Vilniaus gatvių vardų kuriozai: Gėdimino ir Gedymino gatvės

Vilniaus urbanistikos istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja senos fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Jų atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotos, mitologizuotos ir lituanizuotos versijos, dažnai randamos istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose. 

1938 m. lietuviško Vilniaus žemėlapio fragmentas.
1938 m. lietuviško Vilniaus žemėlapio fragmentas.
Į leidinį įdėti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.
Į leidinį įdėti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.
Daugiau nuotraukų (2)

Darius Pocevičius

Mar 2, 2016, 5:16 PM, atnaujinta Jun 5, 2017, 7:07 PM

Skaitytojams siūlome susipažinti su antrąja knygos ištrauka, skirta Vilniaus gatvių pavadinimų istorijai. Pirmąją vilnius-kurio-nepastebime-vietovardziai-atsirade-per-klaida.htm"="">vilnius-kurio-nepastebime-vietovardziai-atsirade-per-klaida.htm"" target="_blank">skaitykite čia.

Gėdimino ir Gedymino gatvės

M.Biržiškos asmeniui tiek daug dėmesio skiriame ne be reikalo. 1939 m. lapkričio 7 d. sudarytos Vilniaus miesto vardyno komisijos pirmininku paskirtas būtent jis. Kiti komisijos nariai – kalbininkas K.Alminauskis-Alminas, istorikas I.Jonynas ir kraštotyrininkas A.Juškevičius-Juškaitis – šiek tiek apkarpė M.Biržiškos fantazijas, tačiau tų pačių metų gruodžio 12 d. burmistro patvirtintame gatvių sąraše liko daugybė jo sugalvotų gatvių pavadinimų.

Beje, nemažai jų grąžinta 1987–1990 m., kai gatvių pavadinimų komisijoje pirmu smuiku griežė kitas nacionalistas – J.Jurkštas, atsiminimų knygoje atviravęs, kad jam artimas nacionaldarbininkų partijos lyderio Mindaugo Murzos teiginys, jog Lietuva turi priklausyti lietuviams.

1939-ųjų gruodį burmistro patvirtintas gatvių sąrašas turbūt buvo dar keičiamas, nes oficialiai jis paskelbtas tik po mėnesio. 1940 m. sausio 10–12 d. trijuose „Vilniaus balso“ numeriuose paviešintas 490-ies gatvių, skersgatvių ir priegatvių (!) sąrašas su naujais pavadinimais. Kai kurių gatvių pavadinimai įgijo šiandienos vilniečiams įprastą pavidalą, tačiau M.Biržiškos intencijos lietuvinti vietovardžius ne tik pagal turinį, bet ir pagal skambesį – išliko: šalia Vitebsko g. buvusi Mogiliovo gatvė kažkodėl pervadinta Mielagėnų, o Tuskulėnų gatvė gavo Enriko Manto (gal tai Herkus Mantas?) pavadinimą. Naujas gatvių lenteles skubėta pakeisti iki vasario 16-osios, tačiau norėta ir sutaupyti panaudojus senas. 1940 m. vasario pabaigoje „Vilniaus balsas“ pranešė: „Ligi vasario 16 d. Vilniaus mieste pakabinta 663 naujos gatvių pavadinimų lentelės prie 40 gatvių. Likusioms 450 gatvėms, skersgatviams ir t. t. pavadinimai išaiškinti ir patvirtinti. Nuėmus senas gatvių pavadinimų lenteles, rasta jų tarpe 563 tinkamos ir apie 100 netinkamų – surūdijusių. Tinkamos lentelės perdažomos ir vėl kabinamos. Lentelės nuėmimas, perdažymas ir pakabinimas kaštuoja 2 Lt. Kol nebuvo nuimtos senos lentelės, negalima buvo nustatyti, kiek reikės naujų lentelių. Dabar paaiškėjo, kad naujų lentelių reikės 1784, kurių kiekviena kainuos mažiausia po 3 Lt.“

Lenteles keitė lietuvių kalbos nemokantys vietos darbininkai, tad dažnai pasitaikydavo klaidų: „Daugelyje vietų jos užrašytos netaisyklingai, iškraipomi gatvių pavadinimai ir kt. Pavyzdžiui, prie eilės namų Gedimino gatvėje matosi tokie užrašai: „Gėdimino g-vė“, „Gedymino“.

