Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią knygą. Šiandien – 11-oji dalis.
2009 m. lapkritis–gruodis
Atėjo laikas nubausti A. Ūsą, padėjusį 2006 metais L. Stankūnaitė susigrąžinti dukrą. Bet būti vaiko krikštatėviu – ne nusikaltimas. O jei – pedofilu?
Tačiau iškart po krikštynų buvo ramu. Mergaitė buvo grąžinta į Kedžių namus, L. Stankūnaitė pasiimdavo ją savaitgaliais pagal teismo nustatytą grafiką. Apie jokius dėdes ir sysalus vaikas nekalbėjo. Esą netikėtai prakalbo po 3 mėnesių, ir D. Kedys tai nufilmavo.
(Iš D. Kedžio filmuoto vaizdo įrašo)
D. K. (D. Kedys): Papasakok apie tas krikštynas.
V. (vaikas): Nebuvo jo... Tas Jonas ir Aidas, nebuvo.
D. K.: Bet tu man papasakok, ką jisai darė per krikštynas, tu pasakojai, kad jis ten su kažkokiais baltais triusikais buvo.
V.: Buvo su baltais triusikais. Bet jis visas atrodo, visas, nu, toks atrodo visas nenormalus.
D. K.: Papasakok, sakei, kad jis buvo nusimovęs tuos triusikus.
V.: Bet nebuvo per krikštynas nusimovęs triusikus.
D. K.: O kada buvo?
V.: Tik buvo namie. Per krikšto ten tai jau negražu.
D. K.: A, tai po krikštynų?
V.: Jo.
D. K.: Papasakok, kas po krikštynų buvo tenai.
V.: Po krykštino grįžom, jis nusirengė ir tada pradėjo pirma mane laižyti.
D. K.: Čia Andrius Ūsas, taip?
V.: Jo.
D. K.: Nu, toliau.
V.: Kaip pradėjo biškį tualetus pabūti. Va taip pažiūrėti (atsigula ant pilvo). Va taip atsigult. Jis čia stovėjo (rodo iš priekio), čia Jonas ir čia Aidas (rodo iš nugaros).
D. K.: Palauk, tu čia maišai. Tai jie po krikštynų visi susirinko kartu?
V.: Jo.
D. K.: O tu sakei, kad per krikštynas buvo tiktas Ūsas vienas, o dabar sakai, kad visi trys buvo.
V.: Nu tai jo nebuvo, jis ten biškį namuose palaukė.
D. K.: O jie visi trys buvo?
V.: Jo.
D. K.: O jie nuogi buvo?
V.: Jo, taip.
D. K.: Nu pasakyk, ką jisai darė.
V.: Paskui atėjau ir pradėjo man sysalą kišti.
D. K.: Į kur?
V.: Į bu... į akį? Buvo.
D. K.: Tu sakei, kad į burną.
V.: Ir į akį, ir į burną.“
2009 m. rugsėjo 18 d. apklausta N. Venckienė parodė, kad iš vaiko pasakojimų ji suprato, jog A. Ūsas, Jonas ir Aidas kartais nusirengdavo nuogi ir keturiomis vaikščiodavo, tiek vaiką, tiek jos pusseserę seksualiai prievartaudavo.
Šis D. Kedžio pokalbis su vaiku ir buvo starto šūvis pradėti kruviną žūtbūtinę kovą su pedofilais, į kurią įsitraukė ir pusė Lietuvos.
2008 m. lapkričio 29 d.
Grasinimas Ūsui
Lapkričio 29 dienos vakarą suskambo A. Ūso mobilusis telefonas.
„Buvo 22 val. 40 minučių. Su sužadėtine žiūrėjome televizorių. Atsiliepiau. Skambino D. Kedys. Iškart supratau – gerokai išgėręs. Įjungiau garsiakalbį, pokalbį girdėjo ir Guoda. D. Kedys išvadino mane pedofilu, lapkričio 21–23 dienomis tvirkinusiu jo dukrą. Patariau jam išsipagirioti ir paskambinti rytoj.
Tačiau tuojau gavau ir žinutę, kurią išsaugojau. „Dabar mes turime laiko ir susitvarkysime su tavimi.“
Kitos dienos rytą nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą policijai dėl D. Kedžio grasinimų.
