1986 m. balandžio 16 d. buvo saulėta be jokio debesėlio diena. Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos lakūnui bandytojui G.Nekrašiui su sklandytuvu „Lietuva“ liko paskutinis bandomasis skrydis. Kaip visada, jis rūpestingai užsidėjo parašiutą, įlipo į kabiną, prisisegė ir prisiveržė diržus, patikrino prietaisus ir užsidarė gaubtą. Greitai pririedėjo „kukurūznikas“, pribėgo kolega, nešinas virvės galą. ir pliaukštelėjo per sklandytuvo nosį. Sklandytuvo pilotas atsainiai patraukė užrakto rankena ir paleido. Spyruoklė, linksmai čiaukštelėjusi, prisikabino virvės metalinį žiedą. Skraidymų vadovas per radiją užklausė Ginto, ar jis pasiruošęs, ir gavęs teigiamą atsakymą, leido kilti. Suriaumojo lėktuvo variklis ir „oro traukinys“, nuriedėję kelis šimtų metrų, atplyšo nuo kilimo tako ir greitai dingo iš akiračio.
Nelaimė viena nevaikšto – vos nepražudė net parašiutas
Vakarykštį skrydžio aptarimą, kuriame jis pareiškė, kad sklandytuvo dešinysis sparnas pasirodė įtartinas („gamyklėlės“ sudaryta komisija sparną apžiūrinėjo, kratė ir priėjo prie išvados, kad jame nieko rimto nėra!) beveik užmiršo. Paskui jis gailėsis, kad pasidavė jų įtakai, bet jau šaukštai bus po pietų, o dabar lėktuvas su sklandytuvu kilo vis aukštyn, kartais viršydami 5 m/s, todėl greitai pasiekė reikiamą 3 km aukštį.
Gintas dar palūkėjo, kol lėktuvas pradėjo mojuoti sparnais, ir atsikabino. Lėktuvas nėrė žemyn, o sklandytuvo pilotas įjungė savirašius prietaisus, dar kartą patikrino priveržtus diržus ir pradėjo didinti greitį. Užduotis buvo nustatyti vairalazdės apkrovimo gradientą, t.y. kuo didesnis sklandytuvo perkrovimas, tuo didesnį vairalazdės pasipriešinimą jaučia pilotas. Pasiekęs 250 km/h, kaip ir buvo numatyta, truktelėjo į save vairalazdę, perkrova staigiai padidėjo, ir staiga pasigirdo „triokšt“. Ir ...tyla (vėliau komisija nustatys, kad sparno lūžimo metu dėl pasikeitusių perkrovų kurį laiką jis buvo be sąmonės). Kai atsigavo, pamatė, kad dešiniojo sparno nėra, o sklandytuvas šonu krinta žemyn, tada sumojo, kad reikia kuo greičiau gelbėtis!
„Važinėdamas iš namų į aerodromą dažnai mintyse modeliuodavau avarijas ir kokia po to turi būti veiksmų seka. Todėl kai atsidūriau realioje situacijoje, tai man labai padėjo, viską dariau automatiškai ir stebėjausi, kaip tokios kritinės būklės išlikau ramus“, – vėliau pasakojo Gintas.
Nieko nelaukdamas patraukė avarines gaubto numetimo rankenėles (jis nulėkdamas sužalojo jam pirštus ir perbrėžė nuo kaktos iki lūpų veidą), atsisegė diržus ir kiek galėdamas stipriau atsispyrė. Po kelių sekundžių laisvo kritimo išsiskleidė parašiutas. Jau atrodė, kad nuo įvykusios tragedijos, jam pavyko išsisukti, bet...
