„Mumifikaciją Egipte, kaip ir visur kitur, galėjo įkvėpti aplinkos sąlygos, bet visos tos profesijos, kurias vėliau aptarsime, nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę poreikio. Šį poreikį galbūt įmanoma paaiškinti simpatinės magijos principais. Žmogus gyvens rojuje, kol žemėje bus kokios nors jo kūno dalys – bet ne ilgiau“, – teigia knygos autorė Barbara Mertz (1927–2013 m.), JAV egiptologė ir rašytoja, garsėjanti unikaliomis senovės Egipto studijomis.
Pateikiame ištrauką iš jos knygos „Raudonoji žemė, Juodoji žemė“.
***
„Klasikinis“ balzamavimo metodas su nedideliais pokyčiais buvo taikomas šimtus metų. Jis buvo gana sėkmingas; kai kurios to laikotarpio mumijos, ypač Jujos ir Sečio I, išsilaikė puikiai. Nors daugeliu atvejų laidotojai galėjo atitolinti fizinį lavono sunykimą, vienam mumijai gresiančiam pavojui užkirsti kelio jie nepajėgė. Kapaviečių plėšikai ne tik išvogdavo ten paliktas gėrybes, bet dažnai ir suplėšydavo, sudarkydavo ar sudegindavo mumijas.
XXI dinastijos laikais padėtis pasidarė tokia prasta, kad dievobaimingi Tėbų valdovai žyniai nutarė, jog būtina sutvarkyti ir perlaidoti išniekintus senovės faraonų palaikus. Mumijų gabalus – kai kuriais atvejais tiesiogine prasme – surinkę karališkieji balzamuotojai turėjo puikią progą apžiūrėti savo ir savo pirmtakų darbo rezultatus ir turbūt nusprendė, kad šie rezultatai nėra patenkinami. Kūno audiniai buvo išsaugoti, bet mumijos neatrodė kaip gyvos. Oda buvo susiraukšlėjusi ir susitraukusi, skruostai įdubę, raumenys suglebę.
Gydytojai savo globėju pripažino Asklepiją, bet laidojimu užsiimantys žmonės, visada siekiantys pagerinti savo darbo metodus, galbūt turėtų globėju išsirinkti vieną iš XXI dinastijos balzamuotojų. Jie nepasidavė nevilčiai, o bandė rasti būdą padaryti daugiau ir geriau. Tiesa, metodas, kurį jie ėmė taikyti, buvo gana savitas.
Žinovai šį laikotarpį laiko mumifikacijos viršūne. Turime stabtelėti ir išsamiau panagrinėti naująjį būdą. Įspėti jautrius skaitytojus, kaip kad aprašant šiuolaikinę mumifikaciją, šiuo atveju nėra reikalo. Tai, ką dabar pasakosime, nebus baisiau už jau aptartus dalykus.
XXI dinastijos balzamuotojas priimdavo lavonų savo dirbtuvėse, bet tai nebuvo nuolatinis pastatas, o laikinai konkrečiam atvejui suręsta būdelė. Kūnas būdavo guldomas ant medinio stalo arba pakylos. Tada prapjaudavo kairį šoną ir išimdavo visus vidaus organus, palikdavo tik širdį ir kartais kepenis. Smegenys taip pat būdavo šalinamos, paskui visą kūną padengdavo sausu natrio karbonatu ir palikdavo, bet ne ilgiau kaip septyniasdešimčiai dienų. Pasak įvairių šaltinių, tiek laiko trukdavo visas mumijos rengimas; galimas daiktas, didžiąją jo dalį užimdavo tvarstymas ir kitos procedūros.
Iš kūno išimti organai taip pat būdavo išsaugomi – juos dėdavo į puodus su natrio karbonatu. Nustatytam laikui baigiantis kūnas tapdavo sausas ir išdžiūvęs, su kabančia oda. Štai šioje vietoje XXI dinastijos balzamuotojai nutolo nuo pirmtakų metodo ir pasiekė savo meistriškumo viršūnę. (Arba, kaip pastebi H. Winlockas, griebėsi šiek tiek abejotino skonio priemonių.) Jie lavoną prikamšydavo.
Pilvo ertmė visada būdavo prikamšoma, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Odoje buvo daromos įpjovos, o tarpai tarp odos ir raumenų būdavo prikemšami pjuvenų, druskos, pelenų ir kitokių medžiagų, kol velionis įgaudavo pavidalą, panašų į tą, kokį turėjo būdamas gyvas – arba tokį, koks patiko balzamuotojui.
Tada lavonas būdavo grimuojamas. Veidą gražindavo kosmetinėmis priemonėmis, lūpas nudažydavo raudonai, priklijuodavo dirbtinius antakius. Jei natūralūs plaukai būdavo išretėję, pridėdavo įmantriai sugarbanotų dirbtinių plaukų. Pabaigai įdėdavo dirbtines akis; tam naudodavo juodus ir baltus akmenukus, lininės drobės skiautes su nupieštais vyzdžiais arba, kartais, svogūnų galvutes.