Pajutau grėsmę, nes jau žinojau, kad D. Kedžio veiksmai gali būti neprognozuojami. Tačiau pedofilija? Dar negalėjau suprasti, kad nuo šio momento užsisuka protu nesuvokiama istorija.“
* * *
Žinutė A. Ūsui iš D. Kedžio telefono: „Rytoj parašysiu pareiškimą, kad tvirkini dukrą iškrypėli“. Gauta 2008 m. lapkričio 29 d., 22 val. 40 min.
* * *
2008 m. lapkričio 30 d.
L. Stankūnaitė:
Kaip šiandien prisimenu tą 2008 metų lapkričio savaitgalį, 21–23 dienas.
Lapkričio 21 diena buvo penktadienis. Pasiėmiau kaip visada dukrytę ir nuvažiavome ne pas mano tėvus į Petrašiūnus, o pas Violetą. Pas mus atvažiavo mama. Sekmadienį, 18 valandą, drauge su Violeta jos mašina parvežėme dukrelę Kedžiams. Drąsiaus namie nebuvo, atidavėme L. Kedienei. Pasibučiavome su dukrele, pasakiau, kad 7 dienoms išvykstu toli, o grįžusi tuoj atbėgsiu jos pasiimti.
2008 metų lapkričio 30 dieną autobusu su kitais studentais išvykau į Prahą, į stažuotę, laimėjusi konkursą kolegijoje, kur studijavau socialinių paslaugų organizavimą.
Negalėjau net košmare susapnuoti, kad tą pačią dieną Drąsius nunešė pareiškimą į Panemunės policijos komisariatą, kad vaikas esą buvo tvirkintas mano tėvų bute. Tik kirtus Lenkijos sieną, suskambo mano telefonas. Susijaudinęs A. Ūsas pranešė: „Kedys mane vakar apkaltino pedofilija, tavo vaiko tvirkinimu. Skambink Kedžiams, išsiaiškink, kas ten darosi?“ Man – šokas! Kas čia darosi?
Skambinu L.Kedienei. Išgirstu: „Ai, čia vaikas pasakoja.“ Ką vaikas galėjo pasakoti, kas čia per nesąmonės? Ko dar reikia Kedžiams, juk vaiką apgaule turi jau atsiėmę! Nori, kad visai nematyčiau dukrelės?
Gruodžio 6 dienos rytą grįžau iš Prahos ir net nepersirengusi su drauge Renata nulėkėme į Kedžių namus. Bijodavau viena pas Kedžius važiuoti, nes Drąsius buvo sumušęs ir mane, ir mano tėtį.
Buvo gal 13 valanda. Drąsiaus kaip visada namie nebuvo. Duris atidarė Laima Kedienė, atvedė dukrytę. „Vaikas man pasakojo, kad Ūsas ją laižė“, – atsakė L. Kedienė, kai jos paklausiau, kas čia darosi? Renata buvo šalia ir girdėjo mūsų pokalbį. Aš klausiu vaiko: „Dukryte, kas tave skriaudė, kas tave laižė?“ Ji tokia sutrikusi, žiūri iš padilbų į L. Kedienę ir sako: „Ai, tai tėtė liepė man taip sakyti.“ Aš sakau Kedienei: „Girdit? Ką jūs čia mergaitei prikalbėjot?“
L. Kedienė nieko nebeatsakė. Paskambino Drąsiui, ar gali man duoti vaiką, padavė man telefono ragelį. „Imk vaiką, bet kad daugiau to nebūtų!“ – „Ko nebūtų, Drąsiau, ką tu čia išsigalvoji?“ – paklausiau. Per daug nesureikšminau tų kalbų, pamaniau, kad čia tik eilinės Drąsiaus nesąmonės apsirūkius ar prisigėrus.
Pasiėmiau dukrytę ir išsivežiau. Kitą savaitgalį, gruodžio 12–16 dienomis, vėl iš Kedžių pasiėmiau dukrytę, nors pagal grafiką nepriklausė. Bet Kedžiai davė, jau nebeužsiminė apie jokį laižymą. Dabar manau, kad, matyt, patys dar buvo neapsisprendę, ką su ta sugalvota pedofilijos korta daryti? Antraip kaip galima duoti motinai vaiką, jei jis savaitgalį buvo prievartautas senelių bute?
