Kaunietis Gediminas Jančauskas su žmona ir dukra prieš gerus 3 dešimtmečius iš Kauno persikraustė gyventi į Joniškio rajoną. Miestiečius į kaimą viliojo galimybė gauti būstą ir darbą.
„Kolūkyje gavau vairuoti naują autobusą, įsikūrėme pačių išsirinktame bute daugiabutyje“, – šviesų savo šeimos gyvenimo periodą prisiminė tuomet vairuotoju dirbęs Gediminas. Šeimos idilė netrukus turėjo tapti tiesiog pilnatve – Gedimino žmona laukėsi dar vieno kūdikio.
„Avarija Černobylyje jau buvo įvykusi prieš keletą mėnesių. Tačiau apie ją žinojome nedaug. Tik žmona su kitomis vaikų besilaukiančiomis bendradarbėmis kartais nuogąstaudamos pakalbėdavo: ar viskas bus gerai. Lietuvą pasiekė gandai, kad po Černobylio avarijos Lenkijoje masiškai daromi abortai“, – pasakojo Gediminas.
Artėjant žmonos gimdymui Gediminas kolūkio pirmininko paprašė atostogų. Jų negavęs, pasiskundė prokuratūrai. Dabar Gediminui atrodo, kad šiuo poelgiu jis tarsi „nusipirko“ bilietą į Černobylį.
Tarp keturių kolūkio vyrų, po keleto mėnesių pakviestų į vadinamuosius karinius mokymus, atsidūrė būtent jis. Nors niekas nesakė, visi žinojo, kad renkami vyrai Černobyliui.
„Tikrai nepaims, ką tik gimė antroji dukra, skrandis – nesveikas“, – pliusus savo naudai mintyse tada dėliojo Gediminas ir jautėsi gana ramus.
1987 m. kovo 9 d. vakarą išvažiuodamas į karinį komisariatą Joniškyje Gediminas liepė žmonai užsirakinti duris ir eiti miegoti, grįžęs jis pabelsiąs į langą. Žmona, sako, šio beldimo nesąmoningai laukė ne tik tą, bet ir daugybę kitų naktų. Veltui.
24 –metis Gediminas, vienintelis iš tų keturių kolūkio vyrų, buvo išsiųstas į Černobylį. „Aiškinau karininkui Joniškyje: turiu du mažus vaikus, jūs negalite manęs paimti (iš tiesų tada buvo tokie įstatymai). Tačiau šis atšovė: vis vien tave imame, gautas užsakymas surinkti būtent tavo karinės specialybės -minininkų atstovus. Bet tu nesijaudink, geriau važiuoti dabar, kol ten dar sniegas ir radiacija mažesnė“, – sovietų karininko cinizmą, sumišusį su tariamu nuoširdumu, atpasakojo vyras.
„Į Ukrainą mūsų lietuvių grupė keliavo padalinta. Iš pradžių nesupratau, kodėl. Paskui paaiškėjo, kad atskirtieji buvo karininkai, šį laipsnį gavę studijų aukštosiose mokyklose metu. Todėl jiems privalu buvo keliauti geresnėmis sąlygomis: vagono kupė“, – prisiminė Gediminas. Ir nesvarbu, kad kelionės tikslas – tas pats, ir nesvarbu, kad jį pasiekus, distancija tarp eilinių ir karininkų neegzistavo. Nebent pastarieji būtų kadriniai.
Karinis dalinys netoli Novaja Rača kaimelio Ukrainos šiaurėje. Aikštė, aplink ją – sandėliai, dirbtuvės, medicinos stotis, štabas, palapinės, kuriose gyveno kariai ir nekadriniai karininkai, kavinė „Pribaltika“ ir klubas. Pastarasis, įrengtas arkiniame sandėlyje, buvo vienas geriausių „pastatų komplekso“ statinių. Būtent jame vykdavo atvežtų naujokų skirstymas į kuopas.
