„Žinoma, mumifikacija buvo keista tradicija; šiek tiek trikdo, kai nukeliauji tris tūkstančius metų į praeitį ir suvoki matąs iškreiptą, bet atpažįstamą dabartinių amerikietiškų laidotuvių tradicijų versiją. Balzamavimas Egipte visiškai išnyko tik įsigalėjus islamui, bet jau kai kurie ankstyvieji Kristaus sekėjai laikė jį netinkamu“, – teigia knygos autorė Barbara Mertz (1927–2013 m.), JAV egiptologė ir rašytoja, garsėjanti unikaliomis senovės Egipto studijomis.
Pateikiame ištrauką iš jos knygos „Raudonoji žemė, Juodoji žemė“.
* * *
Galima pagalvoti, kad mumijos – ne tik nemaloni pokalbio tema, bet ir dar nemalonesnis tyrimų objektas. Toks požiūris byloja ne vien apie mūsų kultūros lepumą, bet ir atspindi gerokai senesnį už šiuolaikinę žmoniją santykį su mirusiaisiais. Kiti egiptologo tyrimo objektai pateisinimo nereikalauja, bet paaiškinti jo susidomėjimą tuo, kas kai kuriems žmonėms gali kelti pasibjaurėjimą, turbūt reikia.
Viena priežasčių, kodėl būtina tyrinėti mumifikaciją, turėtų būti akivaizdi kiekvienam, turinčiam nors šiokią tokią nuovoką apie archeologiją. Balzamavimo metodų pokyčiai formuoja chronologines sekas, kurias galima susieti su tiksliomis datomis. Taigi, kai datuoti mumijų amžiaus ar aplinkos, kurioje jos rastos, neįmanoma kitais būdais, kartais atlikti šią užduotį padeda chronologinės sekos, parengtos tokių sumanių mokslininkų kaip G. E. Smithas ir W. Dawsonas.
Kai kuriose Senosios karalystės piramidėse rastos žmogaus liekanos iliustruoja, kaip tokia seka gali būti taikoma. 1837 metais anglų tyrinėtojas pulkininkas H. Vyse’as tapo pirmuoju šių laikų žmogumi, patekusiu į faraono Mikerino statytos trečiosios al Gizos piramidės vidų.
Jei tikėjosi aptikti kapavietę nepaliestą, H. Vyse’as pavėlavo keliais tūkstančiais metų, bet visgi jam pavyko rasti faraono sarkofagą ir – viršutiniame kambaryje – medinio karsto ir mumijos liekanas. Visai pagrįsta buvo manyti, kad mumijos liekanos priklauso piramidės statytojui.
Kita, kaip manoma, piramidžių amžiaus mumija buvo rasta faraono Merenrės kapavietėje netoli Kairo. Liekanos rastos 1881-aisiais, prabėgus daugiau kaip 4000 metų, kai Merenrė buvo užantspauduotas savo piramidėje.
Bet remiantis G. E. Smitho atlikta balzamavimo būdų analize nustatyta, kad „Merenrės“ mumija priklauso XVIII dinastijos laikotarpiui, taigi ji tūkstančiu metų jaunesnė už piramidę, kurioje ją rado. „Mikerino“ mumija taip pat jaunesnė. Čia susiduriame su tuo, ką archeologai vadina „intruzyviniais“ palaidojimais, t. y. atvejais, kai naudojama kitam paruošta kapavietė. Taigi, kai atradimo aplinkybės mokslininkus suklaidina, mumifikacijos tyrimas padeda nustatyti teisingą datą. Šitaip netgi galima patikslinti datą, grįstą, rodos, nepaneigiamu įrodymu – užrašytu mumijos vardu.
Daugumą karališkųjų mumijų žinome iš dviejų XIX amžiaus pabaigoje atrastų slaptaviečių. Jose XXI dinastijos žyniai perlaidojo faraonų, jų žmonų ir kitų asmenų (iš jų tik keletas nepriklausė karališkajai giminei) palaikus: tuo metu jų pradinės kapavietės buvo apiplėštos, o mumijos suniokotos – kartais taip stipriai, kad žyniai turėjo išspręsti savotišką pasibaisėtiną dėlionę.
