Vakarų aklumas įvykiams Sirijoje ir nenoras susitepti kaip nors rimčiau įsikišant į ten vykstantį karą buvo tragiška klaida. Neveiksnumas atvedė prie dar didesnių nekaltų žmonių aukų, greitai faktu tapsiančio Artimųjų Rytų krikščionių išnaikinimo, pabėgėlių srautų ir pagaliau – teroristinių išpuolių Paryžiaus gatvėse.
Europoje kuriama atvira visuomenė negali būti atitverta nuo aplinkinio pasaulio, tačiau islamistinis terorizmas kaip tik ir kuria uždarą ir atsitverti bandančią visuomenę. Kaip galima įveikti šią grėsmę ir neatsitverti tvora?
Lietuvoje mąstyti ir kalbėti apie Islamo valstybę ir jos grėsmę problemiška vien dėl to, kad mums trūksta žmonių, kurie gerai išmanytų Artimuosius Rytus. Ypač keistų minčių galima išgirsti, kai kalbama apie islamą. Vieni politiškai korektiškai kartoja islamą esant „taikos“ religija, kiti jį vadina „karo ir teroro“ religija, treti sako, kad visos religijos yra blogis ar opijus liaudžiai ir t. t.
O iš tikrųjų, beveik neturėdami Artimųjų Rytų specialistų, turime pasikliauti žiniomis, kurios atkeliauja iš užsienio. Bet ir jas sunku adekvačiai priimti – vertinimus pernelyg dažnai formuoja ideologinės nuostatos ir išankstinės preferencijos.
Viena aišku – Islamo valstybės veiksmai turi religinį dėmenį. Maža to, jos šaukliai skelbiasi esą tikrojo, pirmapradžio islamo šalininkai. Tad sunku įsivaizduoti, kaip suprasime islamistų motyvaciją ar spręsime musulmonų imigrantų integracijos problemas, jei neturėsime aiškesnio islamo ir jo teologijos suvokimo, o tam reikalingi tyrimai, ekspertai, studijos, diskusijos ir nemenki ištekliai.
Atsisakymas nagrinėti Islamo valstybės sąryšius su religija taptų didžiule kliūtimi suvokti tikrovę. Daugumai Vakaruose gyvenančių musulmonų Islamo valstybė neatrodo tinkamai įkūnijanti islamo principus, tačiau yra pakankamai ir tokių, kurie galvoja priešingai.
Kitaip tariant, esama teologinio ginčo. Taigi tai nėra abstrakti socialinė, politinė ar netgi blogio problema, o konkrečios religijos ir kultūros problemos, ir tik jos atstovai gali ją išspręsti. Bombos, vakarietiškos liberalios vertybės ar gerovės valstybės parama imigrantams to nepajėgs padaryti.
Viskas kartosis tol, kol nuosaikūs musulmonai nenuspręs, ką jų religija išties reiškia ir ko nereiškia, ir neįtvirtins savo naujo mąstymo, kaip kažkada Europos krikščionys padarė po religinių karų. Religijos predispozicija kurti taiką kyla ne tik iš jos ištakų, tačiau ir iš ateities vizijos.
Tad reikia dėti pastangas, kad musulmonų pasaulis judėtų taikos kryptimi. Kad tai religinė-ideologinė, o ne vien socialinė problema, liudija ir tai, jog nemažai Islamo valstybės kovotojų atvykę iš socialinę gerovę sukūrusių Vakarų valstybių.
Kita problema – kiek islamas apskritai gali koegzistuoti su šiuolaikine pasaulietine ar net radikaliai laicistine valstybe? Juk sekuliarios valstybės idėjos šaknys – krikščioniškoje kultūroje.
Islamo valstybė yra čia pat – jos kovotojai ir ideologai gyvena Paryžiuje, Briuselyje ir Londone. Tai didelis smūgis multikultūrinės visuomenės idėjai – tolerantiškuose, įvairios tautybės, rasės ir religijos žmonėms atviruose Vakaruose užaugo piliečiai, kurie nori juos sunaikinti.
Šis viduje pasislėpęs priešas yra pats baisiausias. Jam įveikti reikia ne tik raumenų, bet ir politinės valios kovoti su kai kuriais savo visuomenės nariais. Tam reikia ir politiškai nekorektiškai įvardyti jų motyvacijas. Bet politinės valios trūksta. Kaip gerai pastebėjo Donatas Puslys, problema dažnai yra sociologinis mąstymas, kuris budelius paverčia aukomis ir vice versa, teigdamas, pavyzdžiui, kad Paryžiaus išpuolius išprovokavo pati visuomenė, sukūrusi tam tikrų jos narių atskirtį.
