Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos apie egiptiečių požiūrį į mirusiuosius.
* * *
Regis, laidojimo verslo tema daugeliui žmonių turi tam tikro makabriško žavesio – bent jau taip galima spręsti iš tokių knygų kaip Jessicos Mitford klasikinis veikalas „Amerikietiškas būdas mirti“. Ponia Mitford nebuvo pirmoji sukritikavusi amerikietišką laidojimo namų savininką, tą uolųjį verslininką, arba išreiškusi nuostabą, kad jis užėmė laidojimo etiketo, dažnai prieštaraujančio tradicinėms religijos dogmoms, lėmėjo vaidmenį.
Markas Twainas, nepaminėjęs vos keleto kvailybių, kurias apskritai gali turėti žmogus, pašaipiai šia tema rašė beveik prieš šimtmetį. Knygoje „Gyvenimas prie Misisipės“ jis pavaizdavo laidotuvių namų savininką – nuoširdžiai tikimės, kad tai buvo visiškai išgalvotas personažas, – ir jo lūpomis ištarė tokius žodžius: „Na, pats pagalvokit. Turtingas žmogus nori tik geriausio, tad galite jam visko brukti, kiek telpa, o jis net nepaprieštaraus. Netgi skurdžius, jei gerai su juo padirbėsite, atiduos paskutinį grašį, kad vieną kartą deramai pasirodytų. O ypač moteris.“ Paskui jis pasakoja, kaip privertė ponią O’Flaherti, vargšo darbininko našlę, „atiduoti paskutinį grašį“ vyro laidotuvėms.
Moralinė tokių dalykų pusė peržengia mūsų diskusijos ribas ir vargu ar čia reikia kokių nors komentarų. Mus, kaip senovės Egipto tyrinėtojus, domina vienas ironiškas faktas: panašu, kad šiandien tebegyvuoja požiūris, kadaise priskirtas tik civilizacijos aušroje gyvenusiems primityviems stabmeldžiams, jog miręs kūnas a) turi būti išsaugotas ir b) elgtis su juo reikia taip, lyg jame būtų išlikusi velionio asmenybė. Panašumai tarp to, ką darome mes ir ką darė kai kurios senovės kultūros, tiesiog trikdantys: grimuojami mirusiųjų veidai, karste su jais laidojamos brangenybės ir papuošalai, pats karstas – išpuoštas ir brangus.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Šiuolaikiniai balzamuotojai, be abejo, teigtų, kad jų veiklos motyvai sugriauna šį tariamą panašumą. Jie nepadeda mirusiajam magiškomis priemonėmis, tik nuramina gyvuosius „psichologiškai“.
Pagrįstai galime suabejoti, ar balzamuotojų „psichologija“ yra veiksmingesnė už simpatinę kerėtojų magiją. Bet daugiausia minčių kelia tai, kad po visomis skambiomis psichologinėmis frazėmis galime įžiūrėti be galo senovinį, dichotominį požiūrį į mirtį ir mirusiuosius – šis dvilypumas aptinkamas net paleolito laikų Europos klajojančių medžiotojų kapavietėse.
Tarsi gija, prasidedanti dar gerokai prieš rašytinės istorijos pradžią, per visą žmonių gyvenamą pasaulį driekiasi visuotinė idėja – esama gyvenimo po mirties. Ji sena kaip žmogus, ji senesnė už Homo sapiens; ji buvo žinoma Australijos aborigenams ir Afrikos bušmėnams.
Mums galbūt sunku patikėti, kad šiurkštūs neandertaliečių medžiotojai tikėjo tuo pačiu, kuo mes, tačiau nėra jokio kito protingo paaiškinimo, kodėl griaučiai būdavo rūpestingai laidojami gyvenamose uolose, kodėl greta velionių būdavo guldomi jų ginklai, kodėl papuošalai tebepuošia jų aptrupėjusius kaulus. Šiose kukliose kapavietėse matome ne tik tikėjimo vienokiu ar kitokiu gyvenimu po mirties, bet ir uolaus rūpinimosi fiziniais mirusiojo palaikais pradžią.
