Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos.
* * *
Kadangi ką tik išsamiai parodėme, kad privalome bandyti į pasaulį žvelgti egiptiečių akimis, apie magiją teks kalbėti, kiek tai įmanoma, vartojant jų sąvokas. Būtų „neteisinga“ kurti dirbtinę temą pavadinimu „Egiptiečių magija“ ir suversti ten bet kokią veiklą, kurią mes pavadintume magija.
Kokios tai buvo veiklos? Be abejo, tokie dalykai kaip prakeikimas (įskaitant pasikėsinimus nužudyti), gydymas, erotinė magija, žemės ūkio magija (įskaitant oro užkeikimus), ateities būrimas, prikėlimas iš mirusiųjų. Kadangi magiją ir mediciną labai sunku atskirti, o egiptiečiai to paprastai ir nedarydavo, gydomąją magiją aptarsime kartu su medicina. Apie prikėlimo magiją, skirtą atgaivinti velionį ir parūpinti jam laimingą gyvenimą po mirties, turbūt turime daugiausia informacijos. Mes tai vadiname magija, nes pagal mūsų pasaulėžiūrą bet kokie bandymai pasiekti nemirtingumą, išskyrus tuos, kuriuos teigia mūsiškė religija, yra viso labo pagoniški prietarai. Tai gana žiauru egiptiečių atžvilgiu, nes jie neabejotinai savo religiją laikė teisinga. Taigi prikėlimo magiją panagrinėsime kalbėdami apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.
Net ir šitaip atsijojus prieš mus lieka gausybė medžiagos. Tačiau ne visos mūsiškės kategorijos sutinkamos senovės Egipte, o apie kai kurias pasitaiko tik užuominos ar atsitiktiniai paminėjimai. Labai mažai žinome apie oro ir žemės ūkio magiją, o ir didelę dalį to, ką žinome, egiptiečiai pavadintų religija – jeigu tik jie turėjo šią sąvoką žymintį žodį. Šalies gerovė ir našumas priklausė ne nuo lietaus, o nuo kasmetinių Nilo potvynių, kurie sudrėkindavo ir patręšdavo dirvą.
Pati upė buvo dievas Hapis, o didysis mirusiųjų dievas Ozyris buvo susijęs ne tik su mirusiųjų prikėlimu, bet ir kasmetiniu javų užderėjimu. Didžiaisiais valstybiniais ritualais faraonas ar jo atstovai šlovino šiuos dievus ir prišaukdavo potvynius, nuo kurių priklausė grūdų derlius.
Remdamasi tuo, ką žinau apie kitas bendruomenes, manau, kad senovės Egipto valstiečiai galėjo turėti savas magiškas apeigas, laiduojančias derliaus gausą. Bet jeigu jų ir būta, apie jas nieko nežinome.
Užkeikimai, skirti pakenkti ar nužudyti priešą, atrodo gerokai arčiau mūsiškės magijos sampratos, nes paprastai juose nesikreipiama į jokį dievą. Egiptietiški prakeikimai buvo rašomi ant primityvių keraminių taurių arba statulėlių, paskui jos buvo metamos ant žemės ir sudaužomos į šipulius.
Užrašuose būdavo įvardijami žmonės, kurių gyvenimas turėjo sudužti kaip ta taurė. Dažnai sutinkami Sirijos ir Nubijos miestų valdytojų vardai, taigi tai turėjo būti oficialūs „valstybiniai“ užkeikimai. Kiti vardai egiptietiški: „Temiršta Amenis, Sit Basteto mokytojas.“
Čia jau turbūt asmeninės pagiežos išraiška. Kitame tekste su smulkmenišku kruopštumu, kurį esu linkusi laikyti būdingu egiptiečių bruožu, prakeikiama: „Kiekvienas piktas žodis, kiekviena pikta kalba, kiekviena pikta mintis, kiekvienas piktas sąmokslas, kiekvienas piktas daiktas, kiekvienas piktas sapnas“ ir t. t. – išties ilgas blogybių sąrašas.
Prakeikimo apeigas sudarė du pagrindiniai dėmenys: panašumo principu grįstas ritualinis veiksmas (kaip buvo „nužudyta“ taurė, taip bus nužudytas ir priešas) ir žodžio galia, kuri taip pat buvo dvejopa. Priešo sutapatinimas su ketinamu sudaužyti objektu sustiprinamas ant daikto užrašant to žmogaus vardą, o frazė „temiršta“ buvo magiškas pasikėsinimo nužudyti atitikmuo.
