„Viskas buvo daroma iš lėto ir gerai apgalvojus, – tvirtina istorikas Algirdas Jakubčionis, – Tik vėliau viskas siūbavo, siūbavo ir įsisiūbavo“. Kol lietuviai kareiviai skanavo sriubą su grietine, tyliai buvo planuojama, kaip nepageidaujamus žmonės ištremti į Sibirą.
Tremiami buvo turtuoliai „išnaudotojai“ ir maištautojai, užsiimantys antisovietine veikla. Tačiau antisovietine veikla galėjai būti įtartas vien todėl, kad moki esperanto kalbą. O turtuoliu palaikytas – dėl to, kad turi išeiginį rūbą, su kuriuo sekmadienį eini į bažnyčią.
Apie 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjusią tautos tragediją – pokalbis su istoriku Algirdu Jakubčioniu.
– Kokia yra masinių trėmimų prasmė? Ar ne paprasčiau žmones žudyti – taip, kaip darė naciai?
– Taip, naciai nepriimtinas tautas tiesiog naikino. Tačiau ir jie daugybę žmonių vežė į darbą Reiche – ir vokiečius, ir slavus, ir prancūzus, netgi lietuvius. Tai lyg ir ne tremties forma. Bet ką reiškia išvežti į darbą, tarkim, Heseno karinėje pramonėje? Galima čia įžvelgti panašumų su tremtimi.
O Rusija turi jau seną užimtų teritorijų gyventojų trėmimo tradiciją. Jei prisiminsime 1863–1864 metų sukilimą prieš Rusiją, tai tada lietuviai taip pat buvo vežami į Sibirą. Tremiama buvo ištisais kaimais. Taigi, jau XIX amžiuje trėmimai taikyta kaip priemonė priversti paklusti vietinius gyventojus, kad šie nesukiltų ir nekovotų.
– Kaip trėmimai gali priversti gyventojus paklusti? Juk kai kurie žmonės kaip tik gali nusivilti nauja valdžia, kad elgiamasi taip žiauriai.
– Tarp pavergtos teritorijos gyventojų visada būna tokių, kurie iškart atrodo nepatikimi ir į atėjūnus žiūri priešiškai. Ką su jais daryti? Aktyvesnius reikia suimti. Bet jeigu negali suimti, galima ištremti. Visi kiti, pamatę tokias priemones, paklus.
Dar vienas dalykas. Bolševikinės, net ir stalininės Rusijos bendras bruožas yra absoliutus žmogaus nevertinimas. Aš jau nekalbu apie žmogaus kaip asmenybės nevertinimą. Žmonės nevertinami net kaip fizinė darbo jėga.
Stalinui priklauso nepakartojamas pasakymas: „Nereikia gailėti karių gyvybių. Rusės prigimdys jų. Jos tai nori daryti ir mėgsta daryti“. Nėra problemų – bus tų žmonių. Kai toks požiūris į savus, skaitytis su užimtos teritorijos žmonėmis atrodo visiškai beprasmiška.
– Bet ar buvo daug finansinės naudos iš tremtinių darbo?
– Įsivaizduokite – 1951-aisiais Sovietų Sąjungos lageriuose buvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Tuo metu be suimtųjų darbo Sovietų Sąjunga būtų neišgyvenusi.
Bet kurie statybos darbai prasidėjo nuo to, kad būdavo atvaromi suimtieji. Spygliuota viela aptveria statybų aikštelę ir atlieka tai, kas vadinama nuliniais darbais. Paskui stato ir mūrija jau labiau kvalifikuoti darbininkai.
Tas pats – su visais miško paruošos darbais ir šachtomis. Pavyzdžiui, Lietuvoje suimti karininkai dirbo ten, kur vėliau buvo kasama nikelio rūda. Dirbti buvo verčiama absoliučiai nekreipiant dėmesio į žmonių jėgas. Paskaičiuota, kad aukso kasyklose su tokiu maitinimu ir išnaudojimu žmogus tegalėjo išdirbti porą trejetą mėnesių. Paskui mirdavo. Tada atvarydavo kitus.
O karo metai – pats baisiausias laikotarpis, tada badavo ne tik tremtiniai. Jeigu skaitysime 1941–ųjų metų tremtinių atsiminimus, tai jie masiškai mirdavo iš bado. Lageryje sėdintys gaudavo maisto, bet per mažai. O tremtiniai turėjo pramisti išvis savarankiškai.
– Kada žmonės patekdavo į lagerius, o kada tiesiog būdavo ištremiami?
– Jei į lagerius, jie būdavo kaltinami nusikaltimu. Nusikaltimas sovietiniams įstatymams. Dažniausiai tai būdavo straipsnis apie šmeižimą, išdavimą, kova su sovietine santvarka.