Bet koks savo susivėlusioje galvoje dvi akis turintis laukinis žino, kad kūnas greitai genda. Po tam tikrų pokyčių, apie kuriuos nemalonu galvoti, lavonas jau per stebėtojo gyvenimo laiką tampa toks, kad sunku beatpažinti žmogišką pavidalą. Mes nepriskirsime primityviam žmogui per didelio įžvalgumo, jei tarsime, kad jis žinojo, jog pats kūnas neišlieka. O jeigu taip, iš kur jis tada ištraukė tą neaprėpiamą nemirtingumo koncepciją?
Pirmieji matomi mirties požymiai primena tokius reiškinius kaip koma ar miegas. „Miegas yra mažoji mirtis“, ir Tanatas su Hipnu daugeliui žmonių yra broliai. Bet miegantysis pabunda. Ir kartais pabudęs prisimena nuotykius, kuriuos patyrė, kai fizinis kūnas gulėjo sustingęs ir nejudrus lovoje.
Nesąmoningose kelionėse miegantysis neribojamas fizinio laiko ir erdvės; jis net gali sutikti draugų, kurių nebėra tikrame pasaulyje. Iš tokių patirčių galbūt radosi koncepcija, kad kūno „namuose“ yra tam tikras „gyventojas“, galintis palikti miegantį kūną ir persikelti kitur, o atėjus mirties valandai tiesiog visiems laikams paliekantis ankstesnę buveinę.
Visa tai neatsako į klausimą, kaip atsirado nemirtingumo samprata; tai tik siūloma galimybė. Bet dauguma tautų, palikusių mums kokių nors liudijimų apie savo tikėjimus, įsivaizdavo kažką gyvenant žmogaus kūne – vieną ar netgi daugiau būtybių. Jie vadino tai įvairiais vardais; mes tai vadiname siela.
Už kūno ribų siela, suprantama, nematoma, ir gyvieji ją gali išvysti tik ypatingomis aplinkybėmis. Nematoma ji gali laikytis netoli senųjų namų arba prisijungti prie kitų sielų tam tikroje vietoje – ją gyviesiems kartais pavyksta aplankyti sapnuose. Požiūriai į tą įsivaizduojamą mirusiųjų gyvenamą šalį labai skiriasi: kartais sielos leidžiasi žemyn, kartais kyla į viršų. Pomirtinis gyvenimas gali būti įsivaizduojamas kaip rojus, kur sielos mėgaujasi visais žemiškais malonumais, tik dar gausiau, ir nepatiria jokio skausmo. Kartais mirusiųjų karalystė regima kaip liūdna ir niūri vieta, kartais sielos apskritai netenka žmogiško pavidalo ir atsisako bet kokios pasibjaurėtinos kūniškos veiklos.
Kad ir kaip tai būtų įsivaizduojama – kaip palaimintas rojus ar melancholiškas Hadas – jokioje kultūroje gyvieji netroško priartinti laiko, kai teks ten keliauti. Gyvųjų požiūris į mirtį nėra prieštaringas; jie visa širdimi jos nenori. Bet štai gyvųjų požiūryje į mirusiuosius galima įžiūrėti dvilypumą.
