Kalės istorija (II). Tėvų bausmė 16-metei: namo gali negrįžti!

Kaip ir kodėl prasidėjo ši istorija? Žurnalistė Laima Lavaste didelio populiarumo susilaukusioje savo knygoje „Kalės istorija“ (2014 m.) atskleidžia iki šiol nežinomas pagrindinių istorijos veikėjų Laimutės Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio gyvenimo detales.

L.Stankūnaitė Kaune. 2009 metai.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Stankūnaitė Kaune. 2009 metai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Knygoje pateikiama daug negirdėtų skandalingos istorijos detalių.
Knygoje pateikiama daug negirdėtų skandalingos istorijos detalių.
Knygos autorė Laima Lavaste.
Knygos autorė Laima Lavaste.
L.Stankūnaitė teisme 2013 metais.<br>Archyvo nuotr.
L.Stankūnaitė teisme 2013 metais.<br>Archyvo nuotr.
D.Kedys Kaune, 2009 metai.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
D.Kedys Kaune, 2009 metai.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jun 13, 2016, 6:24 AM, atnaujinta May 22, 2017, 12:05 AM

Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – antroji dalis.

Vaikystė. Prieš 27 metus

Aš, Laimutė Stankūnaitė, gimiau 1986 metų gražią saulėtą pavasario dieną – balandžio 8-ąją Kaune. Pirmasis vaikystės prisiminimas – ne iš Lietuvos. Kai man buvo dveji ar treji metukai, mama pasiėmė mane, šešeriais metais vyresnę seserį Violetą ir išvažiavo į Kaliningradą pas savo mamą. Tik vėliau sužinojau, kad tėvų gyvenime tuo metu būta nesutarimų. Bet tėtis atvažiuodavo pas mus kiekvieną savaitgalį, todėl visada žinojau, kad mes keturiese: mama, tėtis, aš ir Violeta.

Šeimoje buvau mažoji lepūnėlė. Mano amžinąjį atilsį močiutė Marija mylėjo mane kaip mamą. Ji buvo nuostabus žmogus, Dievo kūrinys su didele širdimi, o tai iš tiesų reta gyvenime. Gyvenusi dėl kitų gerovės. Gaila, kad tiek mažai laiko man buvo skirta pabūti su ja. 1995 metais močiutė mirė nuo kiaušidžių vėžio. Man tebuvo 9 metukai.

Kaliningradas – mano mamos gimtasis miestas ir mano tėvų meilės miestas. Tarnaudamas armijoje tėtis čia sutiko mamą. Bet apie jų jaunystę žinau nedaug. Namie nebuvo įprasta atvirai kalbėtis apie jausmus. Tėvai niekada nesidalijo su mumis, dukromis, jaunystės prisiminimais.

Neprisimenu, kad su mama būtume plepėjusios apie jos meiles, svajones, kad būčiau išsipasakojusi jai savo paaugliškas paslaptis. Mūsų šeimoje buvo tėvai ir buvo vaikai. Pagarba vyresniems ir paklusnumas buvo labiausiai man ir seseriai skiepijamos vertybės. Neslėpsiu – kartais ne tik žodžiu, bet ir skaudžia mamos ar tėčio ranka.

Bet, prieš man pradedant lankyti pirmą klasę, mes grįžome į Kauną. Kiek prisimenu, apsigyvenome ir nuo tada visada gyvenome (gal nuo 1989 metų) tame pačiame bute Kalantos gatvėje, kuriame iki šiol gyvena mano tėvai.

Kieme, kurį supo kiti daugiabučiai, prabėgo mano vaikystė. Šiandien matau, koks jis mažas, neišvaizdus, apaugęs krūmokšniais ir paūgėjusiais medžiais. Bet anuomet jis buvo mano vaikystės kiemas.

Pilnas draugų, susigalvotų žaidimų, paslapčių, nubraukiantis neteisingos skriaudos ašaras ir sugeriantis vaikiškus mūsų džiaugsmus. Aplink buvo daug tokių kiemų ir daug bendraamžių vaikų. Žaisdavome kvadratą, šokinėdavome per gumytę. Dūkdavome, kol pro pravirus langus pasigirsdavo tėvų raginimai: „Vaikai, namo! Paskutinį kartą sakau!“

Tai buvo metas, kai mes, vaikai, visi buvome lygūs ir draugiški. Labai ilgiuosi tų dienų ir nors akimirką norėčiau sugrįžti į tuos vaikystės laikus.

* * *

2009 m. spalio 15 d. 10 dienų po Kauno žudynių

Tas pats kiemas Kalantos gatvėje, prie Stankūnų namų.

Kai, ruošdama „Lietuvos rytui“ straipsnį, pasikalbėjusi su Laimutės Stankūnaitės tėvais Tatjana ir Stasiu Stankūnais išėjau į kiemą, jau buvo vėlyvas vakaras. Krito migla.

Bus sunki kelionė į Vilnių, pagalvojau. Po Stankūnų buto langais jau stovėjo apsaugos automobilis. Priėjau prie netoliese pasistatytos savo mašinos. Užkištas už valytuvo, bolavo raštelis. Išsitraukiau ir perskaičiau: bAIK KNYSTIS, JEI NE, tau BUS KAIP TOS KALĖS SESERIAI. rAŠTELI DABAR SUDEGINK. MES TAVE STEBIM“.