Atšventėme tą dieną Violetos dukrelės gimtadienį, nuėjom į „Megą“, į žaidimų kambarį. Buvo taip linksma... Net negalėjau pagalvoti, kad su dukryte laisvai matausi paskutinį kartą, kad D. Kedys jau lapkričio 30 d. buvo nunešęs pareiškimą Panemunės policijai dėl vaiko tvirkinimo...
Pažyma – signalas gaudyti „pedofilus“
Štai toji garsioji policijos pažyma, be jokio tyrimo nustačiusi vaiko tvirkinimo faktą ir pradėjusi kelerius metus Lietuvą draskantį išgalvotos pedofilijos skandalą.
Pažyma
2008-12-19 Nr. 20-23-S-1925, Kaunas
Pranešame, kad Kauno apskrities VPK Kauno m. Panemunės PK kriminalinės policijos skyriuje, 2008-11-30 d. pagal Drąsiaus Kedžio, a. k. 37209040803, gyv. Klonio g. 5, Teleičių km., Garliavos sen., Kauno raj., pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str. Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu R. Kalantos g. Kaune.
Pažyma išduota pil. Drąsiui Kedžiui prašant.
Viršininkas Egidijus Kuckailis
Rasa Kairienė, 30 39 24
* * *
Tatjana Stankūnienė: „Puikiai prisimenu tą 2008 metų lapkričio savaitgalį – lapkričio 21–23 dienas, kai, anot D. Kedžio, anūkė buvo tvirkinama mūsų bute Kalantos gatvėje. Laimutei priklausė tą savaitgalį pasiimti dukrytę. D. Kedys nepataikė – Laimutė ir dukrytė grįžo ne pas mus, o nuvažiavo pas seserį Violetą, kad abi pusseserės pažaistų. Aš net pyktelėjau, nes buvau pasiilgusi anūkės. Pati nuvažiavau pas dukras.
Tad mūsų bute tą savaitgalį nei Laimutės, nei jos dukrelės nebuvo. Jei policija būtų apklaususi mus ar kaimynus, būtų tai sužinojusi. Bet policija nei mūsų, nei kaimynų net neapklausė, o kam? Juk pareiškimą į policiją pareiškimą atnešė pats teisėjos brolis!“
Taip pedofilijos „tyrimą“ Panemunės policijos komisariato tyrėja Rasa Kairienė ir komisariato viršininkas Egidijus Kuckailis atliko neišėję iš savo kabinetų – „nustatė“, kad vaikas buvo tvirkinamas ir tvirkinimo vieta – senelių butas.
Šis niekuo nepagrįstas popiergalis ir davė pradžią pedofilijos istorijai. Nuo jo ėmė suktis baudžiamoji teisėsaugos mašina, kurią sustabdyti niekam neužteko nei valios, nei drąsos. Todėl jau po 4 dienų, 2008 m. gruodžio 23 d., Kauno miesto apylinkės teismas, remdamasis ta „pažyma“, apribojo L. Stankūnaitės motinystės teises, nebeleisdamas jai matytis su dukrele. Apribojo L. Stankūnaitės net neinformavęs, nes tokia motina neverta jokios informacijos.
* * *
Vadovaudamasi LR CPK 290, 291, 144, 145, 148, 152 str. teisėja n u t a r i a:
taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-25039-192/2008 ir uždrausti Laimutei Stankūnaitei matytis su dukra Kedyte, gim. 2004-02-19 iki civilinės bylos Nr. 22-25039-192/2008 išnagrinėjimo.
Nutarties vykdymą pavesti antstoliui ieškovo Drąsiaus Kedžio pasirinkimu. Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per šį teismą atskiruoju skundu.