Markas Twainas, aprašęs nemalonųjį laidojimo namų darbuotoją, išnaudojantį savo klientus, jo sėkmę aiškino niekingu senu principu – siekiu nebūti prastesniam už kitus. Bet tai paviršutiniškas atsakymas į klausimą, kodėl žmonės skurdina save pirkdami daiktus, kurie jiems ne tik nereikalingi, bet ir šiek tiek atgrasūs. Iš tikrųjų laidojimo namų savininkas išnaudoja senovinį dvilypį gyvųjų santykį su mirusiaisiais. Viena vertus, jaučiame sielvartą ir meilę, ir tai reikia išreikšti. Bet su sielvartu ir meile susipina ir visiškai priešingos emocijos, kurių nesame linkę pripažinti. Reakcija į lavoną svyruoja nuo nedidelio šleikštulio iki prietaringo siaubo; ir kadangi miręs kūnas kadaise buvo mylimos sielos buveinė, gyvieji giminaičiai jaučiasi kalti dėl savo pasibjaurėjimo. Kita gyvųjų reakcija – nors retas kuris tai pripažins – yra palengvėjimas.
„Kad ir kas ten mirė, tai ne aš. Ačiū Dievui!“ Arba, perfrazuojant šv. Augustiną: „Viešpatie, leisk man prisijungti prie tų, kuriuos myliu, rojuje – bet tik ne dabar!“ Už šią kaltę ir palengvėjimą reikia mokėti – mūsų dienomis, matyt, variu apkaltais ir atlasu išklotais karstais.
J. G. Frazeris savo „Auksinėje šakoje“ iškėlė, mano galva, labai įtikimą mintį, kad mirusiųjų baimė kyla iš mirties baimės. Jeigu gyvieji džiaugiasi, kad vis dar kvėpuoja, valgo, myli ir vaikšto po saule, peršasi logiška išvada: mirusieji nekenčia to, kad jie nebegyvi. Kita logiška mintis – mirusieji jaučia pagiežą, aklą pagiežą, nukreiptą prieš visus gyvuosius.
Mums visai nebūtina palikti mūsų neva racionalios kultūros, kad rastume mirusiųjų baimės įrodymų. Retas mūsų norėtų praleisti naktį vienumoje su lavonu, ir mes vis dar vengiame sutemus užsukti į kapines. Vaiduokliais aš netikiu, bet kai vėlų vakarą esu namie viena, stengiuosi neskaityti Poe ar Lovecrafto. Pačios vaiduoklių istorijos pasakoja ne apie mielas sielas, o apie piktas pamėkles; jų populiarumas byloja, kad jose paliečiamas kažkoks giliai mumyse tūnantis jausmas. Ir kai kurie šiuolaikinių vaiduoklių istorijų, dabar priskiriamų tautosakai, elementai vos prieš keletą amžių dar priklausė bažnytinėms dogmoms. Tiesą sakant, manau, kad kai kuriuose ritualuose ir dabar dar taikomos egzorcizmo formulės.
Jei nušoksime dešimt tūkstančių metų į praeitį, aptiksime tą patį tikėjimą. Tarp seniausių išlikusių kapaviečių, priklausančių priešistorės žmonėms, rastos kelios neįprastos. Jose griaučiai paguldyti skausmingai nepatogia poza: keliai pritraukti prie krūtinės, o kojos stipriai užlenktos. Tokią padėtį galima suteikti tik surišant lavono galūnes virvėmis, ir spėjama, kad taip buvo daroma, kad mirusysis neslampinėtų aplink ir negąsdintų gyvųjų.
Esama teorijos, kad laidotuvės atsirado ne iš meilės velionims ar dėl sanitarijos, o iš baimės. Pati idėja prislėgti lavoną žeme ir akmenimis gali būti kilusi iš noro jį izoliuoti. Radikalesnis būdas apsisaugoti nuo mirusiųjų – pašalinti lavono kūno dalis; tokie atvejai taip pat kartais pasitaiko priešistorės kapavietėse. Turbūt veiksmingiausia apsisaugojimo priemonė buvo kremavimas; nėra geresnio būdo padaryti žmogų bejėgį nei paversti jį pelenais. Jeigu priešistorės žmonės palaikus kremuodavo, o jų pelenus išbarstydavo, mes, savaime suprantama, niekada to įrodymų nerasime; kai kuriuose senovės kapuose aptikti iš dalies apdegę kūnai nebuvo kremuoti, šiais atvejais nudegimai galėjo būti atsitiktiniai. Palaikų kremavimo įrodymų atsiranda, kai pelenus imta saugoti puodynėse arba urnose, bet tuo metu mirusiųjų baimė – bent sąmoningai – jau buvo išstumta kitų motyvų.
