Kraupi Vilniaus geto tiesa: per pusmetį nužudyti 33 tūkst. žydų

Komisaras paskelbė, esą žydai rugpjūčio 31 d. šaudė į vokiečių kareivius ir už tai buvo nubausti. Rugsėjo 2 d. Paneriuose įvyko masinės žydų žudynės. Iki geto įsteigimo nacių saugumo policijos ir saugumo tarnybos ypatingasis būrys Paneriuose nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų“, – teigia Lietuvos ypatingasis archyvas, kurio internetiniame puslapyje galima apžiūrėti kraupią virtualią parodą apie Vilniaus getą ir žydų žudynes.

* * *

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą, įvedė karinę, o nuo liepos 25 d. – civilinę okupacinę valdžią ir ėmė įgyvendinti krašto kolonizavimo ir vokietinimo politiką.

Vienas svarbiausių nacių tikslų buvo sunaikinti žydų tautą. Jį įgyvendinti pradėta dar 1939 m. rudenį okupuotos Lenkijos teritorijoje, kai naciai ėmė steigti getus ir fiziškai naikinti žydus.

Lietuvoje pirmosios masinės žydų žudynės įvykdytos Kaune bei Kretingos ir Tauragės apskrityse jau pirmosiomis karo dienomis. Nacių propagandos paskleistas žydo–komunisto įvaizdis buvo plačiai panaudotas šalyse, kurias Sovietų Sąjunga okupavo pagal 1939 m. Ribbentopo-Molotovo paktą.

Kai kuriuos lietuvius paveikė ši propaganda, jie manė, kad sovietų valdžia – tai žydų valdžia ir ne tik komunistus, bet ir žydus kaltino dėl nepriklausomos Lietuvos netekties. Tokiai nuostatai susidaryti nesutrukdė iki karo prieš Lietuvos žydus vykdytos sovietų valdžios represijos, kai buvo suimta ar ištremta 2,6 tūkst. žydų.

Birželio 24 d. į Vilnių įžengus Vokietijos kariuomenės daliniams, mieste buvo įsteigta karo lauko komendantūra, kuri reglamentavo visus karinius ir civilinius reikalus. Kartu su kariuomene į Lietuvą įžengė Reicho saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyvinės A grupės A/3 būrys bei ypatingieji būriai(Sonderkommandos), kurie turėjo naikinti nacių priešus.

Siekiant atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, 1941 m. birželio 23 d. popietę Vilniuje prasidėjo sukilimas prieš sovietų valdžią. Buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, vadovaujamas Vilniaus universiteto docento Stasio Žakevičiaus (1908–1973), kuris ėmė kurti lietuviškąją administraciją.

Komitetas buvo pavaldus Vilniaus karo lauko komendantui ir turėjo leisti jo įsakymus. Liepos pabaigoje laisvos Lietuvos valstybės atkūrimo viltys žlugo ir rugsėjo 15 d. komitetas buvo likviduotas.

Okupantams įvedus civilinę valdžią, Lietuva buvo įjungta į Reicho Rytų kraštą (Ostlandą) ir tapo šio krašto generaline sritimi, jos teritorija suskirstyta į kaimų ir miestų apygardas. Adrianas Teodoras von Rentelnas paskirtas Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru, o Hansas Hingstas – Vilniaus miesto apygardos komisaru.

Svarbiausi okupacinės valdžios Lietuvoje uždaviniai buvo tenkinti nacistinės Vokietijos ekonominius ir karinius poreikius, rengti sąlygas krašto aneksijai ir fiziškai naikinti nacių priešus.

Antisemitinės politikos priemonės ir žydų genocidas priklausė tik okupacinės valdžios kompetencijai. Potvarkius dėl žydų persekiojimo ir žudymo leido Ostlando Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras ir apygardų komisarai.

Pagrindinės nacių represinės struktūros Lietuvoje, naikinusios žydus, buvo Saugumo policijos ir saugumo tarnybos vado Lietuvos generalinėje srityje įstaigos padaliniai ir jų ypatingieji būriai, taip pat SS kariuomenės ir policijos daliniai bei tvarkos policija.