Kai kurios mumijos buvo iš naujo pervyniotos, kai kurios liko pradiniuose karstuose. Pareigingi žyniai iš naujo nurodė velionių vardus, o palaikus tyrinėję G. Maspero ir G. E. Smithas nustatė, kad šios identifikacijos teisingos. Anatomas G. E. Smithas tiek ir tegalėjo padaryti su šiomis liūdnomis liekanomis. Rentgeno technika dar buvo primityvi, o kadangi palaikų amžių buvo įmanoma nustatyti tik iš kaulų, G. E. Smithas negalėjo gauti šios informacijos neatskyręs nuo mumijų kaulų audinio.
Taip viskas liko iki XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, kai grupė egiptologų ir gydytojų paprašė leidimo iš naujo ištirti visas karališkąsias mumijas pažangesne rentgeno technika. Kai jie tai padarė, rezultatai buvo be galo trikdantys. Mat fiziniai įrodymai nesutapo su istoriniais. Paprasčiau sakant, faraonas, valdęs mažiausiai trisdešimt devynerius metus ir vedęs iškart, kai atsisėdo į sostą, mirti turėjo bent jau keturiasdešimties, o gal ir vyresnis. Jeigu jo vardu pažymėta mumija priklauso žmogui, mirusiam maždaug trisdešimties, susiduriame su problema.
Sutrikę egiptologai bandė paaiškinti šiuos prieštaravimus. Yra viso labo trys galimybės: pirma – klysta antropologai; antra – klysta istorikai; trečia – vardai ant mumijų ir karstų užrašyti klaidingai. Aš teikiu pirmenybę trečiam variantui. Tam pritaria daugelis mokslininkų, bet bandymas suvokti, kas iš tiesų yra kas, veda prie to, ką Dennisas Forbesas, žurnalo „Kmt“ redaktorius, pavadino „muzikinėmis kėdėmis mumijoms“.
Pasak vienos duomenų peržiūros, Sečiu II pavadinta mumija iš tikro priklauso Tutmoziui II. Priskirtoji Tutmoziui II priklauso Tutmoziui I. Priklausiusioji Tutmoziui I dabar priskiriama kažkokiam nežinomam ankstyvajam Tutmoziui. Mumija, laikyta Amenchotepu II, nors rasta jo kapavietėje ir sarkofage su jo vardu, visai nėra Amenchotepas II. Iš tiesų tai Tutmozis IV.
Susipainiojote? Aš taip pat. Dar daugiau sumaišties įneša metodika, vadinama kaukolės-veido morfologija. Pasak jos šalininkų, Amenchotepas II nėra Amenchotepas II, nes negali būti Tutmozio III (jei tarsim, kad mumija, priskiriama Tutmoziui III, tikrai yra Tutmozis III) sūnumi, mat jų kaukolių ir veidų matmenys neatitinka.
Skaitytojas jau turbūt suprato, kad ši metodika man atrodo be galo abejotina. Nepaisant vartojamų techninių terminų, jos esminis teiginys toks, kad du žmonės negali būti giminaičiai, jeigu nėra panašūs išvaizda. Aš, be abejo, šališka, bet šiuo klausimu niekada nepaisoma motinos indėlio, nes motinų mumijų neturime. Geriau apie tai nebekalbėsiu.
Tačiau dabar gera proga aptarti šiuolaikinius mokslinius mumijų tyrimo metodus. Vienas naudingiausių yra kompiuterinė tomografija, leidžianti sukurti be galo ir tikslų kūno modelį be fizinės invazijos. Medicininė endoskopija ir sudėtingi senovinio išdžiūvusio audinio rehidratacijos metodai taip pat pateikia įdomius rezultatus. Viena iš šių metodų žinovių yra daktarė Rosalie David iš Mančesterio universiteto, jos knygos jums papasakos viską, ką norite apie tai žinoti. Bet raidės, kai kuriems egiptologams sukeliančios didžiausią jaudulį, yra DNR. Genetinio kodo atradimas neabejotinai sukėlė vieną nuostabiausių perversmų mokslo istorijoje.
Sunku paprastais žodžiais perteikti tokią sudėtingą koncepciją, ypač kai pats iki galo jos nesupranti (kaip kad aš). Bet padarysiu, ką galiu. Tie ilgi į karolius panašūs genų vėriniai apibrėžia kiekvieną individą, lemia lytį, fizinius bruožus, genetines ligas ir Dievas žino ką dar. Juos bendromis pastangomis sukuria tėvai, taigi kodų sutapimas tarp vaikų ir tėvų ar tolimesnių giminaičių gali nurodyti giminystę. Mitochondrinė DNR, priešingai nei kitos atmainos, perduodama tik per moteriškąją liniją. Berniukas turi motinos mitochondrinę DNR, bet savo vaikams jos perduoti negali.
