Čia pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – trečioji pasakojimo dalis.
2002 m. pavasaris
Buvo 2002-ųjų pavasaris. Gal saulėtas kovo vidurys. Man – penkiolika metų, netrukus, balandį, sueis šešiolika. Širdis pilna virpesio ir kažko gražaus laukimo. Galiu sakyti, kad aš ilgai buvau vaikiška.
Pradėjau keistis, bręsti nuo 15 metų. Į galvą ėmė lįsti kiek kitokios mintys negu aštuonmetei. Matyt, tai išgyvena kiekviena paauglė. Prieš sutikdama Drąsių neturėjau jokios rimtesnės meilės. Draugavau tik su kiemo berniukais. Bendri žaidimai prie namų, susikabinimai už rankučių ir lengvi pakštelėjimai į žanduką – štai ir visos mano paauglystės paslaptys.
Bet tą pavasarį, kai sugrįžtu į anas dienas, pajutau, kad širdyje ėmė kirbėti įvairūs jausmai – jaudulys, intriga, simpatija, noras žavėti ir būti pastebėtai. Bet kieno? Gerai atsimenu, kad tądien buvau tėčio nubausta – niekur neiti iš namų! Mat buvau savo juodus plaukus nusidažiusi geltonai.
Nepaklausiau tėčio, pasikviečiau į namus draugę, pasiūliau jai nuvažiuoti pasivaikščioti prie Rotušės ir užeiti pas mano mamą, kuri dirbo alaus bare centre. Taip ir padarėme. Ne mano charakteriui tupėti namuose, kai už lango pavasario saulutė!
Pas mamą važiavau su nerimu, ką ji pasakys, kad tapau blondine? Ak, jei tik dėl plaukų mamai tą dieną būtų reikėję mane barti!
Beeinant mums link mamos darbo, gatvėje sustojo mašina. Atsidarė durelės ir išvaizdus vaikinas paklausė: „Merginos, kur skubate? Gal išgerkime po valandėlės kavos?“ Man širdis jau pilna džiaugsmo – štai ką gali blondinės! O kas mane pastebėdavo iki tol? Tik kiemo draugai žaidimų aikštelėje apstumdydavo.
Tačiau buvome išdidžios – iškart nesutikome susitikti. Tėvai buvo įkalę į galvą – jokių kalbų su nepažįstamais!
Šiandien manęs ne kartą klausia – kuo tau patiko Drąsius? Koks jis pasirodė tau pirmą minutę?
Visų pirma jis nė iš tolo nebuvo panašus į kokį banditą ar „farsovščiką“, kokių buvo pilnas Kaunas. Tai vėliau Drąsius pamėgo auksines grandines ant kaklo, aptemptas baltas kelnes ir žymių firmų marškinėlius. Buvo apsirengęs paprastai, bet tvarkingai – pilkos kostiuminės kelnės, balti marškinėliai, geri kvepalai, gražiai nukirpti plaukai. Atkreipiau dėmesį į tai, ką pastebi visos moterys – jo batai buvo nuvalyti, panagės švarios. Ir mašina buvo paprasta, be jokių kaunietiškų blizgučių.
Daug kas, nepažinoję Kedžio, iš nuotraukų įsivaizduoja jį buvus aukštą, raumeningą supermeną. Iš tiesų jo ūgis tebuvo tik gal 178 centimetrai, nedaug aukštesnis už mane.
Mane palenkė ir jo paprastumas. Nebuvo jokio pasipūtimo, o tai būtų mane atstūmę. Juk jam tuo metu buvo jau 29-eri, man – tik penkiolika.
Kalbėjo labai mandagiai, nesitempė mūsų į mašiną, nespaudė tuoj pat susitikti. „Tai gal po valandos, jei dabar taip skubate?“ Drąsos man teikė ir tai, kad buvau su drauge. Drąsius mums davė 10 litų užsimokėti už taksi ir pasakė po valandos lauksiąs kavinėje „Žemyn upe“. Mes pažadėjome atvažiuoti. Mama, pasirodo, pastebėjo, kad mus gatvėje užkalbino vaikinas. „Kas ten toks buvo?“ – iškart paklausė, kai atėjome su Ernesta pas ją. „Et, Ernestos pažįstamas“, – sumelavau, nors mama nepatikėjo. Tuo metu man buvo svarbiau, kad ji nesibartų dėl nudažytų plaukų.