1941 m. liepą Vilniuje buvo sudarytas ypatingasis būrys, kuriame įvairiais laikotarpiais buvo nuo 100 iki 40 narių. Jo būstinė buvo pastate Vilniaus g. 12, nuo 1943 m. – saugumo policijos ir saugumo tarnybos pastate Jurgio pr. 36 (dabar – Gedimino pr. 40), kur šiuo metu įsikūręs Lietuvos ypatingasis archyvas.

1941–1943 m. ypatingasis būrys žudė žmones Paneriuose, taip pat kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Pirmaisiais žudynių metais didžiąją dalį sušaudytųjų sudarė žydai, bet buvo žudomi ir komunistai, sovietiniai partiniai aktyvistai, karo belaisviai ir lenkų pogrindžio nariai.

Nuo 1941 m. vasaros į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įtrauktos kai kurios naciams pavaldžios vietos saugumo ir policijos struktūros: Lietuviškasis saugumo policijos skyrius prie Saugumo policijos ir saugumo tarnybos vado Lietuvos generalinėje srityje (lietuvių saugumo policija), tvarkos policijai pavaldžios viešosios policijos nuovados ir savisaugos daliniai (lietuvių savisaugos batalionai).

Lietuvos statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis Vilniuje gyveno 58 263 žydai (27,78 proc. miesto gyventojų). Žydų bendruomenė turėjo lygias teises su kitomis tautomis ir galėjo visavertiškai plėtoti savo kultūrą.

Situacija iš esmės pasikeitė nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą. Liepos 5 d. buvo paskelbtas Vilniaus karo laukokomendanto įsakymas, kuriuo žydams buvo įsakyta ant krūtinės ir nugaros nešioti šešiakampes žvaigždes, uždrausta vaikščioti gatvėse nuo 18 val. iki 6 val. ryto.

Vėliau žydus diskriminuojančių nurodymų daugėjo, žydai be jokios priežasties buvo suiminėjami gatvėse ir namuose. Okupacinė valdžia ir jai pavaldi lietuvių administracija organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus.

1941 m. liepos viduryje prasidėjo masiniai žydų suėmimai ir žudynės. Rugpjūčio 6 d. Vilniaus miesto apygardos komisaro įsakymu Vilniaus žydams buvo paskirta 5 mln. rublių kontribucija, žydų bendruomenė ją sumokėjo, tačiau tai nesustabdė žudynių. Komisaras paskelbė, esą žydai rugpjūčio 31 d. šaudė į vokiečių kareivius ir už tai buvo nubausti. Rugsėjo 2 d. Paneriuose įvyko masinės žydų žudynės. Iki geto įsteigimo nacių saugumo policijos ir saugumo tarnybos ypatingasis būrys Paneriuose nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų.

Kadangi okupacinei valdžiai reikėjo darbo jėgos, SS reichsfiureris Heinrichas Himleris sutiko, kad darbingi žydai Ostlande būtų suvaryti į getus ir naudojami darbams, o visiško žydų sunaikinimo terminas būtų nukeltas vėlesniam laikui.

1941 m. vasarą naciai ėmė steigti žydų getus Lietuvoje. Lietuvos generalinės srities generalinio komisaro įsakymu Vilniaus miesto apygardos komisaras H.Hingstas pirmomis 1941 m. rugsėjo dienomis ėmė organizuoti Vilniaus getą. Praktiniai organizaciniai darbai buvo pavesti H.Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Francui Mureriui, kuris nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1943 m. birželio mėn. buvo geto administratorius. Tvarkos policijos ir savisaugos dalinių kariai rugsėjo 6 d. žydus planingai perkėlė į getą iš įvairių miesto kvartalų, apgyvendino dviejuose getuose Senamiestyje: Didžiajame (getas Nr. 1) ir Mažajame (getas Nr. 2), kuriuos skyrė Vokiečių gatvė. Getuose gyveno beveik 40 tūkst. žydų, išėjimas už jų ribų buvo uždraustas, išskyrus darbams su apsauga.