Pakėliau galvą ir apsižvalgiau. Į mane nebyliai žvelgė dešimtys kiemą supančių daugiabučių langų. Kas už jų? Pradariau mašinos dureles, susiradau degtukus, kuriuos vežiojausi jau pasiruošusi Vėlinių dienai, uždegiau raštelį ir degantį numečiau ant žemės. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Vilnių.

* * *

Močiutė

Tuo metu pas mus jau gyveno močiutė iš Kaliningrado. Atvažiavo, kai apsirgo vėžiu. Man buvo gal 7 metukai. Kaliningrade ji dirbo vaikų darželyje. Kaune įsidarbino darželyje „Šilelis“ prie mūsų namų, kurį vėliau lankė ir mano dukrelė.

Buvau močiutės Marijos numylėtinė. Violeta jau virto panele, buvo kokių trylikos metų, pas ją ateidavo draugių. Kambaryje, kuriame gyvenau su ja, man nebebūdavo vietos. Nueidavau į močiutės kambarį, įsirangydavau į jos lovą, kurioje ji negaluodama praleisdavo vis daugiau laiko, klausydavausi pasakų ir žaisdavau su ja domino.

Močiutė Marija padarydavo man mėgstamą valgį – iš duonos, cukraus ir vandens. Dabar suprantu, kad ją buvo išmokinęs vargas, bet kaip man būdavo skanu! Prikepdavo skanėstų – vaflinių blynelių. Močiutės mirtis man, devynmetei, buvo pirmas ir pats skaudžiausias vaikystės praradimas. Jai buvo tik truputį daugiau nei 60 metų.

Ilgai dar ją sapnuodavau, sapnuose verkdavau. Ir savo dukrytei krikšto vardą parinkau kaip močiutės – Marija.

Patyčios

Tačiau pirmosios vaikystės ašaros pasipylė anksčiau – kai septynmetė Laima su astrų puokšte peržengė Petrašiūnų 15-osios vidurinės mokyklos pirmos klasės slenkstį.

Kai dabar susiradau tą mokyklą, nustebau, kad ji taip arti Stankūnų namų – perbėgi du kiemus, kerti gatvę ties „Šilo“ parduotuve, mažų gražių namukų nusėta gatvele pasuki į kairę – ir štai jis – baltas, tipinis pastatas, kaip ir anuomet sklidinas vaikų šurmulio. Bet mažajai Stankūnų dukrai tas kelias neretai atrodydavo labai ilgas ir būdavo nulaistytas ašaromis.

„Ruskė tu!“ – tyčiodavosi iš jos bendraklasiai. Maži bestijos – tikrų kauniečių lietuvių tėvų tikri lietuviukai. Stankūnaitės mama Tatjana – ruskė. Babuška – ruskė. Tai ir ji pati ruskė, gerai nemokanti lietuviškai.

Rusiškai, būdama vaikas, kalbėjau laisvai, nes augau Kaliningrade. Namie su tėvais visada kalbėdavau lietuviškai. Vaikams užkliūdavo ne tik mano tautybė, tačiau ir tėvų turtai, mano apranga. Petrašiūnai buvo pramoninis rajonas. Bet ir čia klestėjo kaunietiška mada – turtui pirmenybė. Būdavo, ir apstumdo, ir į kuprinę žalių kiaušinių prideda. Ne aš viena kentėjau.

Skriausdavo ir kitus „biednesnius“. Turėjau daug skaudžių išgyvenimų, kurie neišblėso iki šiol. Mano tėvai niekada nebuvo skurdžiai, bet nebuvo ir turtingi. Norėjosi man ir gražesnių drabužėlių. Aišku, mama mus rengė labai tvarkingai, bet vaikui visada norisi kažko gražaus. Ką turi kiti, bet tau tėvai nenuperka.

Mama ir tėtis visada dirbo. Mama parduotuvėje, tėtis – vairuotoju. Neturėjo nei aukštų pareigų, nei didelių atlyginimų, vertėsi kukliai. Jie vėlai grįždavo iš darbo, nelabai turėdavo laiko vaikščioti į mokyklą aiškintis ar lankyti susirinkimus.

Laimė, kad turėjau antrą mamą – seserį Violetą, kuri apie mane žinojo daugiau nei mama.

Violeta

Dar ir šiandien man neįprasta kalbėti apie sesę kaip apie savo artimiausią, bet mirusį žmogų. Aš vis tebelaukiu, kada ji man paskambins. Laukiu, nors drauge žinau, kad taip jau nebeįvyks.

Mano atminty prisiminimai dar vis tokie pat šilti, spalvingi, regis, viskas vyko vos vakar. Kai užmerkiu akis, atsirandu šalia sesės, jos namuose. Girdžiu mūsų pokalbius, juoką, kartkartėmis lengvus barnius dėl menkniekių. Girdžiu, kaip laksto mūsų mažos dukrytės, kas penkias minutes atbėgdamos mums parodyti, ką nupiešė. Regiu besivarstančias duris, kai mūsų mergytės zuja į lauką pažaisti su šuniukais. Kaip važinėjasi po kiemą triratukais ir siaučia su kaimynų vaikais. Visa tai dar taip gyva.

