Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą.
Šiandien – penkioliktoji pasakojimo dalis.
2009 m. spalio 5 d., 7 val. ryto, Kedžių namuose. 1 val. 20 min. iki žudynių
Spalio 5 dieną D. Kedys atsikėlė anksti. Motinai L. Kedienei jis pasirodė labai susinervinęs, lyg nesavas. Nieko nevalgė ir 7 val. išskubėjo iš namų, pasiėmęs iš seifo ten laikomus ginklus.
L. Kedienė, televizijos laida „Akistata“: „Šiandien iš ryto tai aš išgirdau apie gal 7 valandą, kad vat ant laiptų kažkas eina, mes apačioj, ir šviesa užsidegė, žiūrau, kad jis vat čia išeina ir viskas. Jei jau šautuvų nėra, savaitę laiko jis išvis nevalgė, ką aš žinau, kas jam pasidarė.“
Seife nerasta D. Kedžio teisėtai laikytų šautuvų: pistoleto „Pietro Beretta 84 F“, šautuvo „Winchester 1300 Defender“ ir 50 vienetų nusipirktų šaudmenų.
2009 m. spalio 5 d., 8.20 val. Teisėjo nužudymas
Balto „VW Transporter“ judėjimas į žudynių vietą V. Sladkevičiaus gatve, kur gyveno J. Furmanavičius:
7.22 val. iš Gimnazijos gatvės įvažiuoja į Šv. Gertrūdos gatvę.
7.31 val. pravažiuoja pro M. Daukšos g. 23 namą.
Nuo 7.33 val. iki 8.27 val. iš Kumelių gatvės įvažiuoja į V. Sladkevičiaus gatvę, ten sustoja. Tuo metu iš savo buto išeina ir į savo automobilį „Mercedes Benz“ įsėda teisėjas J. Furmanavičus. Kauno apygardos teisme 9 val. jis turi nagrinėti bylą – tokią informaciją, anot liudytojo M. Žalimo, D. Kedžiui perdavė jo sesuo – to paties teismo teisėja N. Venckienė.
Liudytojos parodymai:
„Apie 8 val. 30 min. ji prabudo nuo triukšmo V. Sladkevičiaus gatvėje, išgirdo duslių šūvių garsus. Per langą ji pamatė prie sienos gulintį žmogų, šalia stovintį baltą autobusiuką su užrašu ant šono „Kauno keliai“. Matė ties gulinčiuoju stovintį vyrą, kuris ištiestoje rankoje laikomu ginklu šovė gulinčiajam į veido sritį.
Matė, kaip gulintysis prieš pat šūvį kelia galvą. Po šūvio gulintysis susmuko, o šovęs vyras neskubėdamas nuėjo į autobusiuką ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Jis buvo 30–40 metų amžiaus, apie 180 cm. ūgio. Liudytoja matė pistoletą su duslintuvu, šaudantis vyras buvo be pirštinių. Po to autobusiukas nuvažiavo link Kumelių gatvės.“
Specialisto išvada: „J. Furmanavičaus mirties priežastis – daugybiniai (8) ir kiauriniai nugaros, krūtinės, pilvo, kaklo, kairio peties šautiniai sužalojimai.“
* * *
8.27 val. mikroautobusas išvažiuoja iš V. Sladkevičiaus gatvės, įsuka į Šv. Gertrūdos gatvę, ja važiuoja.
8.28 val. iš Šv. Gertrūdos gatvės įsuka į Jonavos gatvę ir važiuoja link transporto žiedo prie Vilijampolės tilto.
Žmogus, vairuojantis mikroautobusą, pasuko link naujos aukos – V. Naruševičienės.
2009 m. spalio 5 d. rytas Kas šovė?
Laimutė Kedienė, D. Kedžio motina:
„Girdžiu per radiją – nušautas teisėjas J. Furmanavičius. Aš iškart suvokiau, kad šovė Drąsius. Pagalvokite, kas šaus į teisėją? Tik į pedofilą galima šauti. Tą dieną Drąsius buvo kaip nesavas, išėjo iš namų pėsčias, paliko mašiną. Iki tol niekuomet to nedarė.
Sugrįžęs namo vyras atrakino seifą – ginklų nėra! Bijojau, kad jis gali prieš save pakelti ranką, tačiau nemaniau, jog tai padarys prieš kitus“, – ašarodama pasakojo įtariamojo motina.
Iš L. Kedienės interviu, „Lietuvos rytas“, 2009 m. spalio 7–8 d.