Kitas būdas apsisaugoti nuo mirusiųjų – jų permaldavimas: jeigu stengsiesi, kad jie būtų laimingi, ir gerai elgsiesi, jie nedarys jokios žalos ar netgi tau padės. Galbūt jie bus draugiškiau nusiteikę, jei nekiši nagų prie jų nuosavybės. Taigi norėdamas būti saugus laidoji su savininku ir jo turtą, įskaitant moteris, arklius ir vergus. Tai paaiškintų, kodėl nuo seniausių laikų su mirusiaisiais būdavo laidojamos vadinamosios įkapės. Kitas galimas paaiškinimas toks: papuošalai, ginklai, žmonos ir panašūs dalykai buvo įdedami velioniui tam, kad jis galėtų jais naudotis ten, kur atsidūrė, kad ir kaip ta vieta vadintųsi.
Lyginant su palaikų darkymu ar naikinimu, permaldavimas, kaip apsaugos nuo mirusiųjų priemonė, buvo žingsnis į priekį: tai neužgauna tuo metu giminaičius kamuojančio sielvarto jausmo. Senas ginčas, kas paskatino laidotuvių atsiradimą – baimė ar meilė, beprasmis; nėra priežasčių manyti, kad abu jausmai negali apimti vienu metu. Galbūt tai prieštaringos emocijos, bet jos nėra nesuderinamos.
Vis dėlto lieka vienas rimtas prieštaravimas. Mylime velionius ar bijome, visi sutinkame, kad mirusieji yra mirusieji ir jų kūnas genda. Bjaurėjimasis lavonu ir bekūnės sielos baimė nėra tas pats, ir bandymai kontroliuoti vaiduoklius surišant palaikus atrodo beprasmiški.
Tą patį galima pasakyti apie bežadžio, sustingusio kūno aprūpinimą dailiomis kapavietėmis ir negyvais vergais.
Tačiau jeigu mes tikime simpatine magija, dėmesyje mirusiam kūnui esama prasmės. Kadangi siela kadaise buvo kūno dalis arba artimai su juo susijusi, vadinasi, ją galima paveikti tuo, kas daroma kūnui. Šis principas yra daugelio burtų pagrindas, tiek veikiant gyvųjų labui, tiek mirusiųjų. Daugelis ritualų mirusiųjų garbei paaiškinami šiuo požiūriu, taip pat ir pastangos išsaugoti lavoną ir suteikti jam, bent laikinai, gyvojo išvaizdą.
Nors simpatinės magijos principai lengvai paaiškina tiek kūno naikinimą, tiek mumifikaciją, jie neturi nieko bendra su amerikietišku požiūriu į mirtį. Mes netikime magija. Turi būti kita priežastis, kodėl trokštame išsaugoti palaikus ir parūpinti jiems patogumus, kurių jie negali jausti.
Kai kurios krikščionių sektos įtraukia į savo apeigas tokią frazę: „Tikiu kūno prisikėlimu iš mirusiųjų.“ Jei suprasime šį sakinį pažodžiui, jis pateisina balzamavimą: tiesą sakant, jis pateisintų net ir gerokai didesnes pastangas. Tačiau visi pastoriai ir kunigai įnirtingai kritikuoja puikavimusi grįstas amerikietiškas laidojimo tradicijas, ir problemos, kurias paliečiame pažodžiui suprasdami mirusiųjų prisikėlimą, lieka racionaliai neišsprendžiamos.
Kai kurios šių problemų mums atrodo gana juokingos, bet jos nebuvo juokingos įnirtingai jas spręsti bandžiusiems viduramžių teologams. Imkime klasikinį atvejį apie į krikščionybę atverstą kanibalą. Jį tikina, kad kūnas prisikels, jeigu jis prisijungs prie teisingos bažnyčios, bet kieno kūnas?