Violeta gimė 1979 metais spalio 15 dieną, praėjus nepilniems metams po mano tėvų vestuvių Kaune. Kiek žinau, tėveliai gyveno mažame kambarėlyje be patogumų. Į tą patį kambarėlį parsivežė ir mane. Sesė buvo vyresnė už mane šešeriais metais.

Vaikystėje mes ir pasipešdavome, bet man kiek ūgtelėjus mūsų santykiai tapo ir visą neilgą Violetos gyvenimą buvo labai artimi.

Mažos daug laiko praleisdavome prie Kauno marių, iki kurių gražiu pušynu buvo tik kelios minutės kelio nuo namų. Jau suaugusios čia pažaisti atsiveždavome ir savo dukreles, susitikdavome su draugėmis, kurios taip pat augino vaikučius. Tai buvo mėgstama vaikų ir jaunų šeimų poilsio vieta.

Ne veltui po kelerių metų Drąsius Kedys ir pasirinko tą jam žinomą vietą baisiam šmeižtui – esą ten esančiame motelyje „Baltos burės“ pedofilai išnaudojo mūsų dukreles. Bet grįšiu vėl į šviesią vaikystę.

Mes mėgdavome krėsti išdaigas, ypač su savo vokiečių aviganių veislės šunimi Džeriu. Jis buvo labai meilus, paklusnus, kantrus ir švelnus, nors, prisipažinkim, tai keista – juk jis vis dėlto vilkšunis!

Bet toks jis buvo dėl to, kad mano sesuo nuo 14 metų užsiiminėjo šunų dresūra, tai vėliau tapo ir jos profesija. Todėl mūsų šuo buvo išauklėtas ir paklusnus. Aišku, Džeris labiausiai mylėjo ir klausė Violetos, nes jinai jį maitino, dažniausiai vedžiojo ir prižiūrėjo. Prisimenu, žiemą Džeris traukia rogutes su manimi, o Violeta bėga priekyje ir ragina: „Džeri, Džeri!“ Pavargsta jis traukti, sustoja, pribėga prie manęs, kandžioja man kojas ir lyg prašo: „Lipk iš rogių, tu dručke!“

Vasarą Džeris mėgdavo įsikabinti į pamiškėje rastą padangą ir nešti ją. Mes su Violeta vedamės jį, stiprų, didžiulį, o praeiviai aikčioja: „Oi, koks gražus šuo, koks protingas!“ Mes išdidžios – tai mes jį taip išauklėjome!

Pamenu, kaip mama ir tėtis Džerį mums padovanojo Kalėdų proga. Man tuomet buvo 9-eri, sesei – 15 metų. Ir šiandien negaliu pamiršti, kaip ieškojom Kalėdų Senelio dovanos.

Rytą, apie 10 valandą, tėveliai įbėgo į mūsų kambarį: „Kelkitės, miegalės, jau buvo Kalėdų Senelis ir paliko jums dovanų, greičiau eime pažiūrėti!“ Mes su sese bemat šokom iš lovų ir bėgte iš kambario. Įpuolėm į vieną kambarį, į kitą, į virtuvę, vėl prie eglutės – niekur nematom dovanų.

Klausiam mamos ir tėčio: „Tai kur tos dovanos, negi mus apgavote?“ Tėtis sako: „O jūs geriau pažiūrėkite po stalu, svetainėje prie eglutės.“ Mes tik klupt prie stalo, ogi žiūrim – didžiulė raudona dėžė su dar didesniu žaliu kaspinu. „O kodėl tik viena dovana?“ – patempėm lūpas.

Mama atsakė: „Kad gerai tą dovaną prižiūrėtumėte, prireiks jūsų abiejų.“ Mes žvilgt viena į kitą – nieko nesuprantam. Bet puolėme abi išpakuot dovanos. Atidarėme dėžę – o ten mažučiukas, gražučiukas šunelis! Jis cypsi, ir mes cypiam iš laimės. Ir iš karto barnis – kas vedžios, kas maitins? Abi tuoj pat norim. Laimės pilnos kelnės.

Namie auginome ir porelę žiurkėnų. Bet mūsų šunelis juos netyčia grybštelėjo ir likome be savo žiurkėnų.

Bet Džeris mums suteikė ne tik džiaugsmo. Jis užkrovė mums ir naujų pareigų. Tėveliai griežtai mums su sese buvo nustatę namų tvarkymo grafiką. Gavusios šuniuką mes su Violeta net nenutuokėme, kiek jis mums kiekvieną mielą dieną suteiks „džiaugsmo“, kai reikės nuo kilimo valyti jo plaukus!

Violeta nepaprastai mėgo šunis ir svajojo juos veisti. Ji buvo labai ryžtinga ir pasiekė savo tikslą. Jai nebuvo nė 30 metų, o jau buvo įsigijusi namą. Veisė šunis, įrenginėjo nuosavą grožio saloną. Mes skyrėmės kaip dangus ir žemė. Ji buvo daug ryžtingesnė už mane. Mokykloje Violeta visada buvo mano užtarėja. Ją nuolat atsiminsiu kaip savo Angelą Sargą, saugojusį mane nuo visų negandų.

Ji visada mane gindavo nuo bjaurių bendraklasių, kurie šaipydavosi, kad esu prastesnės rasės – ne lietuvė, o ruskė. Violetai tą patį teko patirti, kai buvo mažesnė. Vaikai gali būti labai žiaurūs. Tiek anksčiau, tiek dabar.

