Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Burtininkas, mokslininkas ir žynys“ apie amgiją, mokslą ir religiją.
* * *
Antiseptinis mokslininko laboratorijos baltumas; žėrintys vitražai po blausiomis gotikinės katedros arkomis; skurdus galinis kambarys, kur žmogus su gremėzdišku turbanu ant galvos sėdi palinkęs virš krištolinio kamuolio. Trys skirtingos aplinkos ir trys skirtingos mąstymo sistemos, tokios pat tolimos viena kitai kaip trikampio kampai.
Iki šiol kalbėjome apie konkretų gyvenimą senovės Egipte: veiklą, profesiją, daiktus. Iki tam tikro momento to pakanka. Bet po praktiniu kasdienybės pasauliu su jo maistu ir baldais, juokingomis istorijomis ir meilės dainomis glūdi kitas sluoksnis: pasaulėjautos ir idėjų lygmuo.
Tokiose kultūrose kaip senovės Egipto šios abstrakcijos retai kada aiškiai išreiškiamos; tačiau tai svarbesni ir išskirtinesni kultūros aspektai nei puodų forma ar meno kanonas. Nors egiptiečiai taip pat mėgo sėdėti krėsluose ir gurkšnoti alų, jų pasaulėjauta buvo ne tokia kaip mūsų, ir bene svarbiausias skirtumas – kaip jie žiūrėjo į tris sąvokas, kurias ketiname aptarti: magiją, mokslą ir religiją.
Magija: priemonių, kurioms priskiriamos antgamtinės galios, naudojimas... siekiant sukelti arba pašalinti poveikį, laikomą nepasiekiamu natūraliomis priemonėmis.
Mokslas: sukauptos ir visų pripažintos žinios, susistemintos ir suformuluotos remiantis visuotinių tiesų atradimais arba visuotinių dėsnių veikimu.
Religija: asmeninis įsitikinimas, kad egzistuoja žmogaus likimą valdanti aukštesnė būtybė arba antgamtinės jėgos.
Dažniausiai apibrėžimai yra geras būdas pradėti diskusiją. Jie įtvirtina aptariamas sąvokas ir užkerta kelią dviprasmybėms. Bet įsivaizduokime, kad kalbamės su XVIII dinastijos laikų žyniu. Mes norime, kad jis papasakotų apie egiptietišką mokslą; ir norėdami jam paaiškinti, ką turime omeny, pateikiame jam pono Websterio apibrėžimą.
Žynys neprieštarautų tokiam apibrėžimui; jis tiesiog nesuprastų, apie ką mes čia kalbame. Pirmiausia mums iškiltų vertimo sunkumų, nes senovės egiptiečiai neturėjo tokio žodžio kaip „mokslas“. Neturėjo jie ir „religijos“ sąvokos. Magija? Šitaip mes verčiame vieną egiptietišką žodį, bet mūsų žynys netaikytų jo tiems patiems dalykams kaip mes. Jis tik nustebęs kasytųsi savo skustą galvą, kai mes bandytume paaiškinti jam skirtumą tarp „natūralių“ ir „antgamtinių“ jėgų. O kai galiausiai prieitume prie „organizuotos žinių visumos, susistemintos... ir suklasifikuotos pagal tam tikrus dėsnius“, jis turbūt perskaitytų mums paskaitą apie susistemintą egiptiečių religinių švenčių kalendorių ir atitinkamas jų metu atliekamas apeigas.
Viską pernelyg supaprastinsime, jei pasakysime, kad skirtumas tarp egiptiečių gydytojo ir šiuolaikinio tik tas, jog pirmasis tikėjo magija.
Atsakymas, nors ne kategoriškas ir ne visada taikomas, toks: egiptiečiams, kaip ir daugeliui kitų tautų, kategorijos, kurias mes išskyrėme, nebuvo nesuderinamos. Jos net nebuvo atskirtos. Jeigu pas egiptietį gydytoją ateidavo žmogus lūžusia koja, gydytojas galėjo jam uždėti įtvarą, ištrinti medaus ir vaistažolių mikstūra, pasakyti magišką užkeikimą ir pakabinti ant ligonio kaklo amuletą. Mes pasakytume, kad jis taiko keletą skirtingų gydymo būdų, ir tik vieną iš jų priskirtume prie veiksmingų. Tačiau egiptietis ligonis būtų labai pasipiktinęs, jei gydytojas jam viso labo būtų uždėjęs įtvarą.