Gintas pasakojo: „Leidžiuosi su išskleistu parašiutu ir jaučiu, kad pilna burna seilių. Nusispjoviau, o ten kraujas, kuris nulėkė į viršų! Parašiutininkai man ne kartą aiškino, kaip „ūkiniu būdu“ nustatyti savo žemėjimo greitį. Jei nusispjauni ir seilės nukrinta žemyn, vadinasi, pasieksi žemę normaliu greičiu, jei seilės krinta kartu, jau negerai, bumtelsi ir kokią koją nusilauši, o jei jos lekia aukštyn – „nu, tada blogai, vyruti, labai greitai žemėji!“
Dar kartą pabandė nusispjauti ir vėl kraujas šiuch į viršų. Tada užvertė galvą ir atidžiai pasižiūrėjo. Pasirodo, keturios parašiuto virvės buvo persimetusio per kupolą, todėl jis negalėjo visiškai išsiskleisti. Kai virves pradėjo tampyti, parašiutas vis greitėdamas ėmė suktis – tai grėsė užgesinti kupolą ir akmeniu į žemę!
Tada sugalvojo išsiskėsti it varlė ir tai padėjo: nustojo suktis ir pradėjo vyniotis atgal. Pagaliau ir virvės nuo kupolo nuslydo ir parašiutas išsiskleidė, bet žemė jau buvo čia pat, todėl vos spėjo susigrupuoti. Ačiū Dievui, pasitaikė minkštas dirvonas ir nieko neatsitiko.
Komisija, tyrusi avariją, nustatė, kad skleisdamasis parašiutas užkabino krintančio sklandytuvo sparno eleroną, todėl virvės susipynė ir pradėjo jį sukti, o kupolą dar ir pradrėskė.
Kai Gintas su parašiutu pasiekė žemę, suprato, kad pavyko antrą kartą gimti. Apsidairęs pamatė netoliese trobelę. Prieš pasibelsdamas į duris iš šulinio godžiai atsigėrė. Viduje buvo senutė, kuri pamatė vyriškį kruvinu veidu ir pirštais. Nieko blogo nemanydamas, Gintas paklausė močiutės, kur yra vyras, ta atsakė, kad nežinanti, tada paklausė, ar turi telefoną (tada mobiliųjų telefonų nebuvo), atsakė, kad ne. Taip jis nieko nepešęs nužingsniavo į tolumoje boluojantį kaimelį. Ten pagaliau pavyko paskambinti į aerodromą. Atsiliepė tuo metu skraidymams vadovavęs Igoris, kuris nieko nežinodamas tarė: „ O, sveikas, Gintai, iš kur tu čia?“ Kai jam papasakojo, kas atsitiko, nedelsdamas sujungė su Bandymu stoties viršininku, kuris netrukus ir atskrido.
Kai grįžo į aerodromą, visus nustebino Ginto nuoseklus minčių dėstymas ir neišpasakytas ramumas (jokio streso!). Kai jam sutvarstė pirštus ir apklijavo randą, su Bandymų stoties viršininkų vėl sėdo į lėktuvą ir nuskrido ieškoti sklandytuvo nuolaužų. Po ilgai trukusio skraidymo, pagaliau surado miške į žemę įsmigusį sparną, o netrukus ir liemenį.
Avarijos tyrimo komisija nustatė, kad sparnuose esantys lanžeronai buvo pagaminti iš anglies pluošto, kurio charakteristikos neatlaikė atsiradusius tarpsluoksnio šlyties įtempimus, todėl ir lūžo sparnas (kai pradėjo jį gabalais pjaustyti, pamatė, kad lanžerone yra šlyties pasislinkimai). Vėliau sparnų lanžeronus pradėjo gaminti iš kitokio anglies pluošto, kurio sukibimo charakteristikos buvo žymiai geresnės.
„Po šio įvykio nebuvo jokių ligoninių, skraidžiau toliau“, – užbaigė Gintas.
Avarija su „nepavykusiu“ sklandytuvu
Antra avarija įvyko 1991 m. rugsėjo 21 d., kai buvo atliekami sklandytuvo LAK–15 (sparnų mostas 24 m) valstybiniai bandymai. Visi žinojo, kad jis nepavyko ir „neis į jokią seriją“, bet bandymų programą reikėjo įvykdyti iki galo.