Kadangi bene karščiausi ginčai egiptologijoje verda dėl giminystės ryšių, mokslininkai ėmė džiaugsmingais šūksniais skelbti didžiulį proveržį. Pagaliau, krykštavo jie, mes galėsime nustatyti, kas iš tikro yra tos karališkosios mumijos! Mes vėl iškelsime vargšą Tutanchamoną iš karsto, nugremšime nuo jo gabalėlį audinio ir kartą ir visiems laikams sužinosime, ar jo DNR sutampa su DNR tų mumijų, kurias laikome jo giminaičiais.
Deja, naudos iš to maža. Ir šiuo atveju nesu didelė žinovė, bet, kiek suprantu, DNR bėgant laikui ir dėl įvairių kitų veiksnių prastėja. Turint omeny, kad senovinių palaikų nėra daug, gali nepakakti medžiagos nustatyti tikslų genų atitikimą. Jeigu nuo mumijų vis imsime po kūno gabaliuką – ypač tam tinka dantys – nelabai kas iš jų ir liks. Tad dauguma šiuolaikinių mokslininkų skelbtų DNR atitikmenų manęs kol kas neįtikino.
Bet kuriuo atveju gerokai smagiau tęsti ginčus taikant senuosius metodus.
Viena iš abejotinų mumijų pažymėta Amenchotepo III vardu; tiksliau, ant kortelės – keletas vardų. Šis faraonas priskiriamas XVIII dinastijai; tai buvo Echnatono tėvas ir – kaip manau – Tutanchamono senelis. Jo mumijoje po oda rasta kamšalų. Kaip pamenate, toks balzamavimo būdas atsirado XXI dinastijos laikais, taigi prabėgus maždaug 400 metų po Amenchotepo III valdymo.
Mumiją apžiūrėjęs G. E. Smithas suabejojo jos priskyrimu XVIII dinastijos faraonams ir iškėlė nedrąsią prielaidą, kad unikalus balzamavimo būdas galėjo būti viena iš al Amarnos laikotarpio erezijų, nukreiptų prieš nusistovėjusias pažiūras. Tačiau dabar turime mumijų, datuojamų maždaug tuo pačiu laikotarpiu, ir ten nėra jokių kamšalų pėdsakų. Jujos ir Tutanchamono mumijos paruoštos tradiciniu XVIII dinastijos stiliumi. Remdamiesi tipologiniais įrodymais negalime tvirtai paneigti, kad ši mumija priklauso Amenchotepui III; visumos neaprėpianti duomenų seka turi didžiulį trūkumą – naujas rastas pavyzdys gali bet kada sugriauti ankstesnį išdėstymą. Bet akivaizdu, kad konkrečiai ši mumija turi būti pažymėta dideliu klaustuku.
Tutanchamono mumijos atvejis pateikia dar keletą pavyzdžių, kokią naudą gali atnešti balzamavimo tyrinėjimai. D. Derry ištyrus šią mumiją paaiškėjo įdomus ir keistas su kaukolės matmenimis susijęs faktas.
Tutanchamono kaukolė neįprastai plati, be to, plokščiu viršugalviu, su stipriai išsikišusiu pakaušiu. Bendra jo galvos forma be galo panaši į kitą kaukolę, rastą keistoje mažoje kapavietėje Nr. 55, iš pradžių pavadintoje „Karalienės Tijos kapaviete“. Tiek D. Derry, tiek G. E. Smithas, apžiūrėję šį pavyzdį, nepriklausomai vienas nuo kito aptarė šias neįprastai plačias ir plokščias kaukoles. Vėlesnių laikų tyrinėtojas R. G. Harrisonas, anatomijos profesorius, patvirtino, kad jos panašios, ir išgyrė D. Derry dėl jo tikslių pastabų.
Regis, nėra jokių abejonių, kad šių kaukolių šeimininkai buvo kraujo giminaičiai, ir tai labai svarbu. Labiausiai tikėtinas kandidatas į kapavietės Nr. 55 savininkus yra Smenchkarė, Echnatono žentas ir koregentas. Jeigu jis ir Tutanchamonas turėjo panašias savitos formos kaukoles, gali būti, kad jiedu buvo broliai. Tutanchamono tėvas Smenchkarė vargu ar galėjo būti, nors tikėtina, kad amžiaus skirtumas tarp jų buvo kaip tarp tėvo ir sūnaus.