Tik vėliau Gediminui tapo aišku, kodėl tada į „naujokų turgų“ subėgo tiek „senių“ lietuvių: jie sau ieškojo pamainos. „Kol nerasi sau pamainos, kol jos neapmokysi, tavęs neišleis namo, nors jau būsi surinkęs savo „dozę“, – gyvenimo pavojingos zonos pašonėje taisykles dėstė vyras.
„Kas nors mokate fotografuoti?“, – kažkieno ištartas klausimas atrodė keistai tarp balsų, kviečiančių atsiliepti vairuotojus, mechanikus. „Mokykliniais metais turėjau gerą fotoaparatą, daug fotografuodavau, su klasės draugu buvome tarsi klasės fotometraštininkai. Tad, kiek patylėjęs, atsiliepiau: aš moku“, – pasakojo Gediminas. Taip leitenantas iš Kauno, irgi vardu Gediminas, savo bendravardžiui po truputį perdavė gerokai gyvenimą kariniame dalinyje palengvinantį „amatą“.
Oficialaus fotografo dalinyje nebuvo. Tad ir Gediminas, išsiųstas į Ukrainą kaip minininkas, tapo gaisrininkų kuopos vairuotoju, nors niekada už vairo taip ir nesėdo. Gauta kareiviška eilutė Gediminui pasirodė keista: gelsvos spalvos, kietoki rūbai. Kalbėta, kad medžiaga, iš kurios pasiūti drabužiai, išmirkyta specialiame švino tirpale. „Nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų“, – teisingumo dėlei pridūrė Gediminas.
Černobylio atominės elektrinės avarijos zona buvo apjuosta 30 kilometrų spinduliu ėjusia tvora, o ant kelio stovėjo saugomas kontrolės punktas. Viduje, 10 kilometrų spinduliu nuo elektrinės, ėjo antroji apsaugos zona. Jos viduryje plytėjo pavojingiausia zona – Pripetės miestelis, į kurį buvo patenkama per dar vieną kontrolės punktą.
Gediminas įsiminė geležies skonį, burnoje vis stiprėjantį artėjant prie labiausiai užkrėstos zonos, ir galvoje jaučiamą spaudimą. Šie pojūčiai, ypač ryškūs pirmosios išvykos į Pripetę metu, įsirėžė atmintin visam gyvenimui.
Gediminui su kitais gaisrininkų kuopos kariais teko kasti radiacijos prisodrintą sniegą nuo „Jupiterio“ gamyklos Pripetėje stogo. Kad tirpdamas kartu su savimi į upes nenusineštų radiacija užteršto grunto, jis nuo stogo buvo verčiamas žemyn, čia kraunamas į sunkvežimius ir išvežamas.
Atlikę darbą vyrai, laukdami, kol atvažiuos jų paimti (tvarka griežta – pamaina – keturios valandos) vaikščiojo po mirtinoje tyloje skendintį tuščią miestelį, kurio namai atrodė tebegyvenami. Ant langų tebekabėjo užuolaidos, ant palangių tebestovėjo vazos, gėlės, buteliai, stiklainiai ar vaikų žaislai. Užsuko į gamyklos kavinę, kurios pagalbinėse patalpose tebestovėjo išrikiuoti sulčių stiklainiai.
„Labai norėjosi gerti. Žiūrime, obuolių sultys. Gersiu. Ne. Gersiu. Visgi ne, baisu“, – tuo metu apėmusias dvejones prisiminė Gediminas. Jis taip tada ir nepalietė nežinia kokią papildomą radiacijos dozę žadančio sulčių stiklainio.
Kodėl baigusius paskirtą darbą vyrus, saugant jų sveikatą, tuoj pat neišveždavo iš „zonos“? Galbūt valymo darbams buvo vadovaujama chaotiškai, ir ar išvis jie turėjo prasmę?
