T. Venclova apie istorinę praeitį siūlo diskutuoti be tabu

Kovo pradžioje Vilniuje viešėjęs garbus svečias suspėjo aplankyti ir Knygų mugę, ir net paviešėti Kelmėje, kur susitiko su vietos inteligentija. Jis taip pat dalyvavo Rusijos forume.

„Kai žmogui jau beveik 80 metų, tokia įtampa gali būti sunkoka, bet man nėra labai sunki, ačiū Dievui. Pagaliau ir malonu, kad nesi visų užmirštas pensininkas“, – kalbėjo T. Venclova.

Svečias prisipažino į Vilnių atvykstąs ne taip dažnai, kaip norėtų, bet apsilanko čia porą kartų per metus. „Aš visada į Vilnių grįžtu tarsi namo“, – teigė T. Venclova.

Interviu Eltai intelektualas pasidalijo savo mintimis daug diskusijų sukėlusiomis temomis apie sovietmečio rašytojus, tautai nusipelniusių asmenų atminimo įamžinimą bei tautines mažumas, holokausto atminimą, santykius su Rusija ir prezidento rinkimų aktualijas JAV.

– Jeigu sekate Vilniaus aktualijas, matote, kad verda daug diskusijų apie istorinę atmintį, kas turėtų būti ar likti įamžinta. Ieškome vietos paminklui, skirtam Jonui Basanavičiui, aiškinamės, ar turėtų likti paminklas Petrui Cvirkai ten, kur jis yra dabar. Ką apie tai manote?

– Man turbūt nepridera kalbėti apie P.Cvirkos paminklą dėl „interesų konflikto“ – P.Cvirka man yra dėdė (tetos vyras), savaip brangus žmogus. Todėl nebūčiau labai laimingas, jeigu jo paminklas būtų pašalintas.

Tačiau yra ir bendresnis principas, liečiąs ne vien P.Cvirką, bet ir Salomėją Nėrį, ir Julių Janonį, ir kai kuriuos kitus rašytojus (net Vincas Krėvė, kaip dokumentai rodo, kolaboravo su sovietais). Mano požiūriu, paminklų iš viso nereikia šalinti. Nebent tai būtų paminklai tikriems nusikaltėliams, o kultūrininkai tokie nėra. Dažnai sakoma: norvegai K.Hamsunui paminklo neturi. Bet jei turėtų, tikrai nešalintų, paliktų ten, kur jis ir stovėjo, – esu visiškai tuo tikras. Taip daroma civilizuotose šalyse.

Lietuvoje stiprus keršto noras – štai, bolševikai pašalino lietuviškus paminklus, o dabar mes pašalinsime sovietmečio paminklus. Tai tas pats bolševikinis mentalitetas, tik išverstas į priešingą pusę. Man neatrodo, kad tai vaisingas požiūris.

– Apie tai jau ne kartą kalbėjau ir rašiau – būčiau jas palikęs. Grynai sovietiškas paprotys buvo jas automatiškai vadinti „balvonais“. Tos statulos buvo iš esmės neutralios. Ne vienas žurnalistas, pavyzdžiui, Audrius Bačiulis teigė, kad tai ideologinis „nuodas“, nes vaizduoja okupacinės valdžios atramas – sovietinius darbininkus, valstiečius ir studentus.

Pasakyčiau kitaip: tie patys darbininkai, valstiečiai ir studentai, o jeigu ne jie, tai tikrai jų vaikai stovėjo Baltijos kelyje. Darbininkai, valstiečiai ir inteligentai buvo ir liko Lietuvos stuburkaulis. Susovietinti tų trijų grupių nepavyko, o tai labai gerai parodė Sąjūdis. Ir iš statulų veidų ar pozų tikrai nebuvo matyti, kad jos būtinai remia sovietų valdžią.

Vienintelė grupė, kuri galėjo kelti abejonių, buvo kariai. Tačiau daugelyje Europos valstybių tokių karių statulos stovi. Tai irgi yra istorijos paminklas. Stovi, pavyzdžiui, Vokietijoje, nes tie kariai ne tik prievartavo vokietes ir nešė komunistinę tvarką, bet ir sunaikino Hitlerį, kurį sunaikinti reikėjo. Simboliai, kurie yra įstatymo uždrausti, turėjo būti pašalinti, bet aš būčiau tas statulas palikęs.

