Vis dėlto jų laukė šiurkštus atsibudimas. Vietoje pagyrimų
jie sulaukė priekaištų dėl neatsakingo elgesio ir buvo netgi
įvardyti „ramybės drumstėjais“. Jiems buvo liepiama elgtis
atsakingai visų labui. Ir patariama nusiteikti kompromisui su savo
kolonijiniais valdytojais, nekeliant jokių išankstinių sąlygų.
Negi nepakaktų kokios nors formos autonomijos SSRS sudėtyje?
Manęs dažnai klausia, kodėl Islandija tiesiog nesutiko su šia
įprastine Vakarų lyderių išmintimi Baltijos šalių klausimu.
Aišku, kad tai nebuvo susiję su jokiais gyvybiškai svarbiais
nacionaliniais interesais. Priešingai – Islandija buvo priklausoma
nuo Sovietų Sąjungos naftos ir dujų – bet kurios išsivysčiusios
ekonomikos gyvybės syvų – nuo tada, kai Britanija paskelbė
embargą Islandijai, vykstant „Menkių karams“ 6-ame
dešimtmetyje. Be to, argi nežinojome, kad iš mažųjų šalių
tikimasi, jog jos glausis prie didžiųjų galybių ir pripažins jų
lyderystę?
Visa tai yra gerai žinoma. Tačiau vis tiek mes nebuvom linkę to
daryti. Vakarų lyderiai akivaizdžiai siekė savų tikslų. Be
prognozuojamos naudos iš Šaltojo karo užbaigimo, Jungtinėms
Valstijoms reikėjo, kad sovietai susitaikytų su invazija į Iraką
(kuris buvo sovietų sąjungininkas) 1991 metų sausį. Vokietijos
vyriausybei, savaime suprantama, labiausiai rūpėjo taikiai suvienyti
šalį. Jeigu į šiuos planus nepateko Baltijos šalių
nepriklausomybės atkūrimas – ką gi, joms nepasisekė. Manyta, kad
kiltų tiesiog per didelis pavojus sugriauti partnerystę su
Gorbačiovu, jeigu Baltijos šalims būtų leista atkurti
nepriklausomybę. Šiuo atžvilgiu Vakarų lyderių nuomonė buvo
daugmaž vieninga.
Mes tiesiog su tuo nesutikome. Kai Šaltąjį karą
užsibrėžusios užbaigti Vakarų demokratijos pradėjo skelbti, kad
Sovietų Sąjunga turi būti išsaugota bet kokia kaina – taikos ir
stabilumo vardan – mąstantiems žmonėms turėjo toptelėti, kad
kažkas išties negerai.
Kas negerai? Visų pirma tas naivus susižavėjimas ponu
Gorbačiovu buvo menkai pagrįstas ir tiesiog pavojingas. Buvo
absurdiška mūsų pastangų užbaigti Šaltąjį karą sėkmę
susieti su vienintelio žmogaus likimu. Nereikėjo laikyti savaime
suprantamu dalyku, kad griežtosios linijos šalininkai bus grąžinti
į valdžią, net jeigu ponas Gorbačiovas būtų atstatydintas.
Vėlesni įvykiai greitai įrodė, kad šiuo atžvilgiu buvome
teisūs.
Buvome įsitikinę, kad sovietų sistema yra krečiame
egzistencinės krizės, kuriai jos lyderiai negalėjo pasiūlyti
jokių sprendinių. Imperiją buvo apėmęs byrėjimo procesas: ją
ištiko lygiai toks pats likimas, kaip ir Britanijos, Prancūzijos ir
kitas Europos imperijas po Antrojo pasaulinio karo. Sovietinės
santvarkos tikėtina politinio išlikimo trukmė buvo smarkiai
perdedama. Nebuvo klausimo, ar Sovietų Sąjunga subyrės – tik
klausimas, kada tai įvyks.
Kitaip negu Putinas – kuris yra pareiškęs, kad „Sovietų
Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė
katastrofa“, tuomet tikėjau ir dabar tebesu įsitikinęs, kad
Sovietų Sąjungos išardymas turėtų būti sveikinamas kaip galbūt
naudingiausias XX amžiaus įvykis. Ir jeigu tam prireikė nedidelio
stumtelėjimo iš Baltijos šalių pusės – juo geriau.
* * *
Jónas Baldvinas Hannibalssonas yra buvęs Islandijos užsienio
reikalų ministras, ėjęs šias pareigas, kai Islandija pripažino
Lietuvos nepriklausomybę. Komentaras parengtas pagal jo kalbą
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų
institute.