Tai dar vienas naudingas faktas, kurį galime sužinoti tyrinėdami mumijas – apytikslį velionių amžių. Pavyzdžiui, Tutanchamonas mirė maždaug aštuoniolikos. Egiptietiški įrašai nurodo, kiek metų jis valdė, taigi iš fizinių duomenų galime nustatyti, kiek jam buvo, kai atsisėdo į sostą. Smenchkarė – jeigu tie griaučiai tikrai priklauso jam – mirė turbūt maždaug dvidešimties. Vadinasi, faraonu tapo septyniolikos. Tutanchamonas valdė po jo, tad jeigu jie buvo broliai, Tutanchamonas buvo jaunesnysis.
Jei manote, kad šioje pastraipoje labai daug „jeigu“, truputėlį palaukite. Jei Tutanchamonas buvo faraono sūnus, kaip kad tvirtina įrašai, vadinasi, Smenchkarė taip pat turėjo būti faraono sūnus, nes paprastas žmogus, kad ir kokio amžiaus, nebūtų įžengęs į sostą anksčiau nei kraujo princas.
Tėvo vaidmeniui tinka tik du faraonai. Jeigu koregencijos laikotarpis tarp Echnatono ir jo tėvo buvo ilgas, pastarasis monarchas galėjo gyventi ganėtinai ilgai, kad būtų Smenchkarės ir Tutanchamono tėvu. Jeigu koregencijos laikotarpio nebuvo, jų tėvas turėjo būti Echnatonas, nes jis valdė septyniolika metų, o Tutanchamonas buvo vos devynerių, kai po Echnatono mirties įžengė į sostą.
Ką gi, mes, rodos, nutolome nuo mūsų temos – mumijų. Echnatono mumijos neturime, o net jei turėtume, mums nepavyktų rasti atsakymų į visus „jeigu“. Didelis jo palaikų panašumas su Smenchkare ir Tutanchamonu neįrodytų, kad jis jų tėvas; jis lygiai taip pat galėjo būti jų netikras brolis. Užtat mes galėtume nustatyti, kokio amžiaus Echnatonas mirė, o griaučių liekanos kartą ir visiems laikams užbaigtų ginčą, ar Echnatoną kamavo toks sunkus patologinis apsigimimas, kad dėl jo kai kuriose faraoną vaizduojančiose statulose ir reljefuose atsirado deformuoto kūno atvaizdai.
Mes, besidomintys egiptologija, tokiomis spėlionėmis užsiimame nuolatos; mums būtų tikras smūgis, jei kada nors būtų atrasta Echnatono mumija, nes be galo džiaugiamės savo fantazijomis, ypač kai pavadiname jas „teorijomis“ ir leidžiamės į jaudinančias diskusijas su kitais archeologais.
Galėtume ir toliau vardyti, kokią naudą gauname iš mumijų tyrimo: mirties priežastis, paplitusios ligos, medicinos būklė, šukuosenų ir makiažo stiliai, jau nekalbant apie svarbiausia – laidojimo papročius. Prieš baigdama išrankiam skaitytojui pernelyg ilgu galėjusį pasirodyti egiptietiškų mumijų aptarimą, noriu paminėti dar vieną reikšmingą dalyką. Tai paprastas žmogiškas domėjimasis. Tos varganos liekanos kadaise buvo žmonės; ir jeigu turime nors lašą vaizduotės, matydami šiuos negražius, bet tikrus kūnus negalime nepaklausti savęs: kas jie tokie buvo? Kaip jie gyveno? Kaip jie mirė?
Į pastarąjį klausimą dažniausiai neįmanoma atsakyti. Daugumos mumijų vidaus organai pašalinti, daugelis pavyzdžių nukentėjo nuo laiko arba kapaviečių plėšikų. Vis dėlto kai kurios mumijos turi ką papasakoti. Tutanchamono kapavietėje rastos dvi neišnešiotų kūdikių mumijos mums byloja ne tik apie subliūškusias tėvo viltis, bet ir apie visos dinastijos žlugimą. (Spėjimai, kad šie embrionai susiję su kokiais nors religiniais ritualais, be galo pritempti.)