Lydimas niūrių nuotaikų, Gintas pakilo į paskutinį LAK-15 bandomąjį skrydį (vėl paskutinį!). Oras buvo apsiniaukęs, 2-3 km aukštyje buvo ganėtinai vėsu, todėl jis buvo žiemiškai apsirengęs, dėvėjo kailinius aulinius batus. Skrydis pagal bandytojų sudėtingumo skalę nebuvo labai rizikingas. Sklandytuvo priekyje buvo pridėtas atitinkamas kiekis švino, kuris turėjo užtikrinti priekinę centruotę.
Kaip visados, jį pakėlė į 3 km aukštį, po to įjungė savirašius prietaisus ir pradėjo didinti greitį. Esant maždaug 220–230 km/h greičio, iš sparnų savaime iššoko oro stabdžiai (apie 2 cm) ir jis prarado sąmonę. Buvo nustatyta, kad tuo metu, kai išlindo oro stabdžiai, suiro aukštumos vairo valdymo sistemos metalinė svirtis ir jis tapo nevaldomas.
Nevaldomas sklandytuvas „nutarė“ daryti išvirkščias mirties kilpas (viena kilpą truko 3 sek), todėl dėl didelio neigiamo perkrovimo pilotas prarado sąmonę. Kai sklandytuvas išsisėmė ir nustojo raityti „aukštąjį pilotažą“, Gintas atsipaipaliojo ir pamatė, kad skrenda žemyn galvą. Jis griebėsi už vairalazdės, bet ji tik tuščiai makalavosi. Tada nusprendė – reikia gelbėtis! Dabar avarinis gaubto atidarymas buvo kitoks, reikėjo patraukti prietaisų skyde įtaisytą raudoną rankeną, kuri atlaisvina spyruoklę, o ta pakelia gaubto priekį. Toliau savo darbą atlieka vėjas.
Kadangi sklandytuvas skrido žemyn galva, išorėje esanti oro srovė taip prispaudė prie kabinos gaubtą, kad neužteko spyruoklės jėgos jį atidaryti. Gintas pradėjo spardyti (sklandytuve sėdima pusiau gulomis), kol pagaliau iš penkto spyrio jis nulėkė.
„Nulėkdamas gaubtas vėl mane „pagerbė“ – užpakaline briauna trenkė į galvą, todėl kai pajutau, kad akyse temsta, ištraukiau diržų atkabinimo „špilką“ ir gęstančiomis akimis pamačiau, kad krintu į debesų patalus, pajutau palengvėjimą ir vėl netekau sąmonės“, – pasakojo lakūnas bandytojas.
Atsigavo debesyje, aplinkui buvo vien balta. Po kiek laiko apačioje išgirdo smarkų trenksmą – taip paskutinį kartą „apsireiškė“, sklandytuvas, nukrisdamas į Nemuną. Gintui pavyko nusileisti prie Birštono, o netoliese stovėjusio automobilio vairuotojas, kuris viską matė, sutiko jį nuvežti į Pociūnų aerodromą.
Aerodrome vienas bandymo komisijos narių pamatė Birštono pusėje parašiutu besileidžiantį žmogų ir pamanė, kad čia parašiutininkai treniruojasi, bet greitai visi susizgribo, kad kažkas ne taip. Greitai užkūrė lėktuvą ir nuskrido pažiūrėti, kas ten darosi. Iš viršaus Nemune pastebėjo sklandytuvo liekanas, o Ginto niekur nebuvo matyti (tuo metu jau buvo išvažiavęs), tada sunerimę grįžo į aerodromą, bet neilgai trukus pasirodė automobilis su Gintu!
Kai važiavo pro Prienus, paprašė užsukti į ligoninę. „Užeinu į ligoninę, o ten mane pasitinka toks stambus gydytojas. Papasakojau, kas atsitiko, o jis: „Nieko tokio, karatistai ne tiek smūgių gauna ir nieko, rytoj būsi sveikas“, – prisiminė G.Nekrašius.