2009 m. spalio 5 d., 11 val. V. Naruševičienės nužudymas
„Atsisakyta pradėti tyrimą dėl D. Kedžio veiksmų“, – tokį pranešimą V. Naruševičienei spalio 2 dieną išsiuntė Vilniaus apygardos prokuratūra, nustačiusi, kad „D. Kedys nepadarė nusikalstamų veiksmų“. V. Naruševičienė šį pranešimą gavo spalio 5 dieną. Bet nebeperskaitė. Spalio 5 dieną, 11.25 val. ji buvo nušauta savo namų tarpdury.
Kad yra tokia V. Naruševičienė, kurią D. Kedys buvo apkaltinęs pardavinėjus pedofilams savo dukrelę, ir kad ji prašė prokurorų pagalbos bei apsaugos, Policijos departamentas teigė nieko nežinojęs, nors informatorius M. Žalimas buvo prieš keletą savaičių nurodęs, kad ją D. Kedys planuoja nušauti jos namuose Vaišvydavoje, prieš tai nušovęs J. Furmanavičių.
Todėl niekas jos ir neįspėjo, kai spalio 5 dienos rytą Kauno senamiestyje pirmasis buvo nušautas teisėjas J. Furmanavičius, o žudikas baltu autobusiuku pajudėjo į Vaišvydavą, link V. Naruševičienės namų. Tereikėjo minutės, kad nors V. Naruševičienė būtų išgelbėta. Tereikėjo, kad pareigūnai būtų jai paskambinę ir įspėję arba bėgti, arba užsibarikaduoti namuose.
Bet niekas neįspėjo.
11.01 val. Pirmoji jai paskambino sesuo Laimutė Stankūnaitė ir pranešė apie nužudytą teisėją.
Paskutinis L. Stankūnaitės ir V. Naruševičienės pokalbis. Užfiksuota 2009 m. spalio 5 d., 11.01 val. 24 minutės iki V. Naruševičienės žūties
Violeta Naruševičienė: Klausau.
Laimutė Stankūnaitė: Girdėjai naujienas?
V.N.: Kokias?
L.S.: Teisėjas Furmanavičius nušautas pus devynių ryte.
V.N.: Ką?
L.S.: Čia, senamiesty.
V.N.: Ką aš sakiau? Jam jau stogas važiuoja.
L.S.: Skambino man iš kriminalinės policijos, turi atvažiuoti.
V.N.: Man tai niekas nepaskambino.
* * *
Paskutinis V. Naruševičienės ir motinos T. Stankūnienės pokalbis 2009 m. spalio 5 d., 11.03 val. 22 minutės iki žūties
T.Stankūnienė: „Laimutė paskambino Violetai, o Violeta – mums. „Mamyt, ar žinot, kad nušovė teisėją Furmanavičių?“ Klausiu – kas jis toks? Čia, sako Violeta, jis irgi dėl tos pedofilijos. Mamyt, patikėk, mes būsim sekančios. Jūs neįsivaizduojat, kaip man kojos ir rankos dreba. Aš bijau. Bėgu į mokyklą pasiimti dukrelės ir važiuoju į Vilnių?“.
Po 22 minučių, 11.25 val., Violeta Naruševičienė buvo nušauta. Ji lėkė pro duris pasitikti iš mokyklos grįžtančios 8-metės dukrelės. Nebespėjo... Žudiko kulkos ją pakirto ant namo slenksčio. Po 10 dienų, spalio 15-ąją, jai būtų suėję 30 metų.
T. Stankūnienė: „Nepraėjo nei valanda, 12 valandą skambina man anūkė ir šaukia: „Močiute, grįžau iš mokyklos, mama guli ant žemės, kraujas bėga ir šautuvas guli šalia!“ Viešpatie, čia vaikas kalba! Paskambinau Laimutei – Violeta nušauta! Laimutė tik surėkė. Paskui jau nebegalėjome kalbėti.“
2009 m. spalio 5 d., 12.10 val. 45 minutės po žudynių
V.Naruševičienės kaimynė J. K.:
„Ta mergaitė parėjo su portfeliuku, skėtis rankoj, ir aš žiūriu, ant tų laiptų užlipo, ir vėl ji tekina per kiemą ir į gatvę. Aš greitai striukę apsirengiau, sakau, vaikeli, kas atsitiko? Sako, mamytė užmušta, prie laiptų. Aš tą mergaitę į glėbį, ji visa dreba, skambinu greitajai. Pašaukiau vyrą, einam pažiūrėt, aš tai mačiau tik kojas. Vyras pažiūrėjo, sako, akys atmerktos, į smilkinį šauta.“
(Iš prokurorų kaltinamojo akto, 2013 m. vasario 28 d.)
12.14 val. Stasys Stankūnas pranešė Kauno policijai, kad savo namuose nušauta jo dukra.