Teisėja Milda Remeikienė
* * *
Po šio teismo sprendimo L. Stankūnaitė prarado vaiką 4 metams. Ir tuoj pat, po 10 dienų, 2009 m. sausio 5 d., Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė, susipažinusi su policijos „tyrimais“, nustatė net pedofilą: „Šioje byloje Andrius Ūsas yra įtariamas tuo, kad 2008 metų lapkričio 21–23 d. laikotarpiu, Kalantos gatvėje, Kaune, Laimutės Stankūnaitės bute (čia padaryta klaida, D. Kedys buvo nurodęs L. Stankūnaitės tėvų butą – autorės pastaba) mažametei Kedytei laižė įvairias, tame tarpe ir intymias kūno vietas bei prašė jos laižyti jam įvairias, tame tarpe ir intymias, kūno vietas, tuo būdu tvirkino mažametį asmenį.“ Andriui Ūsui – viskas! Pedofilas! Bus jam Stankūnaitei padėti, Kedžių giminės vaiką krikštyti! Keršto mašina ėmė suktis.
* * *
Kauno pedofilijos istorijos kūrėjai
1. Istorijos gimdytojas – įsiutęs, keršto trokštantis Drąsius Kedys, kurį į priekį varė užgautos ambicijos. O gal ir kieno nors raginimai?
2. Istorijos „krikšto tėvai“ – Panemunės policijos komisariato vadovai, surašę 7 eilučių pažymą dėl tvirkinimo, kurio net netyrė!
Po 5-erių metų, 2013 m. rugsėjo 30 d., praėjus beveik 5 metams po neteisingos pažymos apie esą buvusį Kedytės tvirkinimą išdavimo, Panevėžio teismas įpareigojo E. Kuckailį ir R. Kairienę sumokėti L. Stankūnaitei po 5000 litų. 40 000 litų privalo sumokėti Panemunės policijos komisariatas.
50 000 litų. Tokia suma teismas įvertino policininkų pažymą, davusią pradžią 5 metus Lietuvą draskiusiai išgalvotai pedofilijos istorijai, per kurią žuvo arba buvo nužudyti penki žmonės. Tačiau 2014 metų vasarį ... teismas šį nuosprendį anuliavo – esą pažyma neturėjusi jokios įtakos teismo sprendimui atimti vaiką. Tai kodėl jis buvo atimtas?
3. Istorijos eiliniai – įvairių Kauno teisėsaugos įstaigų pareigūnai – teisėjai ir prokurorai, iš pradžių galimai paklusniai vykdę D. Kedžio iš garbingos giminės nurodymus (šis reiškinys Vilniaus prokurorų buvo pavadintas „Kauno sindromu“).
4. Pagrindinė ir vienintelė istorijos liudytoja – 3 metukų ir 10 mėnesių mergaitė, kuri, priešingai, nei buvo teigiama Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų ir Vaikų psichologų išvadoje, kad „vaiko parodymai ilgainiui gali stokoti detalumo, kadangi atgaminimo kokybė prastėja“ (Kedytės psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, atlikta 2009 m. balandžio 23–gegužės 25 d.), kuo toliau, tuo daugiau prisiminė detalių, leidžiančių D. Kedžiui „nustatyti“ ne tik tvirkinimą, bet ir prievartavimą.
5. Istorijos mokytojas – vėl Drąsius Kedys su galimais padėjėjais, 7 mėnesius, nuo 2008 metų gruodžio iki 2009 metų liepos pabaigos, filmavęs vaiką savo namuose ir galimai atlikęs „lytinį“ vaiko švietimą. Tai yra ant pasidaryto žmogaus maketo mokęs vaiką demonstruoti seksualinius judesius, mokęs piešti ne gėlę, bet lytinius organus, kalbėjęs su vaiku apie sysalus ir išbėgusius raudonus kremus.
6. Istorijos varikliai – buvusi teisėja Neringa Venckienė ir jos vyras advokatas Aidas Venckus. Tai pripažino pati N. Venckienė: „Galiu pasakyti taip: jei ne aš ir ne mano vyras bei mūsų parašyti skundai, ta byla prieš 10 mėnesių jau būtų buvusi nutraukta. Tai kam mes rašėme tuos 200 skundų?“ („Lietuvos rytas“, 2009 m. lapkričio 10 d.)
7. Istorijos advokatas – Aidas Venckus. (D. Kedys: „Bylas vesiu per savo advokatą Aidą Venckų“) „Aidas Venckus, Kauno advokatūros seniūnas, ypač išgarsėjo 2006 metais gindamas garsų Garliavos pedofilą Elvį Bendoraitį, kuris savo viešnamyje buvo įdarbinęs kelias 7–8 klasių moksleives.“ („Lietuvos rytas“, 2009 m. lapkričio 10 d.)