Kas bus visiems tiems krikščionių misionieriams, kuriuos jis suvalgė savo nuodėmingomis dienomis ir pavertė savo nuo šiol šventu kūnu? Jie juk taip pat turi teisę į prisikėlimą, bet, atėjus Paskutinio teismo dienai, kai kam trūks vienos kitos kūno dalies.
Kai išklojau kanibalo problemą savo draugui jėzuitui, jis pateikė mano paprastam protui visai tinkamą atsakymą: „Bet tai ne tas pats kūnas.“ Dievas, sukūręs vyrą iš molio, o moterį iš vieno nelabai reikšmingo jo kaulo, panorėjęs gali prikelti bet kokiame kūne – ir „tame pačiame“, esant reikalui, – taigi tiek kanibalas, tiek misionieriai bus kokie buvę. Niūrūs Ekleziasto žodžiai „dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo“, išsprendžiami puikiu Jobo paradoksu: „Net jei kirminai sunaikins šiuos palaikus, visi tiek savo kūnu pamatysiu Dievą.“
Žvelgiant iš šio taško kūno išsaugojimas neturi reikšmės, ir amerikietiškas laidotuvių kultas nedera su žodžiais, kurie sakomi virš išdažytų karstų ir balzamuotų mirusiųjų.
Kartais linksminuosi spėliodama, ar iš mūsų palaikų karstuose ateities archeologai sugebės perprasti dabarties tikėjimus. Įsivaizduokime, kad 5000 metais po Kr. visi rašytiniai mūsų kultūros šaltiniai yra išnykę (ne tokia jau fantastiška prielaida), bet kai kurie trapūs kaulai išliko.
Tarkime, švinu apmušti ir vandens nepraleidžiantys karstai netyčia išlaikė tiek, kiek garantuoja jų gamintojai, ir buvo atrasta keletas palaikų visoje jų didybėje: su smokingais, perukais ir plastinės chirurgijos pėdsakais. Kaip išsilavinę tarpgalaktinės 5000-ųjų imperijos mokslininkai interpretuos primityvių mūsų meto žemiečių laidojimo papročius?
Akivaizdus atsakymas – simpatinė magija; ir galbūt, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tarpgalaktiniai ekspertai būtų teisūs. Kiek žmonių, besikreipiančių į šiuolaikinius Amerikos mirusiųjų kulto kerėtojus, daro tai dėl to, kad slapta, kažkur širdies gilumoje, vis dar turi išsaugoję primityvaus protėvių tikėjimo magija sėklą?
Gal kaip tik šis amžinas žmonijos prietaras yra amerikietiško požiūrio į mirtį priežastis, o ne noras viešai pasipuikuoti, neteisingai suprantamas pamaldumas ar meilė?
Dabar su tam tikru palengvėjimu atsigręžkime į paprastesnį kultą – senovės egiptiečių. Jis bent jau neprieštarauja pačių išpažinėjų išreikštiems postulatams. Egiptietiškas požiūris į mirtį atrodo sudėtingas ir keistas, bet jis tampa suprantamas, jei remiamės keliomis paprastomis prielaidomis. Pirmoji teigia, kad žmogus arba kažkokia jo dalis gali išgyventi po fizinės mirties.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Antroji: pomirtinis gyvenimas priklauso nuo to, kas buvo padaryta su kūnu. Nė viena šių prielaidų nėra būdinga tik Egiptui; abi jos priklauso labai senai ir labai plačiai paplitusiai tikėjimo sistemai. Tokiame bendrame fone pradėsime nagrinėti pirmąją prielaidą ir pabandysime atsakyti į klausimą, kaip ir kur senovės egiptiečiai tikėjosi gyventi po mirties.
Bus daugiau
* * *
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.