Žmona priekaištavo: stovėdama už knygyno prekystalio ji uždirba pinigus, už kuriuos jos vyras leidžia vaikiškas knygas. Bet Abraomas Ptašekas buvo įsitikinęs, kad Kauno vaikams reikia aukščiausios leidinių kokybės ir įdomiausių knygų. Autorių teisės, šveicariškas popierius ir vokiški dažai kainavo daug. Taip Lietuvoje kilo vienas pirmųjų konfliktų dėl knygų leidėjo misijos.
Prieš 150 metų – 1866-ųjų rugpjūčio 4-ąją – Kauno gubernatorius suteikė leidimą prekiauti slaviškomis knygomis Lozoriui Ptašekui, iki tol jau kelis dešimtmečius su tėvu vežiojusiam knygas po Lietuvą. Gubernatorius neįtarė, kad Ptašeko knygynas parūpindavo Kauno kunigų seminarijai draudžiamos literatūros ir slaptai prekiavo lietuviškomis maldaknygėmis.
Knygynas, įsikūręs šalia Kauno gubernatoriaus rūmų (vėliau – Lietuvos Prezidentūros), panaikinus lietuviškos spaudos draudimą virto leidykla ir tapo gimnazistų mėgstama vieta. Čia buvo prekiaujama kanceliarinėmis prekėmis, žemėlapiais ir vaikiškomis knygomis. Tuo metu tėvo verslą jau buvo perėmęs Abraomas Ptašekas, o vėliau šeimos verslas atiteko jo sūnui Samueliui, dirbusiam iki pat 1940 metų.
Abraomo Ptašeko anūkė architektė Maja Ptašek apie keturių kartų valdytą Ptašekų knygyną girdėjo nuo vaikystės.
– Kuo prekiavo Ptašekų knygynas? – paklausiau M.Ptašek.
– 1866 m. Kaune, Vilniaus gatvėje, priešais gubernatoriaus rūmus įsikūręs knygynas prekiavo rusiškomis knygomis, nes spauda lietuviškomis raidėmis buvo uždrausta. Knygas savininkai pirkdavo Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Tuo pat metu aprūpindavo Kauno kunigų seminariją draudžiamomis lietuviškomis knygomis, vežiojo po Lietuvą lietuviškas maldaknyges, pasiekdavo net Marijampolę.
Šeimoje pasakojama, jog Abraomas Ptašekas net buvo nuteistas už lietuviškų knygų platinimą ir ištremtas į Sibirą. Aš būčiau linkusi tuo tikėti, nors dokumentų nepavyko rasti.
Enciklopedijoje skelbiama, kad Abraomas buvo du kartus ištremtas į Sibirą už prekybą socialistų knygomis. Abu kartus grįžo ir vėl prekiavo knygyne.
Kai baigėsi spaudos draudimas, Abraomo Ptašeko knygynas pradėjo leisti daug lietuviškų knygų, skirtų namų šeimininkėms, ūkininkams, taip pat žodynų, žinynų, sapnininkų.
Bet knygynas išgarsėjo vaikiškomis knygomis. Leido vadovėlius, elementorius, kontūrinių žemėlapių rinkinius geografijos pamokoms, taip pat užsienio vaikų literatūrą: brolių Grimmų pasakas, Wilhelmo Hauffo pasakas, Jonathano Swifto „Guliverio keliones“.
Tai buvo brangus malonumas: iš leidyklų reikėjo pirkti tekstų bei iliustracijų autorių teises, į Berlyną ir Rygą važiuoti pirkti dažų ir popieriaus. Spausdino Lietuvoje.
Žymus grafikas Petras Rauduvė vėliau pasakojo, kad būdamas studentas piešdavo vinjetes Abraomo Ptašeko leidžiamoms knygoms.
– Kaip atsitiko, kad knygynas tapo keturių Ptašekų šeimos kartų verslu?
– Šeima gyveno iš knygų prekybos, tai buvo verslas pragyvenimui.
