Nuo vandens transporto be galo priklausomoje šalyje su laivais susiję vaizdiniai ateidavo į galvą savaime. Taigi mirtis buvo metas, kai „įsmeigiamas švartavimosi kuolas“ – kitaip sakant, paskutinė išsilaipinimo vieta.“, – teigia Barbara Mertz (1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti unikaliomis senovės Egipto studijomis.
Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ („Tyto alba“) – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Pateikiame ištrauką iš knygos apie rojų ir sielą.
* * *
Iš Memfio ir Tėbų į rojų vedantis kelias buvo pilnas pavojų, ir mirusysis negalėjo žengti į jį, kol neatlikdavo kelių ritualinių prievolių. Pati mirtis nepadarydavo žmogaus nemirtingo. Siela ne gimdavo, o būdavo sukuriama.
Kitaip sakant, senovės Egipte nebuvo sąvokos, kuri atitiktų mūsiškę „sielą“: kažko nematomo, nematerialaus, gyvenančio kūne, kol jis gyvas, ir paliekančio jį po mirties ir priimančio lemtį, kurios žmogus nusipelnė savo darbais ir tikėjimu. Egiptietiškuose tekstuose minima daug nematerialių žmogaus dalių, vienaip ar kitaip gyvuojančių atskirai nuo kūno, tarp jų šešėlis ir vardas. Bet tik trys iš jų susijusios su gyvenimu po mirties.
Ba aprašyti lengviausia; tai buvo paukštis su žmogaus galva, kartais su maža degančia lempa iš priekio. Ba įprasta aplinka buvo kapavietė arba jos apylinkės. Matome ba vaizduojamą rūpestingai tupinčią ant mumijų krūtinės arba besileidžiančią pro kapavietės šachtą pas mumiją po trumpos kelionės į išorinį pasaulį. Žodis ba dažnai verčiamas kaip „siela“; bet paprastai ba atsirasdavo tik po mirties, ir netgi po tam tikrų apeigų, kurių paskirtis buvo „paversti žmogų į ba“.
Kitas kandidatas į sielos vardą yra ka. Kai dievas Chnumas ant puodžiaus rato sukūrė kūdikio kūną, kartu sukūrė ir jo tikslų atvaizdą – ka; reljefuose ir piešiniuose ka pasirodo kaip žmogaus, kuriam priklauso, antrininkas. Bet ka nėra tas pats, kas siela, nes ji nebūtinai gyveno kūne.
Miręs žmogus susijungdavo su savo ka pomirtiniame pasaulyje. Ka reikėjo maitinti; jai atnašavo aukas ir, regis, ji būdavo žmogaus padėjėja pomirtiniame gyvenime. Turėjo ji vaidmenį ir šiame pasaulyje – gynė ir apskritai globojo šeimininką. Ka sąvoka be galo sudėtinga; vertimų įvairovė rodo, kokių esama nesutarimų dėl jos prigimties: „antrininkas“, „serginti dvasia“, „asmenybė“, „esybė“, „valia arba galia“. Kad ir kaip šį žodį verstume (o egiptologai paprastai linkę apskritai jo neversti), ka buvo viena iš žmogaus dalių tiek jam esant gyvam, tiek po mirties.
Trečias mūsų trio narys – ak – pats abstrakčiausias. Jis neturėjo vaizdinės išraiškos. Tekstuose šis žodis rašomas kuoduotą ibį vaizduojančiu hieroglifu (ba hieroglife matome kitą ilgakojį paukštį, o ka – dvi pakeltas rankas). Bet, kitaip nei ba ir ka, ak niekada nevaizduojamas reljefuose ar piešiniuose. Žodis, kaip ir ka, galėjo reikšti daugelį dalykų, nuo „veiksmingas“, „naudingas“ iki „šlovingas“. Kartais jis verčiamas kaip „dvasia“ ar „pasikeitusi dvasia“. Dažnai žodis vartotas daugiskaita, kaip mes sakome „mirusieji“ ar „palaimintieji“ kalbėdami apie nuasmenintą grupę. Tai ir migločiausias, ir dvasingiausias žodis, kuriuo egiptiečiai įvardijo mirusius.
Nėra prasmės logikos požiūriu ieškoti skirtumų tarp šių trijų dvasinių kategorijų. Negalime sakyti, kad esant sąlygai A žmogus taps ba, o esant sąlygai B ir C jis virs ka ir ak. Šios sąvokos dažnai susipina.