Viską pernelyg supaprastinsime, jei pasakysime, kad skirtumas tarp egiptiečių gydytojo ir šiuolaikinio tik tas, jog pirmasis tikėjo magija. Čia susiduriame su dviem probleminiais žodžiais: „magija“ ir „tikėti“. Kokių asociacijų mums kelia magija? Krūvą kaleidoskopinių vaizdinių: Svami Hasanas su savo turbanu ir krištoliniu rutuliu, apsukrus mažasis Merlinas iš Walto Disney’aus filmo, prakeiktasis Faustas ir blankus Elenos šešėlis. Magija... vienas labiausiai jausmus žadinančių žodžių kalboje: nuo susižavėjimo iki pasibaisėjimo, nuo mėnesienoje žėrinčių Titanijos sparnų iki senos moters, rėkiančios ant inkvizicijos laužo. Primityvios kultūros žmogui magija reiškė visiškai kitką.
Bandysiu šioje vietoje visomis išgalėmis vengti žodžio „primityvus“, nors tikėtina, kad nepavyks. Tai senas antropologijos terminas su žemesnės padėties ir klaidingumo potekste. Ir atmetu aš jį ne dėl politinio korektiškumo; šis žodis – pavyzdys požiūrio, kuriam nuo seno nepritariu: minties, kad visos kitos tikėjimo sistemos yra ne tokios pagrįstos kaip mūsiškė. Bet jų pačių kultūrų kontekste jos nėra nepagrįstos, ir kas drįstų teigti, kad mes daugiausiai žinome? Tikrai ne aš.
Tačiau pirmiausia turime išnagrinėti žodį „tikėti“. Egiptiečiai ir daugybė kitų tautų tikėjo magija. Išprusęs skaitytojas gali pagalvoti, kad toks teiginys iki nuobodulio akivaizdus. Jis ir taip tą žino.
Išprusęs skaitytojas gali manyti, kad jis pripažįsta žmogaus tikėjimą magija. Bet tikėtina, kad jis klysta. Tai viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria istorikai, archeologai ir etnologai: be galo sunku iš tikrųjų priimti teoremą, kuri, kaip mes manome, yra visiškai svetima mūsų pačių požiūriui. Žinoma, neįmanoma įlįsti į kito žmogaus kailį ir mąstyti kaip jis. Kai kalbame apie kultūrą, taip besiskiriančią nuo mūsiškės kaip senovės Egipto, iš tiesų užsiimame vertimu.
Mes netgi negalime suskaidyti kultūros aspektų į knygai reikalingus skyrius nesulaužę tos kitos tautos gyvenimo vientisumo; ir viskas, ką apie juos sakome, pasakyta mūsų žodžiais, o kiekvienas jų susijęs su daugybe asociacijų ir prasmių, nepriklausančių aptariamai kultūrai. Mes negalime išspręsti šios problemos, galime tik nuolatos prisiminti, kad viso labo verčiame ir kad verčiant visada neišvengiamai kas nors prarandama.
Apkaltinau savo išprususį skaitytoją, kad jis iš tikrųjų netiki tuo, kuo manosi tikįs. Įrodysiu tai pavyzdžiu.
Kadaise viename moksliniame egiptologijos žurnale pasirodė vieno egiptologo straipsnis apie XIX dinastijos faraono Ramzio III laikais įvykusį haremo sąmokslą. Įvykių eiga buvo tokia, kokios ir galima tikėtis iš tokio keisto instituto kaip haremas: viena moteris nutarė, kad kitu faraonu turi būti ne teisėtas įpėdinis, o jos sūnus. Kad šį tikslą pasiektum, reikėjo Ramzį III išsiųsti pas jo tėvą Saulę šiek tiek anksčiau, nei numatyta. Moteriai pavyko šiuo planu sudominti nemažai svarbių pareigūnų, tačiau mažiausiai vieno tikslo jai pasiekti visgi nepavyko. Remdamiesi dviprasmiškais oficialiais įrašais negalime pasakyti, ar Ramzis III buvo sąmokslininkų nužudytas, bet teisėtas įpėdinis, vėliau tapęs Ramziu IV, laiku atskleidė sąmokslą ir išsaugojo sostą bei savo kailį. Kaltininkus teisė ir nubaudė mirties bausme, tik keletui buvo viso labo nupjautos ausys ir nosis, o dar keletui – matyt, patiems aukščiausiems pareigūnams – buvo „leista“ nusižudyti.