Gyveno kukliai, nors vyriausią sūnų – mano tėvą – išsiuntė mokytis į Vokietiją, o vėliau – ir dukterį studijuoti į Šveicariją.
Samuelis Ptašekas, mano dėdė, 1940 m. net nepatyrė represijų, nes iš jo nebuvo ko nacionalizuoti. Jis neturėjo jokios nuosavybės – knygynas buvo įsikūręs nuomojamose patalpose.
Po karo Samuelis dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Kaune, vėliau Vilniuje Vaikų skyriaus vedėju.
Bet knyga ir knygų skaitymas buvo neatsiejama mano giminės gyvenimo dalis.
– Bostono enciklopedijoje rašoma, kad Lozorius Ptašekas slaptai pardavinėjo lietuviškas maldaknyges lietuviškos spaudos draudimo metais. Ar jūsų senelis ir prosenelis – knygnešiai?
– Taip, jie prekiavo lietuviškomis maldaknygėmis, bet knygnešių sąrašuose jų nėra.
Žydai nuo seno vertėsi knygų prekyba – aprūpindavo tautiečius šventomis knygomis – iš kartos į kartą. O kai atsirado lietuviškų maldaknygių poreikis– aprūpindavo ir lietuvius.
Manau, tai pirmiausia buvo prekybos interesas.
– Ar Ptašekų knygynas buvo pelningas?
– Kaip pasakojo Samuelio žmona, mano senelė dažnai stovėdavo už prekystalio ir prekiaudavo kanceliarinėmis prekėmis. Daug kas prisimena, kad ten parduodavo žemėlapius ir šveicariškus peiliukus. Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas pasakojo, kad Ptašeko knygyne pirkdavo sąsiuvinius bei kontūrinius žemėlapius ir prie žemėlapių visada gaudavo ledinuką.
Mane suglumino pusbrolis, papasakojęs, kad šeimos šventei buvo išsinuomotas sietynas ir pakabintas svetainėje – šiokiadieniais jų svetainėje kabojo tiktai vieniša elektros lemputė.
Vaikiškų knygų leidyba buvo brangus malonumas. Teta ne kartą pasakojo, kaip močiutė pykdavo: jai teko už prekystalio uždirbinėti pinigų vyro ir sūnaus aistrai leisti gražias spalvingas knygas vaikams.
Bet dailininkas vitražistas Antanas Garbauskas vėliau pasakojo, kad vaikystėje gavęs dovanų iliustruotą vaikišką knygą, išleistą Abraomo Ptašeko knygyno, pradėjo piešti ir svajoti tapti dailininku.
– Ar vaikystėje skaitėte savo senelio išleistas knygas?
– Vaikystėje nemačiau nė vienos jo išleistos knygos, viskas dingo per karą. Manyčiau, šių knygų dar galima rasti kokio mažo miestelio ar kaimo pastogėje, bet ne mieste.
Pirmą kartą pamačiau savo senelio išleistą sapnininką jau Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse – tuomet buvo pardavinėjamos rotoprintu padaugintos jo knygos.
Žinau tik viena – tai nuolat kartojo pusbrolis – nereikia manyti, kad jie gyveno prašmatniai.
Tai buvo verslas, kuris davė pinigų kukliam pragyvenimui ir galimybę išmokslinti vaikus.
Aš labai gerbiau savo senelius, nes visiems vaikams buvo leista užsiimti tuo, kuo nori.
Mano tėvas Šilemas Ptašekas – vyriausiasis sūnus – nenorėjo prekiauti knygomis ir 1913 metais buvo išsiųstas mokytis į Vokietiją, kur tapo gydytoju.
Mano teta Ida Ptašekaitė buvo išsiųsta mokytis dainavimo į Varšuvos konservatoriją, kita duktė Polina Ptašekaitė tarpukariu mokėsi Šveicarijoje ir tapo gydytoja, sūnus Oizeris Ptašekas turėjo savo knygyną Laisvės alėjoje, o Samuelis Ptašekas 1924 metais perėmė tėvo knygyną ir knygų leidybą.