„Sovietų valdžia manė, kad Černobylio avarijos vietą galima išvalyti nuo radiacijos. Po atominės bombos sprogimo virš Hirosimos ir Nagasakio, jau po trijų dienų nebebuvo pavojingos radiacijos. Manyta, kad čia irgi pavyks išvalyti. Tačiau branduolinė energetika per tą laiką buvo gerokai pažengusi į priekį ir po avarijos Černobylio AE pasklidusi radiacija buvo „labai nešvari“ – t.y. pilna papildomų medžiagų“, – aiškino Gediminas.
Jis pritarė, kad sniego nuo stogų kasimas – ne gaisrininkų ir ne vairuotojų darbas. Bet tam tikra prasme vyrai verždavosi į „zoną“ – sutikdavo atlikti bet kokius darbus. Nes žinojo – surinksi nustatytą radiacijos normą – ir važiuosi namo. 20 rentgenų – tokia buvo laisvės kaina. Tačiau individualių radiacijos matuoklių-kaupiklių, fiksuojančių visą organizme susikaupusią radiaciją, niekas iš gaisrininkų kuopos neturėjo. Radiacijos dozės buvo skaičiuojamos iš akies.
„Viena pamaina prie reaktoriaus, vadinamojoje pirmojoje zonoje – rodos, 1, antrojoje – 0,6, o trečiojoje – 0,3 rentgeno“, – liudijo Gediminas. Po darbo pamainos „zonoje“ Gediminas po truputėlį perimdavo iš savo bendravardžio kauniečio neoficialias kuopos fotografo pareigas. Jos suteikdavo tam tikrą laisvę: su „zampolito“ (sovietų armijoje buvo specialūs pareigūnai, atsakingi už ideologinę karių priežiūrą) žinia galima buvo laisvalaikį leisti nekontroliuojamam – netūnoti kaip visiems palapinėje.
Tačiau tai nelabai patiko tiesioginiam Gedimino vadovui – Gaisrininkų tarnybos viršininkui. Šis keistoko būdo vyresnysis leitenantas (pašnibždom kalbėta, kad jis buvo kontūzytas Afganistane) sugalvojo Gediminui ir dar vienam lietuviui „bausmę“ – nuvykti į radioaktyvių atliekų kapinyną ir iš ten stovinčio gaisrininkų automobilio nuimti siurblį, kurio esą reikia vienai sugedusiai kuopos gaisrinei.
„Ačiū Dievui ir šį kapinyną saugojusiems kareiviams, kad jie mūsų trijulę išvijo. Man net baisu įsivaizduoti, kiek mes ten būtume „prisigaudę“ radiacijos! Juk ten stovėjo gaisrinės, gesinusios gaisrą atominiame reaktoriuje“, – Gedimino pasakojimas tarsi iliustruoja sovietų armijos vadų intelekto (ar sveikatos būklės) lygį.
Gediminas nesigaili, kad pirmąjį mėnesį dirbo gaisrininkų kuopoje ir tik paskui, bendravardžiui kauniečiui išvykus, tapo fotografu. „Vyrai būtų kreivai žiūrėję – aha, nori išsisukti nuo radiacijos. Nors iš tiesų fotografo darbas buvo dar pavojingesnis. Kariai atvyksta į „zoną“, atbūna pamainą ir išvyksta, o fotografas čia užtrukdavo ilgiau“, – aiškino Gediminas.
Jo, kaip fotografo, užduotis buvo parengti dirbančių žmonių nuotraukų serijas vietiniam sienlaikraščiui. Fotografas taip pat turėdavo tenkinti ir karininkų įgeidžius.
„Išvykdami namo karininkai norėdavo parsivežti „trofėjų“ – savo portretų, padarytų įvairiose Pripetės – tikrai gražaus miestelio – vietose“, – pasakojo Gediminas. Jis turėdavo klusniai ir ilgai sekioti paskui įsijautusį „atominės fotosesijos“ dalyvį. Iš Gedimino pasakojimo darosi aišku, kad jokie rentgenai karininkams tuo metu nebuvo svarbūs.