Turbūt nenustebsime sužinoję, kad požiūryje į pomirtinį gyvenimą egiptiečiai buvo ne ką labiau nuoseklūs nei sielos atveju. Ir čia matome didžiulę įvairovę: nuo požeminio pasaulio iki dangiško rojaus, o mirusiųjų dievas gali būti tiek dangiška, tiek chtoniška būtybė.
Laidotuvių apeigose tam tikrą vaidmenį atliko daugelis Egipto dievų ir deivių, bet kai kurie buvo ypač susiję su mirusiaisiais. Anubis, dievas šakalo galva, buvo mirusiųjų vedlys ir kapinių bei balzamavimo globėjas; nors turėjo plėšrūno galvą, tai buvo geraširdė dievybė. Asjuto Vepvavetas ir Abido Chentiamentis taip pat buvo mirusiųjų dievai. Visų jų vyriausiasis, mirusių karalystės valdovas, buvo Ozyris. Plutarchas pateikia seniausią mums žinomą jo istorijos versiją. Egiptiečiai niekada jos neužrašė, tačiau nuolat mini, ir, nepaisant menkų neatitikimų, svarbiausi dalykai graikų ir egiptiečių versijose sutampa.
Ozyris buvo labai senų laikų Egipto faraonas, padaręs savo laukinę tautą civilizuotą, išmokęs įvairių menų ir valdęs gailestinga švelnia ranka. Visi jį mylėjo, įskaitant ir žmoną-seserį Izidę, tačiau buvo viena išimtis. Vis didesnio pavydo kamuojamas brolis Setas nutarė, kad Ozyris turi mirti. Setas ir jo šalininkai gudrybe įkalbėjo gerąjį valdovą atsigulti į skrynią, tada greitai ją uždarė, užkalė ir įmetė į vandenį. Sielvartaujanti Izidė leidosi į ilgas ir sunkias vyro palaikų paieškas.
Galiausiai ji rado jūros atneštą skrynią Bible ir pargabeno atgal į Egiptą. Atokiame pelkyne Izidė ją atidarė ir, karčiai raudodama, puolė prie vyro palaikų. Jos sielvarto sugraudinti dievai pasiuntė Anubį balzamuoti kūno. Bet iš pradžių dar trumpam atgaivino Ozyrį, kad apvaisintų žmoną, taigi ji pagimdė sūnų Horą. Vieną dieną Setas medžiodamas aptiko skrynią ir tai, kas buvo jos viduje. Šį kartą jis suplėšė lavoną į keturiolika gabaliukų ir išmėtė po visą Egiptą.
Kantrioji Izidė vėl leidosi jų ieškoti. Kiekvieną kūno gabaliuką ji palaidojo ten, kur rado; pasak kai kurių versijų, galva buvo palaidota Abide, taigi šis miestas tapo ypač šventas Ozyrio kultui.
Kitose versijose sakoma, kad čia buvo palaidotas visas jo kūnas. Dievų gailestingumu atgaivintas Ozyris buvo paskirtas valdyti mirusiuosius Vakarų šalyje, o jo sūnus Horas subrendo, stojo į kovą su niekšinguoju dėde ir atgavo tėvo sostą. Antroji Ozyrio sesuo Neftidė buvo Seto žmona, tačiau dažnai padėdavo Izidei ieškoti ir gedėti vyro.
Ozyris priklauso Artimuosiuose Rytuose gerai žinomam mirusių dievų tipui. Jo dvasiniai pusbroliai – Tamūzas, Adonis ir Atis, gražūs jaunuoliai, kurių pirmalaikė mirtis tapo kasmetinės augalijos žūties simboliu, o prisikėlimas įžiūrėtas žaliuose naujai prasikalusiuose daigeliuose. Istorijų apie Ozyrį ir kitus mirusius dievus žavesys akivaizdus; čia matome žmogų, kuris mirė ir vėl prisikėlė. Šiame pasakojime slypi visos žmonijos viltis.
Tačiau Ozyris Egipte nebuvo vienintelis mirusiųjų dievas. Vystanti žolė kelia asociacijas su mirtimi, tą patį kiekvieną vakarą daro saulė, kai dingsta už horizonto vakaruose. Jei mirusiųjų karalystė yra vakarai, vadinasi, rytai neišvengiamai yra prisikėlimo vieta, nes su aušra atgimsta saulės dievas Ra.
Du vyriausieji mirusiųjų dievai ir du požeminiai jų valdomi pasauliai nėra nesuderinami tarpusavyje. Skirtingi žmonės galėjo tikėti skirtingai. Bet pažįstant egiptiečius taip, kaip, tikiuosi, pažįstame, neverta tikėtis, kad padėtis bus visiškai aiški. Ir ji nėra tokia.