Violeta ištekėjo ir anksti išėjo iš namų. Aš likau viena. Anksčiau tėveliai pabardavo abi, dabar atpirkimo ožiu tapau aš viena, atsakinga už savo poelgius. Nors ir buvau tėčio numylėtinė, pylos pakako.

Kai gimė Violetos dukrelė, man buvo gal 13–14 metų. Dažnai nuvažiuodavau pažaisti su mažyle. Sesers namai man būdavo jaukus prieglobstis.

Dar labiau mes suartėjome, kai aš pati pagimdžiau dukrelę. Tarp mūsų dukrų tebuvo 4 metų skirtumas.

Violeta tapo ir didžiausia mano gynėja, kai prasidėjo mano kova su turtinga bei įtakinga Kedžių ir Venckų šeima. Juk aš buvau tik viščiukas, 18-metė. Ir Violeta buvo apkaltinta šlykščiausiu nusikaltimu vaikystei.

Visą likusį gyvenimą klausiu savęs – ar aš ją nužudžiau?

Mieloji mano sesute. Tu buvai man viskas – ir sesuo, ir draugė, ir mama. Aš kiekvieną akimirką tave prisimenu ir dėkoju gyvenimui, kad tave turėjau. Ramybės tau. Aš tikiu, kad mus, savo šeimą, tu saugai iš viršaus. Myliu tave... Ilgiuosi... Ilgiuosi... Ir šimtą kartą ilgiuosi.

* * *

Po 10 metų. 2009 m. spalio 8 d.

Violetą tėvai pašarvojo Petrašiūnuose, šarvojimo salėje netoli namų.

Maldavau apsaugos, kad leistų atsisveikinti su seserimi. Gal apie 14 val. mane atvežė į šarvojimo salę. Apsaugos buvo suderinta, kad nebūtų žmonių. Mama buvo ten. Mes dar nusifotografavome prie Violetos karsto.

Man leido pabūti valandą. Prieš tai apsauga nuvežė mane į turgų, nupirkau vainiką. Neslėpiau veido, buvau be peruko, nes dar nedaug mane kas pažinojo.

Pardavėja paklausė: „Kam vainikas?“ „Seseriai“, – atsakiau. „Dieve, Dieve“, – padejavo.

Kai atvėriau šarvojimo salės duris, pirma mintis buvo – įeisiu ir visai ne Violeta ten gulės. Kas nors kažką sumaišė. Įeinu, ir... toks jausmas, kad ir netiki, ir žinai. Toks kvailas, nenusakomas jausmas.

Stoviu prie karsto, matau seserį ir netikiu, nors matau. Paglosčiau jos ranką. Atrodo, ji sušilo, tuoj Violeta atsigaus. Paglosčiau jos veidą. Mama sudraudė – negalima, jis sutvarkytas, po to gali pamėlti. Aš glostau iš tos nervinės įtampos, nes vis dar negaliu patikėti, vis dar negaliu patikėti. Violeta, Violeta, juk vietoj tavęs turėjau būti aš. Sesyte mano vienintele, mano mieloji, mano mylimoji, mano padėjėja, mano užtarėja... Jos rankos surištos, rankose kryželis. Jaučiu, kokia ji sunki, suakmenėjusi.

Matau, kad kaklo šone kulkos žaizda susiūta, tokiais dideliais dygsniais, lyg sulopyta. Šalikėlis nepridengė žaizdos.

Jai buvo šauta į galvą. Viena kulka pataikė į akį, palei antakį. Žaizdos vieta užgrimuota...

Dabar pasakoju ir net nebeverkiu. Mano ašaros jau išverktos. Metus verkiau kasdien. O dabar tas negerumas tiek prispaudęs krūtinę, tiek surakinęs širdį, kad ašaros nebeprasiveržia.

Labai prašiau, kad leistų Violetą ir išlydėti į kapines. Bet apsauga griežtai pasakė – ne! Juk ir žudikas gali atvykti pasigrožėti savo darbu.

Pirmą kartą prie Violetos kapo nuvažiavau po kelių mėnesių, per 2009-ųjų Kalėdas. Ją palaidojo mūsų močiutės Marijos kape.

Žmonių kapinėse nebuvo. Apsaugos darbuotojai nuėjo pirmi, apžiūrėjo aplinką. Krito sniegas... Padėjau gėlių, uždegiau žvakučių. Dar kartą ją apraudojau. Ir ją, ir save. Grįžusi į saugomą būstą, paskambinau Violetos vyrui. Sakyk, kodėl tokia neteisybė, kodėl toks geras žmogus turėjo žūti? Violeta, kuri visiems lėkdavo į pagalbą...

Dažnai prašau apsaugos, kad mane nuvežtų į kapines. Nuolat sapnuoju savo seserį. Myliu ją.

* * *

Svajonės

„Man įstrigo širdy Leonoros Ruzvelt pasakyti žodžiai: „Daryk tai, ko negali.“ Tada tvirtėja tavo charakteris, tikėjimas ir pasitikėjimas, atsiranda drąsa ir stiprybė.

Net sunkiausiomis valandomis aš neišsižadėjau savo svajonių. Juodžiausiomis dienomis aš ne puoliau į neviltį, bet svajojau. Žinojau, kad reikia svajoti be ribų tol, kol ateis tavo išsvajotoji diena. Ir ji atėjo.