Nesugebėjimas mąstyti blogio ir gėrio kategorijomis yra didelė Vakarų problema. Keista, kai į pabėgėlių krizę žvelgiama per emotyvistinę empatijos prizmę, keliamas etinio įsipareigojimo klausimas, tačiau susidūrus su blogiu Paryžiaus gatvėse etinė refleksija paralyžiuojama.
Galbūt taip nutinka dėl to, kad iš tiesų emotyvistinis jausmų diskursas gerokai skiriasi nuo labiau abstrahuoto gėrio ir blogio suvokimo. Vien empatija pagrįsta moralė ar politinė elgsena yra pasmerkta žlugti. Ir štai kodėl.
Politinė tikrovė neleidžia pamiršti, kad esama draugų ir esama priešų. Tai, galima sakyti, vienas pamatinių žmonių egzistencialų. Jis greičiausiai kyla iš pirmykštės skirties tarp savo ir svetimo. Bet Vakarų civilizacijos aušroje įvyko slinktis nuo savo/svetimo prie gero/blogo.
Vienas moralinių prietarų, kurį Platono Valstybėje dekonstruoja Sokratas, yra poeto Simonido išmintis, kad gėris yra padėti saviems ir kenkti priešams. Tai archajinis, gentinis mąstymas. Vakaruose mes pamatėme, kad ne kiekvienas svetimas yra blogas, tačiau kiekvienas, kuris stoja prieš mus kaip priešas ir ima į rankas blogio vėliavą, turi būti pripažintas tokiu.
Teroristiniai išpuoliai būtent dėl to turi būti suprantami kaip nusikalstamas blogis. O šio blogio pasirinkimas nėra abstrakti socialinė ar kultūrinė skirtis, tačiau konkrečių žmonių apsisprendimas. Jausmais, vaizduotės fantomais, trumpalaikėmis nuotaikomis (kito užuojauta ar baime – abu variantai įmanomi) pagrįstas mąstymas veda arba į išglebusį atvirumą, kuris nedaro skirties tarp nuo karo bėgančių nekaltų žmonių ir juos žudančių budelių, arba į baimėmis grįstą tvorų statymo karštinę. Teisingas poelgis reikalauja ne vien jausmų, tačiau ir proto. Moralės pakeitimas estetinėmis impresijomis ir subjektyviomis psichologinėmis jausenomis ardo bendruomenes ir visuomenes.
Tik tai suvokę galime nustatyti demokratinėms vertybėms ir visuomenės saugumui neprieštaraujančius problemų sprendimo principus. Vakarai, norėdami išlikti savimi, laikytis savo idealų, negali užsiverti nuo pasaulio (čia nekalbame apie adekvačią sienų kontrolę), tačiau reikalinga nubrėžti ir tam tikras ribas.
Europoje gyvenančių Islamo valstybės rėmėjų atveju tai reiškia, kad nepakanka juos stebėti ar mėginti perauklėti, integruoti. Dalyvavimas teroristinėje organizacijoje, net jeigu ir nespėjai ko nors nužudyti, yra nusikaltimas, ir tolerancijos riba turi būti nubrėžta čia.
Negalima bandyti gelbėti aukas ir kartu nereaguoti į nusikaltėlius. Priešingu atveju islamistinis radikalizmas skatins ir taip galvą keliančias nacistines ir šovinistines jėgas. Nesustabdę smurto ciklo ir neįvedę teisingumo, išprovokuosime dar didesnę priešpriešą, didesnį smurtą, visuomenės fragmentaciją, getų kūrimąsi ir dar daugiau nekaltų aukų, o galiausiai – ir demokratinės visuomenės krachą. Ir tai bus kova ne tarp Oriento ir Okcidento, o vidinis konfliktas. Šia prasme negebėjimas integruoti musulmonų į šiuolaikinę Vakarų valstybę, getifikacija savyje slepia gerokai didesnę grėsmę nei pavieniai teroristiniai aktai.
Čia negalime negirdomis praleisti nelengvo klausimo, koks ryšys tarp musulmonų integracijos ir radikalaus islamizmo Europoje. Žinoma, atsakymo paieškos gali vesti prie pavojingų, skaudžių ir labai politiškai nekorektiškų išvadų.
Multikultūrinėse Vakarų visuomenėse tai gali reikšti pilietinį konfliktą ar net tikrą pilietinį karą. Dabar Europos valstybių suverenumas yra grįstas demokratija, tačiau įtampa tarp valstybės ir piliečių vis vien egzistuoja. Jei valstybės nenori nuslysti į visų karą prieš visus, joms vis dažniau gali tekti įstatymą remti kalaviju, nes radikalizmo ir smurto toleravimas veda į valstybingumo mirtį.
www.nzidinys.lt