2009 m. spalio 5 d., 12.30 val. 1 valanda ir 5 minutės po žudynių
S.Stankūnas: „Aš pirmas pamačiau savo vaiką. Žmonos neleidau važiuoti. Iškviečiau greitąją, atvažiavome pas Violetą beveik kartu.
Iš pradžių nieko nepamačiau, nes laiptai į namus užstoja duris. Priėjau... Dukra buvo nušauta šautuvu su duslintuvu. 6–7 šūviais. Kaimynai sako šūvių negirdėję. Mačiau, kad šalia Violetos guli numestas šautuvas. Kaip vėliau paaiškėjo, tai antrasis D. Kedžio šautuvas. Šalia mamos kūno raudojo anūkė. Jei Violeta būtų nebėgusi pasiimti dukrytės ir ši būtų parėjusi namo iš mokyklos anksčiau, jos galimai abi būtų nušautos.
Paėmiau anūkę ir atvežiau ją į policiją, kur jau buvo Laimutė. Kelionės Kauno gatvėmis nebeprisimenu. Viskas atrodė nerealu, lyg siaubo filme, kai lauki, jog tuoj tuoj nubusi. Bet nenubundi.“
2009 m. spalio 5 d.
Iš įvykio vietos protokolo:
„V. Naruševičienė rasta gulinti apsirengusi striuke ir apsiavusi sportiniais bateliais, laikanti juodą krepšį. Jos lavonas gulėjo patalpos viduje ant nugaros, tačiau viena koja buvo ant lauko durų slenksčio. Namo durys rastos atviros, šovinių tūtelės rastos namo patalpoje prie lauko durų, dešinėje nuo V. Naruševičienės lavono.
Įvykio vietos apžiūros metu paimtos 4 tūtelės, 3 kulkų dalys. Tarp laiptelių ir sienos yra plyšys, kuriame, lauko pusėje, rastas pistoletas „Pietro Beretta 84F Nr. E 83806Y. V. Naruševičienė buvo nužudyta naudojant kitą ginklų. (Tą, kuriuo buvo šauta ir į J. Furmanavičių. Abu ginklai priklausė D. Kedžiui ir tą rytą buvo pasiimti iš seifo jo namuose, – aut. past.)
V.Naruševičienės mirties priežastis – šautiniai pilvo sužalojimai, sukėlę vidinį ir išorinį nukraujavimą ir šoką. Nustatytos 7 šūvių įėjimo angos – dvi šaunant į priekinę pilvo sieną, ties išoriniu kairės akies kampu, į krūtinės dešinę pusę, į kairįjį smilkinį, į gaktos sritį, į kairįjį delną.“
Tarnybinis šuo pagal ant pistoleto rankenos užuostus kvapo pėdsakus nuvedė už 500 m iki parduotuvės „Koops“ aikštelės Kaune, Vaišvydavoje, Piliuonos g. 32. Čia šuo pėdsaką pametė, nes žudikas galėjo įsėsti į automobilį.“
2009 m. spalio 5 d., apie 12 val. 35 minutės po žudynių
Liudytojas T. D. parodė, kad praeidamas šalia parduotuvės „Koops“ pastebėjo baltos spalvos mikroautobusiuką su užrašais „Kauno keliai“ ir įlenktu šonu. Jam nuėjus apie 400 m nuo minėto autobusiuko link V. Naruševičienės namo ir belaukiant maršrutinio autobuso stotelėje, praėjus 15–20 minučių, jis pamatė verkiančią mergaitę, kuri šaukė, kad jos mama negyva.
Kodėl V.Landsbergis plojo N.Venckienei?
Po V. Naruševičienės žūties aštuonmetę dukrelę jos tėvas išsivežė į Vokietiją, kur gyveno ir jo motina, dukrelės močiutė.
Šeima stengėsi vaikui palengvinti išgyvenimus, patirtus radus namuose nušautą mamą. Mergaitė lankė mokyklą, išmoko vokiečių kalbą, rado naujų draugų. Bet eidama miegoti dar ilgai klausdavo: „Juk mano mamytė tikrai danguje?“ Ačiū Dievui, kad ji buvo per maža suprasti, jog Lietuvoje liko daug piktų ir negerų dėdžių bei tetų, šmeižiančių ją ir jos danguje esančią mamytę.
2009 m. lapkričio 20 d. „Lietuvos žinios“
Vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas
Vytautas Landsbergis: „Kur antra mergaitė?“ (Ištrauka iš straipsnio)
Iš pradžių jos buvo dvi. Vyresnė būtų jau devynmetė. Po bendravimo su „dėdėmis“ ji, kaip sako pažįstantieji, vaikščiodavo su sauskelnėmis.
