Daug metų šis 61 metų katalikas per pogromo metines organizuoja
demonstracijas Kelcuose, 200 tūkst. gyventojų turinčiame mieste 150
km į pietus nuo sostinės Varšuvos.
„Net jei būčiau vienas, eičiau žuvusiųjų paminėti. Net
pats vienas žmogus – tai jau didžiulė minia, visas miestas“,
– prieš savaitgalio demonstraciją sakė B.Bialekas.
1946 metų liepos 4 dieną Kelcuose įsisiautėjo neapykanta –
paskleidus gandą, kad viena žydų šeima per naktį rūsyje laikė
krikščionių berniuką.
Prieš karą žydai sudarė ketvirtadalį iš 80 tūkst. Kelcų
gyventojų ir tik maždaug 500 jų, pasak istorikų, išgyveno
Holokaustą.
Tačiau praėjus metams po karo pabaigos, miestelis buvo
sukurstytas naujam antisemitiniam siautėjimui, kurį skatino
pasakojimai apie žydus, kad jie išgyventų, esą jiems reikia
krikščionių vaikų perpilamo kraujo ar kad jie naudoja
krikščionių kraują macams (neraugintai žydų duonai).
Komunistų policija, kariai ir darbininkai iš netoliese esančios
plieno liejyklos užpuolė Plantos gatvėje 7/9-ąjį namą, kuriame
glaudėsi Holokaustą išgyvenę žmonės, kai kurie – liūdnai
pagarsėjusioje Aušvico-Birkenau mirties stovykloje.
Per tą didžiausią antisemitinį išpuolį pokario Lenkijoje
mažiausiai 42 žydai buvo nužudyti, dar daugiau kaip 40 sužeisti,
nurodo Vašingtone įsikūręs Jungtinių Valstijų Holokausto
memorialinis muziejus.
Šis pogromas yra vienas juodžiausių tūkstantį metų
trunkančios Lenkijos žydų istorijos momentų.
Oficialus lenkų tyrimas nustatė, kad buvo nužudyti 37 žydai
ir kad tarp kitų aukų yra trys lenkai ir du per vieną apiplėšimą
nužudyti žmonės.
Po šio pogromo dešimtys tūkstančių žydų visam laikui
išvyko iš šalies.
Devyni žmonės buvo nuteisti mirti dėl savo vaidmens per tas
skerdynes, bet tuometinė komunistų valdžia dėl šio nusikaltimo
mėgino kaltinti režimo oponentus.
Su laiku švininė tyla ėmė supti šią bylą, kurią komunistų
režimas norėjo išlaikyti paslaptyje.
„Kai 1978 metais atvykau į Kelcus, mane nustebino tyla; niekas
nenorėjo apie tai kalbėti“, – sakė B.Bialekas.
Kai komunizmas 1989 metais žlugo, Kelcų gyventojai surengė
pogromo aukų paminėjimą.
Bet B.Bialekui tai atrodė per mažai ir per daug oficialu.
„Buvo daug ceremonijų, bet jose dalyvavo politikai ar
municipaliniai lyderiai. Tai man netiko, nes mes turime sekti
širdimi, ne galva“, – sakė jis.
2000 metais jis su draugu nusprendė suorganizuoti pirmąjį
Atminimo ir maldos žygį.
2004-aisiais pirmą kartą po pusės amžiaus lankydamasis
Kelcuose Marekas Edelmanas, kuris tuomet buvo paskutinis gyvas
Varšuvos geto sukilimo lyderis, sakė, kad tai „visiškai kitoks
miestas“.
Prieš kelerius metus vieno pogrome dalyvavusio darbininko sūnus
dalyvavo atminimo ceremonijoje, per kurią pasakė trumpą, širdį
veriančią kalbą ir apkabino vieną išgyvenusįjį.
Nors prabėgo daug metų, tos žudynės vis dar yra mėgstama
sąmokslo teorijų kūrėjų tema, o kraštutiniai dešinieji atsisako
pripažinti, kad buvo atsakingi lenkai.
„Aš tai pašalinčiau, tai – melas“, – B.Bialekui sako
penktą dešimtį metų einantis vyras, rodydamas į lentelę
„antisemitiniams neramumams“ paminėti ant Plantos gatvės 7/9-ojo
namo balto fasado.
„Lenkai to nepadarė, tai buvo komunistų provokacija siekiant
pademonstruoti, kad lenkai yra antisemitai“, – sakė jis.
Nors ne visi Kelcuose pritaria B.Bialeko vajui už atminimą, jo
tolerancijos žinia, regis, pasiekia jaunimą, kurio atstovai –
daugiau kaip 2 tūkst. – yra dalyvavę jo fondo organizuojamuose
seminaruose.
B.Bialekas atkreipia dėmesį į kelis vilčių teikiančius
ženklus: mieste nėra antisemitinių grafičių, retai pasitaiko
rasistinių nusikaltimų, o vietos futbolo sirgaliai neskanduoja
rasistinių skanduočių.