8. Istorijos režisieriai ir operatoriai. D. Kedys ir N. Venckienė. Kad N. Venckienė aktyviai prisidėjo prie D. Kedžio „įkalčių“ rinkimų prieš A. Ūsą ir L. Stankūnaitę, taip pat vaiko filmavimo, nustatė ir ekspertai.
„Iš atspindžio televizoriuje buvo pastebėta, kad D. Kedžiui filmuojant dukters parodymus, už jo nugaros stovėjo N. Venckienė ir ženklais rodė mergaitei ką sakyti.“ („Lietuvos rytas“, 2009 m. lapkričio 10 d.)
Ekspertai nustatė, kad filmuojant 4 metukų mergaitę ir liepiant jai pasakoti apie tvirkinimą, dalyvaudavo ir mažametis Venckų sūnus.
9. Istorijos organizatorius ir koordinatorius – galimai asmuo, nuo teisėsaugos pabėgęs į JAV. 10. Istorijos pasakovė – močiutė Laima Kedienė.
Šiandien galime tik spėlioti, ar 66 metų močiutė Laima Kedienė porino tiesą, kad apie laižymą jai esą papasakojusi pati anūkė, kai jos gulėjusios lovoje.
[Močiutė, močiute, kodėl tokie dideli tavo dantys?“
„Kad tave suėsčiau!“ Iš pasakos „Vilkas ir Raudonkepuraitė“]
2008 m. gruodis
Šiandien, 2013 metų pavasarį, kai rašau jums, Laima, šiuos prisiminimus vis dar apsaugos saugomame būste, o šalia manęs, prikandusi liežuvį, kažką piešia mano jau devynmetė dukra, iki šiol negaliu pilnai suvokti, kas vyko tomis 2008 metų paskutinėmis gruodžio dienomis ir kaip tai galėjo atsitikti?
Apie gruodžio 28–29 dieną man, vis dar nieko nežinančiai, kad vaiką teismas iš manęs jau atėmė, paskambino A.Ūsas ir pasakė, kad gruodžio 30 dieną vyks mano dukrytės apklausa. Sužinojau iš Andriaus, bet ne iš vaiko teisių apsaugos darbuotojų! Kokia apklausa, dėl ko? Nieko nežinau. Aš juk mama, ir motinystės teisės man neatimtos! Klysti, Stankūnaite!
10 valandą ryto apklausa adresu Chemijos prospektas 4. Ten, kur vėliau vykdavo mano ir dukrelės susitikimai.
Atvažiavau tikėdamasi dalyvauti toje apklausoje. Einu pro duris į kambarį, bet A. Venckus mane tarpdury pastūmė – o ko tu čia, tavo kaip motinos teisės apribotos! Nežinai? Tai nuvažiuok į Kauno apylinkės teismą ir sužinosi!
Man šokas! Man niekas nepranešė, kad už motinos akių atėmė vaiką!
Kaip čia yra? Pirma apribojo mano kaip motinos teises, o apklausia vaiką tik dabar, po savaitės? Ir tik E. Kuckailio popiergalio pagrindu?
Vis dėlto pro A. Venckų paskui psichologę Simoną Dirvelytę įėjau į kambarį, pasisveikinau. Dukrytė pamatė – mama, mama! D. Kedys mane taip stūmė, kad mane krentančią pagavo tik jo kitas advokatas Andrius Vasiliauskas.
Leido man 10 minučių pabendrauti su vaiku. Paėmiau ant rankų, pabučiavau, nuraminau. Ir tiek. Tada išėjau ir laukiau už durų, kol apklausinėjamas mano 4 metukų vaikas. Aš – nebe mama! Viduje – D. Kedys, socialinė darbuotoja, psichologė. A.Venckus už stiklinės sienos, filmuoja. Posėdis baigėsi, visi išsiskirstė, vaikas išėjo su D.Kedžiu. Nieko nežinau, kas vyko, kaip baigėsi? A. Venckus praeidamas metė: „Tau apribotos motinos teisės.“
Nuo tada mano gyvenimas virto dar didesniu košmaru nei pirmą kartą 2006 metais kovojant dėl vaiko.