Išorinę getų apsaugą vykdė tvarkos policija. Kasdien tūkstančiai geto kalinių kolonomis su ginkluota apsauga būdavo išvedami dirbti įvairius darbus mieste ir už jo ribų, o po 10 valandų darbo grąžinami atgal.

Naciai stengėsi getuose palikti tik darbingus ir turinčius darbininko ar amatininko specialybę žydus, o kitus sunaikinti. Dažniausiai žydus sulaikydavo vietos tvarkos policija ir perduodavo juos nacių saugumo policijos ir saugumo tarnybos padaliniams bei ypatingiesiems būriams.

Suimtuosius varydavo į Lukiškių kalėjimą, vėliau gabendavo į Panerius ir ten sušaudydavo. Dažniausia žudė ypatingųjų būrių nariai, jiems vadovavo slaptosios valstybinės policijos (gestapo) pareigūnai, o talkino savisaugos batalionų nariai. Prie dalies žydų žūties prisidėjo kai kurie įvairių tautybių miesto gyventojai, dažnai jų kaimynai, gyvenę toje pačioje gatvėje ar name. Masinės naikinimo akcijos tęsėsi iki 1941 m. pabaigos, jų pretekstu dažniausiai būdavo darbo pažymėjimų tikrinimas ir keitimas. Mažajame gete žydai masiškai naikinti iki spalio 30 d., kol getas buvo galutinai likviduotas, o jo gyventojai sušaudyti Paneriuose.

Gruodžio pabaigoje Vilniaus gete beliko apie 20 tūkst. žmonių. Iš viso nuo nacių okupacijos pradžios iki 1941 m. pabaigos nužudyta daugiau kaip 33 tūkst. Vilniaus žydų. Po masinių žudynių žydai už tariamus nusižengimus buvo šaudomi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis.

Mirties bausmė grėsė už pabėgimą iš geto, kitus nacių įvestos tvarkos pažeidimus. Pavojus kilo ir žydus gelbėjusiems žmonėms: 1941 m. spalio 19 d. Vilniaus geto administratorius pagrasino taikysiąs griežtas bausmes asmenims, kurie teikė žydams paramą ir nakvynę.

Naciams įsakius, 1941 m. liepos 4 d. buvo išrinkta Žydų taryba (Judenrat) – tarpininkas tarp okupacinės valdžios ir žydų bendruomenės, kurios vienas svarbiausių uždavinių buvo aprūpinti karines ir civilines įstaigas žydų darbininkais.

Rugsėjo 7 d. Žydų taryba buvo reorganizuota ir tapo geto savivaldos institucija, kuriai buvo pavaldūs įvairūs skyriai (darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto ir butų), geto policija, teismas, paštas, mokyklos, ligoninė, biblioteka, teatras ir t. t.

1942 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto apygardos komisaro sprendimu Žydų taryba buvo paleista, geto vadovu paskirtas geto policijos viršininkas Jakovas Gensas (g. 1903, 1943 m. nužudytas gestape). Geto taryba ir policija buvo priverstos sudarinėti į mirtį siunčiamų žmonių sąrašus, ieškoti pasmerktųjų ir juos suiminėti.

1942 m. naciams pareikalavus atiduoti 500 geto kalinių, J.Gensas į sąrašą įtraukė senus, paliegusius ir sergančius žmones, kurie liepos 27 d. buvo sušaudyti Paneriuose. Geto policijoje tarnavo apie 150 policininkų, joje buvo ir gestapo agentų, pranešinėjusių apie geto gyventojų nuotaikas, slėptuves, pasipriešinimo dalyvius.

1943 m. kovo mėn. Vilniaus miesto apygardos komisaro įsakymu dalis Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių žydų, apie 3 tūkst. žmonių, buvo perkelti į Vilniaus getą. Paskelbus, kad bus perkeliami į Kauno getą, apie 5 tūkst. žydų balandžio 5 d. prekiniais vagonais buvo atvežti į Panerius ir sušaudyti. Geto policininkai paskutiniame traukinio vagone lydėjo vežamus žydus, o kitą dieną žudynių vietoje privalėjo surinkti lavonus ir juos užkasti.