Nuo vaikystės su tėvais svajojome apie nuosavą namą. Su Violeta fantazuodavome – turėtume savo kiemą, kur žaistume, sodintume gėles, vaiskrūmius, pasistatytume palapinę. Svarbiausia, mūsų Džeriui būtų vietos lakstyti. Vienu metu tėvai dirbo Kaišiadorių paukštyne, verslas neblogai sekėsi. Buvo gal 1996–1997 metai, buvau 9–10 metukų. Tėtis manė, kad verslas visada gerai seksis, pinigų netaupė. Nusipirko „Žiguli“, mikroautobusą „Latvija“.

Mama sakydavo – reikia kur nors Amaliuose pirkti sodybą, pertvarkyti į namą. Tuomet tai nebuvo labai brangu. Bet tėvai negalėjo parduoti buto Petrašiūnuose, nes jis buvo močiutės pakeistas iš Kaliningrado į Kauną ir dalis jo priklausė mamos broliui. Laikas tempėsi, ir svajonė tuomet neišsipildė.

Bet ji vis tiek kada nors išsipildo, jei jos neišsižadi. Violeta įsigijo Vaišvydavoje namą šalia miško. Buvo ir nuosavas kiemas, ir šunys, ir gėlės, ir jame jau mūsų dukrytės statė palapines ir įsivaizdavo savo namus.

Dabar aš vėl svajoju apie mažą namuką. Norėčiau, kad pro langus matyčiau vandenį, kad kieme augtų gėlės, kad čia susirinktų mano ir dukrytės draugai. Bet tai bus jau ne Lietuvoje. Vaikystėje tirpdavau matydama žirgus. Svajojau juos auginti. Tėtis dirbo mikroautobuso vairuotoju. 120 maršrutas driekėsi nuo Kauno pilies iki Karmėlavos, kur buvo žirgynas. Man būdavo patogu ten nuvažiuoti. Valydavau žirgus, jų tvarčiukus.

Prisiglaudi prie žirgo, įkvėpi jo kvapo, pajunti alsavimą, ir visų vaikiškų bėdų – kaip nebūta. Svajojau paaugusi treniruoti žirgus.

Prisimenu, buvo juodas ramus žirgas Šokoladas. Ir Laumė – laukinė, neišjodinėta, niekas nenorėjo ant jos joti. Man buvo nesvarbu, kad tik jočiau. Pasodino mane ant Laumės, neuždėjo net žąslų. Trenerė pliaukštelėjo botagu, Laumė atsistojo piestu, aš įsikabinau į karčius, pusė tų karčių liko mano saujoje. „Šaunuolė, nenukritai!“ – pagyrė trenerė. Buvau labai išsigandusi. Bet noras jodinėti buvo stipresnis už baimę.

Šeima

Mano tėveliai yra skirtingų tautybių. Mamytė kilusi iš Kaliningrado, tėvelis – iš Lietuvos. Jie susipažino Kaliningrade. Neilgai trukus susituokė.

Mano mamos pomėgis, kuris ją dar ir nuramina, yra mezgimas. Mums su sese ir mūsų dukrytėms ji yra primezgusi gražių drabužėlių – kojinyčių, megztukų, kelnyčių.

Tėčio pomėgis – žvejyba. Ilgos valandos su meškere, atitrūkus nuo miesto, pasineriant į gamtos teikiamą ramybę, jam yra didžiausias malonumas.

Į žvejybą išsiruošdavome visa šeima ankstų rytą. Automobiliu važiuodavome prie Kauno marių, turėjome ten savo vietą. Žvejodavome starkius, lydekas, karšius. Jausmas, kai užkimba didžiulė lydeka ar starkis – neapsakomas.

Kiekviena sekundė, sukant valą vis arčiau prie savęs, teikdavo didžiulį azartą. Niekad nežinai, kada tos gudrios žuvys pliaukštelės uodega per vandenį ir panirs giliai į dugną. Prisimenu, tėtis surengdavo žvejojimo rungtynes tarp manęs ir Violetos – kuri per dieną sugaus daugiau žuvies. Kaip apdovanojimą gaudavome pasirinktą mėgstamų ledų porciją. Žuvies tėveliai prišaldydavo pilną šaldytuvą. Žvejybos džiaugsmą kartais užtemdydavo tik tėvų paliepimas atliekamą žuvį nunešti prie „Šilo“ parduotuvės šalia namų ir pasiūlyti pirkėjams.

Mūsų šeima labai mėgo ir grybauti. Oi, kaip man patikdavo vaikščioti po mišką, kvepiantį samanomis, grybais, perpuvusiais lapais ir viskuo, kas gyva miške. Turėjome savo ypatingą vietelę, apie kurią niekam nepasakojome. Rasdavome įvairiausių grybų – vokietukų, makavykų, šilbaravykių, baravykų, voveraičių.

Tėvai vasarą veždavosi ir uogauti. Tiesa, mes su seserimi nekokios buvome uogautojos, labiau pilvukus prikimšdavom. Kartais į gamtą išvažiuodavome sekmadienį šiaip sau, darydavome „piknikus“ – pietaudavome ant žolės.

Būdavo labai smagu. Tikrai turiu ką prisiminti iš vaikystės – su šeima patirdavome daug džiugių, linksmų akimirkų.

