkiai serga astma ir chroniška hipertenzija, Vadas suirzo, kad Ždanovas sėdi prie stalo tylėdamas. Kaip pasakojo Svetlana, jis parodė pirštu į savo „numylėtinį“, šaltai nužvelgė „ir tarė: „Tik pažiūrėkit į jį, sėdi čia kaip mažasis Kristus, tarsi jam niekas nerūpėtų.“ Ždanovas perbalo, o jo kaktą išpylė prakaito lašai“. (3)

(Praėjus dviem mėnesiams po kultūrinio valymo pradžios, Ždanovą ištiko širdies smūgis. Jam teko išvykti ilsėtis į Krymą, kur praleido keletą savaičių. 1948 m. Ždanovas mirė, ir per visą sovietų valdymo laikotarpį sklandė daug sąmokslo teorijų: kad buvo nužudytas arba Stalino įsakymu, arba nusikalstamų elementų „organų“, arba varžovų magnatų, pavydinčių padėties. Nė viena jų nėra įtikinama. Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo silpnas ir pasiligojęs, tiek daug rūkė ir dirbo, kad galėjo mirti bet kurią akimirką.)

Stalinas labai daug skaitė ir rašytojus laikė labai svarbiais – „sielos inžinieriais“, kaip dažnai sakydavo. Skirtingai nuo jo pataikūno Ždanovo, kuris turbūt neskaitė lyriškų ir įtaigių Achmatovos eilių, Stalinas tikrai jas skaitė. Kultūrinio teroro tikslas buvo ne tik atgaivinti marksizmo-leninizmo grynumą; jis veikiau turėjo skatinti rusišką nacionalizmą ir paranojišką įtarumą Vakarų atžvilgiu, todėl ždanovščina turėjo reikšmės visai Sovietų Sąjungai, ne tik rašytojų ar kompozitorių sąjungų nariams.

„Kai kurie mūsų literatai… ėmė vergiškai žavėtis miesčioniška užsienio literatūra“, – pasakė Stalinas tokia pat dvasia, kaip ir duodamas nurodymus Molotovui, kokios pozicijos laikytis tarptautinėse konferencijose. Ideologinis valymas netrukus prasidėjo ir mokslo srityje. Kaip tik dėl jo buvo imta ekstravagantiškai ir klaidingai teigti, kad rusų tyrėjai padarė svarbių atradimų gamtos mokslų srityje (4).

Stalinas taip pat buvo griežtas kino kritikas. Pažiūrėjęs antrąją filmo „Ivanas Rūstusis“ dalį jis susitiko su didžiuoju režisieriumi Sergejumi Eizenšteinu. Jam labai patiko pirmoji dalis, sukurta 1944 m., ir Eizenšteinas ketino sukurti trilogiją. Bet Stalino manymu, antroji dalis buvo „tikras košmaras“ – esą ji neįkvepia pasididžiavimo Rusijos praeitimi, o kai kurie filmo epizodai tiesiog istoriškai netikslūs.

„Netiksliai parodomi to laikotarpio istoriniai veikėjai, – pasakė Stalinas režisieriui. – Pavyzdžiui, pirmoje dalyje buvo neteisinga, kad Ivanas taip ilgai bučiuoja savo žmoną. Tais laikais taip elgtis buvo nepriimtina… Jūsų caras neryžtingas – jis panašus į Hamletą… Visi pataria jam, ką daryti, bet jis nepajėgia priimti sprendimo.“ (5) (Antroji dalis pasirodė tik 1958 m., kai ir Eizenšteinas (1948 m.), ir Stalinas (1953 m.) jau buvo mirę. Šiam filmui pagaliau pasirodžius, scenų su bučiniais buvo labai mažai.)

Paskui Stalinas ėmė kalbėti apie politinius aspektus, susijusius su dabartimi. „Ivanas buvo išmintingas, patriotiškas caras. Jis saugojo šalį nuo svetimos įtakos, o Petras [Didysis] atvėrė vartus į Europą ir įsileido per daug užsieniečių. Ivanas buvo labai žiaurus. Galite rodyti, kad jis buvo žiaurus, bet privalote parodyti, kodėl jam reikėjo būti žiauriam.“

Stalinas menininkams pulti skyrė labai daug laiko ir jėgų. Likus savaitei iki Ždanovo kalbos Leningrade, jis iškvietė Borisą Lichariovą, mažai žinomo, mažo tiražo Leningrado literatūrinio žurnalo redaktorių, į naktinį susitikimą Kremliuje. Stalinas pasakė Lichariovui, kad perskaičius naujausią žurnalo numerį jam kilo klausimas, kodėl jame publikuojami užsienio rašytojų kūrinių vertimai.

„Ar verta sovietų žmonėms lankstytis prieš užsienio šalis? Taip jūs skatinate vergiškus jausmus. Tai didelė nuodėmė.“ Redaktorių pagavo siaubas; jis šiaip ne taip sumikčiojo, kad jo žurnalas retkarčiais iš tiesų publikuoja užsienio rašytojų kūrinius, bet nelabai dažnai. Stalinas papeikė jį.

„Taip darydamas jūs skiepijate jausmą, kad mes esame antrarūšiai… o tai neteisinga. Girdi, mes esame mokiniai, o jie – mokytojai. Tai iš esmės neteisinga.“ Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Aleksandras Solženicynas, buvo įkalinti ar nusiųsti į priverstinio darbo stovyklas Arkties tyruose, nors valymai nepasiekė tokio masto kaip ketvirtajame dešimtmetyje. Tačiau, kaip ir buvo tikėtasi, ždanovščina privertė rašytojus ir kitus menininkus pačius cenzūruoti savo kūrinius. Sovietų kultūrinį gyvenimą apėmė sąstingis, kuris truko iki Stalino mirties (6).

1 Ždanovo kalba buvo publikuota „Pravdoje“, 1946 m. rugpjūčio 20 d.

2 „Bibliotekininku“ jį pavadino Berija, kaip knygoje „My Father“ (p. 144) teigia sūnus Sergo Berija.

3 Svetlana Alliluyeva, „Twenty Letters to a Friend“, p. 157.

4 Sebag Montefiore, „Stalin“, p. 488.

5 Ibid., p. 496.

6 Robert Gellately, „Stalin’s Curse“, p. 297.

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.