Išėjusios iš mamos darbo, nuvažiavome į kavinę „Žemyn upe“. Drąsius jau mūsų laukė. Išgėrėme kapučino ir, atrodo, šampano. Nors mums, nepilnametėms, ir nebuvo galima. Aš, paika mergaičiukė, jau devintam danguje – toks vaikinas manim domisi! Po mėnesio man sueis 16 metų – jaučiausi beveik suaugusi!
Pabendravome nepilną valandėlę. Jis kalbėjo paprastai, iškart radome kalbos, laikas greitai prabėgo.
Aš jau spirgėjau grįžti namo, nes jaučiau, kad nuo tėčio už nepaklusnumą gausiu pylos. Drąsius pasisiūlė mus parvežti. Užsirašė Ernestos mobilųjį telefoną, nes aš tokio išvis neturėjau. Savo namų telefono numerio nenorėjau duoti, baiminausi, kad paskambins, o atsilieps tėvai.
Grįžau namo apie 21 valandą. Įpykęs tėtis paskyrė man dar didesnę bausmę – savaitę arešto namie. Valyti, valyti ir dar kartą valyti namus. Ruošti pamokas ir vakare atsiskaityti tėvams. Bet kaip man sėdėti namie, jei su Drąsiumi susitarta susitikti jau kitą dieną? Man viena galvoje – kaip išsprukti po pamokų iš namų?
Mamai buvau papasakojusi apie susitikimą. Ji iškart pasakė, kad su tuo vaikinu man ne pakeliui. Bet jos nuomonė man nerūpėjo...
Su Drąsiumi buvom sutarę, kad jis popiete paskambins mano draugei į mobilųjį ir praneš, kur mes galime susitikti.
Neslėpsiu, nekantriai laukiau Drąsiaus skambučio, nes jis man labai patiko. Paauglystėje troškau daugiau dėmesio, šilumos. Paskambins ar tik pajuokavo? Ne pamokų ruošimas man buvo galvoje.
Po pamokų atėjo Ernesta ir parodė gautą žinutę – susitikti kavinėje netoli mano namų.. Net širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Ernesta prasitarė, kad Drąsius jai pasirodęs kažkoks keistas. Esą akys ne tokios. Man ne galvoj jos žodžiai, tik vėliau supratau, kad jau pirmą kartą Drąsius galėjo būti paragavęs kvaišalų. Bet ką man, penkiolikmetei, žinoti? Parašiau žinutę, kad galim susitikti pietų metu, 13 valandą.
Išėjau susitikti su dideliu jauduliu širdyje. Ir kad jį pamatysiu, ir kad vėl nepaklausiau tėčio. Drąsius manęs laukė gatvėje už vieno namo nuo mūsų namų. Dovanų jis man atnešė mobilųjį telefoną. Oho! Telefonas tuo metu dar buvo didelė prabanga.
Maniau – susisuksiu per porą valandų ir grįšiu tėčiui dar neparėjus iš darbo. Bet nepavyko. Kai uždususi parbėgau namo, tėtis jau laukė.
Noras pabūti su žmogumi, kuris man patiko, buvo didesnis už baimę būti nubaustai.
Tik vėliau supratau, kad tėvai norėjo man tik gero. Jei būčiau jų paklausiusi, Drąsius nebūtų atėjęs į mūsų gyvenimą. Tam, kad jį sugriautų. Bet paauglystėje mes elgiamės priešingai, negu mūsų prašoma ar iš mūsų reikalaujama. Ne išimtis buvau ir aš...
Nepaklausiau tėvų ir iš paaugliško įkarščio padariau pirmą didžiausią savo gyvenimo klaidą. Nuo tada ir prasidėjo mūsų ir Drąsiaus susitikimai. Jis laukdavo prie namų, aš išbėgdavau, sėsdavau į mašiną.
Nuvažiuodavome į kavinę išgerti kavos ir atgal. Tuo metu dar nebuvau išėjusi gyventi pas seserį. Kai tėvai paklausdavo, kur bėgu, atsakydavau, kad pas Violetą. Tėvai jau žinojo, kad yra toks Drąsius. Iškart į mūsų draugystę žvelgė įtariai. Kodėl tokios brangios dovanos – telefonas?
