Saulius Šaltenis: „Žydų tauta – kaip nukirsta Lietuvos ranka“

Vaikystėje Saulius Šaltenis matydavo sėdinčią seną aklą žydę. Utenoje, Kauno gatvėje ji sėdėjo ant laiptelių ir atrodė kaip mirtis – vieni kaulai ir oda. Žmonės kalbėjo, kad ji išropojo iš baisios duobės, į kurią suvarytus žydus iššaudė naciai.

Knygos „Žydų karalaitės dienoraštis“ autorius S.Šaltenis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos „Žydų karalaitės dienoraštis“ autorius S.Šaltenis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 10, 2016, 10:32 AM, atnaujinta Jun 2, 2017, 3:33 AM

Toks S.Šaltenio susidūrimas su žydų tauta paliko įspaudą visam gyvenimui. 70 metų rašytojas tvirtina visą gyvenimą jautęs gėlą dėl žydų likimo. Tačiau jis nemano, kad yra kokia nors kolektyvinė lietuvių tautos kaltė. Atvirkščiai – S. Šaltenis tvirtina, jog nedora ir nešvanku primesti kaltę mums, mūsų vaikams ir negimusiems vaikaičiams.

Pokalbis su knygą „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristačiusiu rašytoju – ne tik apie žydų tautos likimą. Su Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru kalbamės apie šių laikų Lietuvą ir meilę, be kurios gyvenimas nėra gyvas.

– „Knygų mugėje“ jūs pristatėte savo knygą „Žydų karalaitės dienoraštis“. Ir sakėte, kad reikia rišti siūlus tarp lietuvių ir žydų? Kaip siūlote tai daryti?

– Apie viską galima kalbėt. Apie šiurpiausius, protu sunkiai suvokiamus dalykus. Duobėse atgulusi žydų tauta yra lyg nukirsta ir gelianti Lietuvos ranka. Jie – mūsų piliečiai,mūsų broliai.

Tik rašytojui nereikėtų kalbėti kaip prokurorui. Nereikėtų lenkti skaitytojo galvos ir kaip kokio šuniūkščio badyti į autoriaus privemtą drumzliną balą.

– Kada jums parūpo žydų likimas?

– Vaikystėje Utenoje, Kauno gatvėje ant laiptelių matydavau sėdinčią seną ir aklą žydę. Ji atrodė kaip mirtis – vieni kaulai ir oda. Ji yra mano knygos pradžia, jos niekados nepamiršau.

Kalbėjo, kad ji išropojo iš tos baisios duobės. Vis bandydavau įsivaizduoti – kaip ji akla ropojo,ėjo? Kažkas juk turėjo ją išsaugoti, paslėpti. Kartą ėjau pro ant laiptų sėdinčią žydę ir, pats nežinodamas kodėl, padėjau saldainį jai ant laiptelio. Saldumynai mums buvo labai retas ir brangus dalykas.

Ilgai po to gėdingai nerimavau – dar koks nors negeras vaikas tokį brangų saldainį pavogs. Grįždamas iš mokyklos pamačiau, kad nebėra saldainio.

– Girdėjau jus sakant, jog nejaučiate kaltės dėl žydų likimo. Manote, kad lietuviai neprivalo prisiimti kaltės už žydų žudynes?

– Visą gyvenimą jaučiu gėlą. Kelis dešimtmečius su mano bičiuliu G.Kanovičiumi kalbėjom išsikalbėjom apie žydų ir lietuvių likimus. Nėra kolektyvinės kaltės. Nedora,nešvanku ją vis suktai bandyti primesti mums, mūsų vaikams ar dar negimusiems vaikaičiams. O budeliai – kas jie bebūtų, naciai ar komunistai – jeigu jie dar iškaršę neišmirė, turi susilaukti teisingo atpildo.

– Knygoje aprašote, kaip lietuviai savinasi žydų baldus. Vadinasi, buvo lietuvių, kurie norėjo pasinaudoti žydų nelaime?

– Taip, ir apie viską reikia atvirai kalbėti. Jautria širdim, nieko neslepiant, negudraujant ir nieko tyčia netirštinant.

– Tačiau jūs rašytojas ir rašėte ne istorinę knygą, o romaną. Dėl to galėjote kartu pasakoti ir apie žydų tragediją, ir apie meilę.

– O koks būtų pasaulis be meilės? Šaltas skriejantis kosmose materijos gabalas. Ir žmogaus gyvenimą turi supti meilės aura.

Kai vyras ir moteris myli vienas kitą, jie turi didelę galimybę apsiginti nuo susvetimėjimo ir vienatvės. Jokio kito būdo nėra išgalvota. Net Adomas ir Ieva ėjo iš rojaus apsikabinę.

– Kai prabilote apie meilę, jūsų akys iškart tokios gyvos ir gražios pasidarė. Meilė jums atrodo pati gyvenimo esmė?

– Ant mano tėvo paminklo Utenoje yra parašyta: „Tikrai laimingas žmogus gali būti tik tikintis ir mylintis“. Meilė be tikėjimo irgi nėra meilė. Nesakau, kaip reikia tikėt. Tačiau reikia tikėt kažkuo aukštesniu negu materija.

– Savo knygą skyrėte amžinatilsį žmonai Lolai. Jūsų herojų meilės santykiai – labai gražūs, Išmokote taip gražiai bendrauti, gyvendamas su savo moterimi?