Aukų – Kovotojų, Kankinių – Pergalės, Bajorų – Darbininkų

1940-ųjų birželį pasikeitus valdžiai ir tų pačių metų rugpjūtį Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungos sudėtį, gatvių vardų keisti neskubėta – matyt, turėta svarbesnių reikalų, susijusių su valdžios centralizavimu ir įmonių nacionalizavimu. Apie pavadinimų keitimą pranešta praėjus beveik metams – 1941-ųjų gegužę. „Vilniaus balsas“ gegužės 21-ąją paskelbė Vykdomojo komiteto pirmininko Jono Drūto aprobuotą 100 gatvių sąrašą su naujais pavadinimais. Taip pat tuo metu buvo sujungtos devynios gatvės ir panaikintos penkios, „kurių faktinai nėra“.

Gatvių vardai kaitalioti itin painiai ir eklektiškai. Gedimino vardas perkeltas į senamiestį vietoj Pilies g. pavadinimo, o J. Basanavičiaus – į Naujamiesčio gilumą vietoj Mortos Mindaugienės (dabar – T. Ševčenkos). Jų vietoje atsirado proletariato vadų Lenino ir Stalino gatvės. Šalia J. Bielinio, D. Poškos, J. Vaižganto, M. Valančiaus Vilniaus žemėlapyje ėmė puikuotis F.Dzeržinskio, M.Gorkio, J.Sverdlovo, V.Majakovskio pavardės.

Šioje eklektikoje galima įžvelgti du aiškius dėsningumus: stengtasi panaikinti visus su religija susijusius gatvėvardžius (pervadintos vienuolynų pavadinimais ir šventųjų vardais pavadintos gatvės), be to, pasitelktas ne panašaus skambesio, o priešingo turinio principas: Aukų gatvė pavadinta Kovotojų gatve, Kankinių g. tapo Pergalės, o Bajorų – Darbininkų gatve. Neaišku, ar spėta pakeisti gatvių lenteles, nes iki karo veiksmų pradžios buvo likęs vos mėnuo.

Vokiečių ir lietuvių kalbomis

Apie gatvių vardų keitimus 1941–1944 m. informacijos išliko nedaug. Iš to laiko nuotraukų galime spręsti, kad gatvėms buvo grąžinti 1940-ųjų pavadinimai, kurie lentelėse buvo rašomi dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių.

Išlikusios archyvinės bylos leidžia manyti, kad tuometė administracija stengėsi panaikinti žydiškus ir lenkiškus gatvėvardžius. Štai viename iš 1942 m. raštų siūloma M.Antokolskio gatvę pavadinti Mėsinių gatve, C.Šabado gatvei suteikti Smolensko, M.Strašūno – Žemaičių, o Lenkų – Jašiūnų pavadinimą. Komentaruose pažymėta, kad šie pavadinimai keičiami Vilniaus miesto apygardos komisaro nurodymu.

6,7 proc. visų gatvių

Pokariu gatvėvardžių keitimo karuselė vėl ėmė suktis į kitą pusę. Pirmasis gatvėvardis pakeistas 1945-ųjų pavasarį, kai E.Ožeškienės (dabar V.Kudirkos) aikštėje buvo palaidotas generolas Ivanas Černiachovskis ir ji pavadinta šio kariškio garbei.