Kūnas dabar buvo paruoštas, ir į jo ertmę įdėdavo rūpestingai išsaugotus ir į septynis ryšulius suvyniotus organus, su jais įdėdavo ir mažas iš vaško darytas keturių velionį serginčių dvasių figūrėles. Įpjova buvo užtaisoma klijais, linu arba uždengiama magiškais ženklais išpiešta plokštele.
Dabar mumija buvo paruošta apmuturiuoti. Kad būtų lengviau prieiti, ji buvo guldoma ant medinių rąstų (šiuolaikiniai archeologai atvyniodami mumijas kartais naudojasi ožiais malkoms pjauti), šalia balzamuotojas pasidėdavo šūsnį senų paklodžių, marškinių ir skarų, jie buvo plėšomi reikiamo pločio rėžiais – siaurais pirštams, plačiais liemeniui.
Prieš pirmą tvarstį ant kaklo, riešo arba kaktos buvo dedami svarbiausi amuletai ir papuošalai. Rankų ir kojų pirštai buvo tvarstomi atskirai, labai siaurais tvarsčiais; jei mumija priklausė karališkosios šeimos asmeniui, ant rankų ar pirštų pirmiausia galėjo būti dedamos pirštinės arba auksiniai ar sidabriniai antpirščiai. Ant pėdų buvo aunami sandalai.
Suvynioti mumiją reikėdavo šimtų jardų lino. Laidotuvės turbūt ištuštindavo šeimos skrynias su drobėmis. Galbūt gyvieji saugodavo senas paklodes ir skaras mirties dienai, o kiek trūkdavo, būdavo nuperkama šventyklų sandėliuose arba iš trečiųjų asmenų. Iš nusidėvėjimo ir nusitrynusių „skalbyklų ženklelių“ žinome, kad didžioji dalis medžiagos nebuvo specialiai pagaminta mumijai.
Minėti ženkleliai, suprantama, nebuvo tikri skalbyklų ženklai, bet primena juos – tai mažytės keverzonės kamputyje, kur parašytas savininko vardas arba sandėlio, kuriam drobė priklausė, pavadinimas. Viena XI dinastijos mumija buvo suvyniota į 375 kvadratinius metrus lininių tvarsčių; karstas buvo pilnas kitų paklodžių, ir visa tai su apdangalais, naudotais per laidotuvių procesiją, sudaro įspūdingus 845 kvadratinius metrus.
Po pirmo tvarsčių sluoksnio ant kūno kartais būdavo dedami nauji amuletai. Tada mumija buvo toliau muturiuojama reikiama tvarka: pirmiausia spirale, paskui uždedant visą kūną dengiančią drobulę, paskui vėl spirale. Galva būdavo pritvirtinama apmuturiuojant linu veidą ir kaklą. Rankos būdavo prispaudžiamos prie šlaunų, kojos vyniotos kartu. Proceso metu visas aptvarstytas kūnas būdavo du kartus ištepamas šiltais lydytais sakais.
Ši medžiaga, anksčiau klaidingai vadinta „bitumu“ arba „derva“, kartais darė žalingą poveiká. Tutanchamono mumija dėl šių sakų, užpiltų ant viršaus ir sukietėjusių lyg akmuo, prilipo prie karsto. Dar daugiau žalos darydavo savaiminis užsidegimas, kurį sukeldavo pūvantys tepalai: lininiai tvarsčiai suanglėdavo, o kūnas sukiuždavo ir tapdavo trapus.
Galiausiai keliais sluoksniais aptvarstyta mumija būdavo suformuojama į tvirtą, koloną primenantį pavidalą. Tada būdavo dedama dar viena drobulė. Kitaip nei tvarsčiai, ši šiurkštaus lino marška su Ozyrio atvaizdu buvo audžiama specialiai šiam tikslui. Ją uždengdavo kita lininė drobė, kurią susiūdavo už nugaros, tada visą mumiją dar aprišdavo juostomis. Dabar jau velionį buvo galima atiduoti šeimai. Balzamuotojai savo darbą baigė – beveik.
Kartais archeologai randa daiktų, iš pirmo žvilgsnio atrodančių kaip šiukšlės: puodai, kai kurie tušti, kai kurie pilni skarmalų, sutepto lino gabaliukai, įvairūs įrankiai, maišeliai su panaudotu natrio karbonatu ir kitoks šlamštas. Kartais mes užkasame atliekas, bet egiptiečiai nebuvo tokie skrupulingi. Nereikia daug vaizduotės, kad suprastum, jog šios šiukšlės – mumifikacijos ir paskutinės laidotuvių puotos likučiai.