Viena vieta šiame tekste ypač įdomi. Kad užgrobtų valdžią ir pasiektų vidines rūmų patalpas, sąmokslininkai pasirūpino užrašais „kerėjimui ir supainiojimui... ir pradėjo daryti žmones iš vaško, kad galėtų juos įsinešti“ (į rūmus ar patį haremą).
Labiausiai pagrįsta šios vietos interpretacija tokia: sąmokslininkai ėmėsi magijos. Vaškiniai atvaizdai kaip magiška priemonė žinomi visame pasaulyje. O užrašyti burtažodžiai turėjo užvaldyti ištikimų faraoną ginančių sargybinių ir dvariškių valią.
Toks yra įprastas paaiškinimas. Tačiau minėto straipsnio autorius netiki, kad sąmokslininkai apskritai ėmėsi magijos. Jo kontrargumentai susiję su mano cituota teksto vieta ir nauju, iki šiol nežinomu tokių žodžių kaip „kerėti“ ir „dievai“ vertimu.
Egiptiečių kalba labai tinka tokio pobūdžio argumentams, mat jos žodynas dar nėra iki galo nusistovėjęs; vis atrandamos naujos seniai žinomų žodžių prasmės. Frazę „daryti iš vaško“ autorius bando suprasti ne kaip magišką veiksmą, o kaip kalbos figūrą. Kiekvienas, kas kada nors mokėsi užsienio kalbos, turbūt pastebėjo, kad kitų kalbų prielinksniai turi erzinančią savybę reikšti ką tik nori. Taigi prielinksnį, kurį mes verčiame „iš“, pasirodo, šiek tiek pasistengus galima suprasti kaip „į“! Tokiu atveju „daryti iš vaško“ reiškia ką nors „paversti į vašką“, t. y. padaryti minkštą ir pasiduodantį poveikiui.
Argumentai skamba įtikimai, nors kaip kalbos figūra ši frazė labiau panaši į anglišką, o ne egiptietišką idiomą. Bet nusistovėjusias žodžio reikšmes keisti norinčio filologo motyvai privalo būti tyri kaip kūdikio ašara. Jis negali sugalvoti naujų reikšmių vien tam, kad pagrįstų iš anksto susikurtą teoriją. Straipsnio autorius savo teoriją dėsto gana atvirai: „Sąmokslininkams grėsė pernelyg didelis pavojus, kad siekdami savo tikslų pasikliautų magiškomis procedūromis.“
Neabejoju, kad skaitytojas jau supranta šio aptarimo tikslą. Straipsnio apie haremo sąmokslą autorius netiki, kad egiptiečiai tikėjo magija. Jis „žino“, kad jie tikėjo, egiptiečių kultūra pilna to pavyzdžių. Bet kai jis nagrinėja konkrečią situaciją, kurioje atsidūręs pats tikrai nepasikliautų magija, jį apima noras, kad jo bičiuliai egiptiečiai turėtų tokį pat praktišką (dar vienas žodis su neigiama potekste) požiūrį.
Taip išsamiai visa tai aptariau ne tam, kad suvesčiau sąskaitas su mokslininku X, o kad įspėčiau: jeigu jau jis galėjo taip šiurkščiai suklysti, vadinasi, visiems mums juo labiau reikia vengti pasitenkinimo savimi pagundos. Egiptiečiai, be abejonės, būtų pasitelkę magiją kaip tik iškilus tokiam pavojui. Magija nebuvo žaidimas ar paskutinė priemonė, kurios griebiasi neišmanėlis. Tai buvo įrankis – galbūt net svarbiausias iš visų.
Mąstant pono Websterio apibrėžimais, „piramidologiją“ ar parapsichologiją galima pavadinti „mokslais“. Jei skaitytojui neteko susidurti su piramidologija, leiskite J. H. Breastedo, W. M. F. Petrie, A. Ermano ir J.-F. Champolliono vardu paprašyti: niekada nepainiokite jos su egiptologija. Piramidologija – tai mistikos ir pranašysčių, slypinčių piramidėse, tyrimai. Niekas, kam teko skaityti piramidologų (ar piramidalistų) žurnalus, neims neigti, kad jų „žinios“ puikios, gausios (netgi per daug), pripažintos (daugelio žmonių), susistemintos ir grįstos tuo, ką šios „disciplinos“ šalininkai laiko visuotinėmis tiesomis. Galbūt kai kurios jų iš tikrųjų yra visuotinės tiesos, bet vis dėlto tai, be abejonės, ne mokslas. Negaliu šiai kategorijai priskirti ir parapsichologijos, nors jos principai suformuluoti, o didžiulė jos šalininkų armija surinko kalnus duomenų.