Aerodromo medicinos punkte G.Nekrašiui uždėjo ledų, jis truputį atsigavo ir nutarė važiuoti namo į Kauną. Kitą dieną galvos skaudėjimas sustiprėjo, prasidėjo pykinimas. Nuvažiavo į ligoninę, o ten nustatė smegenų sutrenkimą.
Tais pačiais metais G.Nekrašius sulaukė aviacijos darbuotojo pensijos ir daugiau nebeskraidė.
Kaprizingoji „Nida“
Kad išlaikytų sportinę formą, G.Nekrašius visą laiką treniravosi. Akrobatiniu lėktuvu JAK-52 kartu su Stepu Artiškevičiumi (daugiakartiniu SSRS akrobatikos čempionu!) mokėsi suktuko meno. Skraidydamas sklandytuvu mažindavo greitį tol, kol jis pradėdavo kristi it medžio lapas, ir kritimą nutraukdavo, kai iki žemės belikdavo 300 metrų! Drąsą išmėgindavo ir šokinėdamas parašiutu. Žodžiu, atlikdamas skraidymų bandymus G.Nekrašius nebuvo „žalias“, todėl jam patikėdavo sudėtingiausias bandymų programas. Kai reikėjo išbandyti skalndytuvą „Nida“, jau turėjo solidų bandytojo patyrimą, taip pat buvo gerai pasiruošęs fiziškai.
Bandant sklandytuvą „Nida“ reikėjo nustatyti, kada jam prasideda flateris (flateris – greitai didėjanti lėktuvo sparnų ar uodegos plokštumų vibracija, dėl kurios gali suirti vibruojančioji dalis ir viskas baigtis lėktuvo avarija). Jame turėjo būti kompiuteris ir jį maitinantis akumuliatorius, bet tuo metu jie buvo didžiuliai ir neįtilpo. Ką daryti? Sugalvojo išimti važiuoklę. Kaip tarė, taip ir padarė – sklandytuvas liko be ratų. Dabar reikėjo kilti ir tūpti ant pilvo.
„Kai kildavome, – pasakojo Gintas, – būdavo toks daužymas, kad jausdavausi lyg sėdėčiau ant faneros gabalo, kurį traukia 100 km/h greičiu. Įsirėždavau kojomis į pedalus ir bandydavau kiek galima užpakalį pakelti, bet stuburas vis tiek kentėdavo.“ Tokių skrydžių buvo dvidešimt ir jie jam „padovanojo“ stuburo išvaržą.
Tiriant flaterį reikėjo sklandytuvu skristi dideliu greičiu ir jį sudrebinti, t.y. staigiai kirsti per vairalazdę, kad būtų staigus impulsas. Tą kartą Gintas įsivarė iki 240 km/h ir trenkė per vairalazdę. Sklandytuvas sudrebėjo, kad net akyse suraibuliavo, o dešiniajame sparne (ir vėl dešiniajame!) pasigirdo lūžimo traškesys.
„Po truputį mažinu greitį ir išvedu į lygų skridimą, bandau eleronus pajudinti, bet tik girdėt trakšt, trakšt, – pasakojo Gintas. – Kairysis sparnas stovi kaip įkaltas, o dešinysis plevėsuoja. Čia, 2,5 km aukštyje, oras ramus, bet žinau – kai liks iki žemės 400-300 metrų, prasidės turbulencija, tada sklandytuvą ims blaškyti, bet parašiutu šokti jau bus per vėlu.“
Ilgai galvojo, ar verta, kol dar nepasiekė turbulencijos sluoksnio, imtis ryžtingų veiksmų ir šokti parašiutu, bet nutarė rizikuoti ir leistis. Kai priartėjo prie aerodromo, stengėsi kuo greičiau pasiekti žemę, o toliau kaip bus, taip bus. Bet šį kartą Dievas jo pasigailėjo ir pavyko nusileisti su abiem sparnais. Kai sklandytuvą išardė, pamatė, kad buvo lūžusi sparno šakninė (pagrindinė) nerviūra, esanti prie liemens.
„Aš tuos parašiutus, kurie išgelbėjo man gyvybę, ir dabar turiu“, – sakė G.Nekrašius.