Gatvių pavadinimai keisti 1945, 1951, 1952, 1956 metais. Iš Vilniaus žemėlapio dingo šventųjų vardai ir vienuolynų pavadinimai, tautinių herojų pavardes pamažu keitė sovietiniai herojai, tačiau nacionalinė dominantė anaiptol nebuvo pamiršta – 1956 m. trylikai gatvių buvo suteikti Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų vardai: A.Baranausko, L.Ivinskio, G.Landsbergio-Žemkalnio, Maironio, S.Stanevičiaus ir pan.

Šiandien tradiciškai baisimasi viešosios erdvės sovietizavimo mastais, tačiau skaičiai rodo, kad tas mastas vis dėlto nebuvo toks didelis. Per 1945–1969 m. gatvių, kurių pavadinimai buvo susiję su sovietine ideologija, skaičius padidėjo iki 27, tačiau jos sudarė tik 6,7 proc. viso gatvių tinklo. Septynios iš jų buvo skirtos Antrojo pasaulinio karo atminimui ir sudarė vos 1,5 proc. miesto landšafto (Minske tokių buvo 30 proc., o Kijeve – 17 proc). Vilnius išliko reliatyviai švaria ir politikų nedaug sutepta urbanistine erdve.

Gatvių vardų kuriozai

Kai kurių šiandienių Vilniaus vietovardžių ir gatvėvardžių etimologija bei jų atsiradimo istorija nepasiduoda jokiai logikai. Trumpai panagrinėkime 10 iš jų.

Medininkų – Aštrieji – Aušros

Archyviniuose šaltiniuose minimi du istoriniai dabartinių Aušros vartų pavadinimai: Medininkų vartai ir Aštrieji vartai. 1503 m. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje, nurodžiusioje pastatyti pirmuosius penkerius miesto vartus, jie minimi tik kaip tretieji vartai prie Švč.Trejybės cerkvės (третея подле Стое Троици). Medininkų vartai, tiksliau, kelias, vedantis pro Medininkų vartus (in colle uici quo itur ad portam uié versus Miednyky), pirmąkart minimas 1514 m. Žygimanto Senojo privilegijoje. 1556 ir 1567 m. Lietuvos Metrikoje vartai vadinami Aštriaisiais – Ostra brama, nes už jų plytėjo smailaus trikampio formos priemiestis, vadintas Aštriuoju galu – Ostry Koniec. Toks vartų pavadinimas lenkų, rusų ir baltarusių kalbose išliko iki šių dienų, tačiau XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviškuose šaltiniuose jis imtas keisti kitokiais.

1893 m. Petro Vileišio knygelėje vietoj šiandien įprastų vietovardžių matome keistus naujadarus: Tauro kalnas vadinamas „Stumbriniu“, Trijų kryžių kalnas – „Kryžkalniu“, Gedimino kalnas – „Pyliniu kalnu“, Aušros vartai – „Asztriąja Broma“. O 1918–1927 m. Vilniuje vyskupavusiam Jurgiui Matulaičiui labiau priimtinas buvo Ašmens vartų pavadinimas. „Nuvykus Vilniun, stotyje pasitiko mane Kapitulos, Tarybos ir Miesto atstovai. Sustojome prie Ašmens vartų“, – 1918 m. gruodžio 8 d. rašė jis savo dienoraštyje.

Kada Aštrieji vartai (Asztrioji Broma, Ašmens vartai) lietuvių kalboje ėmė virsti Aušros vartais, galima atsekti pagal P.Vileišio leistą „Vilniaus žinių“ laikraštį. 1906 m. jame publikuotuose straipsniuose bei skelbimuose sutinkame vien Ašmens vartų pavadinimą, o 1907-aisiais jį jau išstūmė Aušros vartai.

1938 m. lietuviškai išleisto pirmojo vadovo po Vilnių autoriams abejonių dėl Aušros vartų jau nebekilo. Šis pavadinimas ilgai buvo aiškinamas Aušrinės mitologija, o apsižiūrėjus, kad vartai yra ne rytuose, o pietuose, – nelabai įtikinamu Marijos kaip „Aušros žvaigždės“ įvaizdžiu.