Visa ta isteriška kampanija man priminė rusišką anekdotą: „Niekšai fašistai sunaikino mūsų Smolenską, tai mes jiems atsilyginsime – sunaikinsime Voronežą“. Niekšai bolševikai sunaikino Zikaro kūrinius, tai mes sunaikinsime Mikėno ir Pundziaus kūrinius. Statulos buvo pašalintos, bet dar ir dabar balsuočiau už jų sugrąžinimą.

– Mes taip pat bandome permąstyti savo santykį su sovietmečio rašytojais. Gal girdėjote diskusiją apie poetą Justiną Marcinkevičių ir kaip filosofei Nerijai Putinaitei nebuvo įteikta Patriotų premija? Daliai žmonių tokie rašytojai yra tautos dainiai ir laisvės dvasios kėlėjai, o štai kiti sako, kad jie buvo prisitaikę prie režimo. Kaip šioje keblioje situacijoje sugebėti atsirinkti?

– Man atrodo, kiekvieną žymų rašytoją reikia atsiminti ir su jo dorybėmis, ir su klaidomis bei nesimpatiškais epizodais. Nereikia iš nieko daryti „šventosios karvės“ – neginčijamos ir neliečiamos vertybės, tautinės šventenybės, kone Jėzaus Kristaus. Tai rašytojui tik kenkia ir galiausiai tik gadina, o ne kelia jo reputaciją.

Ir Vinco Krėvės, ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Salomėjos Nėries, ir Petro Cvirkos, ir Justino Marcinkevičiaus biografijose yra nesmagių kolaborantiškų epizodų. Ką besakytum, Just.Marcinkevičius pradėjo nuo eilučių „Draugo lūpom partija byloja /- kaip, sūnau, ar viską padarei?“ Na, kai ką jis padarė, nors gal ir ne viską.

Bandymai žūtbūt ginti jo reputaciją yra neproduktyvūs – dėl to susidomėjimas N.Putinaitės knyga tik auga, ir vis daugiau žmonių apie Just.Marcinkevičiaus kultą susimąsto: kiek jis pelnytas, ar kartais nėra išpūstas?

– Tačiau žmonėms kyla klausimas, kaip tokius asmenis dabar vertinti, ar jie yra mūsų tautos didvyriai?

-Man atrodo, kad tautos didvyrio kultas iš viso yra tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tas vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.

Just. Marcinkevičius yra reikšminga figūra, ypač sociologiškai, ir jo gyvenimas bei kūryba daug pasako apie sovietmetį. Todėl N.Putinaitės ar, sakysime, Nerijaus Šepečio tyrimai yra įdomūs ir , manau, vertingi. O kiek rašytojas išliks žmonių atmintyje, lemia ne jo klaidos (antra vertus, ne jo tautinės ar kitokios dorybės), bet vienintelis veiksnys – ar jis gerai rašė. O tatai paaiškėja po daugelio dešimtmečių, nes amžininkų žvilgsnis paprastai būna šališkas.

-Dar viena tema, kuri yra skaudi mūsų tautinei atminčiai, ir apie kurią mes bandome diskutuoti, – tai Holokausto tema. Ją savaip gvildena Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Ar žmones, kurie dalyvavo holokauste, sąžininga vadinti mūsiškiais, ir kiek mes atviri šitai temai?

-Rūta Vanagaitė yra pasakiusi labai gilų sakinį: mūsiškiai yra ir tie, kurie žuvo, ir tie, kurie žudė. Ir vieni, ir kiti buvo Lietuvos piliečiai, ir vieni, ir kiti priklausė Lietuvos tautai, taip pat tie, kurie nebuvo etniniai lietuviai. Be to, tarp žudikų buvo irgi ne tik etninių lietuvių, buvo vienas kitas rusas, baltarusis, gal lenkas.

Gaila tik, kad Lietuvoje nuolat grįžta amnezija. Apie tą problemą buvo kalbėta jau prieš keliasdešimt metų. Praeina dešimtmetis, užauga nauja karta – vėl reikia kalbėti, dar po dešimties metų – vėl, ir taip toliau. Tas pats, beje, su Just. Marcinkevičiumi. Kas dešimt metų jo problema iškyla, tarsi ji anksčiau nebūtų buvusi aptarta, ir nebūtų prieita prie tam tikrų išvadų.