Akivaizdu, kad šie apibrėžimai slepia kažkokį prieštaravimą. Net jei remiamės šiuolaikine terminologija, jie neleidžia aiškiai atskirti trijų kategorijų, apie kurias kalbame, ir jie tikrai neleis mums iš vidaus pažvelgti į egiptietišką magiją. Tad žvelkime į problemą kitaip; sudėkime šias kategorijas poromis ir pabandykime nustatyti esminius jų tarpusavio skirtumus.
Tarp magijos ir mokslo esama gerokai daugiau bendro, nei gali pasirodyti. Kaip ir mokslas, magija buvo bandymas suformuluoti principus, per kuriuos būtų galima perprasti ir valdyti žmogų veikiančias jėgas. Tie principai turėjo būti grįsti prielaidomis apie mus supantį pasaulį. Kai prielaidos būdavo klaidingos, žmogus pasikliaudavo magija, kai prielaidos būdavo teisingos – mokslu. Šiuo požiūriu magiją būtų galima vadinti išsigimusiu arba pseudomokslu, nes primityvus žmogus neturėjo galimybės atskirti klaidingų prielaidų nuo teisingų.
Šia magijos, kaip pseudomokslo, interpretacija, žinoma, buvo suabejota; kuri mokslinė teorija to išvengė? Oponentai tvirtino, kad senovės žmonės visai gerai skyrė magiją nuo racionalių technikų, kurias galima pavadinti primityviu mokslu. Kai Trobriando salų čiabuvis darbuojasi darže, jis rūpestingai ravi, laisto ir saugo derlių. Taip, jis taiko ir magiją, bet, pasak daktaro Bronisławo Malinowskio, jis tik nusišypsotų, jei pasiūlytume užauginti derlių pasitelkus tik magiją, nelaistant, neravint ir nesodinant.
Kad ir kaip gerbčiau daktarą B. Malinowskį, nesu tikra, kad jis atkreipia dėmesį į vieną svarbų dalyką. Jo Trobriando salų čiabuvis su tokia pat šypsena atsakytų ir į pasiūlymą užauginti derlių be magijos, taikant vien racionalius metodus. Žmonėms, kurie tiki magija, ji tokia pat svarbi kaip vanduo ar sėklos.
Kartais teigiama, kad primityvus (dar kartą atleiskite už šį žodį) žmogus taikė praktines technikas ir primityvų mokslą visur, kur galėjo, o magiją pasitelkdavo tik srityse, kur rezultatą lėmė neprognozuojami veiksniai, tokie kaip laimė ar atsitiktinumas. Tačiau magijos prižiūrint daržą buvo imtasi ne tik apsaugai nuo niokojančių audrų ar kenkėjams išnaikinti; paprastai visas procesas buvo lydimas užkeikimų: „Padaryk taip, kad šie grūdai užaugtų!“ Maža to, toks skirstymas veda prie neįmanomos prielaidos: neva primityvūs žmonės numatoma ir nenumatoma laikė tą patį, ką ir mes, be to, atskyrė gamtos reiškinius nuo antgamtinių.
Tam tikru požiūriu visas tokio žmogaus gyvenimas buvo antgamtinis, apsuptas galingų jėgų, tiesiogiai veikiančių jo trapų kūną ir kuklią nuosavybę. Su sėklomis ir laistytuvu jis darė viską, ką galėjo, o paskui „nutinkuodavo“ visą procesą storu apsauginiu magijos sluoksniu. Manyti, kad jis pastebėdavo kokybinį skirtumą tarp racionalių ir iracionalių technikų, nėra jokio pagrindo.
Vieną iš magijos ir mokslo skirtumų lemia jų pagrindą sudarančių prielaidų pagrįstumas. Tačiau ne visada lengva atskirti teisingą ir klaidingą prielaidą. Pats geriausias būdas nustatyti, kad prielaida teisinga, – pažiūrėti, kaip ji veikia praktikoje. Ironiška, bet kai magija „veikia“, ji taip pat tampa mokslu. Hipnozė, kadaise priklausiusi juodosios magijos sričiai, dabar beveik gerbiama ir netekusi savo žavesio; gydyto profesijos ištakų reikia ieškoti stebuklingame genties kerėtojos maišelyje.