Velniakalnis – Tauro kalnas – Pamėnkalnis

Šiandien Tauro kalno vardu vadinama kalva, pirmąkart paminėta 1441 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje kaip Czarthowahora, iki XVIII a. pabaigos buvo vadinama Velniakalniu. O arčiau senamiesčio, kitoje dabartinės Tauro g. pusėje esanti kalvos dalis nuo 1495 m. vadinta Moliakalniu (Hlynyana Hora).

Architektas L.Gucevičius, 1790 m. nubraižęs Lukiškių planą, jame pažymėjo jau kitą Velniakalnio vardą – Góra Bohufalowska. Pagal valdą čia turėjusio Stakliškių seniūno Jozefo Doroszkiewicziaus-Bouffało pavardę ši vietovė iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios vadinta Boufalo kalnu.

1939-aisiais šie istoriniai pavadinimai buvo pamiršti. Vilniaus miesto vardų komisijai vadovavęs prof. M.Biržiška siūlė kalvą pavadinti Perkūnkalnio ir net Baupaliaus naujadaru, tačiau kitų komisijos narių, klaidingai pamaniusių, jog Boufalo pavardė reiškia laukinį jautį, balsas buvo svaresnis, ir 1940 m. kalvai suteikas fantazminis Tauro vardas. Juo šią vietą esame priversti vadinti iki šiol.

Gatvė, sąlyginai skirianti Velniakalnį nuo Moliakalnio, buvo nutiesta tik XX a. pradžioje. Tada ji vadinta Akmenine, 1920-aisiais – Boufalo kalno, o 1940-aisiais pervadinta Tauro gatve. Į senąjį Vilniaus uostą prie Neries ties Lukiškėmis vedusi gatvė XIX a. pabaigoje vadinta Uosto (Портовая). Šį pavadinimą ji išlaikė tarpukariu (Portowa) ir pokariu (Uosto). Tik 1959-aisiais, jos pradžioje pastačius paminklą P.Cvirkai, Uosto gatvė pervadinta šio rašytojo pavarde.

1972 m. kalbininkas J.Jurkštas senųjų aktų rinkinyje atrado 1602 m. įrašą, kuriame minimas kitoks Velniakalnio pavadinimas. Taip, toks dokumentas iš tikrųjų yra. Tai bajoro Jano Reskio 1602 m. rugsėjo 17 d. skundas, pranešantis, kad tą dieną pakeliui į namus jį kažkas užpuolė, sumušė ir apiplėšė. Nusikaltimas įvykdytas Pamekolnio skersgatvyje, vedusiame į Lukiškes nuo Vilniaus vartų (до заулку, который называютъ Памекольнисъ, идучы ку Лукишкомъ за брамою Виленъскою).

J.Jurkštas, apsidžiaugęs lietuviškos kilmės žodžiu, tuojau pat iškėlė drąsią hipotezę, kad tikrasis Velniakalnio vardas yra Pamėnkalnis, kilęs iš senoviško žodžio pamėnas (šmėkla, pamėklė). 1986 m. tapęs pavadinimų suteikimo komisijos nariu, jis labai norėjo oficialiai įteisinti šį savo radinį, tačiau pavyko „prastumti“ tik Pamėnkalnio gatvės pavadinimą, kuriuo pervadinta rytinė P.Cvirkos gatvės dalis.

Gilesnė senųjų aktų analizė vis dėlto verčia manyti, kad šis pavadinimas – atsitiktinis, nes jokiame kitame archyviniame įraše Pamekolnis ar Pamėnkalnis neminimas, o štai Velniakalnis XV–XVIII a. dokumentuose minimas daugybę kartų. Taigi istorinį Velniakalnį šiandien reprezentuoja du skirtingi Taurakalnio ir Pamėnkalnio vardai: pirmasis yra aiškus romantinės vaizduotės padarinys, o antrasis pernelyg silpnai paremtas istoriniais šaltiniais.