Kai kuriuose „gydomosios magijos“ tekstuose taip pat esama priešui sunaikinti skirtų užkeikimų; jie sudėtingesni nei greitas ir paprastas atvaizdo sudaužymas, bet ir juose užvis svarbiausias žodinis elementas. Medicininiai tekstai pilni ir meilės užkeikimų; keli jų – mano galva, liūdnoki – skirti priversti žmoną pamilti vyrą. Kai kurie šių užkeikimų veikdavo tik žmoną ar sugulovę, nes jų sėkmė priklausė nuo to, ar vyras su dama, kurią nori sužavėti, palaiko intymius santykius.
Meilės kerus galima laikyti teisėta medicinos meno dalimi; prie jų dažnai pateikiami nurodymai dėl išorinio arba vidinio vartojimo. Kitos priemonės, taip pat neabejotinai priklausančios meilės magijai, skirtos „senį paversti jaunuoliu“ arba tiesiog padaryti taip, kad senis atrodytų kaip jaunuolis – priemonės plaukams atauginti, raukšlėms pašalinti ir panašiai.
Buvo išsakyta nuomonė, kad būrimas – bandymas spėti ateitį – ir su tuo susijusios sritys, tokios kaip astrologija, nėra tikroji magija, nes magija reiškia sąmoningą veiksmą – pastangas valdyti ateitį. Mano akimis, tai kabinėjimasis prie žodžių; niekas nenori žinoti ateities, nebent tikisi prie tų žinių priderinti savo elgesį ar bent jau pabandyti kažko išvengti. Birželis – nelaimingas mėnuo? Tada susilaikysime nuo abejotinų veiksmų ar netgi nesikelsime iš lovos ir liksime namie.
Taro kortos pasakė, kad per aukštą brunetą patirsime daug nelaimių ir skausmo? Bendrausime tik su žemais blondinais. Pasidavus fatalizmui, verčiančiam klusniai priimti kančią, nelaimę ar ligą nebandant to išvengti, tiesiog nėra reikalo spėti ateitį.
Kitaip nei teigia paplitusi nuomonė, astrologija egiptiečiai neužsiėmė; jie neturėjo Zodiako sąvokos, kuria, jei teisingai suprantu, grindžiama visa šiuolaikinė astrologija. Bet jie turėjo laimingų ir nelaimingų dienų lenteles, ir jos mums primena daugelyje laikraščių nuolat pasirodančius horoskopus, pretenduojančius pasakyti, kaip mums dera elgtis.
Egiptiečių lentelėse kiekviena diena skirstoma į tris dalis, pažymėtas ženklais, reiškiančiais „gerai“ arba „blogai“. Taigi ties ketvirtąja paofi mėnesio diena matome: „Blogai, gerai, blogai. Jokiu būdu neik toli nuo namų tokią dieną. Gimęs tokią dieną mirs nuo maro.“
Kita diena, penktoji, ypač pavojinga: „Blogai, blogai, blogai. Jokiu būdu nesiartink prie moters. Šią dieną vyrams dera atnašauti aukas dievams... Gimęs tokią dieną mirs besimylėdamas.“ Galbūt kai kurie žmonės tartų, kad tai ne pats blogiausias būdas atsisveikinti su šiuo pasauliu. Dar geresnė pranašystė skirta gimusiajam šeštąją dieną, o ji yra „gerai, gerai, gerai“. Toks žmogus mirs girtas.
Kitas būdas nuspėti ateitį buvo sapnų aiškinimas. Vienas iš papirusų suteikia mums kelis šimtus galimų sapnų interpretacijų. Štai kelios iš jų:
Jei žmogus susapnuoja save:
• kaip didelę katę: gerai, tai reiškia gausų derlių;
• panirusį į upę: gerai, tai reiškia apsivalymą nuo bet kokio blogio;
• matantį veidrodyje savo veidą: blogai, tai reiškia, kad turės dar vieną žmoną (!);
• žiūrintį į gilų šulinį: blogai, tai reiškia, kad praras turtą.
Šie sapnų aiškinimai neatitinka profesoriaus S.Freudo teorijų. Tačiau visai tikėtina, kad egiptiečiai nelaikė papirusinio sapnininko magišku; simboliniai vaizdiniai, pasirodantys jų sapnuose, jiems galėjo turėti tokią pat racionalią reikšmę, kaip ir šiuolaikiniai sapnų aiškinimai mums. Jeigu norime sužinoti, ką egiptiečiai laikė tikrais burtais, turime atsigręžti į jų pačių užrašus. Ir esama vieno senovinio papiruso, kuris, mano nuomone, suteikia mums keletą puikių pavyzdžių.