Apsvarstykime teorinį atvejį, kad pamatytume, kokios įtikimos kartais gali atrodyti šios klaidingos prielaidos. Įsivaizduokite, kad esate neandertalietis, kurio patelę nusinešė kitas neandertalietis, didesnis ir nuožmesnis. Netgi urvažmogiui užteko proto nestoti į kovą su priešininku, galinčiu suplėšyti jį į gabalus; ir visgi mūsų urvažmogis pyksta dėl vagystės. Dabar jis nebeturi kas pririnktų malkų, virš anglių skrudintų mamutienos gabalą ir neštų jo mantą, kai gentis traukia į naujus medžioklės plotus. Visus šiuos žeminamus darbus jis turi daryti pats. Jį tai slegia. Paėjęs į atokią vietą, kad priešininkas jo elgesio nepalaikytų iššūkiu, mūsų neandertalietis atsiduoda įniršiui. Jis trypia kojomis, riaumoja, mojuoja nusmailinta lazda ir įsivaizduoja, kaip smeigia ją į priešo kūną; jei moka negražių žodžių, keikiasi. Kai pavargsta ir baigiasi įžeidimų atsargos, griūva ant žemės ir šluostosi prakaituotą kaktą. Ir tada jis, žinoma, pasijunta geriau. Kas nesijaustų taip smagiai išsiliejęs?
Spektaklis, kurio metu mūsų neandertalietis vaizduotėje sudoroja priešininką, per stiprų įveikti tikrovėje, duoda greitą ir praktišką rezultatą. Neandertaliečiui palengvėja. O dabar tarkime, kad nutiko dar šis tas. Tarkim, kitą kartą medžiodamas ne nekenčiamas priešininkas įveikia mamutą, o šis persmeigia jį iltimis. Nereikia pasikliauti atsitiktinumu, kad tartum, jog kartais taip nutikdavo; tais tolimais laikais gyvenimas buvo sunkus. Ką dabar galvoja mūsų herojus? Elementarus padarinio suvokimas, sustiprintas neapykantos ir trokšimo atkeršyti, leidžia jam pykčio priepuolį, kuris sukėlė stiprią emocinę reakciją, susieti su paskesniu nelaimingu nutikimu. Jis nužudė savo priešą! Tą akimirką jis žinojo, kad nutiko kažkas svarbaus; jis taip gerai jautėsi!
Dabar prieiname vieną tų vietų, kur magija ir mokslas atsiskiria. Padarinys nebūtinai susijęs su priežastimi, nors lengva apsirikti ir jų ryšį įžvelgti. Aš galiu 4 valandą ryto apsivilkti gražų geltoną chalatą ir imti balkone šokti. Po valandos ar dviejų patekės saulė. Čia turime ne padarinį, o ketinimą ir tariamą panašumą tarp „priežasties“ ir „padarinio“ – geltoną chalatą ir grakščius šuoliukus, kuriais, neabejoju, pamėgdžiočiau saulės rutulio patekėjimą. Ar aš priverčiau patekėti saulę? Gali juoktis, protingasis skaitytojau, bet gerai paieškojusi, manau, netgi mūsų laikais rasčiau keletą žmonių, kurie tuo patikėtų. Daugelis mūsų visai įtikinamai kalba apie priežastį ir padarinį, bet iš tikro kasdienybės tėkmėje atskirti konkretaus reiškinio priežastis nėra lengva.
Kas priverčia du žmones įsimylėti? Kas verčia augalą augti, paukštį – skristi, vaikus – sirgti tymais? Kokia karo priežastis? Arba Mozarto simfonijos? Kodėl mano pelargonijos vysta, o kaimynų gėlės tarpsta? Netgi kai galime užčiuopti vienintelę priežastį, ją dar reikia patikrinti.
Manau, vaikas serga tymais dėl to, kad į jo organizmą pateko šios ligos sukėlėjų; bet jis gali išsivolioti šiuose mikrobuose ir nesusirgti, jeigu turi įgimtą imunitetą arba jau yra sirgęs tymais – arba dėl kitų priežasčių, kurių kol kas nežinome. Žiūrėkime atlaidžiau į savo protėvius. Nieko nuostabaus, kad jie negalėjo atskirti teisingos priežasties nuo klaidingos, ypač turint omeny, kad kai kurie šiuolaikiniai logikai abejoja, ar priežastys apskritai egzistuoja.