– Dabar vis prisimenu kokias gražias ir juokingas akimirkas. Štai, būdavo – Lola miega, o aš keliuosi anksti ir važiuoju į kaimą. Iš po antklodės kyšo jos koja. Parašau juokingų raštelių, prikaišau jai tarp kojos pirštų. Žaidimai,visokios mielos smulkmenos, kurias prisimenu, tebešildo. Net kai mylimo žmogaus nebėra, vis tiek gyvenimas kartu dar tęsiasi.

Dabar lyg bijoma šeimos, užtenka laikinų santykių. Gal taip ir patogu?. Naudoja žmonės vienas kitą kaip vienkartinius švirkštus. Gal vyrams kartais trūksta drąsos? Lengviau nuo uolos nušokt, nei įsipareigoti moteriai ir vaikams.

– Pastebite, jog dabar lietuviams vyrams stinga drąsos?

– Pastebiu,kad mokyklose vaikus visko moko. Eina vaikai, nešdamiesi sunkias kuprinės – tiek daug tempia visokių žinių. Tačiau niekas jų nemoko, kaip žmogui būti laimingam, kaip gyventi šeimoje, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvę.

– O jūs sau atsakėte į klausimą, kas yra laimė?

– Laimė – tai vidinė ramybė. Ji turi ir kartėlio skonio – kaip pelynų arbata. Laimė atsiranda iš kūrybos, iš meilės žaidimo.

Reikia būti ramiam. Tada aplink tave susiburs panašūs žmonės. Ir visai nereikės audringai pertvarkyti pasaulio. O mes dažnai iš mandagumo einam ten, kur mus kviečia, nors nesinori eit. Susidedame su blogomis kompanijomis, nes nepatogu atsisakyti. Tačiau jeigu visi eina į bedugnę, kodėl aš turiu ten eit? – Kai kurie politikai ar verslininkai priima sprendimus, kurie nenaudingi valstybei, teisindamiesi, kad taip bus nauda jų šeimai. Kaip žvelgiate tuos, kurie dėl savo šeimos gerovės kenkia valstybei?

– Jeigu šeimoje yra meilė ir sutarimas, nereikia, kad šaldytuvas lūžtų nuo maisto. Vaikui irgi nereikia tiek kompiuterių ir telefonų, geriau jam paskirti daugiau negu septynias minutes dėmesio per dieną – girdėjau, kad tiek laiko su vaikais vidutiniškai bendrauja lietuviai. Atsisėsk ir sek vaikui pasakas, kol jis užmiega. Arba kokius namelius medžiuose statyk.

Darydamas kokį nusikalstamą dalyką ir teisindamasis, kad tai dėl šeimos, tu iš tiesų šeimai kenki. Koks gi tu tėvas ar motina, jei naktį krūpčioji ir visas rūpesčių esi sugraužtas? Kur tada kūryba? Kur prasmė?

– Lietuvoje daug kas burba, kad gyvenimas blogas. Kas skatina jus sakyti, kad Lietuvoje gera gyventi?

– Gal žmonėms trūksta gilesnio dėkingumo jausmo? Esu dėkingas, kad gimiau, kad nenumiriau, kai mažai vilčių buvo išgyventi. Kad gimiau Lietuvoje, o ne kur nors išdžiūvusioje Afrikos dykumoje. Atsuki kraną, geri švarų vandenį ir džiaugiesi – kiek vandens, kokios požeminės upės po mumis teka. Bet galima ir kitaip, irzliai galvoti: „Savivaldybė ir vandens tiekėjai – visi jie vagys“. Bet tokios nuotaikos ir ligas įvaro.

– Bet ir tremtiniai, signatarai irgi sako, kad kitokios Lietuvos tikėjosi.

– Atgimimas buvo kaip pirmoji meilė, kaip tobulas, su įkvėpimu rašomas eilėraštis, kuriame kiekvienas buvome kaip raidė, bent kablelis ar taškelis. Tada atrodė, kad dangus ant žemės buvo nusileidęs. Tačiau dangus negali visąlaik būti taip arti žemės. Žmogus netobulas, dėl ir jo valstybei trūksta tobulumo.

– Jūsų knygos herojus Vladas sako savo mylimajai Mildai, kad jį kankinę saugumiečiai nieko jam negalėjo padaryti. Kai daužydavo ant galvos jam užmautą kibirą, jis savo galvoje „grodavo“ Bethoveno „Elizai“. Ar išties tikite tuo, kad žmogus gali išlaikyti vidinę šviesą net tada, kai jo kūnas luošinamas?

– Manęs dar niekas nekankino, nežinau, kaip pakelčiau fizinį skausmą.

Tačiau visada nuo jaunystės turiu savo muziką, brangiausią melodiją, kurią pats sau sieloje groju, turiu gražių, nesunaikinamų dalykų, kurie mane visados gelbsti. Net kai aplink groja maršus ar pagaliais daužo per užmautą kibirą.

Pamenu, kai tarnavau Sovietų armijoje, buvo užpuolusi depresija. Kartą gulėjau sargyboje, užsiklojęs miline. Staiga į galvą atėjo mintis: „Ką jie man gali padaryti? Daugių daugiausia – užmušt“. Ta patirtis pakeitė gyvenimą – neliko nerimo. O kai nėra nerimo, tada nelieka nuovargio, tada nelieka baimės. Aplinkiniai irgi tą jaučia.

Sielos muzika ir yra tikroji nepriklausomybė. Kai ją girdi, nelieka baimės.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.