Po masinių Mažojo geto gyventojų sunaikinimo 1941 m. spalį tarp žydų jaunimo sustiprėjo antinacinės nuotaikos. Kairiosios sionistinės jaunimo organizacijos „Hashomer Hatzair“ atstovas Aba Kovneris (1918–1987) gruodžio 31 d. paskelbė manifestą, kuriame viešai pasmerkė žydų žudynes ir paragino žydus priešintis.

Sionistinės jaunimo organizacijos „Beitar“ Lietuvos skyriaus vadovas, Vilniaus geto policijos viršininko pavaduotojas Josifas Glazmanas (1913–1943) pasiūlė įkurti jungtinę Vilniaus geto pasipriešinimo organizaciją, vienijančią įvairių politinių pakraipų žydus.

1942 m. sausio 21 d. žydų organizacijų vadovai susirinko geto teritorijoje, Josifo Glazmano bute Rūdininkų g. 6, ir įkūrė Jungtinę partizanų organizaciją (Fareinikte partizaner organizatcje, toliau – FPO), subūrusią žydus sionistus, bundininkus ir komunistus (dokumentas Nr. 97).

Buvo parengti FPO įstatai, sudarytas štabas, pradėtos kurti karinės formuotės (batalionai ir skyriai). FPO štabo nariais išrinkti Josifas Glazmanas, Aba Kovneris, Bundo narys Abraomas Chvoinikas (1907–1942), sionistinės jaunimo organizacijos Hanoar Hacioni atstovas Nisanas Reznikas, komunistas Icikas Vitenbergas (1907–1943).

Iki 1943 m. liepos vidurio FPO vadovavo Icikas Vitenbergas, po to – Aba Kovneris. Josifas Glazmanas ir Aba Kovneris tapo batalionų vadais. Prie FPO prisijungus jaunimo organizacijos „Dror“ („Dror Hehalutz“) nariams, iš jų buvo sudaryta atskira kovinė grupė, vadovaujama Jechielio Šeinboimo.

FPO vadovybėje aktyviai veikė skyrių vadai Samuelis Kaplinskis (1914–1999), B.Goldšteinas (nužudytas Estijoje), kovinių junginių instruktorius Levas Ziskovičius (žuvo 1943 m.), Jankelis Kaplanas (nužudytas 1943 m.), Sonia Madeisker (1914–1944).

1943 metais FPO priklausė apie 400 narių. Svarbiausias FPO tikslas buvo parengti ir įvykdyti ginkluotą sukilimą gete, iškilus jo likvidavimo grėsmei. Planuota, pasibaigus sukilimui, grupėmis išvesti žydus iš geto į miškus ir prisidėti prie ten veikusių sovietinių partizanų. FPO kaupė ginklus, kuriuos vogdavo Burbiškių kariniuose sandėliuose dirbantys žydai ir atskiromis dalimis slapta įnešdavo į getą, leido ir platino antinacinius atsišaukimus, vykdė diversijas ir sabotažo aktus, mėgino susisiekti su kitomis pasipriešinimo organizacijomis.

Komunistinių pažiūrų žydai 1941 m. lapkritį sukūrė geto komunistų kuopelę (dokumentai Nr. 69, 72, 97) ir kartu su kitomis mieste veikusiomis pogrindinėmis komunistinėmis organizacijomis sudarė Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (toliau – LKP(b)) Vilniaus miesto komitetą. Vilniaus komunistai padėjo FPO įsigyti ginklų, įrengti spaustuvę antinaciniams leidiniams leisti, užmegzti ryšius su Rūdninkų girioje (Vilniaus aps.), Kazėnų ir Naručio miškuose (Vitebsko sr., Baltarusija) veikusiais sovietinių partizanų būriais (dokumentas Nr. 23). FPO vadovybė laikėsi nuomonės, kad išeiti pas partizanus galima tik po sukilimo gete, išlaisvinus daugiau žydų, todėl iki jam įvykstant neskatino prisidėti prie partizanų, bet numatė, kad Naručio miškai bus pagrindinė žydų pasitraukimo iš geto vieta.