Detektyvų mėgėjai, tyrinėjantys mumijas iš tokių knygų kaip G. E. Smitho ir W. Dawsono, gali, kaip ir aš kadaise, apstulbti sužinoję, kaip retai pasitaiko prievartinės mirties atvejų. Didžioji išimtis yra siaubinga faraono Sekenenrės mumija: baigiantis Išsilaisvinimo karui, kai Tėbų valdovai ėmė imti viršų kovoje su dalį Egipto užvaldžiusiais hiksais, šio valdovo daliai teko patirti daug prievartos. Ant kaukolės dar matyti kirvio ir kuokos padarytos žaizdos, o veido išraiška leidžia spėti, kad Sekenenrė mirė skausmingai. Mūsų vaizduotė negali perdėti Sekenenrės mirties dramatizmo: ar jis būtų nužudytas pasikėsinus, ar kritęs mūšyje, aišku viena – šio žmogaus mirtis buvo dramatiška.
Kadangi aš iš prigimties piktavalė, spėju, kai kurie Egipto faraonai mirė nesulaukę senatvės. Kaip byloja įvairių tautų, tarp jų ir „apšviestųjų“ Vakarų pasaulio istorija, karaliavimas – ne pats saugiausias darbas. Valdovų mumijos gali ir nepapasakoti visos istorijos. Kai kurios jų taip siaubingai sudarkytos, kad sunku pasakyti, ar ant jų kadaise būta prievartos žymių, o nuodai, viena populiariausių pasikėsinimo priemonių, ant kaulų nepalieka pėdsakų.
Dėl įtartinai atrodančios skylės Tutanchamono kaukolėje buvo iškelta prielaida, kad jis mirė po pasikėsinimo. Tačiau naujausi tyrimai nerado nei smūgio į galvą įrodymų, nei pačios skylės. Tutanchamonas buvo sunkiai sužeistas į koją, ir tai galėjo sukelti infekciją bei mirtį. Taigi tai ne žmogžudystė, o nelaimingas atsitikimas – galbūt iškritus iš greitai važiuojančio vežimo. Dar vienas dramatiškas siužetas nuėjo perniek...
G. E. Smithas ir W. Dawsonas savo klasikinėje knygoje pateikia vieną prievartinės mirties atvejį ir paaiškina jį pagrįsta ir labai graudžia istorija. Mumija priklausė maždaug šešiolikos metų mergaitei. Kūnas nebuvo išdarinėtas, taigi gydytojai galėjo nustatyti, kad ji buvo šeštą mėnesį nėščia. Mergaitė greičiausiai mirė dėl įlūžusios kaukolės, prieš mirtį buvo sulaužyti ir abu jos dilbiai.
Brėždamas paralelę su mūsų laikais G. E. Smithas spėjo, kad mergina buvo netekėjusi, ir kai šeima sužinojo apie jos padėtį, giminaičiai vyrai nutarė išgelbėti savo garbę ją išplakdami. Kai ji pakėlė rankas apsiginti nuo smūgių, lūžo riešai, o paskui žudikai mušė ją iki mirties. Istorija skamba visai įtikimai, nors senovės egiptiečių garbei privalome pripažinti, kad neturime priežasčių manyti, jog jie būtų buvę kvailai kompleksuoti dėl skaistybės.
Iš visų man žinomų mumijų mįslingiausi vis dar nenustatyto žmogaus palaikai. Jie buvo rasti 1872 metais, kai kažkokiems valstiečiams nusišypsojo laimė užtikti tikrą vagių rojų. Uolų slėptuvėje netoli Tėbų jie rado didžiųjų Egipto valdovų ir karalienių palaikus, kuriuos saugumo sumetimais iš išniekintų kapaviečių surinko ir slapta perlaidojo XXI dinastijos valdovai.
Laimingieji kapų plėšikai, garbingi savo pirmtakų, iš kartos į kartą užsiėmusių šia profesija, įpėdiniai, kurį laiką slėpė atradimą ir tik prekiavo rastais daiktais, bet galiausiai juos sučiupo įžvalgus detektyvas iš tuo metu Gastono Maspero vadovauto Istorinio paveldo departamento. Slaptavietė buvo atidaryta, o karališkosios mumijos išgabentos į Kairo muziejų, kur jas ištyrė ekspertai.