Bet grįžkime prie mūsų nuo sėkmės ir triumfo apsvaigusio neandertaliečio. Jeigu jis turi užtektinai vaizduotės, kad susietų savo veiksmus su priešo žūtimi, jis suvoks ir čionai slypinčias galimybes. Juk tai didis atradimas! Tarkime, tai kilni ir altruistiška asmenybė; jeigu taip, jis grįš po medžioklės namo ir visiems gentainiams papasakos apie savo atradimą, kad ir jie galėtų daryti įtaką žmonėms ir mamutams. Tačiau yra tikimybė, kad jis taip nedarys. Yra tikimybė, kad jis viską jiems papasakos, o paskui paaiškins, kad tik jis gali atlikti šį darbą. Taigi jis taps kerėtoju-gydytoju, šamanu, burtininku – pirmuoju iš tų nesuskaičiuojamų magijos darbininkų, daugybę šimtmečių gyvenusių iš savo bendrų patiklumo.
Jau nustatėme: atskirti tikrąją „priežastį“ nuo to, kas apskritai nėra priežastis, gana sudėtinga. Vis dėlto tikroji priežastis visada turėtų duoti tą patį rezultatą. Argi mago globėjai nepastebės, kad jis savo burtais ne visada gali pasiekti norimą rezultatą?
Ne, nepastebės. Žmonės nemato dalykų, kurių nenori matyti; jų vaizduotė atrenkamoji. Sėkmę įsimena, o nesėkmę pamiršta, lygiai kaip malonūs prisiminimai įstringa atmintyje ilgiau ir tvirčiau nei keliantys skausmą. Be to, magai buvo protingi ir gerai savo amatą įvaldę žmonės; kitu atveju jie turbūt nebūtų ilgai išsilaikę. Tai dar vienas magijos ir mokslo skirtumas – jos veiksmingumas priklauso nuo mago asmenybės. Gali būti, kad mokslininkas, kuris pagaliau atskleis vėžio priežastį, bus nemalonus žmogelis, bet jo asmeninės savybės neturės jokios įtakos vėžį sukeliančiam virusui ar kas tai būtų. O štai geras magas privalo turėti tai, kas vadinama charizma – gebėjimą daryti poveikį žmonėms.
Jokioje kitoje profesijoje charizma nėra tokia svarbi kaip magijoje (išskyrus, žinoma, politiką). Imkime, pavyzdžiui, mediciną, kurioje dar palyginti neseniai buvo taikoma gausybė magijos technikų. „Psichosomatinių“ susirgimų, galinčių apimti viską – nuo skausmo nugaroje iki apakimo, – šiuolaikinė chirurgija ir terapija negydo; bet įsivaizduokite, kaip šiuos negalavimus veikia labai savimi pasitikinti asmenybė, ypač kai šį poveikį sustiprina ligonio tikėjimas magija. Jam, be abejo, palengvės. Netgi fizinis skausmas gali sumažėti.
„Taip, daktare, aš jaučiuosi geriau!“ Mūsų laikais gydytojo elgesys prie ligonio lovos gali arba padėti, arba pakenkti, ir „dvasios pergalės prieš kūną“ svarba kai kurių ligų atvejais akivaizdi. Magiškoje medicinoje gydytojo elgesys lemdavo 90 procentų sėkmės.
Be to, tikrai protingas šamanas galėjo eksperimentuoti su žolelėmis ir vaistais, jų tinkamas vartojimas padidindavo išgydytų ligonių nuošimtį. Tokiu būdu praktikinis mago žinių taikymas galėjo sustiprinti jo galimybes valdyti tam tikrus su magija susijusių problemų aspektus, ir tai dar labiau padidindavo jo darbo veiksmingumą. Imkime, pavyzdžiui, neapykantos magiją, t. y. užkeikimus, kurių tikslas pakenkti priešui arba jį nužudyti, tai viena svarbiausių juodosios magijos atšakų. Nuodų naudojimas greta burtų buvo plačiai paplitęs netgi gana nesenoje Europos istorijoje. Žmogus, kuris moka magui, domisi rezultatu; jis nežino arba nenori žinoti, kas būtent pakirto jo priešą – užkeikimas ar arsenas.
Praktikinis mago žinių taikymas galėjo sustiprinti jo galimybes valdyti tam tikrus su magija susijusių problemų aspektus, ir tai dar labiau padidindavo jo darbo veiksmingumą.