Vienas įtakingas karininkas, personalo skyriaus viršininkas, įsigeidė įsiamžinti prie pačios atominės elektrinės, tebespjaudžiusios mirtinas radiacijos dozes. Kažkur trumpam išvykdamas Gediminui „kilniaširdiškai“ pažadėjo: „Nuvažiuosim į elektrinę, prie reaktoriaus, o paskui sutvarkysim tavo dokumentus“.
Tada lietuvis jau buvo oficialiai surinkęs savąją 20 rentgenų dozę ir parašęs prašymą-raportą leisti namo, tačiau gavęs neigiamą atsakymą. „Reikia čia man tos tavo kelionės“, – mintyse nusikeikė Gediminas.
Po gegužės pirmosios – oficialios Sovietų Sąjungoje darbo žmonių šventės – „zampolitas“ sunkiai vadavosi nuo pagirių. Be to, išvakarėse jis buvo nuvykęs atsiimti atlygio už dalinio muzikantų „darbą“ – grojimą vietinių vestuvėse. Pas lietuvį atbėgo karininko adjutantas: „Gediminai, juk tu nori namo? Greitai rašyk prašymą-raportą ir gauk spirito. Gali?“
Gediminas nedelsdamas nuskuodė pas tautietį, dirbusį medicinos punkte, gavo reikalaujamų „vaistų“, o mainais gavo „zampolito“ parašą ant namo leidžiančio įsakymo.
„Man, aišku, pasisekė, nes buvau fotografas – kartu su siuvėjais, virėjais ir pirtininkais – labiausiai kariniame dalinyje gerbiamos profesijos atstovas“, – šyptelėjo Gediminas, tuo lyg patvirtindamas, kad uždaroje bendruomenėje vykdavo tam tikri prekybiniai mainai.
Vyras skubėjo namo, kol iš kelionės dar negrįžo personalo skyriaus viršininkas, svajojęs įsiamžinti prie avariją patyrusio reaktoriaus. Laimei, fotografo darbui Gediminas jau buvo radęs kitą lietuvį.
„Tada lietuvis lietuviui priešu dar nebuvo. Atvirkščiai, stengėmės savo tautiečius įtaisyti kuo šilčiau“, – savo karinio fotografo karjeros pabaigą prisiminė Gediminas ir papasakojo dar vieną linksmą, tautiečių vienybę Černobylyje pademonstravusį, įvykį.
Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato superfinalo rungtynių seriją tais metais žaidė „Žalgirio“ ir CSKA komandos. Laimėti prieš Centrinio armijos sporto klubo komandą, kurios treneriai galėjo iš visų pavaldžių respublikų atsirinkti talentingiausius krepšininkus, lietuviams būdavo daugiau nei sportinis azartas.
Sovietmečiu krepšinis buvo vienas nebylaus pasipriešinimo okupantams simbolių. Stebint per televiziją transliuojamas finalines rungtynes net tolimajame Černobylyje užvirė tokios pat karštos aistros kaip Lietuvoje. Vadinamajame klube ant scenos buvo pastatytas televizorius, ilgai lakstoma po sceną, kol rasta vieta, iš kurios geriausiai buvo priimamas antrosios Centrinės programos signalas. Varžybas stebėjo ne tik lietuviai, bet ir etatiniai karininkai rusai.
Antrosiose serijos rungtynėse buvo momentas, kai „Žalgiris“ nuo priešininkų atsilikinėjo bene dvidešimčia taškų. Karininkai džiūgavo: sutvarkys jus. Tačiau tada prasidėjo istorinis „Sabonio šou“ ir persvara sutirpo. Tai pamatę, karininkai tyliai dingo iš salės. Lygiai taip jie dingo iš klubo ir pasibaigus trečiosioms, lemiamosioms varžyboms, kurias laimėjo „Žalgiris“.