Apie priešistorės Egipto religiją galime tik spėlioti; laikotarpiu, kai jau matome gana aiškų mirusiųjų kulto vaizdą, aptinkame ir Ozyrio, ir saulės garbinimą. Du mirusiųjų dievai ne tik oficialiai pripažįstami – tarp jų esama ir vidinių prieštaravimų. Ra valdoma dangaus karalystė yra kažkur aukštai danguje, bet jis keliauja ir Ozyriui priklausančiu požeminiu pasauliu. Ra kiekvieną vakarą miršta vakaruose, bet jis nėra „vakariečių valdovas“; šis titulas priklauso Ozyriui, perėmusiam jį iš dar senesnio mirusiųjų dievo.
Piramidžių tekstuose, seniausiuose žinomuose rašytiniuose šaltiniuose apie pomirtinį gyvenimą, esama užuominų, kad Ra ir Ozyris ne visada taip gerai sutarė. Keletas mįslingų šio didžiojo magiškų ir religinių kerėjimų rinkinio vietų kalba apie Ozyrį kaip priešą; kitose vietose atmetami Rytai, šventoji Ra prisikėlimo vieta. Bet šios sunkiai perprantamos užuominos yra vieninteliai mūsų turimi įrodymai apie kadaise galbūt vykusį mūšį tarp dviejų priešingų kultų, ir neįmanoma vieną kultą priskirti vienai gyventojų daliai, o kitą – kitai. Kai kurie mokslininkai mano, kad saulės garbinimas buvo paplitęs tarp faraonų ir dvariškių, o Ozyrio – tarp paprastų žmonių. Kad ir kokia nuosekli ši teorija, jos įrodyti neįmanoma. Tiek Ozyris, tiek Ra buvo faraono ir jo tautos sergėtojai. Jie ir atskirai, ir kartu galėjo laiduoti amžinąjį gyvenimą Vakaruose, Rytuose arba požeminiame pasaulyje.
Visos trys sritys minimos kaip mirusiųjų karalystės. Kita galima kryptis buvo šiaurė, kur spindi palei ašigalį matomos niekada nenusileidžiančios žvaigždės, ir viena iš lemčių, galėjusių ištikti mirusįjį, – prisijungti prie šių žibančių nemirtingųjų. Bet ši koncepcija gana abejotina; egiptiečiai mėgavosi gyvenimo malonumais taip pat, o gal net labiau nei mes, ir jiems prie širdies buvo itin žemiškas rojus, kur gausu skanios jautienos, putojančio alaus sklidinų bokalų, kur pučia švelnus šiaurės brizas ir tau priklauso puikus mažas namukas su sodu.
Visus šiuos malonumus randame suprantamiausioje egiptietiško rojaus versijoje – vietoje, vadintoje Nendrių Lauku arba Pelke. Regis, tai turėjo būti pelkėta teritorija, panaši į senovės deltą. Kai kuriuose tekstuose pateikti mažyčiai šio Nendrių Lauko žemėlapiai, ten pažymėtos upės, salos ir miesteliai. Šioje laimingoje šalyje javų aukštis siekia penkis metrus, taip pat gausu ir kitų gėrybių.
Dar buvo žinoma vietovė Dat arba Duat pavadinimu. Laikui bėgant ji buvo perkelta po žeme, bet iš pradžių tai buvo tipiškas egiptietiškas rojus, galėjęs būti beveik bet kur. Vanduo – upės ir ežerai – yra dažnas požeminio pasaulio bruožas; jei mirusiajam buvo lemta keliauti į Ra dvarą, pirmiausia jam reikėdavo perplaukti rytiniame danguje tyvuliuojantį Lelijų ežerą. Anapusinio pasaulio pavadinimai tiek pat gausūs, kiek ir poetiški: Vakariečių šalis, Gražieji vakarų keliai, Aukų laukas, Amžinybės šalis.
Turbūt egiptietį labiausiai jaudino ne tai, kur jam teks gyventi, o tai, kad apskritai gyventų. Jis būtų sutikęs su bet kokia vieta ir bet kokia padėtimi, kad tik būtų gyvas. Dangiškas saulės kelias, kartais suvoktas kaip per dangų plaukianti valtis, mirusiajam reiškė daugelį galimybių. Jis galėjo tapti Ra laivo irkluotoju arba ietininku, pasiryžusiu kautis su dievo priešais. Jei itin pasiseka, galėjai būti pakviestas atsisėsti greta Ra, kol kitos, ne taip gerai aprūpintos sielos triūsia prie irklų. Keliaudamas prisijungti prie dievų jų buveinėse, Rytuose ar Vakaruose, egiptietis būtų ėmęsis bet kokio pasitaikiusio darbo, kad ir dievo sekretoriaus ar tarno.