Nesakiau jiems, kad jis vyresnis 14 metų. Todėl ir į namus Drąsiaus nekviečiau, žinojau, kokia bus tėvų reakcija. Norėjau, kad jie kažkaip susipažintų, bet Drąsius kompleksavo dėl savo metų ir mūsų amžiaus skirtumo. Priveždavo prie tėvų namų ir sprukdavo. O vėliau, kai susipykau su tėvais ir išsikrausčiau pas Violetą, išvis nebebuvo reikalo juos supažindinti.
Keletą mėnesių mūsų susitikimai buvo visai nekalti, kol pirmą kartą nenuvažiavome į jo butą Juodkrantėje.
2002 m. gegužė.
Meilė mane visai apakino. Manau, kad kiekvienai jaunutei merginai toks dėmesys būtų susukęs galvą. Dėmesys ir dovanos patinka mums visoms, o Drąsius nei vieno, nei kito negailėjo.
Anuomet nieko nesvarsčiau, tik dabar suprantu, kad būdamas beveik 30 metų vyras Drąsius gerai išmanė viliojimo meną. Puikiai žinojo, kaip apsukt apie pirštą jaunas paneles. Labai greitai jį pamilau. Kiek man tereikėjo, juk į duris jau beldėsi jaunystė. Balandžio mėnesį man suėjo 16 metų. O po mėnesio Drąsius man pasiūlė nuvažiuoti dviese į Juodkrantę, kur jis turėjo butą ir virš jo jaukią mansardą.
Kaip šiandien prisimenu tą savo kelionę, mane užplūdusius jausmus. Išvažiavau pamelavusi tėvams, kad savaitgalį praleisiu pas Violetą. Violeta žinojo, su kuo ir kur važiuoju. Atkalbinėjo mane iškart – Laimute, jis subrendęs vyras, tau ne pora, pagalvok, ką darai? Jis ne tas žmogus.
Kas man jos kalbos? Aš įsimylėjusi, man ant nosies – rožiniai akiniai.
Išvažiavau į Juodkrantę suprasdama, kad vykstu su vyresniu, subrendusiu vyriškiu. Turbūt supratau ir tai, kad dviese praleisdami savaitgalį mes nebeišvengsime ir artimesnio intymaus bendravimo.
Nemeluosiu – visą kelią iki Juodkrantės apie tai galvojau. Iki tol nebuvau turėjusi intymių santykių. Su Drąsiumi Kaune tik išgerdavome kavos. Supratau, kad šį kartą man teks patirti, kas yra tas pirmas kartas.
Buvo šiltas gegužės pradžios penktadienis, gal 17 valanda. Drąsius paskambino, kad laukia manęs gatvėje netoli tėvų namų, troleibusų stotelėje. Išėjau iš namų lyg vagilė, pasiėmusi dantų šepetuką ir keletą drabužėlių.
Širdis drebėjo ir iš noro važiuoti, ir iš baimės. O jei tėvai sužinos?
Bet aš – važiuoju! Įsimylėjusi, dviese su mylimu žmogumi! Kuris tave išklauso, tavim rūpinasi, globoja ir kuriam tu patinki. Man labai norėjosi ir tos laisvės, ir patirti kažką gero, ko man trūko. Vien kelionė – žavingas nuotykis. Klausėmės muzikos. Tuo metu aš mėgau rusiškas dainas, Drąsius – taip pat. Taip, jis buvo beveik dvigubai vyresnis už mane. Bet mes turėjome apie ką kalbėtis.
Greitai privažiavome Klaipėdą.
Užsukome į prekybos centrą. Drąsius pripirko kalnus maisto, skanėstų. Ko dar norėtum? Visko! Perki, ką nori. Iki tol tik saldus sūrelis būdavo didžiausias skanėstas. O čia – alyvuogės, sūriai, džiovinti pomidorai, riešutai, šampanas. Vau!
