Istorinį detektyvą primenančios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padės į leidinį įdėti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.
„Knyga atsirado iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų ir senų leidinių. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, – sakė D. Pocevičius.
Knyga sekmadienį pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Skaitytojams siūlome susipažinti su knygos ištrauka, skirta Vilniaus gatvių pavadinimų istorijai.
Gatvių raizgalynė ir pavadinimų maišalynė
„Jana Czepasa, Kom. VI, ul. Połocka 52“ – štai tokį užrašą galime perskaityti ant senovinės Polocko g. 52 namo numerio lentelės. Lentelė – medinė kaip ir pats namas bei nuostabiai drožinėtas jo balkonas, 1887 m. įrengtas pagal inžinieriaus A.Antonowicziaus projektą. Lentelė skelbia, kad namas stovėjo 6-ojo policijos komisariato zonoje, o jo savininkas buvo Janas Czepas.
Dar vienas senas namo numeris išliko kitame miesto gale – ant namo, pasislėpusio kiemuose tarp Savanorių prospekto ir Gerosios Vilties gatvės. Trikampės dėžutės formos numeris liudija, kad tarpukariu šis namas, priklausęs 5-ajam komisariatui, stovėjo Pelių (!) gatvėje (ul. Mysia 4). Šiandien tokios gatvės nebėra, o namui duotas Savanorių pr. 57 numeris.
Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus gatvės neturėjo oficialių pavadinimų, tad adresai būdavo nurodomi pagal namų savininkų pavardes: pvz., du vežimai susidūrė netoli Minkovskio namo. Orientuotis mieste padėjo 1790 m. įvesta posesijų (namų valdų) numeravimo tvarka, tačiau ji buvo gana griozdiška. 1808 m. matininkas K.Grunertas parengė tikslų miesto planą ir pirmąkart jame surašė tuo metu nusistovėjusius gatvių pavadinimus. O 1810-aisiais ant dabartinio Pilies g. 10 namo buvo prikabintas pirmasis namo numeris.
1864-aisiais prasidėjo politiškai angažuota gatvių pavadinimų kaitaliojimo epopėja, trukusi maždaug pusantro amžiaus. Kiekviena valdžia stengėsi pervadinti gatves taip, kad įrodytų istorines tam tikros gyventojų grupės – rusų, lenkų, lietuvių – teises į miestą ir kartu patvirtintų savo legitimumą. Iš šios poliglotiškos maišalynės gimę kai kurie šiandieniai Vilniaus vietovardžiai skamba itin kurioziškai.
Kad vilniečiai vienas kitą suprastų
Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus gatvių pavadinimai dar nebuvo nusistovėję ir miestiečiai jas vadino taip, kad vienas kitą suprastų. Tokiu būdu gatvės įgydavo po kelis pavadinimus. Štai dabartinė Pilies gatvė XVI ir XVII a. buvo vadinama Didžiąja (Wielka), Pilies (Zamkowa), Didžiąja pilies (Wielka zamkowa), Turgaus (Rynkowa), Kanauninkų (Canonicorum). Buvusio LDK kanclerio O.Valavičiaus namo pardavimo akte 1619 m. ji pavadinta sudurtiniu Didžiosios turgaus gatvės pavadinimu.
Senuosius gatvių pavadinimus galime sužinoti iš 1790 m. sudaryto detalaus Vilniaus posesijų aprašymo, išlikusio iki šių dienų. Dar paprastesnis būdas – žvilgtelėti į 1808 m. K.Grunerto nubraižytą tikslų Vilniaus miesto planą, kuriame nurodytos 1 552 posesijos ir surašyti gatvių pavadinimai. Šis planas užima 18 didelių lapų, o senamiestis telpa dviejuose. Patogumo dėlei V.Drėma jį perpiešė, surašė į lietuvių kalbą išverstus gatvių pavadinimus ir paskelbė knygoje „Dingęs Vilnius“. Greta gerai žinomų Aušros Vartų ir Pilies gatvių jame matome ir neįprastų pavadinimų: Prospekto g. (Prospektowa, dabar – Etmonų g.), Naujųjų sandėlių g. (Nowe ambary).