Jeigu jis nieko nepadarė, tiesiog yra socialiai svetimas elementas, jį išveža į Sibirą ir jis ten gyvena. Beje, gyvena milicijos priežiūroje. Gyvena nemėgstamas vietinių gyventojų. Vėliau, po karo, buvo populiari nuomonė, kad lietuviai – tai fašistai.
– Esame girdėję daug grožinių pasakojimų apie tai, kaip ryte atvyksta sunkvežimis ir išveža šeimą. Tačiau būtų įdomu išgirsti iš istoriko lūpų, kaip įprastai vykdavo trėmimai.
– Tremiama buvo rytais. Užeidavo į sodybą arba butą, duodavo pusę valandos susiruošti – pasiimti drabužius ir maisto penkiolikai dienų. Dar reikėdavo atiduoti ginklus ir kontrrevoliucinę literatūrą.
Jeigu ginklus randa – blogai, jeigu neranda – viskas tvarkoj.
O literatūrą paprastai paimdavo visą lietuvišką – negi kas nors skaitys, kas ten surašyta. Taip masiškai sunaikintos didžiulės inteligentų bibliotekos, jų laiškai. Suversdavo viską NKVD būstinėje. Paskui atėjo vokiečiai ir viskas nyko nunyko.
Tada visus žmones veždavo į geležinkelio stotis. Vyrus atskirdavo nuo moterų ir vaikų. Visi vagonai būdavo nuvežami į Naująją Vilnią, o ten jau formuoti ešelonai. Didžioji dauguma – į Krasnojarsko kraštą Sibire. Mažuma – į Kareliją. Taip žmonėms prasidėjo priverstinis naujas gyvenimas.
1941 metais didžioji dauguma ištremtųjų mirė. Kažkokios protingos galvos sugalvojo: „Kas, kas jie? Pribaltai? Nuo Baltijos? Vadinasi, žvejot moka“. Taip tremtinius nuspręsta permesti į Krasnojarsko į ledjūrį gaudyti žuvų. Sunku buvo kelionę atlaikyti per visas upes, taip pat klaikios gyvenimo sąlygos didžiųjų upių deltose – ir šalta, ir drėgna. O žuvį gaudyti ir šiais laikais ne visi moka. Iš tikro tai buvo tragedija.
– Kokiu pagrindu buvo atrenkami žmonės, kurie bus išvežti?
– 1940 –aisiais buvo suformuluotas teiginys, kad iš Lietuvos reikia išvežti socialiai svetimą elementą. Bolševikinis Lenino ir Stalino socializmas turėjo sunaikinti išnaudotojų klases. Vadinasi, Lietuvoje neišvengiamai turėjo būti sunaikinti tie, kurie buvo turtingi. Tik kas jų požiūriu buvo turtingi, nenusakomai sunku nuspėti. Yra atsiminimų, kuriuose okupantai stebisi, kad lietuvis turi išeiginį drabužį, su kuriuo eina į bažnyčią.
1940–ųjų liepą prasidėjo pirmi Lietuvos gyventojų suėmimai – suimta apie penkis šimtus žmonių. Suiminėjo politikus, vyriausybių narius, aktyvesnius visuomenininkus.
Organizavimas prasidėjo 1941-ųjų pavasarį. Gegužę pasirašyta speciali instrukcija. Tada pradėta ruoštis. Ruoštis – tai reiškia sutelkti vagonus, vežimus, sunkvežimius. Reikėjo sutelkti ir apmokyti NKVD dalinius, juos apmokyti veikti krašto sąlygomis.
Instrukcijoje rašoma, kad atskleista 28600 antisovietinių elementų. „Atskleista“ – vadinasi, tai jau neabejotina. Vėliau ištremta 16700 – vadinasi, dešimties tūkstančių mažiausiai ištremti nespėjo. Ataskaitose rašoma, kad trėmimai nebuvo baigti, nes sutrukdė karas. Jeigu ne karas, trėmimai toliau dar būtų vykę.
Pati įdomiausia instrukcijų grafa – tai, kad nuspręsta tremti esperantistus. Esperanto kalba – tai dirbtinė kalba. Kas gali ja kalbėti? Šnipai. Viskas aišku, tremsim visus esperantistus.
Vadovaujantis panašia logika turėjo būti tremiami ir Raudonojo kryžiaus organizacijos darbuotojai.
Sovietų Sąjungos įstatymus negalėjo veikti jokia organizacija, kurios centras – ne Maskva. Vadinasi, tie darbuotojai yra atsiųsti čia neaišku ko daryti.
– Man labai įdomu, kaip nutiko, kad katalikus masiškai trėmė, bet bažnyčia, kaip institucija, vis dėlto liko gyvuoti.