Atvažiavome į perkėlą. Kelto dar nebuvo, pasivaikščiojome pagal marias. Aš su gražiu vyru, įsimylėjusi, Drąsiaus ranka man ant peties. Devintam danguj! Įvažiavome į keltą. Mašinų vos viena kita, nes buvo tik gegužės pradžia. Išlipau iš mašinos – pūtė pavasarinis vėjas, klykė žuvėdros. Pirmą kartą kėliausi į Neringą. Pirmą kartą su mylimu vyriškiu. Pirmą kartą pasprukusi toliau nuo tėvų kontrolės. Ir pirmą kartą laukė nežinomas, nepatirtas nuotykis.
Vingiuotas kelias nešė mane pirmyn, lyg būčiau skridusi ant sparnų. Jausmas – lyg visas įprastas gyvenimas būtų likęs už nugaros.
Įvažiavome į Juodkrantę. Kokia graži marių pakrantė, tvarkingi spalvingi namukai! Lyg būčiau kur nors užsienyje. Pasukome į dešinę, į siaurą Kalno gatvelę. Štai ir trijų aukštų geltonas mūrinis namas. Pasikeliame į mansardą. Drąsius atrakina duris. Net kvapą užgniaužė – kaip gražu! Už lango siūbuoja didžiulės pušys, girdisi jūros ošimas. Ramybė. Niekas manęs nebekontroliuos, nebars. Tik aš ir jis!
Išsipakavome daiktus, per mišką nuskubėjome prie jūros, dar spėjome pamatyti nusileidžiančios saulės nurausvintą dangų. Grįžome jau temstant. Pavakarieniavome kavinėje „Vila Flora“, išgėrėme kavos. Drąsius šokinėja aplink, pildo mano visus norus, lyg būčiau ne mergaičiukė, o suaugusi panelė.
Parėjome namo jau sutemus. Jausmas dvejopas – ir gera, ir nerimas – jei tuoj paskambins mama, ką aš jai pameluosiu? Kaip šiandien prisimenu tą jaudulį.
Laikas jau eiti miegoti. O Viešpatie! Užsidariau vonioje. Gal apsivilkti tuos marškinėlius? Ne, negražu. Gal tą apatinuką? Liemenėlę nusiimti ar palikti? Drąsius jau sunerimo: „Kiek tu toj vonioj dar kuisiesi?“ – „Tuoj, tuoj, tik nusimaudau.“
Laikas eiti į miegamąjį. Lendu po antklode. Iš pradžių dar pažiūrėjome kažkokį filmą. Drąsius buvo atsivežęs kasetę. Kas bus toliau?
Aš dar vaikas, tik knygose skaičiusi ir draugių pasakojimus girdėjusi. Baisu – kaip bus? „Kaip tu jautiesi?“ – klausė Drąsius pačiu tuo buvimo kartu momentu. Suprato, kad aš dar nekalta, kad man tai pirmas kartas. Buvo gana švelnus, be jokios prievartos. O ką aš iš tiesų žinojau, kaip tai turi būti?
Pirmas kartas buvo skausmingas, turbūt kaip ir visoms mergaitėms – ne tiek daug malonumo, o labiau katorga, kurios negali išvengti.
Dabar tik suprantu, kad rimtiems santykiams reikia pažinti žmogų. Bet anuomet protelis buvo kitoks. Aišku, įspūdį darė ir tai, kad Drąsius buvo daug vyresnis. Žino, ką daro. Ir viskas mums bus gerai.
Dieve, kaip aš apsirikau.
***
Iki pietų mokinė. Popiet – sugyventinė
Šešiolikmetė mergaitė ir subrendęs, tuoj savo 30-mečio sulauksiantis vyriškis, gyvenime turėjęs ne vieną moterį.
Koks galėjo būti mūsų intymus gyvenimas? Suprantu, kad davusi sutikimą rašyti šią knygą aš turiu atsakyti gal į man nemalonius, net intymius klausimus. Negaliu ko nors slėpti, nutylėti ar sakyti netiesos, nors tiesa gal bus nemaloni artimiems žmonėms.
Netrukus susipykau su tėvais dėl tų šokių, pabėgau pas Violetą ir pas tėvus nebegrįžau. Tėvas sunkiai atleido mano nepaklusnumą, o ir aš nenulenkiau galvos. Bendravau su mama gana dažnai, bet visiškai susitaikiau su tėvais tik tada, kai mane ištiko tragedija. Tėvai tada tapo mano didžiausiu ramsčiu.