Tai ir buvo laimė, kaip ją supratau. Paprasti kasdieniški dalykai – būti su brangiais žmonėmis, jausti gamtos artumą, mėgautis, girdėti, regėti. Gaila, kad žmonės dažnai nemato ir nevertina paprastų akimirkų grožio. Deja, kartais per vėlai suprantame, kaip tas ar anas momentas, pabuvimas su artimaisiais buvo neįkainojamai brangus.

Gyvenimas mane išmokė branginti kiekvieną dieną, supančius žmones ir kasdienius dalykus. Nes negali žinoti, ką tau ruošia likimas.

Pirmosios meilės

Buvau gal 13 metų. Mokykla man davė nemokamą kelialapį į stovyklą Kačerginėje. Dešimčiai dienų! Be tėvų priežiūros, bambėjimo, draudimų. Dešimt dienų laisvės!

Atsimenu lyg šiandien tą širdies virpulį – kad tik nieko neatsitiktų iki to ryto, kai reikės išvažiuoti. Pirmą kartą be tėvų. Ką nusivežti? Kuo pasipuošiu? Juk bus ir berniukų, ir šokiai. Į stovyklą važiavo ir draugė iš to paties namo. Tarėmės, organizavomės kelias dienas. Nutarėm pasiimti kuo daugiau drabužių, o jau ten keisimės jais.

Norėjosi iš tėvų gauti ir daugiau dienpinigių, juk bus galima visko nusipirkti Kačerginėje – saldainių, limonado. Dieve, man davė tik 20–30 litų, mama visai neturėjo pinigų tuo metu. Kas tie 20 litų? „Na, mes pas tave atvažiuosim, visko, ko reikės, atvešim“, – pažadėjo tėvai.

Ir ankstų vasaros rytą mes išbirbėme žaliu žiguliuku, pirmuku, į stovyklą. Tėvai atvežė ir paliko. Vadovė parodė, kur gyvensiu – antrame aukšte su keliom mergaitėm. Išsikraustėm visos daiktus, drabužėlius. „Oi kokie gražūs tavo rūbai“, – net aiktelėjau pamačiusi vienos mergaitės sukneles. „Imk, jei nori“, – draugiškai pasiūlė ji. Oi, kaip fain, aš tokia patenkinta.

Išsipuošėme, kaip mokėjom, ir patraukėm pasižvalgyt po stovyklą. Stovi apie dešimt namukų, nedidelis baseinas. Gražu. Apsižiūrim – ir vienur gražūs berniukai, o ten – dar gražesni. Kikenam, bet apsimetam, kad mums niekas nerūpi. Per dieną gal kokius penkis kartus persirengiau. Jau šitą palaidinukę matė, dabar reikia dar gražesnės... Berniukai irgi į mus žvalgosi, juokelius mėto. Visi sutrikę, bet jau vaidina suaugusiuosius.

Pamenu, nieko net nežinodama, pasirodo, „nukabinau“ gražiausios stovyklos panelės berniuką. Jis staiga su ja ėmė nebekalbėti, vis prie mano namuko sukasi, mane kalbina, su manimi fotografuojasi, ateina palydėti į šokius. Pasikvietė mane ir dar kelias paneles į savo namuką. Žiūriu, ten vienas berniukas dar gražesnis. Toks, koks man labai patinka – tamsiaplaukis, mėlynų akių, aukštas, O Dieve, koks gražus! „Laima, prisėsk. Laima, gal nori limonado?“ Man visas dėmesys, širdelė tik tuksi. Iki tol niekas jokio dėmesio nebuvo parodęs – tik už plaukų papešt ar pastumt žaidžiant.

Abiem berniukams gal jau po šešiolika, man tik trylika. Ir toks dėmesys!

Išeinam į balkoną, jis man kažką rodo, aš pasisuku, jis lyg netyčia apsikabina per pečius... O Dieve, net širdis sustojo, net silpna. Toks berniukas ir domisi manim!

Laikas skriejo greitai. Žaidėme futbolą, repetavome dainas, vakarais šokiai...

Kokią septintą dieną išgirstu draugę šaukiant: „Laima, pas tave tėvai atvažiavo!“ Kokie tėvai, baikit juokus. Mat aš prie namelio sėdžiu tam gražuoliui ant kelių. „Laima, tavo tėvai su žiguliu atvažiavo!“ – nenurimsta draugės. Apsimetu, kad negirdžiu.

Ir į patį stovyklos vidurį įrieda žalias žiguliukas! Ai, kokia gėda!

Priėjau prie tėvų, trumpai pasikalbėjom – man jau reikia eiti! Net spirgu, kaip noriu su draugais būti, nes jie žaisti nuėjo. O tėvai – Laima, palauk, čia mes tau lašinukų, porą litukų... Kitus vaikus tėvai gal irgi lankė, bet ne į stovyklos vidurį su žiguliu!!!

Bet ne žiguliukas išardė draugystę. Su tuo gražuoliuku niekada daugiau gyvenime po stovyklos ir nebesusitikau.

O su tuo pirmuoju draugu buvom susitarę pasimatyt. Susitikom kavinukėje. Bet apie ką kalbėt, jei man tik trylika? Sulčių išgėrėme, patylėjome, jokios kalbos neradome. Lyg vėjas nupūtė tą meilę, tą širdies virpulį...