– Su bažnyčia nebuvo skubama, bet tai nereiškia, kad nebuvo plano ją sunaikinti. Buvo palikta tik viena – Kauno kunigų seminarija, o kitos uždarytos.
Kai Katalikų bažnyčia kreipėsi į įgaliotinį Vladimirą Dekanozovą, jis atsakė paprastai: „Kam reikalingos kunigų seminarijos? Sovietų Sąjungoje seminarijų nėra, nebus ir Lietuvoje“. Supraskite, tai yra laikinas dalykas, mes su viskuo iškart negalime susidoroti, nes gali būti pasipriešinimas.
– Pasipriešinimo buvo bijoma?
– Viskas buvo daroma iš lėto ir gerai apgalvojus. Pavyzdžiui, kai Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, buvo stengiamasi, kad Lietuvos kareiviai nemaištautų.
Vienoje iš Sovietų Sąjungos atsiųstoje instrukcijoje rašoma, kad norint nesukelti kareivių pasipiktinimo, reikia jiems į sriubą įdėti šaukštą grietinės. Todėl, kad tokios košės, kaip Rusijoje, jie nevalgys. Suprantate, iki kokio detalumo viskas sumąstyta.
Tik vėliau viskas siūbavo, siūbavo ir įsisiūbavo. Jeigu liepos mėnesį suimami penki šimtai žmonių, tada pradedama suiminėti visų vyriausybių nariai. Ir tai daroma pačių lietuvių rankomis.
– Koks įvaizdis apie ištremtuosius kurtas Lietuvoje? Ar apie juos buvo kalbama kaip apie nacių parankinius?
– Reikia atskirti, apie kuriuos laikus kalbame. Jei šnekame apie 1941–ųjų trėmimus, tai tada jokių kaltinimų fašizmu negalėjo būti. Sovietų Sąjunga ir Vokietija dar buvo draugystėje. Visai neseniai dar buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas.
Dabar atsirado toks Aleksandras Diukovas, kuris aiškina, kad suiminėjami ir tremiami buvo tik tie, kurie ruošėsi bendradarbiauti su fašistais. Tačiau tai – akivaizdi netiesa. Už bendradarbiavimą su naciais bausti imta tik po 1945-ųjų.
– Žydai pyksta, kad kai kurie lietuviai trėmimus prilygina genocidui. Jūsų manymu, ar galima čia naudoti genocido sąvoką?
– Žydų genocidas reiškė jų naikinimą tautos principu. Vadinasi, jei tai būtų lietuvių tautos genocidas, tai būtų visų iš eilės naikinimas. Jeigu žmonės pasirenkami, tai jau nėra genocidas. Aš sakyčiau, kad sovietinis režimas kėlė tikslą sunaikint kontrrevoliucionierius. Kitus – izoliuoti ir uždaryti į kalėjimus ar lagerius.
Čia yra pagrindinis skirtumas. Vienas dalykas – naikinti visus, kitas – izoliuoti tuos, kurie tau yra nepriimtini.
– O kaip vertinate tokią knygą kaip R.Vanagaitės „Mūsiškiai“? Juk daug kas knygą apie žydus žudžiusius lietuvius laiko nepagarba tremtiniams, partizanams ir kitiems kentėjusiems lietuviams.
– Lietuviai turbūt nuo kokių 1988 metų nusprendė, kad jie yra kankinių tauta. Paskui, kai atsirado kita tauta, kuri buvo iš tikro naikinta, lietuviai pasijuto savotiškai nuskriausti: „Tai juk mes buvom kankinti“.
O jie ne tik nepripažįsta, kad mūsų genocidas buvo, bet dar aiškina, kad mes, būdami okupuoti, naikinom kitus.
Kokie sovietmečiu buvo užrašai ant žydų šaudymo vietų? „Šioje vietoje buržuaziniai nacionalistai ir vokiškieji fašistai sušaudė tarybinius žmones“.
Dabar tose pačiose vietose atsirado užrašai: „Čia buvo sušaudyti žydai“. Ir kas formuojasi galvoje? Žydai buvo tarybiniai žmonės, vadinasi, taip su jais ir reikėjo elgtis.
– Kaip tada žvelgti į trėmimus, jei nebenorime laikyti savęs kankinių tauta?
– Suėmimai ir trėmimai mums savotiškai padėjo. Dėl jų atsirado suvokimas, kad geriausia gyventi savo valstybėje. Antra, tai padėjo suprasti, kad priešas gali su tavim elgtis taip, kaip tu nelaukei.
Žinoma, trėmimai nėra švelni bausmės forma, todėl žiūrėti į juos švelniau neįmanoma. Vis tiek buvo prarasta didelė tautos dalis. Bet tie, kurie išliko, turi suvokti paprastą dalyką: „Mes buvom naikinti, bet nebuvom sunaikinti“.