Taigi patyręs nuodytojas galėjo užsiimti visai garbingu žmogaus „užkerėjimo“ mirtimi amatu. Meilės magijoje kai kurios pagalbinės priemonės taip pat gali būti naudingos – nuo papirkimo ir šantažo iki patarimo beviltiškai įsimylėjusiajam: „Kartą per savaitę susišukuok plaukus ir padildyk dantis, kad būtų aštresni.“
Netgi oro magijoje, kur charizma turi gana ribotą įtaką, šamanas galėjo pasitelkti savo intelektinį pranašumą ir pastebėti gamtos reiškinius, kuriuos pražiūrėjo ne tokio imlaus proto bendrai. Jeigu prišaukti lietų ir nebuvo jo jėgoms, jis galėjo numatyti jo artėjimą pagal debesų formą arba prisimindamas sezoninius oro pokyčius.
Jeigu jis būdavo iškviečiamas sustabdyti užtemimo, jam tereikėjo mojuoti rankomis ir giedoti, kol pasitrauks saulę dengiantis šešėlis. Blogiausiu atveju, jeigu jo pastangos visiškai bergždžios, jis galėjo viską paaiškinti kokiais nors išvedžiojimais.
Kenkianti priešiškai nusiteikusio burtininko magija, jo padėjėjo klaida atliekant kokį nors būtiną ritualą – bet koks įtikinamai pasakytas tokio pobūdžio argumentas gali paveikti klausytojus. Kadangi aš cinikė, linkstu sutikti su tais antropologais, kurie mano, kad sėkmingiausi magai turbūt buvo tie, kurie patys netikėjo savo užkeikimais.
Sąžiningas žmogus, prislėgtas nesėkmės, galėjo pripažinti, kad nežino, kas nutiko ir kodėl nesuveikė jo užkeikimai. Kai kuriose kultūrose tai pripažinęs jis ilgai nebūtų išgyvenęs.
Dar viena priežastis, kodėl atrodė, kad magija veikia, – ji iš tikrųjų veikė: ji veikė, nes žmonės ja tikėjo, o jie tikėjo ja todėl, kad jiems atrodė, jog ji veikia. Iš tikro tai nėra taip paradoksalu, kaip skamba. Atvirai išreikštas priešiškumas ir pikto linkėjimas, be abejo, gali sukelti nerimą ir baimę, nervų sistemos sutrikimą ir ligą.
Prakeikimas gali nužudyti – jeigu auka tuo tiki. Ir atvirkščiai, stiprūs apsauginiai burtai gali veikti kaip psichologinė atrama, sustiprinti žmogaus pasitikėjimą savimi, taigi ir jo veiksmingumą. Ne, nieko keista, kad žmonės tikėjo magija. Keista, kad mes ja nebetikime. Ar visgi tikime?
Ar daugelis mūsų išties supranta, kaip veikia tokie paplitę naminiai prietaisai kaip, pavyzdžiui, telefonas? Mes žinome, kad jis veikia pagal mokslo dėsnius, o ne dėl magijos, nes daugybė autoritetingų šaltinių, pradedant mūsų mokytojais ir baigiant žurnalu „Populiarusis mokslas“, mus tuo įtikino. Tačiau jeigu nuo kitos savaitės mokytojai ir „Populiarusis mokslas“ ims tvirtinti, kad žinutes perduoda mažos fėjos, lakstančios laidais iš vieno miesto į kitą, daugelis mūsų su džiaugsmu priims tokį paaiškinimą.
O jeigu įtakingi žmonės pasakytų mums, kad žmogaus kraujas padeda augti grūdams, kai kurie mūsų eitų į laukus ir imtų savo krauju šlakstyti pasėlius.
Netikime magija? Mes? Turime užkalbėtojų, demagogų ir netgi magų, kurie parduoda mums savo užkeikimus tokiais pavadinimais kaip „Pozityvus mąstymas“ ir „Kaip susirasti draugų ir daryti žmonėms įtaką“. Žinoma, tie užkeikimai turi svarų psichologinį pagrindą; tą patį galima pasakyti ir apie senovės magiją. Mes – moksliškai mąstantys šiuolaikiniai žmonės, bet tarp mūsų yra tokių, kurie atsisako skiepyti vaikus ir neleidžia perpilti jiems kraujo, nes visa tai prieštarauja Dievo valiai, nors aš kažkaip nepamenu, kad Jis kada būtų išdėstęs savo nuomonę šiais klausimais.