Dabar R.Vanagaitė kelia žydšaudžių temą aštriau negu bet kada, ir gerai daro. Pasigirsta nuomonių, kad jai rūpinti savireklama. Net jeigu taip ir būtų – o, manau, taip nėra – tai vadinamasis „argumentum ad hominem“. Jis neturi jokios reikšmės, jei pati knyga teisinga. Manau, ta knyga, jeigu ją rimtai perskaitysi ir suprasi, padarys tautą sąmoningesnę – tai yra pakels tautinę savigarbą.

Dažnai sakoma: aš nesu atsakingas ir nesijaučiu kaltas už tuos žmones – nei aš šaudžiau, nei mano giminės šaudė. Į tai tegaliu pasakyti: jeigu tu žydšaudžius ir jų įkvėpėjus smerki be jokių „bet, jei, galbūt“, tada tu, žinoma, nesi kaltas. Bet jeigu bandai rasti argumentų jiems nors truputėlį pateisinti, nors trupučiuką išteisinti – tada dalijiesi su jais kaltę.

Argumentai yra įvairūs. Pavyzdžiui, toks: o ką žydai daro su palestiniečiais? Čia visiškai nepalyginami dalykai. Niekas Izraelyje palestiniečių nestato šimtais ir tūkstančiais prie duobių ir nešaudo moterims ir vaikams į pakaušį. Vyksta karas, gali būti su juo susijusių piktnaudžiavimų ir net nusikaltimų, bet tai visiškai nėra tapatu.

Kitas, jau kiek nublankęs argumentas – žydai mus vežė, trėmė, jie mus įskundinėjo. Istorikai parodė, kad tarp tremtinių žydų procentas buvo netgi kiek didesnis negu jų procentas Lietuvos visuomenėje, o tarp tų, kurie trėmė ir įskundinėjo, etninių lietuvių buvo daugybė. Labai dažnai įskundinėjo kaimynas, kad pasisavintų turtą, arba kokiu kitu pagrindu. Beje, tremtis nėra visai tas pat, kas šaudymas prie duobių, nors, be jokios abejonės, tai irgi baisus ir nepateisinamas nusikaltimas.

Rainių miškelio budeliai buvo beveik vien etniniai lietuviai, bet vadinamieji lietuvių aktyvistai žudynėmis nedelsdami apkaltino žydus – ir sunaikino jų daug daugiau, negu Rainių miškelyje krito aukų.

Taigi visi šitie argumentai – tiksliau, pseudoargumentai – įsižiūrėjus subyra kaip kortų nameliai. Subyra ir Laikinosios vyriausybės teisinimai. Seniai laikas prisipažinti, kad nieko čia nepateisinsi: ta vyriausybė ir jos šalininkai nėra tautos didvyriai – čia irgi nepridera jokie „bet, jei, galbūt“.

-Grįžkime prie mūsų visuomenės, kuri nėra vienalytė. Ankstesniuose interviu esate nemažai kalbėjęs apie tai, kad mums sunku priimti savo tautines mažumas. Kai manote, ar tas tautinių mažumų atskirties klausimas nėra ir tam tikra grėsmė dabartinėje geopolitinėje situacijoje? Kodėl mums niekaip nepavyksta išspręsti šios problemos?

-Tik tamsuolis gali vertinti žmones pagal jų kilmę. Vertinti žmones reikia pagal jų veiklą. Sakysime, Lietuvoje yra etninių rusų. Kadangi dabar mūsų santykiai su Rusija yra įtempti – ir ne dėl Lietuvos, o dėl Rusijos kaltės – etninis rusas daugeliui atrodo „a priori“ įtartinas. Apie tai neseniai parašė Andrius Užkalnis „Delfi“ portale, ir aš šiuo atveju su juo sutinku, nors pastaruoju metu jis rašo ir dalykų, su kuriais negaliu sutikti.

Be jokios abejonės, didžioji dauguma Lietuvos etninių rusų yra sutapę su Lietuvos visuomene ir yra Lietuvos patriotai. Taip pat yra galybė etninių lietuvių, kurie lengvai kapituliuotų prieš V.Putiną ir prireikus netgi jį palaikytų. Jokiu būdu negalima vertinti žmonių pagal jų etninę kilmę, tai yra fašistinė, netgi nacistinė procedūra.