Vilijos ar Vilniaus?

Jei kuriame nors mieste yra Vilniaus gatvė, ji paprastai veda į Vilnių. Tačiau Vilnius unikalus tuo, kad jame pačiame yra Vilniaus gatvė, kuri veda... Neries (Vilijos) link. Nors dažnai manoma, kad nuo Vilijos vartų iki Vilijos upės vedusi Vilijos (Wilejska, Вилейская) gatvė per klaidą pavadinta Vilniaus (Wileńska, Виленская) tik XIX amžiuje, tačiau, kaip rodo archyviniai šaltiniai, šis apsirikimas labai senas. Rusų ir lenkų kalbose žodžius Vilniaus ir Vilijos skiria tik viena raidė, tad dažnai buvo painiojami ir vartų, ir gatvės pavadinimai. Vilijos vartai, pirmą kartą paminėti jų statybos privilegijoje 1503-iaisiais, viename 1592-ųjų dokumente jau pavadinti Vilniaus vartais. Panašiai ir dėl Vilniaus gatvės. Štai 1598 m. dokumente ji įvardyta labai aiškiai: „Vilniaus mieste, Vilijos gatvėje, netoli Vilijos vartų“ (в месте Виленскомъ на улицы Велейской недалеко брамы Вилейское), tačiau tame pačiame amžiuje ji buvo vadinama ir Vilniaus gatve.

1808 m. K.Grunerto plane ji vadinama Vilijos (Wilejska) vardu. Kad gatvė turėtų vadintis ne Vilniaus, o Vilijos vardu, aiškiai užsiminta 1864 m. žinyne: „Gatvė, vadinama Vilniaus vardu, turi vadintis Vilijos gatve, nes veda iki Vilijos upės“. Deja, tada neištaisyta klaida 1920-aisiais buvo įteisinta oficialiai. Grąžinti senąjį pavadinimą norėta ir 1940-aisiais, ir 1989-aisiais, tačiau klaida sėkmingai pasiekė mūsų dienas.

Ne Latako, o Prekyvietės

Nuožulni Latako g. iš tikrųjų primena lataką, kuriuo po smarkaus lietaus kliokia vandens srautas. Tačiau senųjų šios gatvės pavadinimų (Lotoczek, Лоточная) etimologija verčia ją sieti ne su vandeniu, o su prekyba, ypač turint omenyje hipotezę, kad senoji XIV–XV a. Vilniaus turgavietė buvo aikštėje tarp Latako, Bokšto ir Pilies gatvių (tarp Šv. Jonų bažnyčios ir Švarco skersgatvio) – ten, kur šakojosi pagrindinės miesto ašys.

Žodis „лоток“ senąja rusų kalba reiškia didelę plokščią prekių dėžę išnešiojamajai prekybai arba atvirą kioskelį su prekystaliu lauko prekybai. Taigi ši rusėnų kvartalo (Civitas Ruthenica) gatvė logiškiau turėtų būti vadinama Prekyvietės, Prekystalių arba Prekydėžių gatve, o ne iš lenkų kalbos išversto Latako pavadinimu.

Ne Naugarduko, o Naujamiesčio

Naugardukas – nedidelis Baltarusijos miestelis, įsikūręs už 150 km į pietus nuo Vilniaus. Jo pusėn veda anaiptol ne Naugarduko, o Liepkalnio gatvė. Kaip gi tada Vilniuje atsirado Naugarduko g. pavadinimas?

XIX a. pabaigoje suplanavus ir apstačius didžiulį rajoną vakarinėje miesto pusėje, jis buvo pavadintas Naujuoju miestu (Новый город), o plačiausia jo gatvė – Naujamiesčio arba Novgorodo (Новгородская) gatve. 1920-aisiais rajonas savo pavadinimą išlaikė (Nowe Miasto), tačiau gatvė kažkodėl pavadinta ne Nowomiejska, o Nowogrodzka. 1940-aisiais pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą, ji tapo ne Naujamiesčio, o Naugarduko gatve.