„Šias rungtynes stebėjęs dar gausesnis lietuvių būrys ilgokai vaikščiojo iškėlę galvas“, – prisiminė Gediminas. Atrodo, ten, Černobylyje, pergalės džiaugsmas buvo dar didesnis ir svarbesnis nei Lietuvoje.
„Kai grįžau namo, Lietuvoje jau buvo karšta“, – apie savo gyvenimo etapą „po Černobylio“ ėmė pasakoti Gediminas. Susitikimo džiaugsmą su namiškiais, giminaičiais, draugais netrukus pakeitė vis dažnesnis nerimas dėl sveikatos.
„Kamavo ūmūs galvos diegliai, tapau dirglus, užsiplieskiantis lyg degtukas, – neslėpė vyras ir nejučiom perėjo prie daugiskaitos. – Laikas, praleistas Černobylyje, atsiliepė praktiškai visų ten buvusiųjų sveikatai. Dar būnant ten į galvas įkalė, kad pirmojo sveikatos pablogėjimo reikia laukti po penkerių, antrojo – po dešimties metų. (Tik vėliau sužinojau, kad tai – piktybinio auglio vystymosi stadijos.) Dabar žinome, kad ir po 30 metų jis gali „išlįsti“.“
Netikėtai Gediminas atskleidžia intymiausią savo šeimos kertelę: tik praėjus 16 metų jiedu su žmona išdrįso pasaulin paleisti dar vieną kūdikį ir lig šiol nėra ramūs dėl jo sveikatos. Gal nereikia apie viską taip atvirai? – atsargiai paklausiau Gedimino, lig šiol stropiai fiksavusi jo pasakojimą. „Reikia, nes ši problema bendra mums visiems, černobyliečiams“, – nukirto vyras.
Gediminas dažnai su likimo broliais pasikalba: Černobylis padalijo jų gyvenimą į „iki“ ir „po“. Daugeliui gyvenimą „po“ teko pradėti be žmonų. „Tu man toks nereikalingas“, – ne vienam teko išgirsti šiuos skaudžius žodžius. „Toks“ reiškė ne tik pakitusią sveikatos būklę, bet ir būdą: vieni tapo nervingi, kiti užsidarė savyje ir, Gedimino žodžiais, užsiiminėjo savigrauža. „Toms, kurios iškentė, reikėtų užkabinti medalius už kantrybę“, – šyptelėjo Gediminas.
Gedimino žmona Violeta medalį gautų. Tačiau apie du mėnesius, praleistus Černobylyje, namuose beveik nekalbama. „Mano vaikai (Donatai, dabar – 21, Daumantei – 19, o Dovydui – 3) tik iš šios knygos daug ką sužinos. Kodėl? Galbūt tai baimė, kad jie nesupras, ką man teko išgyventi. Nesinori likti nesuprastam“, – Gediminas akimirkai nutilo.
„Darbas visuomeniniame judėjime „Černobylis“ man tapo išsigelbėjimu“, – neslėpė Gediminas. Jis dabar – Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas ir šios visuomeninės organizacijos Kauno apskrities vadovas.
Laikas iki 1999-ųjų pavasario, kai Gediminas pirmą kartą atėjo į černobyliečių susirinkimą, buvo pilnas gniuždančių, lyg sniego lavina grėsmingai susiliejančių įvykių.
Grįžęs iš Černobylio, Gediminas su šeima grįžo į Kauną. Pradėjo dirbti Autobusų parke, tačiau netrukus sušlubavo sveikata. Darbo teko atsisakyti. Atrodė, tik trumpam, tačiau po daugybės ligoninėse praleistų mėnesių paaiškėjo, kad ne vieneriems metams.
„Gavau antrąją negalios grupę ir kurį laiką buvau patenkintas gamindamas šeimai valgyti. Tačiau ilgainiui pajutau, kad buvimas tarp keturių sienų pradeda mane žlugdyti“, – apie nelengvą gyvenimo periodą pasakojo Gediminas.