Į vieną šių mėlyno kraujo mumijų G. Maspero iš pradžių neatkreipė ypatingo dėmesio. Uždaryta paprastame baltame karste, be vardo ir įrašų, ji atrodė išskirtinė tik vienu atžvilgiu: buvo „suvyniota į baltą avikailį“ – neįprastas dalykas. Tačiau temperatūros ir drėgmės pokyčiai mumiją veikė neigiamai, ir tai privertė G. Maspero galiausiai atkreipti į ją dėmesį. Jis nutarė, kad bus geriausia ją nedelsiant išvynioti.
Iš pradžių viskas atrodė kaip įprasta: po avikailiu mumija buvo apmuturiuota tipišku XVIII dinastijos stiliumi. Bet toliau vyniodami pasibaisėję archeologai suvokė, kad ši mumija, priklausanti jaunam maždaug penkių pėdų ir dešimties colių ūgio vyrui, visai kitokia nei kitos.
Kūnas nebuvo išdarinėtas; jis buvo išsaugotas tik meistriškai ant odos paskirstytu sausu natrio karbonatu. Visus atvyniojimo dalyvius, regis, be galo paveikė velionio veidas; ir, pasak G. Maspero, tučtuojau visuotinai buvo nutarta, kad žmogus mirė tampomas nuodų sukeltų konvulsijų. G. Maspero net iškėlė prielaidą, kad žmogų pradėta muturiuoti jam dar nemirus. (Ši pastaba įkvėpė keletą šiuolaikinių siaubo romanų ir filmų kūrėjų.)
Įtampa atslūgsta, kai viską apsvarstai blaiviu protu ir suvoki, kad G. Maspero ir su juo tyrime dalyvavęs daktaras D. Fouquet turbūt kiek per daug įsijautė. Pasakyti, kaip tas nelaimingasis mirė, be abejo, nėra galimybės. Dėl per vėlyvo ar nerūpestingo balzamavimo daugelio mumijų veidai ir kūnai persikreipę. Neseniai Nežinomą Vyrą ištyręs mumijų ekspertas Bobas Brieras nustatė, kad avies kailio nepakako suvynioti visam kūnui.
Tačiau aplinkybės – paprastas, vardu nepažymėtas karstas, pats avies kailis ir tai, kad kūnas, kitaip nei kitos slėptuvėje rastos mumijos, nebuvo išskrostas – visai pateisina klausimą, kaip šis žmogus mirė. Tai tikra detektyvinė istorija, net jei ir be žmogžudystės.
Mes netgi neturime jokio logiško pagrindo spėti, kas šis žmogus buvo. Jis turėjo būti aukšto rango, kitaip nebūtų patekęs į tokią slaptavietę, ir visgi nerūpestingas elgesys su palaikais reiškia, kad jis buvo kažkuo labai nusikaltęs. B. Brieras ir kiti mokslininkai sukūrė teoriją, kad ši mumija galbūt priklauso Ramzio III sūnui, rezgusiam sąmokslą ir bandžiusiam atimti sostą iš vyresniojo brolio, bet sučiuptam ir pasmerktam mirti; tačiau kol kas šio žmogaus likimas ir tapatybė lieka paslaptimi, kurios turbūt neatskleistų net pats Šerlokas Holmsas.
Iš visų sąlygų, būtinų pasiekti nemirtingumą, fizinis velionio atvaizdas buvo vienas svarbiausių. Jei neturėtume jokių kitų tokio įsitikinimo patvirtinimų, pakankamas įrodymas būtų ilgi skrupulingo dėmesio lavonams amžiai.
Žinoma, mumifikacija buvo keista tradicija; šiek tiek trikdo, kai nukeliauji tris tūkstančius metų į praeitį ir suvoki matąs iškreiptą, bet atpažįstamą dabartinių amerikietiškų laidotuvių tradicijų versiją. Balzamavimas Egipte visiškai išnyko tik įsigalėjus islamui, bet jau kai kurie ankstyvieji Kristaus sekėjai laikė jį netinkamu, – deja, jų žodžiai tam tikrų Amerikos krikščionių, regis, nepasiekė. Šventasis Antanas, gimęs kilmingų egiptiečių šeimoje, prieš pat mirtį jį supusiems ištikimiems sekėjams prisakė:
...jokiam žmogui neleiskite paimti mano kūno ir nugabenti į Egiptą, kad nebalzamuotų jie manęs pagal savo papročius ir nepaguldytų savo namuose, nes tam, kad to išvengčiau, atėjau aš į dykumą... Iškaskite man kapą... ir paslėpkite mano kūną po žeme... kol bus prikelti mirusieji, ir atgausiu aš šį kūną be gedimo žymės.
***