Vilniaus geto pogrindžiui talkininkavo įvairių tautybių asmenys. FPO nariai su lenkų ir lietuvių darbininkų pagalba 1942 m. sausio mėn. Vilniaus „Kailio“ fabrike suorganizavo didelį gaisrą, kurio metu sudegė Vokietijos kariuomenei paruošti puskailiniai. Panašių sabotažo aktų ir įvairių diversijų buvo labai daug. Pogrindinė FPO veikla sulaukė prieštaringos geto gyventojų reakcijos. Nemažai „Beitar“ ir „Dror“ narių pasisakė prieš sukilimą gete ir bendradarbiavimą su komunistais. Geto vadovybė su Jakovu Gensu priešakyje buvo nusistačiusi prieš bet kokį priešinimąsi okupantams.

Žydų reikalų referentui Vilniaus gestape nuo 1943 m. birželio SS oberšarfiureriui Bruno Kitteliui pareikalavus, 1943 m. liepos 15 d. J.Gensas išdavė FPO vadovą I.Vitenbergą ir šis buvo suimtas, tačiau vedant iš geto FPO nariai jį išlaisvino.

Gestapas pateikė ultimatumą, kad sunaikins getą, jeigu I.Vitenbergas neatvyks į policiją. FPO paskelbė narių mobilizaciją ir rengėsi sukilti, bet tarp geto gyventojų kilo panika ir pasipiktinimas I. Vitenbergo šalininkų veikla.

Tuomet FPO štabas nutarė atsisakyti sukilimo. Naktį iš liepos 15 į 16 d. I. Vitenbergas pasitraukė iš FPO vadovybės, organizacijos vadovu buvo paskirtas A. Kovneris. Geto valdžiai ir FPO štabui įtikinėjant pasiduoti, I. Vitenbergas pasidavė ir buvo perduotas gestapui. Liepos 16 d. jis buvo rastas gestapo štabo kameroje nusinuodijęs kalio cianidu.

Po 1943 m. liepos 15–16 d. įvykių FPO vadovybė pakeitė taktiką ir nedelsdama ėmė siųsti savo narius į partizanų būrius. Pirmoji FPO grupė išėjo į Naručio miškus liepos 24 d. (dokumentai Nr. 33, 69, 77),vėliau išvyko dar 5 kovotojų grupės. Nuo rugpjūčio geto žydų pasitraukimą pas sovietinius partizanus apsunkino nacių vykdytas Naručio miškų blokavimas bei sunki žydų padėtis baltarusių partizanų bazėje. Dėl nesiliaujančių Vilniaus geto žydų bėgimo į miškus 1943 m. naktį į liepos 26 d. gestapo įsakymu 32 žmonės buvo išvežti į Panerius, tačiau tai nesustabdė FPO narių pasitraukimo pas partizanus. Nuo rugsėjo pagrindine žydų judėjimo iš geto kryptimi tapo Rūdninkų giria, kur kūrėsi sovietinio partizaninio judėjimo Lietuvoje atramos bazė.

Rugsėjo 11–22 d. iš geto pas partizanus išėjo 4 žydų grupės ir daug pavienių žmonių. Iš Vilniaus geto į Rūdninkų girią pabėgusieji buvo telkiami į atskirus būrius. 1944 m. liepą Rūdninkų girioje veikė 13 būrių, kuriuose buvo 1157 partizanų, iš jų 516 žydų. Gete likę FPO nariai rengėsi ginkluotam pasipriešinimui geto teritorijoje.

1942 m. sausio 20 d. Berlyno priemiestyje įvyko Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA) organizuota slapta konferencija, kurioje buvo priimta visiško Europos žydų sunaikinimo programa „Galutinis žydų klausimo sprendimas“. 1943 m. birželio 21 d. RSHA viršininkas H.Himleris įsakė likviduoti Ostlando teritorijoje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkeliami į SS valdomas koncentracijos stovyklas.