Drąsius išnuomojo man butą Šiaurės prospekte, netoli sesers buto. Iki pietų – mokinės gyvenimas, po pietų – šešiolikmetės, greitai tapusios moterimi.
Jei vyriškis nuomoja merginai butą, suprantama, kad ne tik pamokoms ruošti. Jis dažnai lankydavosi pas mane.
Tarp mūsų buvo visaip. Būdavo, kad aš paprieštaraudavau fiziniam artumui. Jis nukirsdavo: „O man labai reikia!“
Būdavo ir šiurkštumo jo elgesy. Mėgstamiausias Drąsiaus posakis buvo: „Dabar Aš noriu!“ Egoizmas, savarankiškumas ir tik jo, vyriškio, norų paisymas išlindo jau pirmaisiais mūsų intymaus bendravimo mėnesiais.
Jis buvo subrendęs, patyręs vyras, turintis savo įpročių ir pomėgių. Aš – nieko. Ir mamos nebuvo šalia, nepaklausi. Juolab kad ji nuo pirmos dienos buvo prieš mano draugystę su Drąsiumi. Ką man daryti? Prieš Drąsių neturėjau jokio vyro, jokios patirties, kaip elgtis. Aš išėjusi iš namų, kur man dėtis? Bėgti vėl pas tėvus, pulti į kojas?
Bandžiau užsimerkti, stengiausi nuolaidžiauti. Jaučiau, kad prie gero tokie santykiai neprives, bet kelio atgal nemačiau. Privalėjau taikytis prie jo įgeidžių, mėgstamų mylėjimosi būdų, nors man neretai būdavo nemalonu mylėtis, kai visiškai to nesinorėdavo.
Drąsius reikalaudavo intymumo ir išgėręs, dvokiantis alkoholiu. Kai atsisakydavau – priversdavo. Buvo stiprus, ne veltui sporto salėse praleisdavo daug laiko. Pastums į lovą, su ranka prispaus, kad nespurdėčiau – kur dingsi?
Fizinės drastiškos prievartos dar nebuvo. Ji atsirado vėliau, kai ėmėme dalytis dukryte.
***
Kokį prisimenu Drąsių?
Šiandien, kai Drąsiaus Kedžio, mano dukrytės tėvo, nebėra gyvo, kartais bandau jį prisiminti tokį, kokį aš, penkiolikmetė, jį sutikau ir pamilau.
Gyvenimas dar atsakys į tą klausimą, kas Drąsių privedė iki to, kad jis griebtųsi ginklo, – tuo įsitikinę tyrimą baigę prokurorai ir tyrėjai. Kas jam pametėjo pedofilijos kortą, kai jis pradėjo teistis su manimi dėl dvimetės dukrelės globos?
Kas jį paskatino griebtis protu nesuvokiamų veiksmų, kuriant vis baisesnę, vis baisesniais „įrodymais“ grindžiamą pedofilijos istoriją, ir tam tikslui paaukoti savo mažą dukrytę? Kieno ranka jam surašė tą baisų scenarijų ir skatino jį įgyvendinti?
Esu įsitikinusi – pats Drąsius niekada nebūtų sugebėjęs suregzti tokio velniško plano ar paspausti šautuvo nuleistuko. Jis buvo paprastas Garliavos vaikinas, turėjęs didelių ambicijų būti „pirmuoju vaikinu savo kaime“ ar turtingu verslininku. Jei ne dar neįvardyto režisieriaus ranka, jis būtų likęs gyvas. Būtų galėjęs ir matyti, ir padėti man auginti mūsų dukrytę. Gal būtų sutikęs kitą moterį ir džiaugęsis nauja šeima.
Bet... kažkas jam negailestingai suplanavo kitą likimą.
Esu pastebėjusi, kad Drąsius gali būti ir bailys. Prisimenu, kai jau kartu gyvenom, važiavom iš Vilniaus į Kauną. Paėmiau jį iš oro uosto. Drąsius grįžo su audinių kailiais iš aukciono Kopenhagoje. Netikėtai kelyje mus „užspaudė“ kita mašina. Drąsius ėmė net drebėti lyg išsigandęs šuniukas. Atidarė daiktadėžę, išsitraukė ginklą, pasiėmė į kairę ranką, dešine vairavo. Mašina važiavo ir nuvažiavo. Aš buvau nustebusi – dėl tokio menkniekio griebtis ginklo? O jei situacija būtų buvusi sudėtingesnė?