Taigi XIX a. pradžioje Vilniaus namai jau buvo sunumeruoti. O kada atsirado lentelės su numeriais? Pirmą kartą Vilniaus namas su numeriu minimas 1819 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus kapitulos archyvų įraše: „Iš gatvės abipus vartų stovi po keturis grandinėmis sujungtus juodai dažytus stulpelius. Virš durų prikalta lakuota skarda su namo numeriu ir metais. Abiejose vartų pusėse kabo po geležimi kalstytą žibintą.“ Tai 142-ojo Vilniaus namo aprašymas. Dabar 142-ąją posesiją atitinka Pilies g. 10, kur įsikūręs „Atrium“ viešbutis. Prieš daugiau kaip 200 metų skardą su numeriu ant jo pritvirtino ir vartus papuošė kanauninkas Jozefas Bogusławskis, 1810 m. nepagailėjęs lėšų namo remontui.
1835 m. M. Balińskis suskaičiavo, kad miesto centre buvo 22 pagrindinės gatvės ir 19 mažesnių gatvelių bei skersgatvių, o priemiesčiuose – 41 didelė gatvė ir 59 mažesnės. Taigi tais metais mieste buvo 141 gatvė. Įdomu, kad iš 22 pagrindinių gatvių net 18 išlaikė savo pavadinimus iki šiol, ir tik keturių pavadinimai išnyko: Oginskio (Ogińska, dabar Etmonų), Vyskupų (Biskupia, dabar Universiteto), Gailestingųjų (Miłosiernych, dabar Išganytojo) ir Jatkų (Jatkowa, dabar Mėsinių).
Pirmasis gatvių pavadinimų keitimas
Pirmą kartą gatvių pavadinimai oficialiai keisti M.Muravjovo laikais. 1864 m. A.H.Kirkoro sudarytame Vilniaus žinyne diplomatiškai paaiškinta pavadinimų keitimo priežastis: „Sudarinėjant „Vilniaus miesto žinyną“ paaiškėjo, kad gana daug gatvių ir skersgatvių neturi pavadinimų, o kitos prarado savo senuosius pavadinimus ir pradėtos vadinti naujais namų savininkų vardais. Dėl to Vyriausiasis krašto valdytojas malonėjo suteikti naujus vardus ir pervadinti gatves bei skersgatvius.“ Tame leidinyje pateiktas 33 gatvių bei skersgatvių sąrašas. Naujus pavadinimus gavo 8 bevardės gatvės ir skersgatviai, kelios gatvės neteko lenkiškos etimologijos (Garbarska pervadinta bendriniu Odminių pavadinimu, Dobroczynna – Labdarių, Popowczyzna – Popų, Jatkowa – Mėsinių), iš žemėlapio ištrinti savo valdų kai kuriose gatvėse netekę vienuolynai (Dominikonų g. tapo Apreiškimo gatve, Bernardinų g. – Pilies skersgatviu) bei senųjų savininkų vardai (Subačiaus g. pervadinta Našlaičių, o Savičiaus g. – Andrejaus vardu). Iš šių pavadinimų šiandien išlikę Ašmenos, Lydos, Mėsinių, Odminių vardai.
Kur kas labiau vietovardžių suteikimo tradicijos buvo pažeistos vėliau ėmus plėsti miestą – nutiesus Šv.Jurgio prospektą, suplanavus Naujamiestį ir Žvėryną. Suprasdami principą „Kas nutiesia gatvę, tas ją ir pavadina“, negalime pernelyg griežtai kaltinti XIX a. pab.–XX a. pr. miesto administracijos, tačiau jai aiškiai trūko tradicijų tęstinumo ir fantazijos. Vilniaus gatvės buvo standartiškai paženklintos įvairių Rusijos imperijos miestų vardais. Taip žemėlapyje atsirado Archangelsko, Balstogės, Chersono, Jaroslavlio, Kazanės, Lydos, Maskvos, Mogiliovo, Orenburgo, Poltavos, Rostovo, Saratovo, Smolensko, Suzdalės, Vitebsko gatvės. Šį unifikavimo laikotarpį šiandien primena išlikę Balstogės, Lydos, Smolensko, Vitebsko g. pavadinimai.