Mano pirmoji meilė truko tas dešimt dienų. Net nežinau, kurį berniuką aš buvau įsimylėjusi. Svarbiau, matyt, buvo tas nerimas, tas širdies virpėjimas, tas pabudimas Kažkam, kas bus ateity. Po pustrečių metų aš, dar penkiolikametė, susitikau Drąsių. Savo pirmąją meilę.

* * *

Dabar, kai daug sykių pergalvoju savo trumpą gyvenimą, dažnai klausiu savęs – ar galėjo viskas būti kitaip? Kodėl mane ištiko ši tragedija?

Paprasčiausia yra atsakyti – taip, galėjo. Jeigu būčiau klausiusi tėvų. Nesusipykusi su jais, šešiolikmetė neišėjusi iš namų pas seserį. Nesusidėjusi su beveik dvigubai tuo metu vyresniu Kedžiu. Nemelavusi tėvams. Daug tų „ne“. Bet žinau ir dar vieną priežastį – jeigu mūsų, dukterų, ir mūsų tėvų santykiai būtų buvę ne tokie įtempti.

Jei tėvai būtų davę mums daugiau laisvės. Jei nebūčiau bijojusi atvirai pasikalbėti su mama apie savo paauglystės troškimus ir išgyvenimus. Ir mama mums neatviraudavo apie savo jaunystę, pirmąsias meiles, nors, atrodytų, šeimoje buvome trys moterys. Gal manė, kad ne laikas ir ne vieta atvirauti su paauglėm, kad dar ateis laikas. Bet jis taip ir neatėjo. Tragedija greitai ne pagal metus užaugino mane, o seseriai atnešė mirtį.

Žinau, kad tėvai linkėjo tik gero. Bet vaikai tai supranta po laiko. Kai nebeturi tėvų arba kai gyvenimas vieną dieną virsta pragaru.

Man teko labai brangiai sumokėti už savo klaidas – kad neklausiau tėvų, sesers. Esą jie nepažįstą Drąsiaus... O aš tai pažįstu...

Savo kailiu pajutau, kaip kančia subrandina. Kančia yra dorybės mokykla, kuri priverčia mus atsisakyti lengvabūdiškumo. Pasakysiu atvirai – kol manęs asmeniškai nepalietė tragedija, buvau naivi mergaitė su gražiom iliuzijom. Niekada nieko negaliu kaltinti dėl šios tragedijos. Sustiprėjau ir pasirengiau gyventi, kai pati prisiėmiau visą atsakomybę už savo poelgius.

Tėvai

Mes su seserimi šeimoje buvome nuo mažens auklėjamos labai griežtai, pagal mūsų tėvelių auklėjimo įsitikinimus. Pirmiausia paklusnumas ir pagarba tėvams. Buvome išauklėtos į juos kreiptis tik „Jūs“.

Tėtis visada būdavo griežtesnis. Mama stengdavosi laviruoti tarp jo ir mūsų, nors jos žodis taip pat būdavo tvirtas.

Dabar, kai pati esu mama, juos suprantu – jie norėjo užauginti gerus vaikus, kad jie siektų geresnio gyvenimo, išsilavinimo, darbo.

Visas mūsų laikas buvo griežtai kontroliuojamas. „Dvi mergičkos namie ir aš, po darbo parėjusi, dar netvarką rasiu?!“ – ir dabar girdžiu mamos priekaištą.

Namie abi turėjome kiekvienai paskirstytus namų ruošos darbus. Vieną dieną aš valau kilimus, o sesuo plauna grindis ir valo dulkes. Kitą dieną – pasikeičiam.

Tėvai manė, kad tvarka ir drausmė yra svarbu norint tinkamai išugdyti vaiko asmenybę. Bet mums sunkiai sekėsi prisitaikyti prie tokios auklėjimo tvarkos, nes visiems vaikams norisi laisvės, ilgėliau pabūti su draugėmis kieme. O dėl tokio nepaklusnumo gaudavome pylos.

Pavydėdavau draugėms, kurias tėvai lepino ir daug ką leido.

Visi vaikai kieme, prie langų mus šaukia žaisti, o mes su Violeta tvarkome namus. O jei kieme užsižaisi ir negrįši nustatytu laiku – savaitgalį namų areštas. Draugės skambina į duris – ateik pažaisti! O aš negaliu – vakar valandą pavėlavau namo. Ir ką tokio blogo aš padariau? – klausdavau savęs braukdama ašaras. Ar ne taip indus išploviau, lovas paklojau? Tėvai atidaro mūsų stalčius, visas knygas, drabužius ant žemės – tvarkykitės, panelės! Nuolaidų mums buvo mažai. Jokių kiemo berniukų į namus pažaisti – niekada! Juk mergaitėms netinka, o ir ką kaimynai pasakys?

Man trūko ramių pokalbių. Aš vaikas, bet norėdavosi, kad ir mano nuomonę išgirstų, norėjosi dalyvauti šeimos gyvenime. Svajodavau – kai turėsiu šeimą, mano šeima bus mano tvirtovė.

Prisipažinsiu, ir aš, ir vyresnė Violeta bijodavome tėčio rūstybės. Jis auklėjo mus labai griežtai. Bet niekada jo negalėčiau kaltinti – nuoširdžiai mus mylėjo ir norėjo tik gero. Tėvai buvo paprasti, dori, tvarkingi, taupūs žmonės. Mama gal buvo artimesnė Violetai, o aš – tėčio dukra. Maža gal buvau paklusnesnė nei Violeta. Ji turėjo labai stiprų, tvirtą charakterį. O aš vaikystėje buvau lepūnėlė.