Apskritai egiptiečiai buvo linksmo būdo žmonės; nors geografijos požiūriu jie įvairiai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį, vienu aspektu visi vaizdiniai sutampa. Amžinybės šalis yra „teisinga ir dora, ten nebūna jokių negandų“. Mirusieji yra „pasikeitusios sielos“, gedintys giminaičiai tikisi prisijungti prie jų amžinoje palaimoje.
Ir vis dėlto retkarčiais šlovinamuosiuose himnuose aptinkame karčią gaidelę. Požeminė tamsos karalystė, kur, kaip kartais buvo manoma, gyveno mirusieji, buvo apšviečiama saulės dievo, kai jis keliaudavo pro ją rytų horizonto link, kad šlovingai atgimtų, bet šviesa, kurią jis skleisdavo, šioms sieloms neteikdavo paguodos, ir jos graudžiai raudodavo matydamos, kaip Ra visoje savo didybėje tolsta. Šiose tamsos karalystėse saulės dievo laivas susidurdavo su siaubingais pavojais – jį puldavo šlykščios gyvatės, rankomis tekdavo gintis nuo demonų. Kartais minima ir čia tekanti ugnies upė, kur amžinose kančiose dega Ra priešų sielos. O viename tekste pateiktas prieštaringas ir labai gyvas „laimės ir teisingumo“ šalies vaizdas.
Gili ir tamsi yra Vakarų gyventojų buveinė. Nėra ten durų ir langų, nėra šviesos, kuri ją apšviestų, nėra šiaurės vėjo, kuris širdį atgaivintų. Saulė ten nepateka; kiekvieną dieną guli jie tamsoje... Gyvena jie atskirti ir kančių kamuojami. Niekas nenori ten eiti ir prie jų prisijungti.
Ir tikrai niekas nenorėjo. „Taip, kaip myliu gyvenimą ir nekenčiu mirties“ – įprastinė senovės egiptiečių priesaika; joje atvirai išreiškiama baimė ir abejonės, slypinčios po šviesiuoju religijos fasadu. Manau, niekur kitur tos abejonės neišakytos iškalbingiau nei trumpoje vieno egiptietiško teksto sentencijoje: „Niekas iš ten negrįžo, kad papasakotų, kaip sekasi.“ Šie paprasti žodžiai man visada buvo žmogiškų abejonių, tokių pat visuotinių, kaip ir desperatišku troškimu grįstas tikėjimas amžinuoju gyvenimu, simbolis.
Egiptiečių kalba turėjo vieną įdomų aspektą, kurį, manau, galime priskirti prie psichologinių ypatybių – buvo vengiama minėti mirtį. Senovės egiptiečiai turėjo žodį, reiškiantį „mirti“, bet jis paprastai būdavo keičiamas vienu iš tuzino eufemizmų. Kai faraonas mirdavo, jis „iškeliaudavo prisijungti prie tėvo saulės“, „susiliedavo su dievais“ arba „ilsėdavosi nuo gyvenimo“. Nuo vandens transporto be galo priklausomoje šalyje su laivais susiję vaizdiniai ateidavo į galvą savaime. Taigi mirtis buvo metas, kai „įsmeigiamas švartavimosi kuolas“ – kitaip sakant, paskutinė išsilaipinimo vieta.
Geriausias egiptiečių mirties baimės įrodymas yra pats laidotuvių kultas – ne tik dėl laiko ir lėšų, kurie buvo išeikvojami kapavietėms, karstams ir kitiems nelabai reikalingiems dalykams, bet ir dėl neįtikėtino dėmesingumo detalėms, numatant kiekvieną įmanomą – ir kartais neįmanomą – pavojų, galintį sutrukdyti taip karštai trokštamam prisikėlimui. Mirtis buvo priešas, su juo reikėjo kovoti ir jį nugalėti. O kartais ir mirusieji būdavo priešiški.