459 gatvės ir skersgatviai
1915 m. rudenį į miestą įžengusi Vokietijos kariuomenės vadovybė gatvių pavadinimais pernelyg nesidomėjo. Vilnių tvarkiusios administracijos daugumą tuo metu sudarė lenkų tautybės valdininkai, tad jų iniciatyva 1916-aisiais buvo grąžinti visi 1864 m. pakeisti gatvių pavadinimai: Pilies skersgatvis vėl tapo Bernardinų, o Apreiškimo gatvė – Šv.Jono ir Dominikonų gatvėmis. Oficialiai jie įteisinti 1920-aisiais. 1920 m. Vilniaus miesto tarybos patvirtintame gatvių sąraše išvardytos 459-ios gatvės ir skersgatviai. 169-ios iš jų, tai yra daugiau nei trečdalis, buvo pervadintos. Be minėtų 33-jų gatvių, kurioms grąžinti seni pavadinimai, pakeisti XIX a. pab.–XX a. pr. nutiestų gatvių pavadinimai: Kaukazo g. pavadinta J.Slovackio, Bucharos g. – Krokuvos, Poltavos g. – Panerių, Orenburgo g. – E.Rydz-Smiglio, Suzdalės g. – S.Šeptickio, Tambovo g. – A.Vivulskio, Arzamaso g. – J.Montvilos, Šv.Jurgio pr. – A.Mickevičiaus.
Taigi Rusijos imperijos miestus daugiausia pakeitė žymių lenkų tautybės visuomenės veikėjų pavardės. Įdomu, kad Žvėryne paliktas Gedimino g. pavadinimas, be to, netoliese buvusi Znamenskajos gatvė pervadinta Vytauto, o Bulgarų g. – Lietuvių gatve. Archangelsko gatvė Naujamiestyje pavadinta Archangelų gatve – tai vienintelis pavadinimas, pakeistas jam artimu pagal skambesį.
Lentelės su naujais gatvių pavadinimais ir namų numeriais buvo keičiamos ilgai. 1924–1925 m. magistratas surengė du konkursus pagaminti kelis tūkstančius 70 x 15 cm dydžio emaliuotų lentelių su gatvių pavadinimais. Jos buvo pakabintos miesto lėšomis, gyventojams teko susimokėti tik 75 grošų kanceliarinį mokestį. Vėliau iki 1939 m. gatvių pavadinimai beveik nekeisti. Reta išimtis – kelias į oro uostą, pavadintas 1932-aisiais žuvusių lakūnų F.Żwirkos ir S.Wiguros pavardėmis.
Vilniaus gatvių lietuvintojo Biržiškos naujadarai
Tarsi nujausdama, kad Vilniuje netrukus įsitvirtins Lietuvos valdžia, Vilniui vaduoti sąjunga (VVS) antroje 4 deš. pusėje ėmė rūpintis lietuviškais šio miesto gatvėvardžiais. 1936 m. rudenį VVS žurnale „Mūsų Vilnius“ publikuotas miesto planas su pažodiniais gatvių vertimais į lietuvių kalbą. Daugelis pavadinimų išversta nepriekaištingai, nors pasitaikė ir netikslumų: ul. Szkaplerna išversta kaip Škaplerių gatvė, ul. Zawalna – kaip Zavalinė g., ul. Sierakowskiego – kaip Sierakovskio g., o aleja Syrokomli – kaip Syrokomlios alėja.