Visuomeniniame judėjime „Černobylis“ Gediminas užsiėmęs ne tik organizaciniais darbais. „Taip, vieni kitiems esame ir psichologai, – neslėpė jis. – Tik įvardijus sau visas problemas, pasidarė lengviau. Bet daugelis mūsų kratosi: aš – sveikas, aš – ne ligonis, nelįskit prie manęs, tačiau likę vieni save tyliai graužia. Kol nesuvoksime, kad pirmoji pagalba sau – išsikalbėti – bus sunku ir patiems, ir artimiesiems“.
„Gyvenime visada buvau ir esu optimistas. Niekada apie savižudybę – ne tokį jau retą sąskaitų su gyvenimu suvedimo būdą tarp černobyliečių – nesu pagalvojęs. Nuolat sau kartoju: viskas bus gerai, – savo tvirtą gyvenimiškąją filosofiją dėstė Gediminas ir čia pat pribloškė atvirumu pateikdamas šios filosofijos pataisą: – Nežinau, kas manęs laukia iš tikrųjų. Gyvenu, kol jaučiuosi reikalingas“.
* * *
1986 metų balandžio 26-osios naktį, pirmą valandą dvidešimt trys minutės Ukrainoje, Černobylio atominėje elektrinėje, įvyko sprogimas. Sprogo branduolinis reaktorius, išsilydė jo aktyvioji zona, elektrinėje kilo gaisras, iš reaktoriaus išsiveržė radioaktyvūs teršalai – radionuklidai. Ekspertai iki šiol nesutaria, kiek jų buvo, tačiau turint galvoje, kad reaktoriuje buvo apie 200 tonų urano ir didžiuliai cezio, kobalto, cirkonio, jodo ir dideli kiekiai kitų radionuklidų, atsiradusių reaktoriui dirbant, radioaktyviųjų medžiagų į aplinką pateko daug.
Daugelyje Europos šalių jau pirmosiomis dienomis po avarijos užregistruoti Černobylio radionuklidai. Grunte ir kitur jų yra iki šiol. Ko gero, dar ilgai iš visų vietovardžių, minimų radioekologijos tyrimus aprašančiuose straipsniuose ir knygose, Černobylio vardas bus populiariausias. Radionuklidų kiekiai po Černobylio avarijos tirti milijonuose įvairių bandinių. Daug maisto produktų teko pripažinti netinkamais – juose radionuklidų buvo per daug.
Černobylio avarija įsiveržė į daugelio žmonių gyvenimus. Pas daugybės šalių ūkininkus, medžiotojus, veterinarijos gydytojus, meteorologus, gydytojus, psichologus Černobylis atėjo kartu su užteršta mėsa ir pienu, radionuklidus nešusiomis oro masėmis, išgąsdintais žmonėmis. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip pajuto Černobylio alsavimą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie avariją sužinoję žmonės ėmė bėgti į šalies šiaurę, ten, jų manymu, pavojus jų sveikatai buvo mažesnis.
Tačiau po avarijos tūkstančiai žmonių pajudėjo ir Černobylio link. Tai buvo avarijos pasekmių likviduotojai. Jie važiavo kryptimi, kuria, atrodė, neturėjo judėti joks sveiką protą turintis žmogus. Tiksliau, juos ten vežė. Ne paslaptis, kad dauguma jų ten atsidūrė ne savo noru. Likviduojant Černobylio avarijos pasekmes dirbo apie 800 tūkstančių žmonių. Vien iš Lietuvos jų buvo apie 7 tūkstančiai.
Manoma, kad apie 300 tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500 milisivertų (seniau radiacijos dozės buvo matuojamos rentgenais: 1 milisivertas – apytiksliai 0,1 rentgeno) viršijančias dozes. Palyginimui, pats sudėtingiausias kompiuterinės tomografijos tyrimas duoda 10-15 milisivertų. Per metus mūsų šalyje iš gamtos, medicinos, atominių bombų bandymų metu susidariusių radionuklidų žmogus vidutiniškai gauna apie 2 milisivertus.