1943 m. vasarą Vilniaus apygardoje buvo panaikintos visos darbo stovyklos. Kenos ir Bezdonių stovyklų kaliniai sušaudyti vietoje, Naujosios Vilnios – Paneriuose. Žydai, dirbantys Baltosios Vokės, Riešės bei kitose stovyklose, grąžinti į Vilniaus ir Kauno getus, nedaugeliui pavyko pabėgti. Kauno ir Šiaulių getai buvo paversti koncentracijos stovyklomis, o Vilniaus getą nuo 1943 m. rugpjūčio pradėta laipsniškai likviduoti.

Šiai operacijai vadovavo žydų reikalų referentas Vilniaus gestape B.Kittelis. Pirmoji Vilniaus žydų grupė į Estiją buvo išvežta 1943 m. rugpjūčio 6 d., vėliau į lagerius Estijoje išvežta 1,2–1,5 tūkst. geto kalinių.

Rugsėjo 1–4 d. gestapui ir policijai vykdant dar vieną išvežimo į lagerius Estijoje akciją, FPO nariai ėmė statyti barikadą Ligoninės g., tačiau buvo išduoti ir suimti. Barikadą M.Strašūno g. pastačiusieji FPO kovotojai ugnimi pasitiko atvykusius policininkus, žuvo FPO bataliono vadas Jechielis Šeinboimas. Tuomet gestapininkai susprogdino pastatą Strašuno g. 12 ir priešais esantį namą, žuvo apie 100 žmonių.

Akcijos metu, padedant geto policininkams, buvo vykdomos kratos žydų namuose ir butuose, suiminėjami rasti žmonės, sprogdinamos gete įrengtos slėptuvės. Per keturias dienas žuvo apie 500 žydų.

Nuo rugsėjo 5 d. niekas be specialių leidimų nebegalėjo nei įeiti, nei išeiti iš geto. Jame buvo likę tik 10–12 tūkst. kalinių. Geto gyventojai slėpėsi slėptuvėse (malinose), jaunesnieji bandė bėgti iš geto požeminėmis kanalizacijos ir vandentiekio trasomis.

Rugsėjo 23 d. – paskutinę geto gyvavimo dieną – apie 150 FPO narių iš pastato Rūdininkų g. 9 požeminėmis kanalizacijos trasomis pabėgo iš apsupto geto ir rugsėjo 28 d. pasiekė Rūdninkų girią. Juos išvedė Vilniaus kanalizacijos tinklo darbuotojas, FPO skyriaus vadas Samuelis Kaplinskis.

Tačiau ne visiems pavykos pabėgti: keturi FPO nariai žuvo, kai juos sustabdė patrulis ir jie nukovė du gestapininkus. Už tai rugsėjo 24 d. Darbo biržos kieme (Subačiaus g. 19) buvo pakarti Abraomas Chvoinikas, Jankelis Kaplanas, Grigorijus Levinas ir Asia Big. Vilniaus komunistų organizacijos duomenimis į sovietinių partizanų būrius pasitraukė apie 360 FPO kovotojų, kitais duomenimis – apie 500 žmonių, iš kurių, tiesa, ne visi pasiekė miškus, nes žuvo pakeliui.

1943 m. rugsėjo 23–25 d. Vilniaus getas buvo galutinai sunaikintas: 5–7 tūkst. moterų ir vaikų išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas (Osvencimą, Treblinką ir kt.) ir ten nužudyti, apie 2 tūkst. žydų vyrų išvežti į lagerius Estijoje, apie 1,4–1,7 tūkst. jaunų moterų – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Keli šimtai žydų slapstėsi gete įrengtose slėptuvėse, bet daugelis buvo suimti ir sušaudyti Paneriuose. Dauguma Estijoje kalintų Vilniaus žydų buvo nužudyta 1944 m. rugsėjo mėn. Likvidavus Vilniaus getą, keli tūkstančiai žydų buvo palikti dirbti „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse (HKP), karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. liepos pradžioje Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, dauguma šiose stovyklose dirbusių žydų buvo išžudyti Paneriuose, pasislėpę slėptuvėse buvo rasti ir sušaudyti šalia stovyklos, o kai kam pavyko pasprukti. Dar keli šimtai slėpėsi gete įrengtose slėptuvėse. Norėdami paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus, naciai nuo 1943 m. pabaigos iki 1944 m. birželio mėn. Paneriuose atkasinėjo lavonus ir juos degino laužavietėse. 1943 m. gruodį Vilniaus gestapo sargybiniai atvežė į Panerius ir apgyvendino duobėje apie 80 kalinių žydų, sugautų likvidavus getą, ir sovietinių karo belaisvių, kurie turėjo atkasinėti ir deginti lavonus. Dirbantieji išsikasė po žeme 30 m ilgio tunelį ir 1944 m. balandžio 15-tosios naktį bandė pabėgti iš Panerių. Iš 24 bėgusiųjų 12 pavyko pabėgti, kiti buvo sugauti ir sušaudyti. 11 bėglių vėliau prisidėjo prie sovietinių partizanų Rūdninkų girioje.

