Pateikiame knygos ištrauką apie tai, kaip madingos moterys atrado malonumą lankyti vargšus.
* * *
10.50 val. DRAUGIJOS LANKO VARGUOLIUS
XIX a. viduryje madingos moterys kartą per savaitę, dažniausiai tarp devynių valandų ryto ir vidurdienio, leisdavosi į Londono ar Paryžiaus lūšnynus lankyti varguolių. Dar prieš atsirandant socialinės rūpybos organizacijoms, vargšams išsilaikyti padėdavo asmeninė filantropija – visuomenėje buvo sukurta daugybė moterų draugijų, kurios siekė pagerinti vargstančiųjų padėtį.
Londono parapijos buvo sudalytos į rajonus ir kiekvienam jų priskirtos lankytojos – dažniausiai vienai damai patikėdavo aplankyti nuo dvidešimties iki keturiasdešimties šeimynų: nunešti jiems antklodžių, maisto, padalyti bilietų angliai gauti ir religinių traktatų.
Ši tradicija Europoje gyvavo ilgai. „Dažnai, neradusios įdomesnių užsiėmimų, panelės prasiblaškydavo lankydamos vargšus jų tėvų žemėse gyvenančius kampininkus: šitaip jos sulaukdavo malonaus dėmesio, iš plepių moterėlių išgirsdavo senų istorijų arba paskalų apie naujienas, o galbūt džiaugdavosi, kad gali padaryti žmones laimingus vien savo smagiu pasirodymu ar dovanomis, kurias duoti joms nieko nekainuodavo ir kurias vargšai priimdavo su dideliu dėkingumu“, ‒ rašė Emily Bronte romane „Vėtrų kalnas“ (The Wuthering Heights, 1847).
Gerumas gimė iš nuobodulio. Kita damai su padėtimi visuomenėje leistina ir nepriekaištinga veikla už namų sienų buvo mokytojauti sekmadieninėje mokykloje. O vargšų lankymas buvo šiek tiek pranašesnis už tiesiog čekio išrašymą.
Vizitai pas neturtinguosius padėdavo gelbėtis „nuo gyvenimo nuovargio ir apatijos, pažadindavo jautrumą, kuris taip lengvai nyksta nuolat gyvenant prabangoje“, ‒ rašyta vienoje etiketo knygų.
Galiausiai, pasak anglų rašytojos Lucy Aikin (1781‒1864), vargšų lankymas virto „mada ir visuotiniu susižavėjimu“, „atsirado vargingumo poreikis, kurį kūrė nepaliaujamas damų entuziazmas jį panaikinti“.
Keistų tai būta mainų. Damos turėjo tiek energijos, arba tiek nesiskaitymo su kitais žmonėmis, kad įsiverždavo į nuomininkų namus atsainiai bilstelėjusios į duris ‒ jos tikėdavo, kad namų šeimininkai apsipils dėkingumu ir neprieštaraus tokiam įsiveržimui.
„Norint pažinti skurdžias tų žmonių gyvenimo aplinkybes, formalių prisistatymų dažniausiai nereikėdavę“, ‒ teigė dar kitas etiketo žinovas. Kai kurie etiketo vadovėliai primindavo, kad lankytojai turi vilkėti kuo paprastesnius drabužius ir jokiais būdais „neparodyti tiems, kuriuos lankote, jūsų turimų pranašumų, kurių jiems nelemta turėti“.
Būta ir kitokių nuomonių: Jane Ellice Hopkins (1836‒1904) ‒ savanorė vargšų lankytoja, kuri kartą stojo skirti susikivirčijusio girtuoklio ir jo žmonos, daužydama arbatos padėklą šaukštais, rekomendavo damoms vilkėti šilkais, lygiai taip, kaip jos dėvėtų juos savo namų svetainėje, nes šitaip jos rodytų pagarbą vargingų namų šeimininkams.
Kad ir kokie būtų tokios vargšų lankymo tradicijos motyvai, ilgainiui turtingos damos išmoko jausti atjautą gyvenantiems varge, kurios nebūtų patyrusios, jei savo akimis nebūtų mačiusios tokio gyvenimo aplinkybių.
Nemažai jų tapo ne tik geradarėmis tiems, kuriuos sutiko, bet kartu ir bičiulėmis, tirpdančiomis socialinę atskirtį ir bandančiomis kovoti su vis augančia geografine atskirtimi.
„Dėl to, kad apleidome ne tokias akiai malonias kaimynystes ir pasistatėme sau turtingas vilaites su gražiais sodais, tie žemės plotai liko tokie vargingi“, ‒ rašė socialinių reformų iniciatorė Octavia Hill (1838‒1912).
Vien jau savo apsilankymais damos turėjo galimybę pakeisti status quo, nes „suprasdavo, kad jos gyvena ne taip ir toli nuo varguolių, įsikūrusių Londono pietuose ir rytuose, kad negalėtų jų girdėti“.
* * *
Jessicos Kerwin Jenkins „Visas pasaulio laikas“ („Vaga“)
Smagi, netikėta ir žaisminga amerikiečių autorės Jessicos Kerwin Jenkins knyga Visas pasaulio laikas: valandų knyga atveria spalvingų istorijų paletę – pasakoja apie intriguojančius skirtingų pasaulio šalių papročius ir nuodėmingus malonumus, kuriuos tiksintis laikas neša iš vienos epochos į kitą.
Visas pasaulio laikas, įkvėptas ikoniškosios viduramžių valandų knygos, kurioje buvo surašomos visų metų dienoms ir valandoms skirtos mintys, pažeria 75 pasakojimus, žybsinčius sąmoju, įdomia etimologija ir įtraukiančius į stulbinamus epizodus iš įvairiausių kultūrų bei amžių.
Autorė kviečia stebėti, kaip manieringai karalienės Elžbietos rūmuose tiesiama staltiesė; pasidomėti, kodėl Nostradamas tikėjo, jog uogienės turi afrodiziakų savybių; leistis į juslingą smilkalų pasaulį XV a. Japonijoje; grožėtis trumpai tegyvavusia šviesos meno disciplina arba vizualine muzika; stebėtis bebaimės Henriettos d‘Angeville žygiu į Monblano viršūnę; žavėtis Londono auksinio jaunimo žaidimais, ieškant lobio, ir muzikos revoliucija, žinoma bibopo vardu.
„Visas pasaulio laikas“ – tarsi priešnuodis šiuolaikiniam laiko planavimo ir griežtų dienotvarkių kultui – atgaivina pamirštus praeities lobynus, įkvepia aistrą gražiam gyvenimui čia ir dabar.
Jessica Kerwin Jenkins – knygos „Dailioji enciklopedija: žaisminga elegantiškų malonumų istorija“ („Vaga“, 2011) autorė, buvusi Niujorko žurnalo „Women‘s wear“ žurnalistė ir redaktorė, taip pat žurnalo „W“ redaktorė Paryžiuje. Šiuo metu gyvena Meino pakrantėje ir rašo žurnalui „Vogue“.