Tai – tik skaičiai, šį tą sakantys radiacinės saugos specialistams, tačiau visiškai nebylūs visiems kitiems. Ne specialistams labiausiai rūpi – ar tai pavojinga sveikatai ir gyvybei?
Nobelio premijos laureatas Hermanas Miuleris, eksperimentuodamas su muselėmis drozofilomis, nustatė, kad ląstelių pokyčius gali sukelti bet kokia apšvitos dozė. Vėlesni tyrimai patvirtino labai svarbų faktą – neigiamus reiškinius žmogaus organizme gali sukelti netgi pačios mažiausios dozės. Ir nesvarbu, kas žmones švitina – iš kosmoso ateinanti tolimųjų galaktikų ar piene esančio jodo spinduliuotė. Žinoma, šių reiškinių tikimybė priklauso nuo gautos dozės – kuo dozė didesnė, tuo ir tikimybė didesnė.
Sudėtinga, tiesa? O ar galima į šį klausimą atsakyti paprastai? Aišku viena – papildoma apšvita, kurią gavo Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai, sukėlė, sukelia ir sukels įvairius susirgimus – vėžį, genetinius palikuonių pokyčius.
Deja, pasakyti, kokio dydžio toji papildoma apšvita buvo, šiandien beveik neįmanoma. Likviduotojų gaunamoms dozėms registruoti buvo skiriama labai mažai dėmesio, o kartais jos visai nebuvo registruojamos. Niekas negavo pagrįstos ir patikimos informacijos apie galimą apšvitos poveikį žmonių sveikatai. Černobylyje dirbę žmonės buvo palikti nežinomybėje.
Tokia praeitis. O kaip yra šiandien?
Černobylio avarija daugelį valstybių privertė sukurti sudėtingas sistemas, perspėjančias apie branduolines katastrofas. Mokslininkai teigia, kad jonizuojančių spindulių negalima nei užuosti, nei pamatyti – jos lygio padidėjimą gali pajusti tik specialūs prietaisai. Šios perspėjančiosios sistemos budi dieną ir naktį, registruodamos spinduliavimo lygį įvairiose vietose. Sukurti dideli ir sudėtingi branduolinių avarijų valdymo centrai, kuriuose kiekvieną akimirką viskas parengta darbui.
Likviduojant branduolinių ir radiologinių avarijų pasekmes, žmonija lig šiol nesugalvojo nieko naujo. Nors daug darbų avarijų židiniuose gali atlikti robotai, įvykus nelaimei, ir vėl reikėtų žmonių proto, valios bei darbo. Tačiau šie žmonės būtų vertinami visai kitaip, negu likviduojant avariją Černobylio AE. Būtų matuojama kiekvieno žmogaus gauta dozė, žmonės informuojami apie tai, kokias pasekmes jų sveikatai gali turėti apšvita. Svarbiausia – avarijų vietose dirbtų savanoriai.
Norisi tikėti, kad tokių avarijų, kokia įvyko Černobylyje, nebebus. Bet – kas žino? Štai vis dažniau kalbama apie tai, jog radioaktyviąsias medžiagas gali panaudoti teroristai. Sprogus tokių medžiagų prikrautai bombai, būtų užteršta vietovė, pastatai, žmonės. Reikėtų valyti žemę ir namus, evakuoti žmones. Vėl kažkam tektų dirbti sprogimo židinyje. Ir vėl kažkas gautų papildomas apšvitos dozes.
Todėl ši knyga – ne tik prisiminimai apie tai, kas vyko prieš dvi dešimtis metų. Tai – priminimas, kad radioaktyviosios medžiagos ir jų skleidžiamas spinduliavimas visą laiką yra šalia mūsų. Tai perspėjimas, kad reikia rengtis netikėčiausioms avarijoms. Ir ne tik moraliai.
Gendrutis Morkūnas Buvęs Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas
