* * *
1941 m. liepos 3 d. Stalinas dėl išdegintos žemės taktikos naudojimo pareiškė: „..Steigti partizanų būrius... kurie sprogdintų tiltus, kelius, gadintų telegrafo ir telefono ryšio linijas, degintų miškus, sandėlius, gurguoles... Jeigu Raudonosios armijos daliniams tektų trauktis, nepalikti priešui nė vieno kilogramo duonos... Išvaryti galvijus, grūdus perduoti saugoti valstybės struktūroms, kurios išvežtų juos į užnugario rajonus, grūdai ir degalai, kurių neįmanoma išvežti, turi būti sunaikinti.“
Net diversantas Ilja Starinovas manė, kad toks kvietimas buvo pernelyg žlugdantis: „Jeigu Stalino reikalavimas būtų įvykdytas, okupacijos metu būtų išmirę beveik visi Kairiakrantės Ukrainos ir okupuotų Rusijos teritorijų gyventojai.“
Sprendimas griauti Vermachto užnugarį ir padeginėti miškus pakartotas 1941 m. liepos 10 d. Valstybės gynybos komiteto nurodyme, skirtame apygardų, frontų ir armijų vadams. Įsakymas padeginėti miškus labai greitai buvo perduotas žemesnės grandies struktūroms, tarp jų ir Ukrainos. 1941 m. liepos 21 d. Pietvakarių fronto kariuomenės užnugario apsaugos viršininkas nurodė, kad vienas iš diversinės grupės uždavinių yra „padeginėti miško masyvus, esančius netoli priešo komunikacijos linijų ir javų laukų...“
Tuo pačiu vokiečių pusės dokumentai nepatvirtina, kad raudonieji partizanai būtų masiškai naikinę savo natūralias gamtines priedangas.
1941 m. liepos 22 d. VGK partijos struktūroms perdavė direktyvą: naikinti visus techninių kultūrų pasėlius, o iš valstybinių grūdinių kultūrų pasėlių ir bulvių likusiems kolūkiečiams kaip ūkius perduoti po pusantro–du hektarus: „Likusią dalį grūdinių kultūrų ir bulvių sunaikinti nupjaunant nesubrendusius pašarams Raudonosios armijos reikmėms, šerti galvijus ir leisti jiems trypti pasėlius, deginti ir panašiai.“ Vokiečių tarnybos pranešė, kad Žytomyro srityje šie įsakymai kiek įmanoma buvo vykdomi: „Gyventojai, iš kurių rusai paėmė arba sugadino pačias būtiniausias grūdų nuėmimo mašinas, yra palikti be pagalbos.“
Aktyviam tokių uždavinių įgyvendinimui buvo pasitelkti įvairių žinybų ir ką tik naujai įsteigti partizanų ir diversiniai būriai.
Ir miestuose vokiečiai stebėjo tokį pat vaizdą, tai patvirtino 1941 m. pabaigos NKVD raportai Chruščiovui: diversantai sprogdino vandentiekio, elektros tinklus ir duonos kepyklas.
Šia prasme vienas žinomiausių yra Kijevo centro sunaikinimas, nors vokiečiai tokiems ekscesams buvo pasirengę dar prieš įžengdami į miestą, ir juos dažnai miestiečiai įspėdavo apie vieno ar kito namo minavimą. Tačiau vokiečių išminuotojams apžiūrėjus viešbutį „Kontinental“, jame įsikūrė 6-osios armijos užnugario padaliniai, kurie nukentėjo rugsėjo 23 d. pastate įvykus sprogimams.
Be to, namai sprogdavo ir išlėkdavo į orą tai vienoje, tai kitoje vietoje, o vokiečių išminuotojams ne visada pavykdavo surasti sprogmenis ir taip apsaugoti karininkus nuo žūties. Rugsėjo 24 d. pradėjo sproginėti namai Kreščiatike, ilgainiui akmenų krūvomis tapo visa pagrindinė miesto gatvė. Kad karštą dieną būtų lokalizuota ugnis, vokiečiai pradėjo sprogdinti pastatus gretimose gatvėse. Ilgą laiką buvo manoma, kad Kijevą užminavo NKVD atstovai. Tačiau Kijevo gynybos štabo inžinerinės tarnybos buvusio viršininko M.Čukariovo pažymoje apie Kijevo gynybą 1941 m. aiškiai sakoma – Kijevą susprogdino jo pavaldiniai, t. y. Raudonoji armija: „Šimtai minų sprogdavo atėjus vokiečių kariuomenės daliniams į Kijevo miestą. Sienos ir ištisi pastatai griuvo ant vokiečių fašistų grobikų galvų.“ Diskuskutuojant apie tai, kas susprogdino senąją šventovę – Kijevo Pečioros Lavros Uspenskio soborą, iki šiol pats patikimiausias – vokiečių pusės vidinis dokumentas – SD suvestinė: „1941 m. lapkričio 3 d. [Slovakijos] prezidentas Tiso atvyko į Kijevą ir apsilankė Lavros sobore... Likus kelioms minutėms iki pusės trijų, soboro viduje įvyko nedidelis sprogimas. Vienas iš netoli stovėjusių apsaugos policininkų pamatė nubėgančias tris figūras, jos buvo nukautos. Po kelių minučių, įvykus stipriai detonacijai soboro viduje, jis visiškai sugriuvo. Ko gero, didelis kiekis sprogmenų buvo padėtas daug anksčiau. Tik rūpestingai apsupus ir kruopščiai saugant visą pastatą [vienuolyno kompleksą] sprogimas neįvyko anksčiau. Matyt, kalbama apie pasikėsinimą į Tiso. Trijų pasikėsintojų neįmanoma indentifikuoti...“
Versija apie NKVD veiksmus dokumentiškai nepatvirtinta. Negalima atmesti prielaidos, kad Lavrą susprogdino Raudonosios armijos specialistai. Be to, galutinai negalima atmesti ir hipotezės, kad Uspenskio soborą susprogdino patys okupantai.
Beje, partizanai veikė kaimiškoje vietovėje, bet ir ten jiems nuolat buvo nurodomi gana didelio masto uždaviniai, pavyzdžiui, kaip 1941 m. lapkričio 17 d. vyriausiosios vadovybės būstinės įsakymas: „Sugriauti ir sudeginti iki pamatų visus gyvenamuosius punktus vokiečių užnugaryje 40–60 km gilyn nuo priešakinio krašto ir 20–30 km į dešinę ir kairę nuo kelio. ...Plačiai panaudoti... žvalgų, slidininkų komandas ir partizanų diversines grupes, aprūpinti padegamuoju skysčiu, granatomis ir sprogdinimo priemonėmis.“ Partizanai mėgino įvykdyti kai kurias direktyvas. Pavyzdžiui, kaip pranešė sovietų kariuomenės tarnybos, partizanų grupė iš Karnauchovo vadovaujamo būrio Stalino srities (dabar Donecko) šiaurėje 1941 m. gruodžio 2 d. „įvykdė Malki kaimo antpuolį, kur sudegino 10 namų, kuriuose buvo vokiečiai“.
NKVD duomenimis, tas pats būrys Pryšybo kaime sudegino 40 namų, o Sidorovo kaime – 80 namų, „kuriuose buvo apsigyvenę vokiečių kareiviai“. Atitinkamai pagal visos sąjungos suvestinę, 1942 m. kovo pradžioje Ukrainos SSR partizanai sunaikino 295 gyvenamuosius pastatus.
SSRS NKVD ataskaitose apie partizanų veiklą 1942 m. pradžioje atsirado grafa „sunaikinta kaimų“. Pagal vieną suvestinę, Karelų–suomių ASSR iki 1942 m. kovo partizanai sudegino 15 kaimų, o okupuotoje Rusijos dalyje – 27. Ukrainoje buvo mažiau miškų ir partizanų, bet ir jie pagal išgales vykdė užduotis.
Ukrainos SSR VD liaudies komisaro pavaduotojas Ukrainos KP(b) CK pranešė: „1942 05 11 buvo apšaudyta vokiečių dislokacija Sumų srities Seredynos Budos rajono centre. Pažymėti tiesioginiai pataikymai į namus, kuriuose buvo dislokuoti vokiečiai“. Nesunku įsivaizduoti, kur nukrisdavo likę sviediniai.