Pagrindinis istorijos veikėjas – ne kas kitas, o pats didysis IV dinastijos faraonas Chufu (Cheopsas). Vieną dieną jis pašaukė savo sūnus ir paprašė pralinksminti jį pasakojimais apie stebuklingus nutikimus. Pirmas sūnus papasakojo, kaip burtininkas nubaudė savo neištikimą žmoną. Jis nulipdė mažą vaškinį krokodilą. Kai įmetė jį į upę, vaškinukas atgijo ir išaugo iki įprasto krokodilo dydžio. Kai žmonos meilužis atėjo maudytis, krokodilas jį ir sučiupo. Neištikima žmona buvo sudeginta.
Antrasis karalaitis taip pat papasakojo istoriją apie gabų burtininką: jis sugebėjo taip sulankstyti ežerą, kad jo dugnas išsausėjo ir viena karališkosios šeimos dama galėjo pasiimti į vandenį įkritusį papuošalą. Tačiau pats galingiausias burtininkas gyveno paties Chufu valdymo laikais; kai jauniausiasis karalaitis papasakojo valdovui apie tą žmogų, Chufu įsakė atvesti jį į dvarą, kad parodytų savo gebėjimus. Tas senis buvo vardu Džedi ir mokėjo atlikti patį geriausią triuką: pridėti nukirstą galvą. Chufu paprašė tai padaryti ir bandymui pasiūlė mirčiai nuteistą nusikaltėlį. Tačiau išminčius atsakė: „Tik ne žmogų, o didysis valdove!“
Vietoj žmogaus jis panaudojo žąsį. Man visad patiko ši istorija, nes savo nuotaika ji tokia nepanaši į vėlesnių laikų Artimųjų Rytų pasakas: senis burtininkas atmeta pasiūlymą pasitelkti net mirčiai nuteistą nusikaltėlį, nes taikyti magiją žmonėms, „dievų galvijams“, draudžiama.
Visi šie triukai – tikroji magija, ir patys egiptiečiai žiūrėjo į juos kaip į stebuklą. Dar daugiau pavyzdžių randame kituose pasakojimuose, tokiuose kaip tie, kuriuos jau aptarėme šioje knygoje. Krokodilo atvaizdo tema ypač įdomi, nes tai labai senas kerėjimo, daugelyje pasaulio vietų sutinkamo ir mūsų dienomis, pavyzdys. Be to, jis patvirtina mūsų teoriją, kad tokius vaškinius atvaizdus naudojo sąmokslininkai prieš Ramzį III.
Su faraonu Chufu susijusiose pasakose talentingi stebukladariai nevadinami magais: tekste jie įvardijami kaip „žyniai mokytojai“. Šis titulas skirtas vienai iš šventyklose tarnavusių žynių klasių, jų specializacija buvo šventraščių žinios; tai turbūt buvo teologijos mokslininkai ir dažnai turėdavo magų įgūdžių. Iš dalies magais buvo ir gydytojai; visi žinojo, kad ligas gali sukelti demonai arba mirusiųjų dvasios, tad gydytojas privalėjo išmanyti, kaip su tomis būtybėmis susitarti.
Bet didžiausias magas, senis Džedi, nebuvo nei žynys, nei gydytojas. Jis ne tik mokėjo mirusiajam grąžinti gyvybę, bet ir žinojo slaptų Toto šventovės kambarių skaičių, šį raktą į galingąją magiją, ir gebėjo spėti ateitá. Magijos menas neapsiribojo žyniais; buvo ir „mago“ titulas, o kitą titulą galėtume versti kaip „ajų ekspedicijų, siunčiamų į dykumas ieškoti vario arba akmens, sudėtį, ir galima daryti prielaidą, kad jie aprūpindavo darbininkus mažyčiais talismanais, kurie gindavo juos nuo kai kurių pavojų, tykančių plynoje ir bevandenėje dykynėje.
Tikėtina, kad visi jie buvo apmokyti žynių ir priklausė jų luomui.
Ne, magija nebuvo žaisliukas ar saloninis žaidimas. Išvagoti raukšlių ir nuplikę valdininkai, mokantys gydytojui už jaunystę grąžinančius vaistus, – matyt, tam, kad pelnytų kvailos merginos, kuri pirmenybę teikė gražiai išorei, o ne turtui, palankumą, – nežaidė. Magai buvo išlaikomi valdovų; magija, kaip ir užrašyti prakeiksmai, galėjo būti užsienio politikos árankis – pavadinti tai diplomatija būtų sunkoka. Bet nevadinkime to ir prietarais. Magija buvo neatsiejama religinių praktikų dalis, taip tenkinusi tikinčiuosius, kad gyvavo beveik keturis tūkstančius metų – gana įspūdingas rekordas.
* * *
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