Šis sąrašas labai papiktino VVS įkūrėją ir pirmąjį vadovą M.Biržišką, bet ne dėl vertimo klaidų, o dėl „visokių kresinės krypties vardų, dažnai pažeidžiančių mūsų jausmus“. Ilgai nelaukęs, jis išbraukė jausmus žeidžiančius vardus, pakeitė juos širdžiai maloniais ir sudarė savąjį Vilniaus gatvėvardžių sąrašą, pagal kurį Balys Macutkevičius parengė Vilniaus planą, 1938 m. liepą išspausdintą Jono Vytauto Narbuto „Vadove po Vilnių“.
Pirmiausia šiame plane žvilgsnį patraukia keisti gatvių pavadinimai, kurių nepamatysime nei ankstesniuose, nei dabartiniuose Vilniaus žemėlapiuose. Dabartinio Gedimino pr. pradžia pavadinta Laisvės gatve, dabartinė Vasario 16-osios gatvė – Motinos gatve, J.Basanavičiaus gatvė – Napoleono gatve, J.Tumo-Vaižganto gatvė – Valavičių gatve, K.Kalinausko gatvė – Vysk. Vasilionio gatve, Skapo gatvė – Ostrogiškio gatve, Tilto gatvė – Teodoro Narbuto gatve. Akį rėžia ir negrabios klaidos: Tuzinauzų (turi būti Tyzenhauzų), Autokalskio (Antokolskio), Krakusmečio (Krokuvos), Misionorių (Misionierių), Bonifratelių (Bonifratrų) gatvės.
Prie plano pridėtame gatvių sąraše išvardytos 544-ios gatvės ir skersgatviai. Net 264-ios iš jų, beveik pusė, gavo naujus pavadinimus. Galima sakyti, kad M. Biržiška pervadino visas svarbesnes gatves, išskyrus keliasdešimt senųjų (Pilies, Didžioji, Šv. Jono, Dominikonų, Pylimo) ir kelis šimtus mažųjų, anksčiau vadintų neutraliais bendriniais vardais (Daržų, Kapinių, Gėlių, Labdarių, Lakūnų).
Naujadarus galime suskirstyti į keturias dideles grupes. Pirmoji didelė grupė – tai gatvės, kurių pavadinimuose lenkų tautybės asmenų pavardės pakeistos į lietuviškas: Piłsudskio – Algirdo, Rydz-Śmigłio – Kęstučio, Bandurskio – Matulevičiaus, Belinos-Prażmowskio – Bielinio, Dambrowskio – Jakšto Dambrausko. Antroji – gatvės, kurių neutralūs bendriniai pavadinimai pakeisti angažuotais tikriniais: Tylioji – Vinco Kudirkos, Fabriko – Birutės, Dujų – Stuokos-Gucevičiaus, Sodų – Kun. Judzilos, Pušų – Simano Daukanto.
Trečioji – gatvės, kurių pavadinimai sulietuvinti pagal skambesį: Volano – Valiūno, Žvirblių (Wróbla) – Tado Vrubliausko, Drueto – Drujos, Mūsų (Nasza) – Nočios, Plytininkų (Strycharska) – Strikausko.
Ketvirtoji – gatvės, kurių pavadimų kaitos logiką sunku atsekti: Gilioji – Amerikiečių, Grybų – Giedrės, Kedrų – Gudų, Gaisrų – Pažaislio, Pilkoji – Šoferių.
Vilniaus gatvių lietuvintojas M.Biržiška taip įsismagino, kad gatvelę prie „Tivoli“ smuklės Antakalnyje pavadino Tyvulių, Safjanikų (Tymo) gatvę – Sapnininkų, Vilanovo – Vilionių, Gerosios Vilties – Gerulių vardais, o didikus Pacus siūlė pakrikštyti Pociais! Jo mąstymo būdą bei nuostatas gerai iliustruoja ir faktas, kad P.Žvirkos ir S.Viguros gatvės pavadinime jis paliko tik F.Żwirkos pavardę, nes šis buvo „švenčioniškis lietuvis“, o S.Wiguros išmetė, nes jis – lenkas.
Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. K.: Kitos knygos, 2016.