Mūsų knygos pradžioje cituota malda turėjo apsaugoti nuo bloga linkinčių dvasių. Ligos, kaip žinojo visi egiptiečių gydytojai, galėjo būti sukeltos mirusiųjų neapykantos, o ir kitų priešiškų jėgų. Bene įspūdingiausias išlikęs egiptietiškas rašytinis šaltinis yra tekstai, vadinami „laiškais mirusiesiems“. Išraižyti ant paprastų puodų, jie būdavo „išsiunčiami“ paliekant juos kapavietėse. Štai vieno našlio, rašiusio neseniai mirusiai žmonai, laiško ištrauka:
Ancherei, nuostabiajai sielai. Ką blogo tau padariau, kad atsidūriau tokioje apgailėtinoje būklėje? Ką aš tau padariau? Štai ką tu man padarei: uždėjai ant manęs rankas savo! Paverčiau tave ištekėjusia moterimi, kai buvau jaunas; buvau su tavim ir neatsisakiau tavęs. Nekėliau tavo širdžiai sielvarto... Kai susirgai ta liga, kuri tave apniko, aš (pakviečiau) vyriausiąjį gydytoją... Gausiai raudojau su visa palyda priešais kaimynus. Ir daviau lininių drobių, kad tave suvyniotų, ir liepiau išausti daug drobių, ir neatsakiau tau nieko, ką galėjau padaryti gero. Ir štai, žiūrėk, praleidau trejus metus gyvendamas vienas... Dėl tavęs taip pasielgiau. Bet tu neskiri gero nuo blogo. Šis klausimas tarp mūsų bus išspręstas! Žiūrėk, seserys namuose – nė pas vieną nėjau!
Vidinės autoriaus kančios atsiliepė netgi rašybai; originalas pilnas nerūpestingų klaidelių. Vargšas vyrukas primena žmonai, kiek daug gero dėl jos padarė, netgi iškvietė gerą gydytoją jai lemtingai susirgus. Kaip įprasta egiptiečių tekstuose, nemalonus mirties faktas niekur atvirai neminimas, bet vyras sako, kad viešai apraudojo žmoną ir pasirūpino geromis laidotuvėmis. Maža to – ir tai akivaizdžiai kamuoja jo protą – jis ne tik nevedė trejus metus, bet ir apskritai neturėjo santykių su jokia namų moterimi. Ir vis dėlto žmona kamuoja jį kažkokiu neįvardytu, bet baisiu dalyku; ir jis grasina kreiptis į dievų teismą.
Akivaizdu, kad šis vyras bendrauja su velione žmona taip, lyg ji būtų gyva ir pajėgi – visomis šio žodžio prasmėmis – padaryti jam ką nors blogo. Galbūt jie tikrai buvo tokie laimingi, kaip galima suprasti iš laiško, bet siaubingas nepelnytas negandas buvo galima paaiškinti tik kokios nors dvasios niekšybėmis.
Buvo tvirtinama, kad egiptiečiai iš tikro mirusiųjų nebijojo. Jie bijojo tik tam tikrų žmonių, kurie, buvę nemalonūs gyvenime, gali lygiai tokie pat būti ir mirę. Tačiau laiškai mirusiesiems nepatvirtina šios teorijos. Kančių kamuojamas cituoto laiško autorius yra pasipiktinęs, nes jis niekada nepadarė žmonai nieko blogo ir neturi pagrindo tikėtis iš jos ko nors tokio.
Argumentas, kad egiptiečių kapavietės nebūtų taip stropiai išniekintos ir išgrobstytos, jei vagys būtų bijoję jų „gyventojų“, taip pat neįtikina; kiekvienoje kultūroje rasime žmonių, kuriems gobšumas ar būtinybė suteikia drąsos rizikuoti susilaukti nuobaudų, visuomenės numatytų už asocialų elgesį. Mes juk taip pat turėtume jausti didžiulę pagarbą įstatymams ir policijai, tačiau mūsų kalėjimai prigrūsti žmonių, kurie šių suvaržymų nepaiso. Daugelyje apiplėštų kapaviečių mumijos buvo brutaliai sutaršytos – ne tik šokiruojantis, bet ir visiškai beprasmiškas veiksmas, – bet šis žiaurumas suprantamas, jei tarsime, kad plėšikai tikėjo, jog sunaikindami kūnus jie apsisaugos nuo įpykusių mirusiųjų keršto.
Taigi, be nenuoseklumo, kurio jau įpratome tikėtis, egiptiečių religijoje regime didelę požiūrio į mirtį ir mirusiuosius įvairovę. Bet randame čia ir viską apjungiantį motyvą – trokšimą išlikti kokiu nors, galbūt net bet kokiu pavidalu.