Viso to nebuvo galima išmesti; šie daiktai buvo susiję su mirusiuoju, taigi perėmę dalelę jo esybės, ir todėl tai taip pat reikėjo savotiškai palaidoti. Arba, kaip ciniškai teigia H. Winlockas, norėdamas būti tikras, kad į šventąją žemę pateks visas, žmogus turėjo reikalauti, kad netgi sąšlavos nuo balzamuotojo dirbtuvių grindų būtų surinktos.
Reikėjo būti itin atidžiam. Kai kurie balzamuotojai, be abejo, buvo sąžiningi žmonės. Bet kai kuriais atvejais, nors jiems ir pavykdavo apgauti amžininkus, ateities kartos aptikdavo jų aplaidaus darbo įrodymų. Netgi rūpestingai ruošdami jie kartais truputį neapsižiūrėdavo ir, pavyzdžiui, tarp antro ar trečio sluoksnio įvyniodavo savo įrankių nuolaužų arba kokį nors mažą gyvūnėlį. O koks skirtumas? Mirusiojo giminaičiai juk neketino nuimti tvarsčių ir žiūrėti, ar nieko svarbaus nebuvo pamiršta.
Būta ir rimtesnių atvejų, pavyzdžiui, mumifikuojant vieną moterį buvo pamesti jos vidaus organai. Balzamuotojas iš virvės, karvės odos skiautės ir skarmalų padarė jai naujus „organus“, surišo juos su keturiomis šventomis figūrėlėmis ir įdėjo į damos vidų. Norisi manyti, kad paskui, pomirtiniame pasaulyje, jiedu susitiko ir ji turėjo progą išsakyti, ką apie jį mano.
Kai kuriuos senovės balzamuotojus galima apkaltinti gerokai bjauresniais nusikaltimas nei nerūpestingumas ar tinginystė. Kalbu apie mirusiųjų apiplėšimą. Vieną tokį atvejį aprašė H. Winlockas, ir tai puikus archeologijos detektyvo pavyzdys: buvo nustatyta, kad kaltė dėl mirusiojo apiplėšimo neabejotinai krinta ant žmogaus, kuriam buvo sumokėta už mumijų saugojimą. Tos mumijos priklausė dviem moterims. H. Winlockas jas rado taip, kaip jos buvo paguldytos į kapą: juostos, išorinė marška ir drobė su Ozyrio atvaizdu buvo vietoje. Bet atvyniojant kūnus, ypač ties krūtine, archeologui krito į akis kai kurie trikdantys dalykai.
Kai galiausiai ant kūnų liko tik pirmas sukietėjusių sakų sluoksnis, jame buvo pastebėtas metalinių sakalų, kadaise dengusių moters krūtinę, įspaudas. Sakalų nebebuvo. Užtat ant krūtinės tvarsčių buvo likę lipnių sakuotų pirštų atspaudų. Kairė vienos velionės ranka buvo apnuoginta – kažkas ieškojo žiedų. H. Winlockas daro niūrią išvadą: „Mumijos buvo apiplėštos dar iki galo jų nesuvyniojus; ir tai turėjo nutikti paties balzamuotojo dirbtuvėse.“
Nepaisant tokių nesąžiningumo ir nerūpestingumo atvejų, šio laikotarpio mumijos turbūt įkūnija egiptietiško balzamavimo meno viršūnę. Nuo šio taško mumifikacija ėmė prastėti, o nerūpestingumo pasitaikydavo vis daugiau.
Kai kurios Ptolemajų epochos mumijos yra labai tamsios, kietos ir žvilgančios, matyt, dėl to, kad sakinga medžiaga buvo tepama tiesiai ant odos. Prastai paruoštos mumijos buvo išlaikomos nesubyrėjusios per kūną perveriant ilgą lazdą. Kitas mumijas net sunku pavadinti mumijomis; tai tiesiog palaidi kaulai, netvarkingai pritaisyti prie karkaso iš palmės pluošto ir apvynioti taip, kad įgautų kūno formą.
Kai balzamuotojų meistriškumas sumenko, apmuturiavimas tapo labai įmantrus; tvarsčiai kartais atrodo lyg pinti krepšiai. Muturiavimas viršūnę pasiekė romėnų laikotarpiu, o pačios mumijos, priešingai, tapo niekam tikusios. Jos buvo taip tirštai padengiamos sakais, kad medžiaga tapdavo tarsi visą kūną dengiančiu liejiniu, ir kartais net negalime pasakyti, ar iš kūno buvo išimti vidaus organai. Procesas apsuko ratą ir grįžo prie būdo, taikyto ruošiant ankstyvąsias mumijas, kai visą velionio kūną dengdavo savotiškas šarvas.
***
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