Kai kurie mūsų vis dar vaikštinėja juokingais kostiumais, nešiodami iškabas, skelbiančias vienos rasės ar religinės grupės pranašumą prieš kitą, o kiti mano, kad nieko tokio sprogdinti vaikus, kad paaiškintum savo požiūrį. Dauguma mūsų nemąsto moksliškai; mes netgi nesame racionalūs. Mes gyvename aplinkoje, kur „mokslas“ priimamas kaip miglotas bendras principas, bet mes „tikime“ mokslu taip pat nekritiškai, kaip egiptiečiai tikėjo magija, ir dauguma mūsų negali atskirti teorijos nuo niekuo nepagrįstos prielaidos. Mums sunku suprasti tolimų protėvių mąstymą ne todėl, kad mes racionalesni. Tiesiog magija, kuria tikime, yra kitokia.
Jeigu magijoje esama kažkiek mokslo, tai kai kuriose religijose esama daug magijos. Skirtumą tarp magijos ir religijos įprasta apibrėžti priemonėmis, kuriomis bandoma paveikti antgamtines būtybes, o abi sritys su jomis susijusios.
Magai demonams įsako ir juos baugina; dvasininkai dievus garbina ir jų maldauja. Ir šį kartą įprastiniai apibrėžimai netikslūs. Kai kurių senovinių religijų žyniai, regis, manė, kad gąsdinantis tonas šamanui tinka labiau nei nuolankus garbinimas: „Arba tu, Didžioji Dvasia, atneši lietų, arba nebegausi aukų!“
Kartais magai remdavosi antgamtinių būtybių, dievų ir demonų pagalba, bet galėjo vartoti ir užkeikimus, nereikalaujančius jokios pagalbos iš šalies – užkeikimus, kurie, kaip buvo tikima, tiesiogiai veikė objektą, kaip kad urvažmogio ritualiniai mostai ir prakeikimai, „nužudę“ jo priešą.
Antgamtinės būtybės, kurias pasitelkdavo senovės magai, paprastai būdavo labiau dieviškos, o ne demoniškos prigimties, taigi žynio ir mago veikla dažnai iš dalies sutapdavo. Iš tikrųjų magijos, kaip „juodojo meno“, apibrėžimas nebuvo svarbus, kol neišplito monoteistinės religijos. Šie dievai buvo pavydūs, o jų žyniai laikė save vieninteliais teisėtais tarpininkais tarp žmogaus ir antgamtinių galių.
Egiptiečiai nemąstė taip siaurai; jie turėjo magijos deivę ir, kaip pamatysime vėliau, nemirtingumą stengėsi pasiekti ne tik per moralinį tyrumą, „kurio trokšta dievas“, bet ir paprasčiausiais magiškais triukais – užkeikimais, leidžiančiais apgauti arba paveikti dieviškąjį teismą, sprendžiantį mirusiojo sielos likimą.
Egipte religija ir mokslas taip pat kai kuriose srityse iš dalies sutapdavo. Dievai buvo pirmieji mokslininkai: Totas išrado skaičius, Chnumas buvo dieviškasis puodžius, Ozyris išmokė žmones verstis žemės ūkiu. Antra vertus, kai kurie mokslininkai, tokie kaip Imchotepas, tapo dievais.
Religija ir valstybė senovės Egipte niekad nebuvo atsiskyrusios, ir išsimokslinęs žmogus tarnavo šventyklai ir valdovui nejausdamas, kad tarnauja dviem ponams. Architektai ir gydytojai dažnai ėjo ir žynių pareigas. Garsieji „gyvenimo namai“, įrengti prie kai kurių šventyklų, turbūt buvo ne universitetai, o skriptoriumai, kur buvo rašomos ir saugomos mokslinės knygos. Medicinos mokslas taip pat priklausė šiai tradicijai, tad tokiose įstaigose darbuodavosi ir gydytojai.
Burtininkas, mokslininkas ir žynys – šios trys kategorijos nebuvo labai viena nuo kitos nutolusios. Jeigu tai suvoksime ir pripažinsime, kad senovės žmogus nuoširdžiai tikėjo tuo, ką mes pavadintume magija, gausime raktą į daugelį kitų senovės egiptiečių tikėjimų, kurie kitu atveju mums atrodytų gluminantys.
* * *
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