Vilniuje buvo nemažai geros valios žmonių, kurie nuo pat nacių okupacijos pradžios ar vėliau, rizikuodami savo laisve ar gyvybe, gelbėjo žydus ir padėjo jiems išlikti. Iš 40 tūkst. Vilniaus geto žydų nacių okupaciją išgyveno 2–3 tūkst. Dalis iš koncentracijos stovyklų grįžo į Lietuvą, kiti išvyko į Izraelį ar JAV. Dalis Lenkijos pilietybę turėjusių žydų repatrijavo į Lenkiją pagal Sovietų Sąjungos ir Lenkijos 1944 m. susitarimą, dalis į Lenkiją išvažiavo nelegaliai, padedant slaptai veikusioms sionistų organizacijoms. Kai kurie iš jų už ketinimą pabėgti ar pagalbą nelegaliai išvykstantiems į Lenkiją ir Palestiną 1944–1948 m., tarp jų buvę Vilniaus geto kaliniai, buvo suimti NKGB-MGB organų. Realizuojant antihitlerinės koalicijos valstybių susitarimą dėl nacių atsakomybės už padarytus nusikaltimus, 1944 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaryta Lietuvos SSR ypatingoji valstybinė komisija vokiškųjų fašistų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti, kuri Lietuvos teritorijoje kasinėjo aukų kapus, rinko liudininkų parodymus.

Komisija nustatė, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau 100 tūkst. žmonių. Ideologiniais sumetimais komisijos ataskaitose ir pranešimuose žydų žudymas įvardytas kaip masinės sovietinių piliečių žudynės, atskirai neišskiriant žydų genocido aukų.

Sovietų Sąjungoje holokausto tema nebuvo plačiai tyrinėjama, siekiant slopinti žydų savimonę. Vilniaus žydų lėšomis 1945 m. pastatytas paminklas Paneriuose nužudytiems žydams buvo nugriautas 1952 m., o jo vietoje 7-ojo deš. pradžioje pastatytas naujas paminklas su užrašais lietuvių ir rusų kalbomis apie 100 tūkst. sovietinių žmonių nužudymą.

Siekiant kompromituoti užsienio lietuvių organizacijas, tarptautiniu lygiu kėlusias Lietuvos laisvės bylą, ir tarpusavyje kiršinti užsienio lietuvius ir žydus, KGB propagandiniais tikslais perduodavo Vakarams medžiagą apie lietuvius, talkinusius naciams naikinant žydus. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėta istorinė holokausto, kaip didžiulės Lietuvos visuomenės tragedijos, analizė ir žydų genocido aukų atminimo vietų įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Rugsėjo 23-čioji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido diena.

Dokumentus atrinko ir tekstą pagal panaudotą literatūrą parengė Vilma Ektytė, Nijolė Maslauskienė, Dorota Mordas.

LITERATŪRA

BUBNYS, Arūnas. Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m. Vilnius, 2011.

Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944: Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1965, d. 2.

EIDINTAS, Alfonsas. Žydai, lietuviai ir holokaustas. Vilnius, 2002.

ATAMUKAS, Solomonas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV a. iki XXI a. pradžios. Vilnius, 2007.

Holokausto ekspozicijos katalogas. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų muziejus, 2011.