Vokiečių duomenimis, išdegintos žemės taktika buvo partizaninės kovos Ukrainoje prioritetas. Pavyzdžiui, apie tai pranešama 1942 m. rugsėjo 25 d. SD suvestinėje: „Sovietų nurodymu gaujų veikla iš esmės nukreipta dviem kryptimis: 1. Grūdų naikinimas, atsargų ir sėjai skirtų medžiagų, grūdų nuėmimo ir kitų svarbių maisto gaminimui mašinų gadinimas. 2. Komunikacijų gadinimo aktai.“
SS ataskaitoje iš okupuotų SSRS teritorijų, tarp jų ir Ukrainos, 1942 m. rugpjūtį–lapkritį pateikiami apibendrinantys duomenys: sunaikinta dvarų – 113, lentpjūvių ir girininkijų – 30, pramonės įmonių – 35, „kitų vertybių“ – 110. Be to, geležinkelyje užregistruotos 262 diversijos, tiltų – 54, ryšių linijų – 54, „kitų“ – 40.
Ir nors pagal bendrą (288 ir 410) kiekį įvykdytų išdegintos žemės taktikos akcijų buvo pusantro karto mažiau nei diversijų komunikacijose, pirmuoju atveju kalbame apie sunaikintas vertybes, o antruoju – apie sunaikintas ir sugadintas, t. y. tokias, kurias vėl galima sutvarkyti. Pavyzdžiui, geležinkelio bėgiai labai paprastai vėl būdavo pataisomi.
Vermachto slaptos lauko policijos grupė, dislokuota Sumų srities šiaurėje, pranešė apie kelių būrių, kuriuose iš viso buvo 1000 žmonių, veiksmus puolant iš Chinelsko miškų: „...Iki šio meto Gluchuvo, Esmanės ir Šaligino rajonuose banditai apiplėšė arba sunaikino: 3044 centnerius grūdų, 1162 stambiuosius raguočius, 808 avis, 1245 vežimus, 1060 žirgų, 730 kiaulių, 519 avilių, 264 kinkinius. 115 namų buvo sugriauti arba sudeginti. Kiek pagrobta naminių paukščių, iš viso neįmanoma nustatyti.“ Sovietų diversantų kenkėjiškumą liudijo ne tik jų sąjungininkai, bet ir jie patys. 1942 m. gruodžio atskaitoje lenkų pogrindininkas iš Polesės teritorijos raudonųjų operaciją aprašė kaip siekiančią sugriauti pačią ekonomiką: „Negausios diversijos geležinkeliuose, dvarų puldinėjimas, derliaus deginimas ir miško tarnybos dezorganizacija... Jie gana smarkiai dezorganizavo ūkinę veiklą.“
Sovietų būrių, tarp jų Kovpako, Saburovo ir Fiodorovo dokumentai liudija žemės ūkio, ypač žemės apdirbimo mašinų ir smulkiosios pramonės sutriuškinimą.
Be to, net dirbančiose įmonėse veikė partizanų agentūra, tai 1943 m. pavasarį patvirtino Sumų pogrindinio srities komiteto sekretorius P.Kumaniokas: „Būtų gerai vyriausiuoju arklininku į arklides įtaisyti mūsų žmogų ir per jį teikti nurodymus dėl galvijų nuodijimo... Šie žmonės susargdindavo gyvulius, žalojo arklius, nešėrė gyvulių, ir t. t., ir panašiai.“ Nuo 1943 m. pradžios sovietų partizanų prioritetu tapo diversijos komunikacijose, tačiau kenkimas ekonomikai liko kaip okupacijos kasdienybės elementas. Juk vokiečiai itin saugojo geležinkelius, karinius sandėlius ir štabus. Policija negalėjo užtikrinti dešimčių tūkstančių ūkio objektų stebėjimo. Todėl jų griovimas buvo palyginti lengvas diversijų būdas. Pavyzdžiui, sprogdintojų būrys, nusiųstas su konkrečia užduotimi – sunaikinti traukinį, neatlikęs jos turėjo galimybę pakeliui „sušvelninti kaltę“ prieš vadovybę – sunaikinti šieno kauges ir klėtis su grūdais, iš miško iššaudyti kiaulių bandą, granata susprogdinti traktorių, šienapjovę ar malūno girnas.
Be to, kaimuose, kurių jie nekontroliavo, partizanai stengėsi sunaikinti visus didesnius pastatus – mokyklas, ligonines, bendrabučius, tam, kad neleistų policijai arba vokiečiams panaudoti jų dislokuojant kiek didesnius dalinius ir padalinius. Vokiečių duomenimis, per 1943 m. liepą armijų grupė „Jug“ (Pietūs) užnugario zonoje įvykdė 19 diversijų geležinkeliuose, 5 – ryšių linijoje ir 35 – „kitų“. Ko gero, ši statistika ne visa, tačiau šiuo atveju svarbu kitų diversijų ir operacijų komunikacijose santykis.