Lygiai tas pat – vertinti žmones pagal socialinę kilmę, kaip darė sovietai: pavyzdžiui, jei esi pasiturinčių valstiečių, vadinamųjų „buožių“ sūnus – baigta, tu ne mūsiškis, nes obuolys nuo obels netoli tekrenta. Dabar, beje, tą patį dažnas sako apie komunistų palikuonis. Tautinė ir socialinė kilmė šiais atvejais neturi jokios reikšmės. Reikšmę turi žmogaus pažiūros ir veikla.

-Bet gal tai yra susiję su kalbos dalykais? Labai dažnai kalbantis girdi argumentą, kad „štai jie niekaip neišmoksta lietuvių kalbos“, ir tai jau kuria tam tikrą skirtį.

-Man rodos, tai tiesiog neteisybė. Visi Lietuvos rusai ir Lietuvos lenkai, kuriuos aš pažįstu, kalba lietuviškai, ir visai neblogai. Jeigu koks senukas neišmoksta, ką padarysi – ta problema išnyksta, kai keičiasi kartos.

Perdėtas valstybinės kalbos kultas gimdo klaidingus politinius sprendimus. Manau, kad nereikėtų ir iš kalbos daryti „šventosios karvės“, kaip nereikėtų jos daryti iš žymių rašytojų arba tautos didvyrių.

-Kalbant apie kalbos dalykus – diskusija dėl „W“ yra labai sena. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?

-Ne kartą sakiau ir rašiau, kad laikau tai kvailu užsispyrimu, ir seniai laikas būtų tą klausimą išspręsti. Beje, lenkišką raidyną vartojo pirmasis lietuviškas laikraštis „Auszra“. Svetimų raidžių vartojimas nė kiek jam nesukliudė atgaivinti lietuvių tautos.

-Jūs esate nemažai kritikavęs lietuvių mąstymą ir konformizmą. Kai vis sugrįžtate į Lietuvą, ar jaučiate pokyčius?

-Jaunojoje kartoje jaučiu – bent tuose sluoksniuose, su kuriais bendrauju, dažniausiai jokių ginčų man nekyla. Ginčai atsiranda su labiau anachronistine lietuvių visuomenės dalimi, kurios amžius greičiausiai jau nebėra ilgas. Apie juos galiu spręsti tik iš pasisakymų straipsniuose, interneto portaluose, kartais viešose kalbose. Tokių žmonių, be abejo, yra, bet nemanau, kad jie būtų lemiama visuomenės dalis, o publicisto pareiga savo visuomenę kritikuoti, ne pataikauti jai ar girti ją.

Beje, čia galima užsiminti, kad klaidingai vartojamas posakis „tautos sąžinė“. Sąžinė yra, kai susigriebi ir sakai: oho, čia aš kažką negerai padariau. Taigi tautos sąžinė atsiranda tuomet, kai tauta savo piliečių lūpomis sako: čia aš neteisi. Jeigu žmogus tiktai giria tautą, jai pataikauja, prisiekinėja jai meilę, vadina ją nekalta ir visų nuskriausta, tai jokia jis tautos sąžinė.

-Sakėte, kad skaitote A. Užkalnio tekstus. Jis irgi yra didelis kritikas.

-Skaitau susidomėjęs A.Užkalnį jau ne pirmi metai. Esu su juo ir kalbėjęsis per radiją ne taip seniai, ir mūsų santykiai yra visiškai normalūs. Nors su kai kuriomis jo nuomonėmis, reiškiamomis labai nesantūriu stiliumi, negaliu sutikti. Pavyzdžiui, prieš porą dienų pasirodė jo pasisakymas, kad reikia panaikinti Kovo 8-ąją, Moters dieną, nes tai esąs sovietmečio palikimas.

Pirmiausia, jis klysta – tai nėra sovietmečio palikimas. Ir ne komunistė Klara Zetkin pirmoji pasiūlė Moters dieną (o jei taip ir būtų, tai vis vien – „argumentum ad hominem“). Tikrai Moters dienos šaknys yra šiek tiek socialistinės, bet socializmas ar socialdemokratija nėra savaime neigiamas dalykas. Neigiamas dalykas yra jų išsigimę variantai, tokie kaip komunizmas.

Moters dienos, Kovo 8 -osios, panaikinti tikrai nereikėtų. Reikėtų tik, kad tai būtų ne vienintelė diena metuose, o kad visos kalendoriaus dienos būtų moters dienos. Bet, žinoma, ta diena tinka, kaip kažkas teisingai pasakė, moterims priminti kai kuriuos savo teisių suvaržymus, kurie dar egzistuoja Lietuvoje. Jeigu apie tai bus primenama, tie klausimai bus palaipsniui sprendžiami.

-Gal dėl tos natūralios alergijos sovietmečiui mums sunku apskritai priimti kairuoliškumą?

-Manau, kad ta alergija yra dažnai perdėta, ir ypač alergiški yra žmonės, kurie sovietmečiu laikėsi toli gražu ne idealiai moralios laikysenos. Žmogus, kuris yra alergiškas sovietmečiui, kažkuria prasme dar gyvena sovietmetyje. Kuris jau paliko sovietmetį už nugaros, tas perdėtai alergiškas nebus.

-Dalyvavote Rusijos forume, ten daug kalbėta apie tai, kiek įmanomi demokratijos procesai toje šalyje, kaip mums gyventi dabartiniame geopolitiniame kontekste. Ką manote apie tai?

-Pakartosiu, ką sakiau Rusijos forume. Netikiu nei vienos tautos įgimtais imperialistiniais bruožais – nei rusų, nei kinų, nei arabų, nei vokiečių arba anglų, nors vokiečiai ir anglai savo metu buvo imperialistai ir gana bjaurūs imperialistai. Bet tai pasikeitė, dabar Vokietijos niekas pernelyg nebijo, Anglijos juo labiau.

Tas pats anksčiau ar vėliau įvyks ir Rusijai, bet tas procesas vyksta sunkiai, žymiai lėčiau negu norėtųsi. Kad jį pagreitintume, turime bendrauti su Rusijos demokratais, juos remti moraliai ir ne tik moraliai, reikšti jiems pasitikėjimą – ir anksčiau ar vėliau jie savo pasieks. Kaip kadaise savo padarė, kai griuvo sovietų valdžia. Tada Rusijos demokratai suvaidino nemažą vaidmenį.

Atsimenu, tada visi sakydavo: Lietuva jokiu būdu neišsivaduos iš sovietijos glėbio, rusai neleis. O kai vadavomės, paaiškėjo, kad šimtatūkstantinės rusų demonstracijos Maskvoje, taip pat ir Peterburge mus remia, o likusi rusų tautos dalis išlaiko, sakyčiau, bičiulišką neutralumą.

Nebent pučininkai, kurie kovojo ir prieš Gorbačiovą su Jelcinu – tie nebuvo neutralūs ir nenorėjo mūsų paleisti iš savo glėbio. Bet, pirmiausia, ne visi jie buvo rusai (ten buvo net ir latvis, kuris, kiek atsimenu, nusižudė po pučo), o, antra, tai buvo nežymi mažuma, kuri labai greitai pralaimėjo.

-Yra pesimistiškų analitikų, kurie sako, kad liberali demokratija, kaip Vakaruose, Rusijoje apskritai nėra įmanoma.

-Aš tokiomis prielaidomis netikiu. Taip pat sakoma, kad demokratija neįmanoma Kinijoje, islamo kraštuose. Manau, kad visur įmanoma ir visos tautos sielos gilumoje to pageidauja, bet dėl vienų ar kitų istorinių priežasčių kartais tai vyksta sunkiai ir lėtai. Net žymiai lėčiau ir sunkiau nei Rusijoje tai vyksta arabų kraštuose. Bet netikiu, kad ir arabai yra pasmerkti likti tokioje situacijoje, kokioje yra dabar.

-Liberalios jėgos Rusijoje yra labai fragmentuotos. Ar manote, kad jos galėtų konsoliduotis?

-Kai vyksta rimta kova, paprastai konsoliduojamasi. Sakykime, kai vyko kova už Lietuvos nepriklausomybę, konsolidavosi ir Lietuvos liberalai, ir Lietuvos etnocentristai – ir kairieji, ir dešinieji. O kada išsivadavome, kairieji nuėjo savo keliu, o dešinieji – savu. Prasidėjo kovos dėl valdžios, aiškinimasis, kas labiau nusipelnė, kas visai nenusipelnė, kas vadino trispalvę skuduru, o kas to nedarė. Prasidėjo sąskaitų suvedinėjimas. Bet jau tada, kai buvome išsivadavę.

Kol neišsivadavome, manau, skirtingos jėgos ėjo ranka rankon, vieni turėjo vienokią taktiką, kiti kiek kitokią, bet tai buvo taktiniai skirtumai, strateginis tikslas buvo vienas. Rusijoje irgi buvo panašiai. Sacharovas ir Solženycinas buvo visiškai priešingų pažiūrų žmonės, bet jie darė vieną ir tą patį darbą ir sugriovė sovietų valdžią.

O dabartinėje Rusijoje Sacharovo sekėjai varo viena linija, Solženycino – visai kita, ir reikia pasakyti, kad dabar, ko gero, daugelis iš jų palaiko Putiną, Rusijos imperialistinius siekius. Bet tie dalykai vėl gali pasikeisti. Niekas nėra nustatyta vieną kartą ir visam laikui.

-Ar manote, kad mes iš tikrųjų suprantame Rusiją?

-Gyvenau Rusijoje aštuonerius metus ir tą šalį pažįstu daugmaž iš vidaus, bet aš jos irgi kaip reikiant nesuprantu. Tuo labiau tas, kas Rusijoje negyveno, šiais laikais kartais ir rusų kalbos nemoka ir rusų rašytojų nėra skaitęs, rusų teatro nėra matęs, tas supranta blogiau, ir niekada kaip reikiant nesupras. Užteks, jei patys rusai save supras, o aš manau, kad jie anksčiau ar vėliau tai padarys.

-Esu ėmusi interviu iš „Freedom House“ vadovo, jis sakė, kad Vakarai yra vienas žingsnis nuo santykių su Rusija naujo perkrovimo.

-Yra labai gerų ekspertų, kurie viską ar beveik viską supranta, bet ne visada būna jų viršus. Keičiantis padėčiai, tų ekspertų nuomonė gali paimti viršų, bet dažniausiai Vakarai šiek tiek atsilieka, nors nereikia dėl to aimanuoti ir įžvelgti katastrofos.

Perprasti bet kurią šalį, taip pat ir Lietuvą, Ameriką, dažniausiai negali net ten gyvendamas, nes kiekviena šalis yra itin sudėtinga. Aš savo metu rašiau iš Amerikos tokius laiškus į Lietuvą savo bendraminčiams: jeigu nori suprasti Ameriką, turi suprasti, kad viskas, ką tu skaitei ar girdėjai bet kada ir bet kur apie Ameriką, yra teisybė, net ir tai, ką skaitei „Pravdoje“ arba lietuviškoje „Tiesoje“.

Juodaodžius linčiuoja? Pasitaiko. Juodaodžiai diskriminuojami? Taip, bet juodaodis šiandien yra Amerikos prezidentas. Yra juodaodžių muzikų, aktorių, sportininkų, karo vadų, kurie Amerikoje nepaprastai gerbiami.

Ar yra Amerikoje benamių, kurie gyventų po tiltais? Yra. Ar Amerikoje žmonės turi tokius gyvenimo standartus, kurių visas pasaulis pavydi? Ir tai yra teisybė. Apie Ameriką nieko negalima išgalvoti. Bet kokia faktų konfigūracija kur nors Amerikoje egzistuoja. Panašiai yra ir su Rusija, ir su kiekviena didele šalimi. Panašiai yra net ir su Lietuva.

-Iš tiesų mums sunku suprasti ir Ameriką, ypač dabar, kai iškilo Donaldo Trumpo fenomenas, kuris visiems atrodė kaip politinis anekdotas, o dabar jau keliami klausimai, ar nevertėtų pradėti jaudintis.

-Aš už jį tikrai nebalsuosiu, net jeigu jis taps kandidatu, o tai dar irgi nėra garantuota. Bet net jei jis virstų prezidentu, tai nebūtų absoliuti katastrofa, nors žmogus, atvirai pasakius, apykvailis.

Amerika turi puikiai veikiančią sistemą, apribojančią prezidento galias. Jeigu net išrenkamas labai blogas prezidentas, jis dar negali pražudyti šalies. Net jeigu Amerika išrinktų ką nors panašų į Hitlerį, Amerikos sistema jį pristabdytų, kad jis nepridarytų didelių nelaimių.

Amerika yra šiek tiek panaši į lėktuvą, kur ne taip svarbu, kas yra pilotas. Jeigu pilotas užmiega arba padaro klaidą, autopilotas ją ištaiso. Todėl manęs Trumpas pernelyg negąsdina.