Taip, reikia drausmės, kai auga dvi panos. Bet turi būti vidurys tarp griežtumo ir meilės. Protelis mano buvo skystas – atrodė, kad elgiuosi teisingai. Jei anuomet būčiau žinojusi, kokią sunkią vaikystę tėtis turėjo, būčiau labiau jį supratusi. Bet tuomet vietoj supratimo mes su Violeta auginomės tik baimę ir pyktį.

Ir tai privertė mane, šešiolikmetę, išeiti iš tėvų namų. Man norėjosi gyventi įdomiau, gražiau ir prasmingiau. Kad aš pasielgiau karštakošiškai, taip pat turėjo savo priežastį.

Iš tėvų namų aš, dešimtokė, išėjau ne dėl Kedžio, nors su juo jau bendravau. Išėjau išsigandusi tėčio pykčio.

Su Violeta labai mėgdavome šokti. Man tebuvo gal 15–16 metų, lankiau dešimtą klasę, ir ji nusivesdavo mane į studentų klubą „Kolegos“, kuris buvo netoli mūsų namų. Ateinu su Violeta, mažai kas tokią piemenę šokdins, visi žiūri – ką tu, vaikeli, čia veiki? Bet noras šokti buvo begalinis. Kelias dienas prieš tai svajoji, kokią suknelę užsivilksi, kaip susišukuosi.

Bet prieš tai privalėjau visą savaitę namie vaikščioti ant pirštų galiukų, stengtis neprasižengti, nes reikėdavo prašyti tėvų leidimo šeštadienį nueiti į šokius. Būdavo, savaitę taupau dienpinigius, skirtus mokyklos priešpiečiams. Mamai šokolado plytelę nuperku, tėčiui gero alaus butelį, sau pasilieku porą litų sultims per šokių pertrauką išgerti.

Mama būdavo sukalbamesnė, nes pati jaunystėje mėgo šokti. Tėtis – kategoriškai prieš! Valandų valandas išverkdavau akis. Violeta, kuri jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai nuo tėvų, puldavo užtarinėti žadėdama, kad tebūsiu trumpai ir anksti grįšiu. Kol tėtis nenorom sutikdavo: „Na, jau eik! Bet iki 24 valandos grįžk!“

Dažniausiai spėdavau grįžti. Bet tą vakarą pavėlavau.

Kol studentai susirinkdavo į šokius, paramstydavo sienas, susiruošdavo šokti – jau ir 23 valanda. O aš po valandos jau turiu būti namie!

Paprastai mes su Violeta šokdavome kartu. Aplinkiniai net klausdavo mūsų – gal pramoginius lankot? Taip buvo ir tą vakarą. Šokome net sušilusios. Žvilgt į laikrodį – pusė pirmos. Pavėlavau! Lėkt kaip tai Pelenei iš pokylio, pametus kurpaitę? Vis tiek neišvengsiu bausmė. „Ko čia gąsdiniesi? Pernakvosi pas mane, rytą grįši. Tėvas papyks, papyks ir praeis“, – nuramino Violeta.

Nenusiraminau. Buvau tėčio vaikas, bet supratau, kad jo rūstybės už savo poelgį neišvengsiu. Bijojau eiti namo, pasilikau. Pašokome iki 2 valandos, ir Violeta savo mašina parsivežė į namus. Naktį bijojome tėvams skambinti. Paskambinome rytą. Tėtis supykęs išrėžė – aš tau užkursiu pirtį, mėnesį neisi iš namų, jei neturi proto!

Violeta mane ramina – pagyvenk pas mane, praeis pyktis, grįši. Neištvėrusi skambinu mamai. Ji iš pradžių net kalbėti nenorėjo. Kitą dieną pasakė – jei mūsų neklausai, gali ir negrįžti.

Man ašaros kaip žirniai. Dar vaikas juk esu, šešiolikmetė. Kaip aš be tėvų namų? Dabar suprantu – reikėjo grįžt namo, gaut į kuprą už nepaklusnumą.

Gal gyvenimas būtų laimingai susiklostęs? Nusilenkti, atsiprašyti ar pagaliau iškęsti teisėtą tėvelių pyktį. Ne! Užsispyriau kaip ožka. Nereikia manęs? Tai ir negrįšiu! Aš juk – Avinas! Och, mano skysta galvelė! Dabar tai suprantu, kai pati auginu dukrelę.

Ją auklėdama nė pirštu nesu palietusi, tik kalbuosi, aiškinu, įtikinėju. Mano tėveliai gal buvo griežtesni. Drąsos pasibelst į tėvų buto duris pritrūkau. Likau pas Violetą. Ji vieną dieną užėjo į namus, kai nebuvo tėčio, ir surinko mano daiktus.

Kadangi tėvai ilgai neatsileido, teko pakeisti ir mokyklą. Pradėjau lankyti Pilėnų vidurinę mokyklą Eiguliuose, kuri buvo netoli Violetos namų.

Tuo metu jau draugavau su Drąsiumi. Pirmoji meilė man užaugino savarankiškumo ir nepaklusnumo sparnus. Tik į kokį pragarą jie mane nuskraidino?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.