Tai šios mergaitės motiną, kuri esą šiuos dalykus leisdavo, nušovė kol kas nežinomas asmuo.
Mažoji – tai seniai paimta iš motinos dabar ieškomo įtariamojo D. Kedžio dukra, kuri liudijo apie velionį teisėją Joną Furmanavičių ir galimus pedofilijos nusikaltimuose dalyvavusius dar du asmenis. Psichiatrinė ekspertizė patvirtino vaiko parodymų tikrumą.
Jau norima iš V. Venckienės atimti teisėjos imunitetą. Kam jis kliudo?
Nežinia, ar tyrėjai tikrino žinią apie galimas J. Furmanavičiaus ir jo draugų atostogų keliones į Tailandą – žinomą homoseksualaus bei pedofilinio „turizmo“ rojų?“4
Neringa Venckienė: „Jei ne V. Landsbergis, mergaitės iš Vaiko raidos centro būtų nepaleidę“ (@diena.lt, 2009 m. lapkričio 7 d.).
Neringa Venckienė: „Kažkaip girdėjome Vaiko raidos centre kalbas, kad V. Landsbergis padėjo, paskambino ir pasakė – ką jūs čia išdarinėjate? Kam atiduoti vaiką? Gal motinos (L. Stankūnaitės) tėvams, kur viskas vyko?“ (Anglija.lt, 2009 m. lapkričio 13 d.)
* * *
Lietuvos teisėsaugai galutinai įrodžius, kad jokios pedofilijos nebuvo, Lietuvos sąžine ir moraliniu autoritetu mielai norintis vadintis profesorius Vytautas Landsbergis iki šiol taip ir neatsiprašė aukų artimųjų nei už savo šmeižikišką straipsnį, nei už savo nevienareikšmišką vaidmenį pedofilijos istorijoje.
* * *
Iki šiol niekas neatkreipė dėmesio į tai, ką per rinkimus yra finansavęs Henrikas Daktaras. Ir ar sutapimas, kad „pedofilu“ buvo apšmeižtas teisėjas J. Furmanavičius, nuteisęs H. Daktaro sūnų? Ir ar sutapimas, kad Kauno žudynės prasidėjo tuo metu, kai Bulgarijoje buvo surastas ir į Lietuvą pargabentas H. Daktaras? Šis faktas paskendo pranešimų apie Kauno žudynes jūroje.
* * *
2009 m. spalio 5 d., apie 12.20 val. Valanda po žudynių
Liudytojas R. V. parodė, kad „spalio 5 dieną, apie 12 val. 20 minučių, jam važiuojant Kariūnų gatve, į jo sunkvežimio galą atsitrenkė „VW Golf“, valst. Nr. BEK 334.
Vairuotojas, slėpdamas veidą striukės apykakle ir kepure, pabėgo. Su savimi nešėsi didelį pailgą, sunkų tamsios spalvos krepšį.“
(Iš prokurorų kaltinamojo akto, 2013 m. vasario 28 d.)
Liudytojas S. U. parodė, kad „spalio 5 d., apie 12 val. 20 minučių, būtent D. Kedys, kurį jis atpažino iš pateiktų fotonuotraukų, įsėdo į jo vairuojamą 20-to maršruto mikroautobusą, važiuojantį Vaišvydavos kryptimi. Buvo labai sutrikęs ar išsigandęs, elgėsi nenatūraliai, su savimi turėjo didelį pailgą krepšį, kuris buvo pilnas.
Privažiavus galinį sustojimą Piliuonos–Miškininkų gatvių sankryžą, D. Kedys paprašė jį nuvežti Liepų gatvės kryptimi. Vairuotojui atsisakius, sumokėjo 20 litų ir išlipo“. Galima spėti, kad vyriškis grįžo prie V. Naruševičienės namų, kad pasiimtų ten paslėptą baltą mikroautobusą.
(Iš prokurorų kaltinamojo akto, 2013 m. vasario 28 d.)
Nuo tada D.Kedys dingo. Baltas mikroautobusas su užrašu „Kauno keliai“ popiet, apie 17 val., buvo rastas Noreikiškėse, netoli A. Ūso namų. Bet nei A. Ūsas, nei jo žmona namo nebegrįžo.
D. Kedys nenuvyko nei į Marijampolę prie mokyklos, nei į Vilnių prie „Neste Oil“ degalinės, kaip buvo numatyta iš anksto.
Neatvažiavo ir į jo slapstymuisi parengtą sodo namelį Pavilnyje. D. Kedys dingo spalio 5 dienos popietę. Kieno patarimo jis prašė, žlugus atsitraukimo planams?
Ką tomis valandomis veikė jo sesuo teisėja N. Venckienė?