Vėliau Idai buvo leista tekėti už smuikininko, nors buvo aišku, kad jos gyvenimas bus nelengvas – smuikininkas gastroliavo po visą Europą. Šeimą palenkė smuikininko meistriškumas: jis atėjo pirštis su smuiku ir būsimam uošviui sugrojo Kreutzerio sonatą.
Teta pasakojo, kad jaunystėje Palangoje niekam nesakiusi išplaukė su jaunuoliais pasiirstyti jūroje. Kilo audra, jos ieškojo policija. Tėvai ją barė, tačiau nenubaudė.
Abraomas Ptašekas 1930 metais sunkiai susirgęs nuvažiavo į Vokietiją gydytis, kur dirbo mano tėvas, ir tais pačiais metais mirė. Palaidotas Leipcige.
– Kaip bus minimas Ptašekų knygyno jubiliejus?
– Tikiuosi, kad Kaune, Vilniaus gatvėje, ant namo, kur 1860–1940 metais veikė Ptašekų knygynas (150 metų skaičiuojama nuo gubernatoriaus leidimo prekiauti), šiais metais bus pakabinta atminimo lenta. Kauno savivaldybė patenkino mano prašymą ir davė leidimą.
Manau, teisingiausia lentą pakabinti būtent čia. Tačiau Ptašekų knygynų Lietuvoje buvo ir daugiau. Mano prosenelis Lozorius su savo tėvu prekiavo knygomis Vilniuje XIX amžiaus pirmojoje pusėje, bet niekas nežino to knygyno adreso.
Kiek žinau, Abraomas Ptašekas 1870 m. įsteigė knygyną ir Ukmergėje, bet jis netrukus sudegė. Adresas irgi nežinomas.
Vilniaus gatvėje Kaune veikė Abraomo Ptašeko, o vėliau – ir Abraomo ir Nechamos Ptašekų, o po to Samuelio ir Nechamos Ptašekų knygynas.
Dar vienas Ptašeko knygynas veikė Laisvės alėjoje, 29-ajame name. Po mano dėdės Oizerio Ptašeko mirties jį paveldėjo Fredel Ptašekienė.
Adomo Mickevičiaus biblioteka Vilniuje žadėjo surengti Abraomo Ptašeko knygyno išleistų knygų parodą. Vėliau ta paroda bus perkelta į Šolomo Aleichemo mokyklą Vilniuje.
– Ar nesvarstėte atgaivinti Ptašeko knygyno? Juk iš pradžių jis veikė Vilniuje.
– Aš apie tai svajoju.
Knygynas buvo atidarytas itin sudėtingu metu
Ryšardas Gaidis
Istorikas
„Kai prieš 150 metų Kaune duris atvėrė Ptašeko knygynas, situacija buvo sudėtinga: ką tik pasibaigęs sukilimas, valdžios represijos, pradėta vykdyti griežta rusifikacijos politika.
Kaunas buvo Rusijos imperijos provincijos miestas, nors ir gubernijos centras. Miestas išsiskyrė nebent senomis ekonomikos tradicijomis: turėjo stiprią prekybą ir besivystančią pramonę, kuri nusileido Vilniui.
Kalbant apie kultūrą, Kaunas nepasižymėjo aktyvia veikla. Vienas kultūros centrų neabejotinai buvo Kauno kunigų seminarija, perkelta iš Varnių 1864 metais. Kartu atvyko ir vyskupas Motiejus Valančius. Taip pat veikė miesto teatras, ten buvo statomos tik rusiškos pjesės.
Ptašeko knygynas tuo metu Kaune buvo vienintelis ir amžininkų atsiminimuose išliko kaip išimtinai rusiškas. Tai mini ir rašytoja Elzė Ožeškienė.
Kitas knygynas duris atvėrė tik 1884 metais. Osovskių knygynas turėjo leidimą prekiauti ir lenkiška literatūra.“