Iki vaiko gimimo Drąsius buvo visai kitoks žmogus, negu jį vėliau matėme televizijos ekranuose. Rengėsi paprastai, buvo vyriškesnis, ne toks „dizaineris kaunietis“, apsitempęs baltom kelnėm ir apsikarstęs aukso grandinėm.
Kitoks tapo ir jo elgesys. Nežinau, kas jį vėliau pakeitė – narkotikai, antidepresantai, alkoholis? Iš pradžių jis mokėjo mane išklausyti, domėjosi manimi. Žinojo, kad tuo metu mano santykiai su tėvais buvo pašliję, bet nesikišo ir man nepatarinėjo. Jis suprato mano situaciją.
Gražiausias savo akimirkas praleisdavome Juodkrantėje, nors ten vėliau, jau gimus dukrelei, man taip pat buvo skirtas namų tvarkytojos darbas. Reikėdavo valyti po mansarda esantį 3 kambarių butą, kurį Drąsius nuomodavo poilsiautojams. Po kurio laiko nustebau, sužinojusi, kad tą butą Drąsius perrašė savo tėvo, Vytauto Kedžio, vardu. Paaiškino man – jis užsiėmęs kailių verslu, yra buvęs muitininkų sulaikytas, visko gali būti. Geriau apsidrausti iš anksto. Jo žodžiai pasitvirtino ir gyvenime. Kai po jo mirties dukrytei turėjo atitekti tėčio palikimas, jį tesudarė kojinės, kelnės, megztukas – tiek mylimai dukterėčiai atidavė buvusi globėja teta Neringa. Juodkrantės buto nebuvo nė kvapo.
Kai bendravome vieni, Drąsius būdavo labai dėmesingas, švelnus, rūpestingas ir paprastas. Tos jo savybės tik stiprino mano prisirišimą prie jo. Mane visada žavėjo žmogaus savybė – paprastumas. Man atrodo, visada svarbu būti tuo, kuo esi. O ne vaidinti tą, kuo išties nesi. Buvo dosnus. Negailėdavo nei pinigų, nei dovanų. Reikia tau kažko, imk 100 dolerių ir nusipirk – duodavo ir nesukdavo galvos.
Mums abiem Juodkrantėje būdavo gera. Dažnai ten leisdavome savaitgalius. Ten buvo mūsų mažas rojaus kampelis...
Negaliu pasakyti, kad tarp mūsų buvo tik oras ir lova. Jei Drąsius nebūtų nieko rimtesnio galvojęs, tikrai nebūtų manęs atsivedęs į savo namus.
Man buvo baisu, kad Drąsius galimai vartoja narkotikus. Būnant mums Juodkrantėje, užtikau jį su draugais. Kitą kartą – mūsų vonios kambary. Esu mačiusi jį visą besitampantį, išsprogusiomis akimis – taip atsitikdavo jam kažką pavartojus 2–3 dienas.
Vieną kartą pats man prasitarė narkotikus pabandęs nuo 20 metų.
Jis nebuvo narkomanas. Juodkrantėje su draugais tik „pažaidžiantis“, kad atsipalaiduotų. Kai jį užklupau, jis nuo manęs ir nebesislapstė.
Būdavo, jam prasidėdavo haliucinacijos. Vienąkart su maža dukryte guliu lovoje. Jis prieina ir šaukia, akys baltos: „Su kokiu bachūru čia guli?“ – „Atsipeikėk, čia vaikas.“ – „Oi, sorry, kas man čia pasivaideno?“
Bandžiau pasikalbėti su juo, bet jis atsakė trumpai – nesikišk ne į savo reikalus ir tylėk, jei nenori turėti problemų. Tylėjau. O kam galėjau pasakyti? Tėvams? Seseriai? O kas aš tokia Drąsiui gyvenimą reguliuot? – būčiau sulaukusi niekinančio atsakymo..
Teko apsimesti, kad nieko nematau, negirdžiu ir nežinau...
