Maldos namai sovietmečio žaizdų neišsigydė

Tik kartą duris atvėrusioje Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje apsilankę vilniečiai buvo prislėgti – kadaise daržovių sandėliu paversta šventovė taip ir liko nesuremontuota.

1746–1768 metais augustinai, padedami geradarių, pastatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
1746–1768 metais augustinai, padedami geradarių, pastatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Neaišku, ar bažnyčią galima rekonstruoti, nes bijoma, kad išardžius perdangas pastatas pradės griūti.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Neaišku, ar bažnyčią galima rekonstruoti, nes bijoma, kad išardžius perdangas pastatas pradės griūti.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Metalinės durys, didžiuliai kabliai, krovininis liftas primena, kad čia veikė ir daržovių sandėlis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Metalinės durys, didžiuliai kabliai, krovininis liftas primena, kad čia veikė ir daržovių sandėlis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Arūnas Dumalakas („Lietuvos rytas“)

Jun 25, 2016, 1:24 AM, atnaujinta May 20, 2017, 5:27 PM

Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje, į kurią patekti nebuvo įmanoma ketvirtį amžiaus, duris atvėrė per Kultūros naktį.

Dairydamiesi į instaliacijas, performansus, stebėdami spektaklius ir klausydamiesi koncertų lankytojai negalėjo nepastebėti, kaip sovietmečiu ši bažnyčia buvo subjaurota. Iš vienos unikaliausių Vilniaus istorinių erdvių likusios tiktai sienos.

„Po ketvirčio amžiaus dulkėmis radome ne tik sovietinio režimo deformuotą šventovę, bet ir daugiasluoksnį istorinį pasakojimą“, – teigė vienas renginio organizatorių architektas Alvydas Babraitis.

Tačiau vėlyvojo baroko architektūros paminklas po Kultūros nakties vėl užvėrė lankytojams duris.

Ardyti perdangas pavojinga

Sunkios aprūdijusios metalinės durys, didžiuliai kabliai, viduje įrengtas krovininis liftas iš karto priminė, kad bažnyčioje veikė daržovių sandėlis. Ant darbininkų kambario durų priklijuotas 1990 metų kalendorius liudija, kada maldos namuose sustojo laikas.

Sovietmečiu tuometė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, pavertusi bažnyčią bulvių ir morkų sandėliu, šventovę gelžbetoninėmis perdangomis padalijo į 3 aukštus.

Dabar bažnyčia priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai. Jos atstovė Margarita Jakštonienė sakė, kad nelabai aišku, ar bažnyčią galima rekonstruoti. Mat išardžius perdangas pastatas gali pradėti griūti.  Tai liudija ir sovietmečiu atlikti tyrimai. Tad prieš pradedant rekonstrukciją būtina atlikti naujus tyrimus, o to daryti artimiausiu metu niekas nesirengia.

Neliko nė vieno altoriaus

Per Kultūros naktį bažnyčioje buvo demonstruojamas Stasio Urniežiaus dokumentinis filmas „O Dieve, Vilnius“. Lyg priekaištas skambėjo dar jauno kunigaikščio Vilgaudo žodžiai, kad bažnyčias ardė ir griovė krikštyti žmonės.

A.Babraitis prisipažino, kad atverdami pastatą visuomenei menininkai norėjo atkreipti dėmesį į kritinę apleistų architektūros paminklų būklę.

Iš centrinio altoriaus likusi tik pakyla. Kadaise jame kabojo malonėmis garsėjantis Švč.Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas. Spėjama, kad tai buvo Krokuvos augustinų bažnyčios paveikslo kopija, kurią parūpino Švč.Mergelės Marijos Ramintojos brolija.

Kitų altorių – nė žymės. Jie buvo skirti augustinų garbinamiems šventiesiems: šv.Augustinui, šv.Monikai, šv.Teklei.

Bažnyčios šonuose sumontuoti betoniniai laiptai su sovietiniais turėklais, palubėse – apdulkėję dienos šviesos lempų šviestuvai.

Tik keliose vietose likę lipdiniai primena, kad kadaise čia buvo bažnyčia.

Statė augustinų vienuoliai

Kada tiksliai šioje vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia ar bažnyčia, duomenų nėra. Manoma, kad pirmieji maldos namai, priklausę karmelitams, čia iškilo apie 1670 metus.

Nuo 1675-ųjų bažnyčia ir jai priklausantys du žemės sklypai buvo perleisti augustinų vienuoliams, kurie Vilniuje gyveno iš išmaldos. Po ketverių metų buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kiek vėliau Vilniaus vyskupijos administratorius Mikalojus Pacas ėmė rūpintis vienuolyno įkūrimu. Tačiau 1742 metais atsitiko nelaimė – bažnyčia sudegė.

1746–1768 metais augustinai, padedami geradarių, pastatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Vėliau bažnyčia atiteko karmelitams, o 1854-aisiais buvo visai uždaryta.

Paskui architektas Tomas Tišeckis parengė projektą ir bažnyčia buvo rekonstruota į Šv.Andriejaus cerkvę. Joje buvo panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla. Štai tada ir buvo pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis.

Po karo visiškai sunaikino

Švč.Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas ir kiti liturginiai reikmenys iš maldos namų Savičiaus gatvėje buvo perkelti į Šv.Jonų bažnyčią, į ją perėjo ir augustinų bei karmelitų brolijos. Kur dabar yra paveikslas, ar jis išlikęs, nežinoma.

Vargonai ir kurį laiką bažnyčioje kabojęs pirmojo augustinų vienuolyno Lietuvoje fundatoriaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas perkelti į Arkikatedrą.

1918 metais bažnyčia grąžinta katalikams ir restauruota, bet po Antrojo pasaulinio karo jos interjeras visiškai sunaikintas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.