Šie žmonės nuolat mėgsta kartoti neva W.Churchillio ištartą frazę, kad Josifas Visarionovičius paveldėjo šalį su žagre, o paliko – su atomine bomba, nors, tiesą sakant, seras Winstonas niekad nėra sakęs nieko panašaus. Lagerinė gulago sistema, kuriai dažnai priskiriamas didžiulis vaidmuo industrializuojant šalį, buvo neefektyvi ir kiaurai nuostolinga. Žinoma, jei nekalbėtume apie milijonus pražudytų gyvybių.
Pirmąsias priverčiamojo darbo stovyklas pačios rūsčiausios carinės katorgos pavyzdžiu bolševikai pradėjo kurti netrukus po 1917 m. perversmo. 1929 m. kalinių darbo išnaudojimas užtvirtinamas specialiu įstatymu, o po metų įkurta Vyriausioji lagerių valdyba (GULAG), kurį buvo tiesiogiai pavaldi represinėms valstybės saugumo struktūroms. Iš pradžių OGPU, o paskiau – NKVD.
Kaliniai statė užtvankas, tiesė kelius ir geležinkelius, dirbo kalnakasyboje, kitose pramonės šakose. Mirtingumas nuo ligų, bado bei fizinio išsekimo buvo milžiniškas, o sužalotų – dešimteriopai tiek.
Dažnai ciniškai teigiama, kad vergiško darbo išnaudojimas sovietų imperijai atnešė apčiuopiamos naudos, tačiau iš tiesų viskas buvo greičiau atvirkščiai. Pati lagerių sistema pasirodė esanti vienas didelis nuostolis.
Didžiausias praradimas – milijonų gyventojų numarinimas ar suluošinimas. Tai nuostoliai, kurių neįmanoma kompensuoti. Šalis neteko darbo rankų, didžiulių kūrybinių bei protinių išteklių.
Nepakeliamomis sąlygomis triūsiančių, nuolat mušamų, badu marinamų kalinių darbo našumas buvo niekinis ir tesudarė, geriausiu atveju, trečdalį galimo jų našumo. 1939 m. Lavrentijus Berija skundėsi Molotovui, kad darbingais gali būti laikomi ne daugiau 60-ies proc. kalinių. Visi likę ūkiniu požiūriu – nepajėgūs dirbti sekinančio darbo, tai yra, – „visiškai nenaudingi“. Svarstyta, kad galbūt sunkiai dirbantiems vergams derėtų padidinti maisto normą? Esą dabar jie gauna lygiai tiek pat kalorijų, kiek kalėjime nieko neveikiantys kriminaliniai nusikaltėliai.
Dažno lagerininko motyvacija dirbti buvo nulinė. Kalinių atsiminimuose gausu pasakojimų apie aplinkui tvyrojusią neviltį ir abejingumą, emocinį atbukimą, nenorą gyventi, visiškai išnykusią mirties baimė.
Žadamas priešlaikinis paleidimas už „stachanovietišką“ nustatytų normų viršijimą paprastai tebuvo akių dūmimas. O štai užmušti galėjo bet kada. Tiek sužvėrėję „kriminaliniai“, tiek patys sargybiniai.
Užtat išlaidos lagerių sistemai išlaikyti kasmet vis pūtėsi. Kitaip tariant, gulago archipelagas pats tapo didžiule našta ir taip kiauram raudonosios imperijos biudžetui. Pavyzdžiui, Solovkų lagerio išlaikymas, kartu su atlyginimais administracijai, atsieidavo kur kas brangiau nei visų jo paliegusių kalinių kuriama darbo vertė. Naivu teigti, kad Kremliaus to nežinojo, tačiau „pataisos darbų“ stovyklų tinklas plėtėsi be galo ir be krašto.
Peršasi aiški išvada: lageriai steigti naikinti, o ne kelti ūkį. Pastarąjį galėjo kelti ne beteisių vergų, o tik samdomas motyvuotų žmonių darbas. Gulagas pamažu pradėtas naikinti po Stalino mirties. Ko gero, ne tiek humaniškais, kiek ekonominiais sumetimais. Už grašius laisvėje dirbančio žmogaus triūsas valstybei pasirodė naudingesnis už nemokamą visiškai suvargusio lagerininko darbą.
Istorija nemėgsta tariamosios nuosakos, tačiau kartais girdėti balsų, kad atsisakius mėsininko metodų šalies industrializacija galbūt pavyktų kur kas sėkmingiau. Tiesiog nebūtų to trečdalio kalinčių ir trečdalio juos saugančių, ir dar trečdalio – kasdien drebančio dėl savo gyvybės.
Kitas nelemtas gulago palikimas, apie kurį kalbama retai, – visiškai sudarkytas socioekonominis šalies žemėlapis. Ne vien dėl šoktelėjusio mirtingumo ir su tuo susijusių demografinių praradimų, bet ir dėl priverstinės darbo rankų „migracijos“ į pačius tolimiausius „plačiosios tėvynės“ užkampius.
Tolimajame Sibire ar nykiose Kazachstano stepėse įkurta daugybė visiškai nereikalingų, sunkiai pasiekiamų gyvenviečių, perkeliant mases žmonių iš ten, kur jų rankų reikėjo labiausiai. Ištuštėjo derlingos žemės, regionai su daugmaž išplėtota infrastruktūra, užtat pradėtos „įsisavinti“ uolos ir dykumos, nauda iš kurių niekaip neatpirkdavo to „įsisavinimo“ išlaidų.
Visi tie turtingi požemio klodai, kuriais Rusijoje taip įprasta girtis, įsisavinti neekonomiškai, aplaidžiai, vergišku darbu. Šiandien kompaktiškas, 13 tūkst. gyventojų teturintis Tomsono miestelis Kanadoje, su savo kalnų metalurgijos kombinatu, į pasaulį išleidžia beveik tiek pat produkcijos, kiek ant kalinių kaulų pastatytas dušimtaitūkstantinis Norilskas.
Kalbant apie Stalino industrializaciją mėgstama baksnoti į abejotinos sėkmės Baltosios jūros – Baltijos kanalą, tačiau užmirštama pridurti, kad galybė kitų gulago iniciatyvų – ūkiškai nepasiteisinusios, finansiškai nuostolingos, visiškai žlugusios. Bemaž pusantro tūkstančio kilometrų besitęsiantis Transpoliarinis geležinkelis buvo nutiestas taip nevykusiai, kad juo negalėjo riedėti net patys lengviausi sąstatai.
Galiausiai viskas palikta likimo valiai kartu su didžiąja dalimi įrangos. Vėjais paleisti milijardai rublių. Vėlgi, nekalbant apie daugybę pražudytų gyvybių.
Tad koks gi buvo Vyriausios lagerių valdybos tikslas? Jei sunaikinti, suluošinti kuo daugiau žmonių, tai „projektas“ pavyko. Jei gaivinti ekonomiką – tam buvo žmoniškesnių ir ne tokių bankrotiškų alternatyvų. Žinoma, atsisakant šalies „gulagizacijos“ reikėjo atsisakyti ir totalitarinės prievartos sistemos. Bet tai jau didžiojo vado Stalino ir jo aplinkos paranojos klausimas.
