Peteris R.Neumannas – vienas autoritetingiausių pasaulyje terorizmo ekspertų. Jis – Londono „King's College“ profesorius, Saugumo problemų katedros vedėjas. Jo knyga „Naujieji džihadistai“ pasakoja apie naują terorizmo bangą, kurią kelia „Islamo valstybė“. Šią grėsmę didina ir „Islamo valstybės“ savanoriai iš Europos, kurie kariauja Sirijoje ir Irake ir kada nors grįš namo.
Gretos auga kaip ant mielių
Pirmojo rimto tyrimo apie džihadistais tapusius europiečius rezultatai buvo paskelbti 2013 metų balandį. Jie apstulbino. Šimtus publikacijų anglakalbėje ir arabų žiniasklaidoje išanalizavusių, informaciją iš kitų šaltinių surinkusių ekspertų duomenimis, islamo fanatikų pusėje Sirijoje kovojo 600 Vakarų Europos piliečių: 130 britų, 100 olandų, 40 vokiečių ir t.t. Mastai gąsdino. Dar niekada, jokiame kitame konflikte – nei Afganistane, nei praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio Irake, nei Somalyje – nedalyvavo tiek džihadistų iš Europos.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų padėtis kur kas rimtesnė. 2015 metų pradžioje užsienio kovotojų Sirijoje ir Irake buvo jau daugiau kaip 20 tūkstančių. Dabar kalbama apie 30 tūkstančių džihadistų užsieniečių. „Islamo valstybei“ pavyko sukurti tikrą „džihado internacionalą“. Savanoriai iš daugiau kaip 90 pasaulio šalių dabar kovoja po jų juodomis vėliavomis.
P.R.Neumannas savo knygoje pateikia konkrečius skaičius. Dauguma „Islamo valstybės“ savanorių – iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos: 3000 iš Tuniso, 2500 iš Saudo Arabijos, 1500 iš Jordanijos, 1500 iš Maroko, 900 iš Libano. Dar apie tūkstantį iš Turkijos ir Balkanų šalių, maždaug tiek pat – iš Pietryčių Azijos šalių, pirmiausia – iš Kinijos ir Pakistano.
Buvusios Sovietų Sąjungos šalys „Islamo valstybei“ davė apie 15 procentų visų užsienio džihadistų. Čia pirmauja Rusija – jai atstovauja 1500, dauguma jų – čečėnai. Iš Uzbekistano atvyko 500, iš Turkmėnistano – 360, Kazachstano – 250. Tokie tikslūs skaičiai gauti didžiąja dalimi išanalizavus džihadistų paskyras socialiniuose tinkluose. Su šimtais kovotojų, kurie visiškai atvirai, netgi didžiuodamiesi giriasi savo „žygdarbiais“ ir iliustruoja juos nuotraukomis, ekspertams pavyko pabendrauti per „Skype“, „WhatsApp“ ir „Facebook“, o su kai kuriais netgi susitikti akis į akį.
Džihadistus iš Vakarų Europos P.R.Neumannas savo knygoje aprašė atskirame skyriuje. Duomenis apie juos (2015 m. sausis) jis pateikė lentelėje.
Šalis Kovotojų skaičius Kovotojų skaičius milijonui gyventojų
Airija 30 7
Austrija 100-150 17
Belgija 440 40
Danija 100-150 27
Didžioji Britanija 500-600 9,5
Ispanija 50-100 2
Italija 80 1,5
Norvegija 60 12
Olandija 200-250 14,5
Prancūzija 1200 18
Suomija 50-70 13
Švedija 150-180 19
Šveicarija 40 5
Vokietija 500-600 7,5
Eksperto vertinimu, „Islamo valstybės“ gretose yra 4 tūkstančiai kovotojų iš Vakarų Europos šalių. Daugiausia savanorių - iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, bet tai ir didžiausios Vakarų Europos šalys.
Sykiu skaičiai rodo, kad didžiausia potenciali salafizmo grėsmė – Belgijoje (salafizmas – nauja griežta islamo interpretacija, raginanti musulmonus grįžti prie originalaus pranašo Mahometo ir jo amžininkų mokymo, aiškiai įvardyto Korane. Salafistų manymu, sąlytis su neislamišku mąstymu užteršė tikrąjį islamą, dėl to jį reikia kuo greičiau apvalyti).
Šią P.R.Neumanno išvadą tragiškai patvirtino 2015 metų lapkričio 13-oji Paryžiuje: pagrindiniai teroro akto organizatoriai buvo marokietiškos kilmės belgai.
Kas sieja “Islamo valstybės“ savanorius?
Knygos „Naujieji džihadistai“ autorius atkreipia dėmesį į keletą įsidėmėtinų ypatybių. Nors daugumą „Islamo valstybės“ kovotojų iš Europos, kaip galima spręsti iš nuotraukų, sudaro jauni vyrai tankiomis barzdomis ir su „Kalašnikov“ automatais rankose, savanorių amžiaus diapazonas didesnis: nuo 13 iki 69 metų. Iki 15 proc. į Siriją išvykusių fanatikų – moterys.
Ši publika anaiptol ne vienalytė. Maža to, yra esminių skirtumų tarp įvairių šalių. 90 proc. vokiečių džihadistų, kaip nustatė Vokietijos vidaus reikalų ministerija, yra mažiausiai vieną kartą teisti. O štai dauguma britų, išvykusių į Siriją kovoti „Islamo valstybės“ gretose, buvo studentai arba universitetų absolventai. „Juos sieja ne demografiniai, socialiniai ar ekonominiai požymiai, o tai, kad jie nesusitapatina su visuomene, kurioje užaugo ir netgi gimė“, – pabrėžia P.R.Neumannas.
Dalis savanorių ieško gyvenimo tikslo radikaliajame islame ir pasaulinio kalifato idėjoje, kiti traukia į Siriją, kad apgintų brolius ir seseris sunitus nuo Basharo al-Assado, trečius kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, socialinio augimo perspektyvos Vakarų Europoje nebuvimas. O „Islamo valstybė“ visais būdais pabrėžia jų misijos svarbą, jų asmeninį didvyriškumą.
Ginklas rankose ir neribota valdžia padidina tokių „pakeleivių“, kaip juos vadina knygos autorius, savivertę jų pačių akyse. Beje, daugelis jų visiškai nėra radikalūs musulmonai, gana paviršutiniškai išmano islamą ir netgi abejingi jam. Tačiau kai kurie jau būna prisigraibę salfistinių idėjų savo tėvynėje.
Į kovos būrius imami anaiptol ne visi, tik ypač atidžiai patikrinti savanoriai, turintys karinių įgūdžių ir patyrimo, pavyzdžiui, čečėnai. Kiti dirba sargybos ir policijos tarnybose, vertėjais, redaguoja tekstus propagandiniams tinklalapiams... Ir, kaip mano ekspertas, sudaro lojaliausią „Islamo valstybės“ grupę.
Parengė Milda Augulytė