Kuo dėti arabai?

Kaip Vilniuje atsirado saracėnai? XX a. pradžioje Kalvarijų gatvę statmenai kirtusi nedidelė gatvė buvo pavadinta Caricyno – miesto prie Volgos, dabartinio Volgogrado – vardu (Царицынская), o iš jos atsišakojęs skersgatvis – Caricyno skersgatviu. 1916 m. dėl vertimo klaidos (?) jie buvo pervadinti Saracėnų (Sarazenen) gatve ir skersgatviu. 1920 m. Saracėnų gatvė pervadinta Š.Fino vardu, o skersgatvis taip ir liko susijęs su senoviniu arabų pavadinimu. Šiandien tai Saracėnų gatvė.

Ne Olandų, o Juodmargių

Vilniaus miestiečių tautybes atspindi Vokiečių, Žydų, Rusų, Totorių gatvės. Tačiau turime ir Olandų gatvę. Ar Vilniuje gyveno olandų? 1920-aisiais Šv.Petro ir Povilo gatvė pavadinta senoviniu, šiandien retai vartojamu žodžiu „Holendernia“, kuriuo būdavo apibūdinamas pastatas, skirtas ganomiems galvijams, dažniausiai karvėms, laikyti. 1901 m. išleista Zygmunto Glogerio enciklopedija aiškina, kad žodžiu „holendernia“ arba „olędernia“ Lenkijoje nuo Saksų laikų buvo vadinamas dvaro arba palivarko tvartas, į kurį būdavo sugenamos Olandijos arba Žulavo veislės karvių bandos norint pagerinti pieno primilžį.

Nors Z.Glogeris mini Žulavo veislės karves, Olandijos juodmargės (šnekamąja kalba – „holenderki“) seniau buvo taip paplitusios, kad veislės pavadinimas virto bendriniu žodžiu. Anuomet visiems buvo aišku, kad „holenderki“ – tai juodmargės karvės, o „holendernia“ – jų tvartas. Taigi dabartinei Olandų gatvei labiau tiktų Tvartų arba Juodmargių pavadinimas, primenantis anksčiau čia stovėjusias karvides.

Bezdonys, Bukčiai, Pučkoriai...

Prie šių Vilniaus krašto vietovardžių mes jau pripratome ir jie ausies nerėžia. Vis dėlto jie, kaip ir nemažai kitų, yra ne itin vykę vertalai, atitinkantys žodžių darybos taisykles, tačiau nebeatspindintys vietovių ypatybių.

Štai Bezdonys, pagal skambesį išversti iš lenkiško „Bezdany“, nė kiek neprimena šalia gilaus upelio įsikūrusių Bedugnių, kurie atitiktų šio miestelio pavadinimą (lenk. „bez dna“ – be dugno, rus. „бездонный“ – bedugnis), jei būtų versta pagal prasmę.

Bukčiai, įsikūrę prie vienos iš Neries kilpų, galėjo būti pavadinti Užutekiu ar kaip nors panašiai, jei vietovės pavadinimas būtų išverstas taisyklingai (lenk. „buchta“, rus. „ бухта“ – įlanka, užutekis).

Tas pat ir dėl Pučkorių. Jie galėjo būti pavadinti visiškai kitaip, jei būtų stengtasi neužmiršti Puškarnios (rus. „пушка“ – patranka) palivarke nuo XVI a. vidurio veikusios patrankų liejyklos.

Pučkorių ir Bukčių pavadinimai dabar nereiškia nieko, o štai Bezdonių miestelio vardas įgavo papildomą neigiamą konotaciją, kuri niekaip nesusijusi su vietovės istorija. Tokių beprasmiškai iškraipytų vietovardžių aplink Vilnių gana daug. Tai Guriai, Lentvaris, Visalaukė ir pan.

Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. K.: Kitos knygos, 2016.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.