Ukrainos PJŠ operatyvinio skyriaus duomenimis, tegul ir perdedant, ukrainiečių partizanai likvidavo 402 pramonės įmones, 59 elektros stotis, 42 vandens bokštus, 1117 separatorines, 915 sandėlių, 1444 traktorius, 2231 kitą žemės ūkio mašiną, 5422 vežimus, 153 variklius, 5280 arklių. Į šią suvestinę nepateko daugybė mokyklų, arklidžių ir kiaulidžių, malūnų, kaimiškų klubų ir pavienių gyvenamųjų, pašto, komendantūros pastatų, kiaulių, avių, stambiųjų raguočių, paukščių, šieno kupetų ir grūdų pėdų ir t. t., ir panašiai.
Visi šie naikinimai ir gadinimai užregistruoti okupacinės administracijos dokumentuose, be to, sugriovimų mastas visiškai atitinka Ukrainos PJŠ suvestinėje pateiktus duomenis.
Sovietų specialiųjų padalinių veikla griaunant vokiečių užnugario ekonomiką buvo didžiulio masto ir, ko gero, viršijo kovinių operacijų, geležinkelio ir plentų puolimų efektyvumą.
* * *
Alexander Gogun. Stalino komandosai. Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis [2016]. – 312 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido naują serijos „Antrasis pasaulinis karas“ knygą – A.Goguno „Stalino komandosai“ − apie Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainoje ir kitur veikusius sovietinius partizanus. Dauguma esame girdėję apie sovietų partizanus – liaudies didvyrius, kurie aršiai kovėsi su fašistiniais grobikais. Tačiau realybė, tikroji istorija smarkiai skiriasi nuo viso to, kas buvo pasakojama sovietų istoriografijoje. Tik dabar pradedama kalbėti apie intrigas, mūšių vengimą, masinį plėšikavimą, prievartą, tarpusavio vaidus dėl moterų, visuotinį, ištisus mėnesius trunkantį girtuokliavimą ir net kanibalizmą. Knyga parengta remiantis archyviniais šaltiniais, pačių raudonųjų partizanų ataskaitomis, kitų dokumentų ištraukomis. Išleista Vokietijoje, A.Goguno knyga puikiai įvertinta Didžiojoje Britanijoje.
Štai trumpas raudonojo partizano Nikolajaus Popudrenkos dienoraščio įrašas apie besaikį girtavimą, pavykus užgrobti didelį kiekį spirito: Tai buvo 1942 m. sausio 31 d.: „Šiandien visi buvo girti“. Ne visiems pakaks fantazijos, norint įsivaizduoti 500 girtų ginkluotų vyrų, deformuotų „miškinio gyvenimo“... Autorius rašo: ...dažniausiai vadas arba komisaras turėjo vieną meilužę, bet neretai pasitaikydavo ir išimčių. Būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris Piotras Brajko praneša apie partizanų, vyrų ir moterų, santykius: Aleksejaus Fiodorovo pavaduotojas išvykus vadui buvo labai užsiėmęs rietenomis savo mini hareme: „Popudrenka barasi su žmonomis, o esmę užmiršta.“ ...1943 m. rugpjūčio 9 d. apie kolegų elgesį Rovno srities teritorijoje savo viršininkui pranešė Kotovskio vardo būrio vadas: „Batios grupė puolė iš Bližnevo per Berezovą. Voroncovo grupė girtavo, prievartavo moteris, degino trobas, ištisai šaudė. Kovotojas Semykinas mėgino iššauti į mane, sužeidė savą – Markovą.“
Knyga skaitoma tarsi neįtikėtinas nuotykių romanas, ją autorius įvardija kaip „mokslinį popsą“. A.Goguno knyga „Stalino komandosai“ ir kiti jo leidiniai nuo 2014 m. išgraibstomi, vos patekę į Rusijos knygynus. Tokią susidomėjimo bangą sukėlė buvęs Rusijos prezidento patarėjas A.Ilarionovas, pacitavęs vieną jo knygos ištrauką.
Šiuo metu A.Gogunas tęsia savo tyrimus Laisvajame Berlyno universitete. 2010–2012 m. jis dėstytojavo Potsdamo universitete, 2013 m. apgynė disertaciją Tautos atminimo institute Izraelyje (Yad Vashem).
